Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
RYTAS

I.
Žingsnio
nežengiu,

neinu niekur —

neįsisupdama,
neapsigaubdama

tavo artuma —

II.
Medžiai
kelia rankas
į saulę —

į sotų
šviesos
avilį -

(Ji geresnė,
saugesnė —
negu namai).

SŪKURĮ

Aš pamačiau tave —
ir kiekvienas medis
atspindi man
tavo grožį.   

Žolė,
kiekviena kalva,
džiaugsmingas
žemės iškilimas
šaukia,
sveikina mane,
savo seserį.

Ir šviesa, kuri krinta
dienai baigiantis
Iš langų į gatvę, —
yra dieviškoji aukso
šviesa.    

Šį rytą
buvau trapi ir nepastebima.

Dabar
net ir jūra manęs nesutalpintų
 
KAIP SAULĖ

Kaip saulė

ugnies ašmenimis
išdeginai
manyje
žymes praeidamas
   
Kaip saulę —
tolstantį
šiandien tave palydžiu

(Šviesos apakinta —)

Raudoną
paskutinį
spindulį raškydama.

SVETIMASIS

Ko tu žiūri,
O taip liūdnai
iš už mano akių,
Svetimšali,
nelaimingasai?

Saulė maudos naktį,
nuskandinusi šviesą. —

Kada tą rožę
perlamutro
nuraškys?

Ne, jau niekad daugiau tavęs
nebeieškosiu

Giesme. —
Gėlės sterblėj,
ar plunksnos spinduly rainam
dainuojančios   

Įaugusios
ta gyvsidabrio bite, rasa
žvynuos žolės. —

Ne, jau niekad daugiau tavęs
nebemylėsiu.
Nuo tiek daug grožio širdis išdžiūtų.

VASARAI BAIGIANTIS

Kas surišo mane su rugpiūčio
mėlyne?

Kas pastatė žole stovėti?
Kas išbudino nokstančio vaisiaus
jėgą —

Ak, kas leido širdin įsikeroti
vėlyvai rožei?
Taip plačiai, taip giliai
kas leido kvapu ją užsikariauti.
Jog nebeliko vietos svirplio dejonei —
Ne, nė ploniausiam skundui svirplio
nebepaliko —

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai