Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pulgis Andriušis: SUDIEV, KVIETKELI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. Raginis   

Pulgis Andriušis  už apysaką "Sudiev, kvietkeli" gavęs Rašytojų Draugijos premiją 1500 dol. Nuotr. Algio Sydney

Pulgis Andriušis: SUDIEV, KVIET-KELI! Apysaka. Išleido Australijos Lietuvis. Adelaide, 1951 m. 181 p.
Pulgis Andriušis veda mus į kaimą — senovinį ir tradicinį, mielą ir savo kasdienybėje įdomų. Autorius nejieško retų atsitikimų ir vaizdų: jį traukia visa pilkoji mūsų žmonių būtis, jų papročiai, kalbos, darbai ir rūpesčiai. Jam kiekvienas daiktas įgyja svarbos ir savotiško ryškumo. Galėtum tarti, kad apysakos veikėjai yra ne tik žmonės, bet ir visa tai, su kuo jie susiduria — ir vieškeliai, ir vandens sėmimas iš šulinio, ir pieva, ir akmenys, ir terba, ir iš kaminų berūkstą dūmai. Ir kiek įvairumo šiuose tėviškės stebėjimuose ir atminimuose! Nors ir toji iš kamino berūkstančių dūmų vieta — jai skirta bent pora puslapių, o šis motyvas veikale dar ir vėliau kartojasi: "Kančiukais, čiurkšlėmis, kamuoliais, stūgelėmis dūmas skuba palikti kaminus ir, prieš pasileisdamas į aukštą Viščių dangų, melsvu rūku persunkia sodus, patvorių medžius, te-letninkų karklus, kurie tuomet atrodo lyg ežero dugnan nugarmėję šešėliai" (64 p.).

Į lietuviškąjį kaimą atsigręžęs, Pulgis Andriušis mums atneša įvairių įvairiausių būtovinių ir apyvokos dalykų. Beskaitydamas stebiesi tuo apstumu, besiverčiančiu iš knygos lapų. Kartais net tiršta nuo visokiausių reikmenų: "Pravažiavus totorių raugyklas, Suviekas pakvimpa pyragu ir sakais, kurie skleidžiasi žiemos šaltyje nuo šieninių, kiaušininių, gry-bautinių, bulbinių kaselių, sumaus-tytų bokštais ant rogių. Lyg iš balto sūrio išriekti ušėtkai, ėdalinės, raugalinės, blyninės diečkutės, ko-pūstiniai, grūdiniai kubilai, sviesta-mušės, nėkočios, sietai, kultuvės, skietai, staunelės, šaukštai, samčiai, kibirai, nalivočiai, — ak, sviete tu mano, ir ko tik nesugalvoja šie šilo ir ežerų žmonės" (114 p.).

Pulgis Andriušis į aną tolimą Lietuvos žemelę žiūri su meile, ilgesiu, švelnia lyrine gaida ir sveiku humoru. Jis tas nuotaikas perduoda ir skaitytojui, kuris pasigrožės ir pasigėrės, pavaikščios tėviškės takeliais, jeigu tik neskubės ir lėtai sklaistys šio kūrinio lapus. Lėtai eina laikas aname tradiciniame Lietuvos kaime, taip lėtai dera ir "Sudiev, kvietkeli" skaityti. Cia užkliūsi už sakinio, už aprašymo, už žodžių, už žmonių, už vaiko svajonių, už kokios įgudusia rašytojo ranka ornamentuotos detalės, — ir vis rasi ką nors įdomaus ir vertingo. Tolydinė akcija veikale kaip ir nevaidina kurios nors rolės, užtai vyrauja epizodai, kurių daugis gali eiti visai savarankiais vienetais: ar kaip kaimenę gano, ar kaip berniukas eina į bažnyčią, ar kaip vyrai ežere maudosi, ar kaip jie, pievelėje sugulę, šnekučiuojasi, ar kaip jaunimas linksminasi. Pakeliui turėsi progos kiekviename puslapyje sugaišti ir pasidomėti. Ir tai daug kuo.

Pirmiausia — Pulgis Andriušis yra sakinio meistras. Mėgsta juos ilgus, perijodinius, visaip išvingiuotus. Reikia tik įsistebėti, su kokiu mostu jis išveda tą sakinio vingį, jo melodiją. Nors rašoma apie senovinį ir, sakytume, tartum primityvų kaimą, tačiau apie jį bylojama visa sakinio ir stiliaus kultūra bei spalvingumu. Tai pajunti jau nuo pirmų knygos žodžių, taip skambančių: "Važiuotas ar pėsčias keleivis nuo Padeksnių puses, besimėčiakodamas per kalvas, jau kelinto kaimo lauke išvysdavo akiratyje pasmilkusį kalną, kurio dirvų rėžiuose žaliu keturkampiu užsisker-sinusi kėpsojo sodyba" (5 p.). Šiuo pasakojimo įsibangavimu, dailia sakinio melodija Pulgis Andriušis šiandien mūsų prozoje yra retas ir laimingas reiškinys. Antra vertus, tokiame rašymo būde nesunku būtų pastebėti didžiųjų pasaulinės literatūros autorių metodą ir priemones. Tik visa tai Pulgis Andriušis praverčia grynai lietuviškajam vaizdui nupinti.

Toliau įsidėmėtinas nepaprastas autoriaus žodingumas, šiuo atžvilgiu jis savo tinklą užmetė giliai ir ištraukė gausią žūklę. Nebūtų klaidos pasakius, kad šioj srityje jisai yra nepavejamas. Jis ištraukia rečių rečiausių žodžių, kurių kitus pirmą sykį tematai ir tegirdi. Ir kas pagirtina: tuos žodžius jis moka savo vietoje pavartoti. Jie yra įaugę į pačią pasakojamąją drobę ir neatrodo, lyg būtų atsitiktinai arba iš didelio mokėjimo įsprausti į sakinį. Apsukria plunksna jis geba verstis veiksmažodžiais ir veiksmažodiniais daiktavardžiais. Dažnai šie jam įgauna naujo vaizdumo ir tikslumo — "rujų metu vilkai araruodami apgrauždavo net rogių pavažas" (42 p.), "su-beda nosis j kiauliažclę" (58), "diemedžius permušdamas savo pypkės smarve" (59 p.). Arba dar: "Tykus, tykus uliuliavimas . . ." (85 p.), "Vestuvininkams iš bažnyčios sugagėjus į Abromo kambarius" (125 p.). Tokių vietų kiekviename puslapyje raškykis, kiek tinkamas, žinoma, mažiau žodingas skaitytojas tarpais stebėsis ir teirausis, ką čia dabar tai galėtų reikšti. Tačiau autorius savo vaidmenį atliko: žodžiui jis rado natūralią aplinką savo išprusintame sakinyje. Galcp tai liečia ne tik pavienius žodžius, bet ir ištisus išsireiškimus, kurių gausumas taip pat yra be krašto. Štai pora pavyzdžių: "košda-mas pro tarpupirščius rožančiaus žirnius", "duonos griaunelė", "prirūgusi moterėlė", "išbėgęs kaip bulbienojus pagirnyje", "mūras savo akmeniniame glėbyje vos tesulaiko virstančius laukan klevus ir kaštanus". Kaip iš ištraukų lengva susivokti, ne visa kas čia yra grynai liaudinis išradingumas: Pulgis Andriušis daugiau patsai susikuria tuos vaizdžius ir įspūdingus pasakymus, yra sąmoningas savo amato meistras.

Pro knygos ilgesį, pro savotišką graudeli į mus ateina tolimas ir gražus pasaulis. Kartais tasai Lietuvos kampelis mums pasivaidena lyg kokia egzotiška šalis — tiek jisai margas, įvairus ir spalvingas tame savo lietuviškosios būties pilkume ir ramiame tekėjime, šį mažą ir tolimą pasaulėlį, lyg tie čiurlicnies karaliai, Pulgis Andriušis stebi atsidėjęs, įžvelgia jame tiekos retų bruožų ir varsų. Jį jis apgaubia savo dvasios šiluma, jautrumu, meile — ir humoru. Ši žymė, gali sakyti, dvelkia per visą veikalą, o vietomis ir labai tirštai, kaip šioj ištraukoj: "Grigaliui praėjus ulytkeliu, iš jo kailinių muša suplėkusių tvorgalių maras" (65 p.). Tarpais humorą jisai sieja su lietuviškuoju etiketu, elgsena, įsijautimu, kaip antai: "Ant kluonienos tvoros su kitais Viščių pusberniais, apsikabinęs viena ranka vyšnios kamieną, sėdėjo ir Petrokas, nes pievelėje gulėti tegalėjo vyrai, pilni gaspadoriai'r (61 p.). Kai kada Pulgio Andriušio humore atliepia ir donelaitiška dvasia.

Galop reikia atžymėti poetinį šios knygos tcną, kuris nenuklysdamas lydi tave. Nuotaikingai apimti ir vaizdai, ypač kada bylojama apie gamtą: "Pavasarį, šiltiems vėjams su trenksmu laužiant ežero ledus ir pasistojus piestu upeliui, pro pirkelės stogą paliaudavo sunktis dūmai" (42—43 p.). Štai vakaro paveikslas: "Ulytkelį užgulė šešėliai, su vakaro vėsra dar stipriau pakvipo šilinsky-čių diemedžiai, o nutilę viščiškiai žiūrėjo į Baikio liepas, kurios dar per gerą pusę j viršų buvo nutvaskintos saules potvynio" (62 p.). Arba kokia epines poezijos jėga prasiveržia šisai vaizdas: "Ošia pavasario naktis nematomuos pakraščiuos, tarytum nuo paties dangaus skardžių kristų upės, iškilusios iš savo guolių debesyse ir šniokšdamos ieškotų naujų vagų" (86 p.).

Imant knygos visumą, ji nėra vienoda: nuo antros pusės lyg ir lūžta, vietomis netenka ano kaimiško žalumo, šen ten tampa paprasta įvykių kronika. Mat, kaikurie veikėjai išklysta iš savo lietuviškosios aplinkos, iš savo namų ir krašto — ir juos apgaubia lyg kokia sekluma. Savo ruožtu, tai paveikia ir pasakojimą. Knygos pabaiga vėl sutvirtėja, kai nusikeliame į Kauną, nors senovinis, tradicinis stilius nūn taip darniai neatliepia, kaip pirmojoje knygos dalyje, nes jis nėra taip organiškai suaugęs su naujuoju pasauliu. Visuma būtų apvalesnė, jei Pulgis Andriušis, kaip kadaise Vaižgantas "Dėdėse ir dėdienėse", savo žmonių nebūtų išvedęs iš tų laukų ir girių, kur jie tegali vešėti.
Veikalo kompozicija yra sunkoka, tarpais lyg ir pabira.

Autorius savo kalba, kaip buvo minėta, atvožia tikrą lobių skrynią. Tetektų kai kur sutvarkyti rašybą, (stumiamas, 126 p., pasiges, 149, griuvo, 156 ir t. t.). Rašant nederėtų laikytis ir tokių tarmiškumų, kaip šlapjas (27 p.) ir dar vieno kito.

Atsisveikinant su knyga, pasilieka tarti: "Sudiev, kvietkeli! Gera buvo su tavim grįžti į tėviškės žemę, regėti ją ir jos žmones tradicinėje jų aplinkoje ir kuklioje lietuviškoje grožybėje".    Aug. Raginis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai