| |
|
|
|
BALTOSKANDIJOS KULTŪRINĖ LIEČIAMOJI |
 |
 |
 |
|
Parašė JUOZAS LINGIS
|
 šešiakampes klėties sąsparos (Zarasų apskr.. Dusetų vis., Vainiūnų km.).
Visos šio straipsnio nuotraukos J. Lingio
Tautų bendravimo santykiams, kultūrų keliams, kultūrų įtakų, susidariusių kultūrinių ciklų bei kultūrinių sluogsnių riboms nustatyti vieni iš pagrindinių šaltinių yra ir įvairūs kultūriniai elementai, tiek atskiri, tiek jų kompleksai, nežiūrint, ar jie atstovautų dvasinei ar medžiaginei kultūrai. Jie lygiai vertingi, ar jie būtų pasyvių, ar aktyvių kultūrinių santykių padariniai. Tie kultūriniai elementai yra labai margi ir įvairiose gyvenimo aplinkose, įvairiose vietose ir įvairiais laikais labai įvairuoja ir keičiasi. Tų elementų studijos istoriniu bei sociologiniu atžvilgiu — kas sudaro vieną iš pagrindinių etnologijos mokslo tikslų — kaip tik ir leidžia mums įžvelgti į tą istorinį sąryšį bei įvykių raidą ir į pačius žmones taip įvairioje ir kintančioje veikloje.
Benagrinedami tuos kultūrinius elementus, mes randame atskiras sritis, kurios gali ir neturėti glaudaus istorinio santykiavimo, kalbiškai gali gi priklausyti visai atskiroms giminėms bei grupėms, bet jos turi daug bendrų bruožų, kurie net ir politines problemas sprendžiant turi svarbios reikšmės pačiai problemos visumai.
Seniau prof. K. Pakštas kėlė Baltoskandijos idėją, kaip specialistas ir tų kraštų žinovas, išeidamas daugiau iš geopolitinių aspiracijų. Toji idėja savo aktualumo nėra nustojusi, gal priešingai — ji randa pateisinimo ir grynai etnologiniu atžvilgiu. Todėl šių eilučių autorius, norėdamas nors kaip išreikšti savo padėką ir atsidavimą prof. K. Pakštui, paskatinusiam imtis etnologinių studijų, nori pateikti kelis izoliuotus kultūrinių elementų pavyzdžius, kurie Pa-baltįjį ir Skandinaviją priartina prie bendros kultūrinės liečiamosios.
Dėl istorinės raidos Latvija, Estija ir Skandinavija viena kitą lietė dažniau ir stipriau. Tad kultūrinių elementų lyginamuosius pavyzdžius imsiu lietuviškus, kad būtų aiškiau, jog ir Lietuva tam pačiam ciklui priklauso, o pavyzdžiai parinkti tokie, kurie visuose paliestuose kraštuose vienodi.
Naudojantis dabartiniais etnologinių tyrimų rezultatais, turint galvoje, kad pas mus toji sritis ir liko pūdymauti, nėra lengva įrodyti abipusę įtaką tarp Skandinavijos ir Pabaltijo. Be grynai istorinių poveikių, yra ir paralelinės raidos, o be to, tiek Skandinavija, tiek Pabaltijys impulsų gavo tiesiog iš vidurio, vakarų ar pietų Europos, toms kultūrinėms srovėms tiesiogiai ir neprakeliaujant pro kurią nors iš tų sričių.
Skandinavija, kaip ir Pabaltijys, pirklauso šiaurės Europos spygliuočių medžių sričiai, todėl ir vienur ir kitur gana tobula medžio kultūra dominuoja, o bendra medžiaga dažnai duoda vienodus įrankius toms pačioms technikinėms funkcijoms. Daugelis abiejose Baltijos jūros pusėse pasitaikančių vienodų kultūrinių tipų yra kilę ir iš bendrų klimatologinių sąlygų. Pvz., iš žabų pintos tvoros (virbinės) būdingos beveik visai Lietuvai ir pačiai pietiniausiai Švedijos provincijai Skanei ir ją siekiančioms Blekingės ir Hallando provincijų dalims. Daug silpnesnėse formose ši tvora sutinkama Estijoje, vidurio bei šiaurės Švedijoje. Tai dar nereiškia, kad būtų buvus kultūrinio kontakto tarp Lietuvos ir pietų Švedijos. Geografinis plotis čia yra lemiantis veiksnys. Virbinė tvora yra toliausiai į šiaurę nubėgęs kontinentalinės Europos kultūrinis elementas. Jis būtų pasiekęs ir toliau į šiaurę, jei kita medžiaga nebūtų ten kitos formos pareikalavusi. Nuo tų pačių klimatologinių sąlygų priklauso ir stuobrinių avilių paplitimas. Jie Švedijoje tesutinkami tik Goetalande (t. y. pietinėse
Stuobrinis avilys, įkeltas i ąžuolą (Utenos apskr., Inturkės bažnk., Vižinių km.)
Švedijos provincijose). Bet ir čia jie jau pranykę, o Pabaltijyje jie paplitę net ligi Suomių įlankos.
Skandinavija ir Pabaltijys, priklausydami šiaurės regiono sričiai, kuri pastatus stato į vainiką, turi daug senų užsilikusių kultūrinių elementų, Skandinavijoj labiau susitelkusių šiaurinėje dalyje. Prie tokių elementų reikia priškaityti įvairius kampų sunėrimus, sąsparas, pradedant pačiomis paprasčiausiomis ir seniausiomis, kur rąsto kampe tik paprasti iškirtimai be jokių "capų" ar "raktų". Prie šios formos priklauso ir tos sąsparos, kurių išsikišimai panašūs į kriaušę. Ši forma pasidaro taip: apvalus rąstas aptašomas tik prie pačios sąsparos iš apačios abiejose pusėse, taip kad žiūrint į rąsto galą jis panašus į apverstą kriaušę. Aptašius gi abi puses iš viršaus ir apačios, gaunamos šešiakampės sąsparos, bet apie jas kiek vėliau. Šios formos sąsparos, namotyrininkų vadinamos baltiškomis.
Toliau tai šiaurės sričiai priklauso ir gulsčių, kertėse į šulus suleistų rąstų statyba, klėtys, kurios Pabaltijyje, kaip ir vidurinėje Švedijoje, stovi daugiausia ant žemės, o ne ant medinių kaladžių, nors senuose 16 š. Lietuvos aktuose dažnai minimos klėtys, statytos ant medinių kaladžių. Mūsų senojo tipo klėtys su įėjimu iš galo ir su prieklėčiu, bei tokios pat formos pirtys, kitais žodžiais tariant, megsrono tipo pastatai, gryčios dviem galais, kur ptiešsienis skiria abu galus (seniausia to tipo forma), įvairūs tošiniai daiktai, apskritos skiedrinėmis sienomis dėželės, žilvičiais pintos rogės, lopšiai ant lingės ir t.t.— tai elementai, kurie taip pat šiai kategorijai priklauso.
Be šių suminėtų kultūrinių elementų, čia reikėtų priskaityti ir mediniai kaušai su kotu. Pabaltijyje šie kaušai vaidino gana svarbų vaidmenį. Jie giminingi skandinavų, suomių ir rusų mediniams paukščio pavidalo kaušams. Ir pats žodis "kaušas" labai įdomus. Jis sutinkamas beveik visose kalbose aplink Baltijos jūrą: švediškai — kas, kaus, kavs, kosa; daniškai — kovs; žem. vok. — kowse, kausse; vid. žem. vok. — kowse, kouse, kouwese, kausche; rusiškai — kovš; lenkiškai — kousz, kusz; liviškai — kouš; latviškai — kaus; estiškai — kaus; suomiškai — kousa. Etimologiškai tik vienoje lietuvių kalboje kaušas yra aiškus ir vietinis. Taip kad kai kurie kalbininkai (Vilh. Thomsen ir J. J. Mikkola) aiškina, kad šis žodis slavų kalbose yra lietuviškas skolinys, kurs paskui per slavų kalbas pasiekė ir kitas Baltijos pajūrio kalbas. Liviai ir estai yra jį tikriausiai iš latvių pasiskolinę. Tai pačiai šiaurinių kultūrinių elementų kategorijai priskaitomi ir spragilai su šikšnine kilpa spragilo galvai, ir nekotės (geldos) javams vėtyti (dabar pas mus tik kruopoms nekoti), ir didelės klėtys (svirnai) su prieklėčiu ir įėjimu iš šono, ir dideli žirniniai žardai, kurie Skandinavijoje tik šiaurėje tebesutinkami, ir trumpos dalgelės su grėbliuku, ir kuliamoji lazda (plūktuvė), kuri dabar kai kur Lietuvoje tik aslai plūkti tetarnauja. Tarp įdomesnių ir charakteringesnių ele-
Mondeliai (Gubos), apkepureti atskiru pėdu (Tauragės apskr., Kvėdarnos v., Lembo km.)
Piesta. (Zarasų apskr., "Ulyčia", kuri nei sausros metu neišdžiūsta. Kairėje kun. Jauniaus gimtoji sodyba.
Dusetų valsč.. Morciuniškių km.) (Tauragės apskr., Kvėdarnos valsč.. Lembo kaim.).
mentų yra didžiuliai cilindriniai kraičkubiliai, kurie Švedijoje teužsiliko Haerjedalen (šiaurinė provincija, Norvegijos pasieny).
Iš tų senųjų kultūrinių apraiškų tipų kai kurie sutinkami tik rytinės Švedijos pakrantėse. Šie tipai yra, greičiausia, atėję iš rytų ir gal kaip tik iš Pabaltijo. Čia pirmoje vietoje priklauso didžiulės mūsų piestos, taip paprastos Pabaltijyje ir rytų Europoje. Rytinės kilmės yra dažymas alksnio žieve ir trinyčiai audiniai, kurie savo turtingomis formomis dominuoja Latvijoje ir Lietuvoje, Švedijoje gi jie sutinkami tik rytuose ir yra kiek jaunesni, negu piestos ir dažymas alksnio žieve. Iš tikrųjų gi esama geroko kiekio kultūrinių elementų, atėjusių į Švediją iš Pabaltijo ar Suomijos. Čia priskaityti reikia mūsų gražiausias kiaurapjūvio rašto prievarpstes. Jos dažnai sutinkamos į rytus nuo Baltijos jūros, o paplitusios tik siaura juosta Baltijos pajūriu nuo Vaesterviko pietuose ligi Haparandos šiaurėje. Tiesiog iš Pabaltijo, šiuo atžvilgiu iš Lietuvos, yra atėjus medinė vėduoklė, kurią Gotlando salos žvejai naudoja, kepdami žuvį. Lietuvoje tokia vėduoklė vartojama, verdant valgį. Reikia manyti, kad šis įrankis Lietuvoje buvo seniau labiau paplitęs. Prie šios rūšies kultūrinio sąryšio priklauso ir gubų (žemaitiškai mondelių) ap-kepurėjimas atskiru pėdu.
Šie suminėti bendri kultūriniai elementai Skandinavijoje, kaip matėme, orientuojasi labiau į šiaurinę jos dalį, bet Pabaltijys ir Skandinavija susitinka ir Skandinavijos pietuose. Pintos tvoros (virbinės) jau buvo suminėtos. Pačiu pie-tiškiausiu elementu reikėtų skaityti sandalinę statybą, kuri Švedijoje tik pačiuose pietuose te-dominuoja. Ji ir Lietuvoje tesutinkama tik pačiuose pietuose, nors ir gana išblukusiose formose. Ir vadinamoji gulsčių kertėse arba per vidurį Į šulus suleistų rąstų statyba, kuri Švedijoje gerokai į krašto vidurį pažengia. Sutinkama ir Pabaltijy, bet taip pat labai neturtingose formose. Prie tų pietinių elementų priklauso ir stipriai bei tvarkingai dengtas lietuviškasis šiaudinis stogas. Pietų Švediją su Pabaltiju jungia ir šelmeninio balkio (gairio) nebuvimas gyvenamuose namuose. Pietinėmis apraiškomis reikia skaityti ir naminių gyvulių bei paukščių laikymą trobose, iš molio plūktas grindis, iš šiaudų pintus indus ir t.t.
Šių pietinių kultūrinių elementų linija Švedijoje eina per šiaurinį ir vidurinį Goetalandą, o antroje Baltijos pusėje tąja linija yra Suomių įlanka. Lyginant didesnę kultūrinių elementų dalį tarp Švedijos ir Pabaltijo, Pabaltijys turi daugiausia panašumo su Goetalandu, ypač pietine dalimi. Bet į Pabaltijį yra įsiskverbę ir daugybė šiaurinėje Švedijos dalyje sutinkamų apraiškų, daug primityvesnių ir senesnių, negu Goetalando.
Čia suminėti kultūriniai elementai jungė pietų Skandinaviją ir Pabaltijį labiau kaip atskiras geografines sritis. Bet yra daug vienodų, arba vienodos kilmės elementų, jungiančių šias abi sritis tiesiog su vidurio Europa. Pvz., grėbliai su skeltu šakumu, kėdės su iš šiaudų pinta sėdyne, ratai (keturračiai) sutinkami Pabaltijyje beveik visur, Švedijoje gi paplitę tik pietinėse provincijose. Kėdė su iš šiaudų pinta sėdyne jau viduramžiais sutinkama Skanėje ir jos kaimynystėje. Tose pačiose ribose sutinkama ir pas mus visur vartojama kultuvė (žlugtui velėti). Kai kurie viduramžių tipo baldai, pvz., įvairūs stalai, pietinėje Švedijoje sutinkami beveik visur, o Lietuvoje ir Latvijoje tik pajūrio sritimis. Tas pats ir su skardiniu, skylutėmis išbadytu žibintu (liktarna). Bet gal pats ryškiausias iš tos rūšies elementų yra vadinamosios "kupolinės virtuvės" (į namo priemenę išeinančio kamino) paplitimas. Toji kupolinė virtuvė Švedijoje toliau į šiaurę nenueina, kaip tik ligi šiaurinės Skanės, o Pabaltijyje, tik gal kitokioje formoje, ji sutinkama daugiausia vakarinėse srityse. Lietuvoje šis didžiulis kaminas, kuriame ir rūkoma ir verdama, daugiausia paplitęs žemaičiuose. Prie tų pačių pietiškiausių apraiškų reikia pri-skaityti ir grėblius, kurių kotas be šakumo tiesiai įleistas į grėblio galvą, o kad stipriau laikytųsi, pritvirtintas lankeliu, einančiu per patį kotą į galvą. Jis paplitęs tik pačiuose pietuose tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje. Pagaliau ir mūsų žiogrelių tvoras, ir dviašmenius plūktuvus linams plūkti, ir dvibriauniu bei tribriauniu pjaustymo būdu ornamentus turėtume šiai kategorijai priskirti.
O dabar, kokie gi elementai jau tikros skan-dinavinės kilmės pateko į Pabaltijį? Atsakant į klausimą, reikėtų iš pagrindų tam klausimui skiriamus elementus išnagrinėti, bet ant greitųjų būtų galima suminėti plėšį, šešiakampes sąsparas ir stuobrinę kėdę. Plėšys ((vartoju dusetiškių terminą) — lenktas geležinis aštriais galais įrankis bozui (išilgai rąsto iškirstam grioveliui) pažymėti. Švedų etnologas prof. Sigurd Erixon teigia, kad šis įrankis jau viduramžiais įsiskverbė ne tik į Pabaltijį, bet ir Rusiją bei Lenkiją. Vokietijoje jis nesutinkamas. Šešiakampės sąsparos sutinkamos visame Pabaltijyje. Mūsų krašte man teko jas užtikti tik rytinėje bei pietryčių Lietuvoje. Stuobrinė kėdė (padirbta iš sauso kiauro stuobrio, su atrama) sutinkama dabar tik Latvijoje. Estijoje šis tipas gal seniau taip pat buvo, bet dabar jau išnykęs. Galėjo ir Lietuvoje taip įvykti. Švedijoje ir Norvegijoje toji kėdė labai paprastas reiškinys, bet ji neužtinkama nei Suomijoje, nei Vokietijoje.
Šis pluoštelis kultūrinių elementų, bendrų Skandinavijai ir Pabaltijui, rodo, jog, išeinant iš etnologinio požvilgio, turime teisę kalbėti apie šiaurės Europos — baltoskandinį — kultūrinį ciklą, apimantį Skandinaviją, Pabaltijį ir kaimynines sritis, turinčias panašumo ne tik vienodoms ar giminingoms gamtos sąlygoms veikiant, bet taip pat tų sričių kultūros nešėjams savarankiškai kuriant ir priimant impulsus iš šalies. Čia suminėtos apraiškos atstovauja medžiaginės kultūros lobynui. Prie panašių rezultatų privestų, reikia tikėtis, ir dvasinės kultūros tyrimų rezultatai.
Pusgulstinės tvoros (Tauragės apskr., Nekotė kruopoms nekoti
Kvėdarnos valsč., Lembo kaim.) (Tauragės apskr., Kvėdarnos valsč., Lembo kaim.)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
