Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vargonai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   


I
VASARVIDĮ į mūsų miestelį atvažiavo toks ponas. Nieko jis nenustebino aukšta odine skrybėle nei lendrine lazdele, kurią, lipdamas iš karietos, grakščiai rankose vartė. Bet jo gražiai išskusti ūsai lenkėsi kaip turkų kalavijai, ir kiekvienas suprato: jis iš didelių dvarų.

Ponas užeigoje paėmė numerį ir apsinakvojo. Rytmetį pabudęs susimąstė, lyg būtų kažką baisaus prisiminęs. Liokajus jau buvo sušildęs vandenį ir išpustęs skustuvą barzdai nubraukti, bet ponas užsimetė apsiaustą ir, nieko nesakęs, išėjo.

Stebėjosi smuklininkas Simonas, ko ponas taip išskubėjo. Abu su liokajum žiūrėjo pro langą, kur jis pasuks. Ponas traukė tiesiai bažnyčios linkui, ir abu nusprendė: eina išklausyti prima-rijos ir pasimelsti prie stebuklingo paveikslo.

Ponas nuėjo ne į bažnyčią, bet į kapines. Ten susirado sargą ir liepė atrakinti koplyčią. Viduje peržvelgė nublukusias sienas, pavaikščiojo senom girgždančiom grindim ir įsižiūrėjo į viskas. Sunkiais žingsniais užlipo ten, valandėlę stovėjo, kažką galvodamas. Paskui lazdele išmatavo sienų aukštį, grotelių plotį ir pasakė "gerai". Lauke jis įspraudė sargui sidabrinį ir nužingsniavo pakalnėn.
— Keistas žmogus! Ir ko jis čia nori? — gūščiojo pečiais sargas, užsišniaukė tabako ir nuspūdino namo.
Į miestelį daug kas užvažiuoja, pernakvoja ir toliau išdunda. Dar vėjas nespėja užpustyti karietų vėžių, kaip žmonės juos užmiršta. Taip atsitiko ir su tuo riestaūsiu ponu.

Po dviejų savaičių jis vėl atvažiavo. Jį lydėjo dar vienas žmogus su žalia plunksnuota skrybėle ir gražiais auliniais batais. Užeigoje jiedu paėmė tą patį numerį ir užsirakinę kalbėjosi gerą valandą. Paskui abudu nuėjo į kapines, atsidarė koplyčią ir užlipo ant viškų. Tas aulinuo-čius išsitraukė matą, viską išmatavo, susirašė į popierių ir pasakė "gerai". Paskui jiedu lyg nebyliai nusileido nuo viškų, įspraudė sargui sidabrinį, kilstelėjo skrybėles ir nuėjo savais keliais. Žiūrėdamas į juos, sargas net pyktelėjo, net sidabrinį norėjo trenkti į žemę:
—    Slankioja kaip piktos dvasios, kažką matuoja ir nieko nesako! — murmėjo sau po nosim.

Abudu skrybėliuočiai patraukė tiesiai į kleboniją pas kunigą Daugėlą, išmintingą ir pamokslais pagarsėjusį vyrą. Kokias kalbas jie ten išvedė, niekas niekada nesužinojo. Greitai jiedu sugrįžo į užeigą, išgėrė arbatos ir, visų didžiausiam nustebimui, nenakvoję išvažiavo.
Po keletos dienų prie kapinių atgirgždėjo trys dideli vežimai, prikrauti visokiausių dėžių. Žmonės manė, kad pirkliai, traukdami į Liepoją, sustojo atsipūsti. Bet vyrai, nusiritę nuo ratų, atsigręžę tempė dėžes ir vilko į kapinių kalną.

Susispietė smalsuolių būrelis ir vyrų tarpe atpažino aną keleivį su auliniais batais ir žalia skrybėle. Kreida jis ženklino dėžes, vartė kažkokius popierius ir kiekvieną naštą palydėjo į koplyčią.
—    Ką jie ten veiks? — stebėjosi susirinkę miestelėnai.
Vieni aiškino, kad pastatys pinigams kalti mašinas. Kapinės tokia nuošali vieta — nė skalikas nesuuos! Kiti ginčijo, kad tose dėžėse esą stiklai, atvežti iš tolimų karalysčių. Juos pastatys bokštuose ir naktimis žiūrės į dangų. Dabar pasitaiko su ilga uodega žvaigždžių, kurios kartais nušluoja miestelius. Per tuos stiklus jie viską matys, ir mažytės žvaigždės atrodys lyg rėčiai. Iš toli pastebės ir anas ilgauodeges ir tuoj skambins varpais, kad žmonės spruktų pasislėpti į daubas.

Treti kalbą suko kitur. Tose dėžėse esą šaudyklės ir parakas. Koplyčioje liedins kulkas ir užtaisys šautuvus; juk dabar ponai dažnai šiaušiasi prieš valdžią.
Ir sklido žinia po miestelį, visus ant kojų pastatydama. Rinkosi prie koplyčios, žiūrėjo, kaip vyrai krausto dėžes, kaip iš popierių ir skudurų vynioja blizgančius vamzdžius. Norėjo persimesti žodeliu, bet jie nardė pro šalį ir nesikalbėjo. Ir didžiausi gudročiai, kurie pėsti buvo nusikasę lig Vilniaus, nesuprato, kadėl kapų koplyčioje stato tuos vamzdžius.

Aulinuočius su žalia skrybėle buvo vyriausias meistras. Apsigyveno su gizeliais pas davatkėlę pakapėj ir su saule kas rytą kopdavo į kalną, užsirakindavo koplyčioje ir dirbdavo. Vakare jis nusileisdavo pakalnėn ir su gizeliais ilgai sėdėdavo Simono smuklėje. Šeimininkas ir geresnio alaus pastatydavo ir visokių istorijų prigalvodavo, kad įviliotų į kalbas, bet žodžio iš meistro neišlaužė. Traukė jis baltą molinę pypkutę ir, pasitiesęs popieriaus lapą, kažką braižė. Negalėdami meistro įveikti, miestelėnai metėsi prie gizelių, bet ir šie nieko gero nežinojo.

Kiek vėliau atvažiavo anas ruda skrybėle ponas. Tada paaiškėjo, kad koplyčioje stato vargonus, ir jis yra jų fundatorius. Bet kodėl, — to niekas tiksliai negalėjo atsakyti. Bažnyčios maršalkos klausė klebono, bet šis tik mostelėjo ranka:
—    Mirusiuosius linksmins . . .
Viškose augo visokios staklės, iš dėžių kėlėsi vamzdžiai ir ilgom eilėm rikiavosi. Vienur jie lyg strėlės šovė aukštyn į viršų, kitur leidosi žemyn, glaudėsi prie sienos ir skleidėsi lyg balandžio sparnai. Priekyje įsirėmė pačios storosios dūdos. Jos buvo gryno sidabro ir taip blizgėjo, kad galėjai matyti atspindinčius langus.
Nuo lubų vamzdžių kraštais tiesėsi visokie vainikai, ant pakopėlių tūpė linksmi angeliukai, kurie vartė savo rankose dūdeles. Betrūko pačiame viduryje karaliaus Dovydo su arfa, bet jo vietoje pats meistras išdrožė Giltinę. Rūsti, išdžiūvusi lyg elgeta, prie rankos prisirišusi varpelį, ji stovėjo užsimojusi dalgiu. Priešais — gražiais drabužėliais aprengta mergaitė rinko gėles. Su šypsena veideliuose ji tiesė ranką į žiedus, ka' Giltinė čia pat grūmojo.

Giltinė buvo sujungta su vargonais. Ten, patraukus vieną raktą, ji atsigręždavo, suskambindavo varpeliu ir kirsdavo dalgiu į mergaitę.
Gizeliai piktinosi šiuo drožiniu, bet meistras jiems atsakė:
—    Taip ponas liepė!

MIESTELY prie Žaliojo tvenkinio gyveno poetas. Jis buvo apdainavęs Varduvą, Kalvarijos kalnus, žmonių procesijas ir Dievo Motinos stebuklus. Tarp savo knygų turėjo tokį sąsiuvinį, į kurį rašė miestelio istoriją.
Baigiant vargonus statyti, jis pasidrožė žąsies plunksną ir atsivertė sąsiuvinį. Aprašė visa, — ir aną keistuolį poną, gizelius ir patį meistrą. Gale pridėjo, kad šie vargonai bus kažkieno didelis gyvenimas, pavirtęs muzika.
Poetas buvo skaitęs daug visokiausių knygų, apkeliavęs daugelį miestų ir daug girdėjęs. Jis žinojo, kad, statant vargonus ar liedinant varpus, reikia paleisti gandą. Ir juo toliau jis žmonėse pasklis, juo garsiau varpai ar vargonai skambės.
Poetas padėjo plunksną ir susimąstė: kokį gandą paleis šis vargonų meistras?

Ir tikrai, rugsėjo mėnesį pasklido žinia, kad kris didelė žvaigždė. Ateis ji iš rytų, per dangų išties liepsnojančią uodegą ir naktį, kada visi miegos, kris į žemę. Tada girios sudegs, kaip nudžiūvusios žolės, kalnai subyrės į dulkes ir vandenys, pasikėlę iš ežerų ir upių, užlies miestelį.

Pradžioje niekas nenorėjo tikėti, bet kasdieną kėlėsi naujos kalbos. Mokyti vyrai iš knygų privedė, kad gali būti pasaulio galas. Ir klebonas grūmojo iš sakyklos apie ugninį Elijaus vežimą, kuris atlėks sunaikinti žemės, nes vaikai nebeklauso tėvų, tėvai šiaušiasi prieš valdžią, karaliai kyla prieš karalius.
Žmonės pradėjo rengtis paskutinio teismo dienai. Paliko laukuose nebaigtą vagą, iš rudenėjančių pievų nebešaukė galvijų. Susirinkę į namus, perėjo sodus ir daržus, grūdais kvepiančias klėtis, pravėrė skrynias, į kurias per metų metus krovė turtą, ir liūdo, kad visa reikės palikti. Vieni užsivilko švenčių drabužius, įsisegė rūtos šakelę, kad į anapus nukeliautų lyg sekmadienį į bažnyčią, ir paliko lauko vėjam ati-darus namus. Kiti skubėdami uždarė klėtis, raktus paslėpė po akmenim, susikimšo į maišelius auksą, sidabrą, žiedus ir vilko su savim, užsi-metę ant pečių.

Susirinko kaimai, pasiėmė medinį kryžių ir traukė į miestelį, giedodami šventas giesmes. Praeidami pro savo palaukę, ūkininkai paskutinį kartą žvelgė į rugių želmenį, ir jų skruostai rasojo. Moterys rankomis glostė vaikus, liūdo ir verkė, kodėl jų nekaltas akis išdegins krintanti liepsna.

Miestelyje gulte užgulė bažnyčią ir, sukritę ant grindų, raudojo. Pakilę atvožė senas kan-tičkas ir giedojo iš eilės visas giesmes. Kurie netilpo bažnyčioje, ištiesė stalus šventoriuje ir soduose, sudegė šventintas žvakes ir žolelėm pasmilkė. Ten susėdę žmonės meldėsi lyg budynėse. Sutemus vieni pasiliko bažnyčioje, o kiti susirinko ant kalno, kad iš toli matytų pasikelian-čią žvaigždę, ir maldoje praleido naktis.
Kada visi, laukdami krintančios žvaigždės, diena dienon meldėsi ir atgailojo, vieni meistrai triūsė koplyčioje. Žmonės žvelgė į kapines ir stebėjosi, negi jų širdys tokios skaisčios, kad nereikia maldų. Bet atsirado išminčių, kurie ir tai išaiškino. Kai pasirodys žvaigždė, jie gros mišparus ir su muzika palydės pas Viešpatį.

Meistras dažnai nusileisdavo miestelin ir, paniuręs, giliai užsimaukšlinęs žalią skrybėlę, vaikščiodavo po žmones. Valandėlei užeidavo į bažnyčią, sustodavo soduose, užeigose, įsižiūrėdavo į žmonių veidus, įsiklausydavo į jų dejones ir vėl skubėdavo į koplyčią. Apie vidurnaktį, kada žmonės labiausiai giedodavo, žiūrėdami į žvaigždėtą dangų, jis vėl pereidavo minią ir sugrįžęs vėl derino vamzdžius, kol, patekėjus saulei, valandėlei ant dėžių užmigdavo.

Miestelyje ir kitas žmogus neraudojo su minia. Jis sėdėjo kas dieną prie Žaliojo tvenkinio po obelaite ir žąsies plunksna rašė. Kiekvieną vakarą jis linksmas užversdavo sąsiuvinį ir tardavo: "Ačiū Dievui už eiles!" Žmonės piktinosi, kodėl jis nesibijo dangaus teisybės, juk Aukščiausiajam neužteks jo dainelių! Perpykę norėjo poetą išvyti iš miesto, bet kažkas juos nuramino: nesirūpinkite nereikalingu žmogumi.

Poetas stebėjo atgailojančių veidus, klausėsi giesmių ir sudėjo eiles apie tas dienas, kada bus pajudintos visos galybės ir iš tolo pasigirs dangaus trimitai. Eilėse rūstavo turtuoliai, kodėl palieka patogias lovas ir su savim negali pasiimti bandų. Apkabinę aukso maišelį, žvangėjo visais keliais ir drebėjo, žiūrėdami į skaidrų žvaigždėtą dangų.
Teisieji verkė maldose ir šaukėsi:
—    Viešpatie, tu esi be galo geras. Tu leidai mus į šiuos laukus ir dabar vėl pašauki. Neskaityk mūsų nedorybių, neskaityk, Viešpatie!
Su jais meldėsi ir poetas, ašara palydėdamas eiles.
—    Viešpatie, — kuždėjo jis obelaitės šešėlyje, — juk tau angelai atvers mano giesmes. Jomis aš liudiju Dievą.

Daug jis buvo prirašęs, kai vieną kartą išsigandęs padėjo plunksną.
—    O jei dabar aš mirčiau, būčiau pasmerktas, nes aš nekalbėjau žmonėm, kad ši kometa— tik gandas.
Paliko atskleistas eiles ir nuskubėjo į miestelį. Smuklės tarpduryje sutiko meistrą, berūkantį ir bežiūrintį žmones. Poetas priėjo prie jo ir norėjo sušukti "melas", bet meistras jį sulai-k G *
—    Tylėk!
—    Ne! Man gaila žmonių!
Meistras dar griebė jo ranką, bet poetas išsivadavo ir atsistojo duryse. Meistras, užsimaukšlinęs kepurę, spruko laukan ir bėgo. Už gatvės kampo jis sustojo, peržvelgė sodus ir nuskubėjo į šventorių, kur meldėsi žmonės.
Poetas smuklės prieangyje kalbėjo, kad jokia žvaigždė nekris. Privedė iš senovės raštų ir pasakojimų, kad tai meistro prasimanymas. Iš smuklės jis ėjo toliau į sodus, namus ir kartojo tą patį. Šventoriuje sustojo tarp aukštų topolių ir sušaukė visus prie savęs.

Jis kvietė visus namo, kur klajoja bandos rugienose ir užgeso ugnis židiniuose. Išvargę ir išbadėję žmonės įtikėjo poeto žodžiams. Jie suprato, kokia kometa jiems grasė ugnine šluota. Vieni dar grįžo į bažnyčią tylūs ir dėkojo Dievui, kad leidžia vėl stoti į darbą ir pradėti lina-mynę. Kiti, vos išgirdę, kad meistrai sugalvojo šią kometą, griebėsi atsineštus turto maišelius ir nuklegėjo į kapines. Ten keikėsi jie, kad net koplyčia skambėjo, raustė akmenis ir mėgino įsiveržti vidun, bet tvirtai užrakintos durys nė nejudėjo. Tada vilnim siautė miestelį, visuose užkampiuose j ieškodami meistro ar gizelių, ir, nieko nesuradę, traukė rūstūs namo.

PO KELIŲ dienų iš koplyčios išslinko meistras, visas susivėlęs ir nesiskutęs. Klaikiu žvilgsniu peržvelgė miestelį, ramias eilėn susiglaudusias trobeles, mostelėjo ranka ir nuėjo pas poetą. Šisai sėdėjo prie obelaitės, žarstė lapus, rankoje laikydamas kvepiančius obuolius.
—    Kas tu esi? — paklausė meistras.
—    Poetas!
Meistras šyptelėjo ir kalbėjo:
—    Tu nežinai, ką padarei! Kam sakei žmonėm, kad žvaigždė nekris! Ak, kodėl nedainavai savo dainelių!
—    Kam reikėjo taip ilgai varginti žmones!
—    Kam? Alum savęs nepagirdysi, nepabudinsi sielos. Sunkiausia vargonus suderinti. Reikia kiekvienam vamzdeliui duoti jo balsą, įkvėpti gyvybę, visus kaip angeliškus chorus sustatyti. Ir štai, kai visi giedojo ir meldėsi, naktimis nemigo, tu nežinai, kaip mes dirbome. Kiekvienas vamzdelis gavo žmonių balsą, jų dejones. Dar diena, ir mes būtume baigę geriausius pasaulyje vargonus. Kas žmonių ašaros, kas jų turtas prieš vargonus, kuriuos mes statėme pono dukrelės atminimui. Ji mėgo muziką ir žuvo jauna. Ponas, čia nakvodamas, sapnavo ją ir prižadėjo jai dovanoti vargonus. Ir būtų jie skambėję, iš visur būtų plaukę žmonės į šias kapines klausytis muzikos, o dabar...

Poetas žiūrėjo į tolį. Iš rankų puolė vaisiai ir dingo rudens lapuose. Jis krūptelėjo ir viską suprato. Liūdo kartu su meistru, nes troško, kad vargonai nors iš toli atsišauktų jo sodų šlamesy.
Meistras nuslinko į kapines ir su gizeliais užsirakino koplyčioje.

Tą pačią dieną atvažiavo ponas. Ilgai beldės į duris, kol jį įsileido. Atsistojęs aslos viduryje, staiga išplėtė rankas prieš žvilgančius vargonus. Jo akys šokinėjo statulėlėm, vainikais, aukštų aukštais kylančiom dūdom.
—    Tai bent vargonai! — sušuko jis džiaugsmingai, — pagrok!
—    Negaliu! — atsakė meistras, sėsdamas ant laiptelių, rankom susiimdamas galvą, — jie nebaigti!
—    Nebaigti?
—    Nesuderinau aukštųjų gaidų. Pavargo ir išseko mano siela.
Ponas trenkė skrybėlę į žemę ir užgriaudė:
—    Ar tam tokius pinigus supyliau?! Jie turi skambėti!
Meistras sunkiai atsikėlė nuo laiptelių ir nu-siūbavo į viskas. Jo didelis šešėlis lūžo sienomis, krito ant blizgančių vamzdžių ir dingo tamsoje. Ponas perėjo girgždančiom grindim ir sužiuro į viskas. Jis laukė, kol pasirodys meistras. Koplyčioje buvo tylu lyg karste, tik už langų ūžė vėjas, dejavo kaip neramuolės vėlės ir švilpė bokšte.
—    Grok! — sušuko perpykęs ponas, — su-pūdysiu kalėjime, rykštėmis užplaksiu.
Prie klaviatūros iškilo meistras. Kriste jis sukrito ant suolo ir įsmeigė akis į kerčią, kur

T. VALIUS   ILIUSTRACIJA

juodavo dumplės. Ten spietėsi išsigandę gizeliai ir spaudė rankeną. Dumplės išsipūtė, išaugo lyg juodas kalnas ir sugirgždėjo. Meistras pakėlė galvą, uždėjo rankas ant klavišų.

Pamažėliais suūžė storieji balsai. Pridusę švokštė, aimanavo, lyg iš tolimų girių kildama audra. Kas kartą ji stiprėjo, paglemždama naujas vamzdžių eiles, ir augo į galingą nesuvaldomą ūžesį. Rodos, šimtai vėjų susikibo miško keterose ir, senuolius ąžuolus apsikabinę, sverdi, raudami juos iš žemės gelmių. Staiga įsisiūbavusi srovė nutrūko, ir tada sugriaudė perkūnas, drebindamas vargonus ir koplyčios mūrus. Ir vėl nesuvaldomi vėjo gūsiai švilpė, kaukė, tiško lietaus srovėm, liejosi per storus lapus, šniokštė laukais ir upėm, ištvindami ir visa nusinešdami.

Meistras kas kartą tiesėsi, gyvėjo, pagautas muzikos. Jis atpažino vargonų giesmėj atgailaujančias minias, jaunuolių dejones ir skundus.

Kai įsisiūbavusi muzika plaukė, jis užkėlė pirštus ant klavišų, kurie turėjo pabudinti aukštąsias gaidas. Staiga kažkas sucypė nežmonišku balsu ir šovė į erdvę. Meistras dar laikė, uždėjęs rankas, ir jam atrodė, kad išbaidė vyturius iš lizdo. Jie visi nebylūs, negali čiulbėti.

Balsai veržėsi, blaškėsi ir tartum šaukė: tu suteikei visiems gyvybę, tik mus — mažiausius vyturėlius — užmiršai! Rankos bejėgiai nukrito nuo klavišų, ir vargonų giesmė staiga nutrūko. Išblyškęs ir prislėgtas atsikėlė ir sukniubo prie grotelių.

Koplyčios duryse stovėjo poetas. Išgirdęs muziką, jis atėjo ir prisiglaudė prie mūro. Nešė jį vargonų giesmė tolyn, tolyn į skaidrias grožio šalis. Galėjo ten valandas stovėti, sudildinti akmenis, taip džiaugėsi jo siela, bet jį sužeidė aukštieji vargonų balsai. Jis suprato, ką padarė, — pavogė iš nakties žvaigždes, iš sidabrinių mėnesienų pavasario žiedus.
Liūdnas kalbėjo ponui apie didelę savo kaltę. Kas jo eilės prieš muziką. Jis manė, kad jas skaitys angelai, o nūn suprato . . .

Viškose meistras sujudo. Nulipęs žemyn stebėjo, kaip dega poeto akys, kaip jo balsas skamba lyg ištisa rauda. Staiga meistras apsisuko ir nėrė į viršų. Greit pravėrė dureles, įsiveržė į vidų, kur eilėm rikiuojasi plonieji vamzdžiai. Traukė juos vieną po kito, įsiklausė į poeto balsą ir derino, statė į vietas.
Poetas kalbėjo ponui apie minias, suplūdu-sias atgailoti, atsivertė savo eiles ir skaitė. Balse buvo tiek daug kančios ir ilgesio, tokio nesuvokiamo, nesuprantamo, kad ponas sėdosi ant suolelio, išsiėmė nosinaitę ir nubraukė ašarą. Valandom poetas uždusęs sustodavo. Tada viškose pasirodydavo meistras ir tardavo:
—    Skaityk, tavo eilės rauda lyg žmonės.
Koplyčioj visai sutemo. Gizeliai, vaikščiodami pirštų galais, uždegė žvakes ir sustatė aplink poetą. Jis skaitė ir skaitė, o viškose dirbo meistras.
Apie vidunaktį jis nusileido žemyn ir tarė:
—    Baigta! Užteks eilių! Baigta! — parodė ranka į viskas.
Poetas užskleidė sąsiuvinius, priglaudė prie krūtinės ir sužiuro į vargonus.
 — Dabar paklausykit! — sušuko meistras ir šuoliais pakilo į viršų.

Gizeliai jau buvo užgulę dumples, ir meistras, toks linksmas, toks žvalus, ištiesė rankas ir įsmeigė akis į klavišus. Pradžioje pasigirdo tylus balsas, lyg piemens ragelis laukuose. Jis gaudė, virpėjo, tartum budindamas savo draugus, kad laikas pakilti ir džiaugtis saule. Ir budo balsų balsai. Čia vienoje eilėje sušvilpė, čia kitoje sudūdavo, jungėsi į draugę ir sūkuriais skubėjo. Iš kažkur suklego lyg mergaičių juokas, susisuko skambiais rateliais, o viršum jų pasigirdo plonieji balsai. Tai vyturiai, tai jaunystės giesmės skamba viršum didelės mūsų žemės.

Šitam džiaugsme staiga suūžė rūstūs balsai. Grūmodami stiprėjo, veržėsi į linksmųjų būrį. Kada drebėdami gaudė visi vamzdžiai, meistras šyptelėjo, ir jo ranka patraukė raktą, paženklintą kaukuole. Vargonų krūtinėje išdrožta Giltinė sujudėjo, suskambino varpeliu ir atsiręžusi kirto dalgiu į klūpančią mergaitę.

Ponas, kuris muzikos pagautas šypsojosi, s" žiūro į mergaitę, į Giltinę, surimtėjo, nuleido galvą.
Muzika pasigavo varpelio aidą, kartojo jį per visus vamzdžius ir vėl skaidrėjo, liejosi lyg upelis. Toli dar atsišaukė anie rūstuoliai balsai, dar prasiverždavo pro džiugesio pynes, kol pii-dusę visai nutilo. Ir vėl gaudė rageliai, ėjo žmonių kartos, jaunos ir tvirtos, ir jų keliuose švietė saulė.
Muzika nutilo, ir meistras švytinčiu veidu uždarė klaviatūrą. Kai nusileido žemyn, ponas susijaudinęs apglėbė jį:
—    Dieviška! Ji tikrai girdėjo šiuos balsus, savo jaunystės balsus!
Meistras vaikščiojo koplyčioje ir žiūrėjo į blizgančius vamzdžius, gėrėdamasis savo kūriniu. Staiga jis priėjo prie poeto ir tarė:
—    Gerai, kad nutraukei suspaudimo dienas ir gandus. Tavo eilės geriau rauda nei žmonės . ..
Meistras šypterėjo, užsivilko švarką ir su visais išėjo. Aplinkui šmėkščiojo kryžiai, medžių šešėliai, žolėse ir krūmuose šiureno lengvas vėjas, o danguje spindėjo žvaigždės, gražios rugsėjo žvaigždės.
Valandėlei visi sustojo, giliai atsikvėpė ir peržvelgė nakties padanges. Poetas likosi nuošalyje, tartum negalėdamas atsiplėšti nuo mūrų. Ponas atsigręžė į jį:
—    Keistas tu žmogus ir labai geras. Sudie, bičiuli, nepamiršk mūsų, aprašyk savo dainose, — įspraudė į ranką sidabrinį, kilstelėjo skrybėlę ir nuėjo.

Poetas slinko lyg šešėlis. Rankoje nešė eiles, o delne sidabrinį. Jis nieko nejautė, nieko negirdėjo — sieloje dar aidėjo muzika. Iš rankos išslydo sidabrinis, skambtelėjo naktyje. Poetas krūptelėjo, sužiuro į tamsumon smengančius žmones ir nuėjo tolyn . . .
Jis grįžo į sodą. Pro miegančias obelų šakas nedrąsiai kopė mėnulis ir žvelgė į tvenkinį, kur skleidėsi žvaigždės. Jos buvo taip toli ir taip arti — čia pat, prie poeto kojų.
Sodo takeliuose šnarėjo lapai. Ir jų šlamesy jis girdėjo balsą, praėjusios vasaros šauksmą. Ar jam ruduo, ar jam dainos išdainuotos?

Įėjo į savo kambarį, įžiebė žvakę, atskleidė sąsiuvinį ir paėmė plunksną. Jis rašė. Ir niekada taip džiuginančiai nešokinėjo plunksna, kaip dabar.
Mėnulis jau buvo nubridęs į tolimas palaukes, kai poetas užskleidė sąsiuvinį, užpūtė žvakę ir išėjo į sodą. Tvenkiny blizgėjo tūkstančiai žvaigždžių, ir jis krūptelėjo. Lyg kažkur matytos akys mirksi.
Rytmetį jis įrašė į miestelio kroniką: tokiais ir tokiais Viešpaties metais, tą ir tą rugsėjo dieną, vėlybą naktį buvo baigti patys geriausi pasaulio vargonai. "Aš pats jų muziką girdėjau",— rase poetas, — "ji nepaprasta, kad negaliu aprašyti. Vienas jaunuolis" — posmavo poetas toliau miestelio kronikoje, — "kuris gyvena prie Žaliojo tvenkinio, davė vargonams savo sielą, ir taip jie buvo užbaigti".

Buvo didelės iškilmės. Atvažiavo pats ponas ir jo daugybė giminių. Dvylika kunigų laikė gedulingas mišias, pats meistras grojo vargonais taip gražiai, taip galingai, tartum norėdamas išsakyti visą mergaitės gyvenimą, jos dainas ir muziką, kuria jaunystėje džiaugėsi. Suplūdo žmonės iš visų šalių, žiūrėjo į blizgančius vamzdžius, klausėsi jų balsų ir gyrė meistrą. Tačiau niekas nežinojo, kad poetas juos pabaigė.
Visi išsiskirstė. Išvažiavo ir meistras, įrašęs vargonuose savo vardą. Gyvenimas vėl krito su rudens lapais.
Poetas ir toliau sėdėjo po obelaite, žmonės dainavo jo daineles. Jose rado meilę laukų berželiui, upeliams ir rugsėjo žvaigždėm. Tačiau niekas neįžvelgė į poeto gelmes. Kartą nuvyto jo obelaite, ir jis išėjo su pavasariu. Išėjo ir daugiau nebegrįžo . . .

VARGONAI švytėjo koplyčioje kaip neįveikiama tvirtovė. Dūdos, rodos, sklaidė mūrus, veržėsi pro lubas, kad tik prasivertų jų gelmės, ir tūkstančiai balsų pakiltų į erdves. Tačiau jie tylėjo, — neatsirado nė vieno, kuris surinktų juos į melodijų pynes.

Paprasti parapijos vargoninkėliai, pasibrukę gaidas, užkopdavo ant viškų ir susirūpinę keliais pirštais rankiojo balsus, bijodami ir tuose pasiklysti.

Stori medžiai gožė kalną, apsamanojo kryžiai, krūmai užgulė kapus. Žmonės pamiršo senas istorijas, kometos šluotą, meistrus ir poetą. Praleidę kapą metų, vargonai visai užduso. Dulkės prikrito vamzdžius, vorai apipynė girlandų vainikus. Kartais ant koplyčios stogo susikibdavo vėtros, blaškydavosi jos bokšte. Tada gūdžiai kažkas suošdavo vargonuose, sudejuodavo ir vėl nutildavo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai