Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETŲ ISTORIKAI GRUMIASI SU NORMANISTAIS PDF Spausdinti El. paštas
Kas gi pagaliau sukūrė senąją rusų valstybę — normanai (skandinavai) ar rusai patys? šiuo klausimu moslininkai nesutaria jau nuo seno, ir abu ekstremistiniai sparnai — normanistai ir antinormanistai — dažnai apsikapodavo. Teisybė yra greičiausia kur nors viduryje. Griežtai tvirtinti, kad vien tik skandinavai įkūrę rusų valstybę, visai paneigiant bet kokį ir savo krašto žmonių įnašą, vargiai būtų pagrįsta. Abipusio įnašo nuomonės laikėsi nuosaikieji tiek rusų, tiek kiti mokslininkai.

Tačiau sovietų mokslininkai išėjo vėl kautis su švedų, norvegų ir danų istorikais bei kalbininkais, skelbiančiais, kad vikingai su Riuriku priešaky sukūrė senąją rusų valstybę ir kad ateiviai iš Skandi" navijos suvaidino svarbų vaidmenį senoje Rusijos istorijoje. Tuo klausimu užpernai Petrapily pasirodęs Igor šaskolskio darbas "Normanų teorija dabartiniame buržuaziniame moksle" mėgina "nugalėti" visus tuos skandinavų mokslininkus, kurie laikosi vadinamos normanų teorijos. Net ir senelis vienuolis kronikininkas Nestoras, savo laiku (XII a. pradžioje) parašęs visiems žinomą kroniką, nepasigailimas. Kronikos žodžiai, kad slavų gentys "siuntė pasiuntinius per jūras pas variagus, kurie save vadina rus", prašydami ateiti ir valdyti juos, yra grynas prasimanymas pagal paskutiniųjų dienų sovietų istoriją. Net ir pats Nestoras vadinamas "normanistu", "atsidavusiu į rankas anų dienų viešpataujančiai klasei".

šaskolskio veikalas yra "kovinga" polemika, aštriai puolanti tokius pagarbius skandinavų mokslininkus, kaip Ture Arne (švedas, archeologas), Holge Arbman (švedas, Lundo univ. archeologijos profesorius), Knut Olof Falk (slavų ir baltų kalbų prof. Lundo univ., buvęs švedų kalbos lektorium Kauno univ.), Anton Karlgren (švedas slavistas, prof. Kopenhagoje) ir A. Stender - Petersen (vienas iš žinomiausių danų slavistų). Labiausiai puolamas Arne, kurį sovietų istorikas kaltina 100 proc. prasimanymais bei "istorinėmis fantazijomis". Tačiau pats šis sovietų mokslininkas yra smarkiai politinio bei nacionalistinio bimbalo į" geltas, mėgindamas teigti, kad istorija buvo ir tebėra vartojama kaip ginklas antisovietinei propagandai.

Knygoje yra išsamus literatūros sąrašas įvairiomis kalbomis, ir dėl to darbas turi nemažos reikšmės tiems, kurie domisi senąja Rusijos istorija. Kiek tos šaskolskio teorijos yra teisingos, gali spręsti tik žinovai. Tačiau skaitant daug kur jo priešpastatyti argumentai atrodo per daug bendri ir nelabai įtikina.

Anot šaskolskio, marksistinis mokslas neneigia, kad Rusija nuo IX ligi XI a., kaip patikimi šaltiniai liudija, dažnai buvo aplankoma tiek skandinavų karių, tarnavusių rusų   kunigaikščiams,   tiek skandinavų pirklių, plaukusių Rytų Europos vandenimis. Tačiau, žvelgiant marksistiniu požiūriu, klasinis visuomenės susidarymas, senoji rusų valstybė su rusų tautybe, su jos dvasine ir medžiagine kultūra esą gilių ir ilgai trukusių procesų rezultatas, neturėjęs išorinės, t. y. normanų, įtakos. Autorius teigia, kad normanų teorija yra normanų vaidmens senosios Rusijos gyvenime pervertinimas, kilęs "klaidingai aiškinant šaltinius" arba panaudojant "vien tik apribotus ir savo nuožiūra parinktus įrodymus". Anot šaskolskio, rusų mokslininkų prieš normanų teoriją kritika yra paremta faktu, kad toji teorija "prieštarauja objektyviems faktams bei klaidingai nušviečia istorinę raidą mūsų krašte tuo laiku, kai klasinė bendruomenė ir valstybė ėmė kurtis rytų slavų srityse". Autorius taip pat tvirtina, kad normanų teorijoje slypi ir politinės tendencijos, "prileidžiančios, kad rusų tauta buvo atsilikusi ir nesugebėjo savarankiškai sukurti savo valstybės bei kultūros". Toji teorija buvusi dažnai panaudojama politinėje kovoje prieš jo kraštą tarp kitų ir vokiečių propagandos, norinčios "pateisinti kriminalinį įsiveržimą į Sov. Sąjungą". Koks kreivas yra to sovietų istoriko supra" timas apie tą propagandą rodo jau ir tai, jog jis kaltina ir kai kuriuos švedų žurnalus bei laikraščius, įdėjusius Arnes, Falko, Mar-ten Stenbergo (švedas, archeologijos prof. Upsalos univ.) bei Stender-Peterseno straipsnius "ne tam, kad moksliškai spręstų problemą, bet kad panaudotų juos politinei propagandai prieš Sovietų Sąjungą".

Normanų teorija, pagal šaskolskį, "priešinasi ir valstybės vidaus prigimties bei jos formavimosi proceso supratimui". Esą naivu tikėti, kad Romulas, Rėmas ar Riurikas būtų sukūrę valstybes. "Senosios rusų valstybės įkūrimas yra ne skandinavų hirdininkų atsitiktinų puolimų rezultatas, o logiška išvada gilių socialinių bei ekonominių pasikeitimų rytų slavų visuomenėje".

Iš skandinavų mokslininkų, specialiai tą klausimą studijavusių, daugiausia pylos tenka archeologams Arnei, Arbmanui ir Stender-Petersenui. Tačiau ir švedų istorikai gauna suprasti, kad jie rašė "atviroje normanistinėje dvasioje". Tokiais nusikaltėliais yra žymūs švedų istorikai, kaip Ingvar Andersson (buvęs riksarkivaras, Švedų Akademijos narys), Sten Carlsson (Upsalos univ. istorijos prof.) ir Jerker Rosen (Lundo univ. istorijos prof.). Tie istorikai savo Švedijos istorijos apžvalgose, anot šaskolskio, pasiryžę parodyti, kad svarbiausius įvykius Švedijos istorijoje nuo IX ligi XI a. sudaro ne to krašto vidinio gyvenimo įvykiai, o antpuoliai Rytų Europoje bei švedų įkūrimas senosios rusų valstybės.

šaskolskis nesutinka ir su tuo, kad normanai būtų turėję atskirų kolonijų Rusijoje, "ši teorija, kurią pirmasis pateikė Arne ir kurią paskui parėmė daugelis Skandinavijos archeologų, pasidarė pagrindinė sąvoka normaninėje archeolo" gijoje. Norėdami įrodyti skandinavų kolonijų buvimą senoje Rusijoje, archeologai - normanistai tvirtina, kad variagų kolonijos sudarė tikras bazes skandinaviškam dominavimui rytų slavų tarpe susidaryti ir senajai rusų valstybei įkurti" — rašo autorius. Arnes tezė, kad buvo politiniai santykiai tarp Švedijos ir rusų valstybė, kategoriškai atmetama, nes iš tikro nesą nė vieno tatai įrodančio šaltinio. Joks skandinavų viduramžių šaltinis patikimai neminįs kokių nors politinių veiksmų iš Švedijos pusės Rusijos vidinėse srityse. Nė kituose šaltiniuose nesą tokių informacijų. Taigi, Arnes rusų valstybės konstrukciją reikią laikyti moksliškai nepagrįstą. Nors ir nepateikdamas jokių priešparodymų, sovietinis autorius laiko tą švedų mokslininko įnašą "šimtanuošimtiniu prasimanymu" bei "istorine fantazija", neturinčia jokios mokslinės vertės.

Viename knygos skyriuje autorius ima diskutuoti ir žodį "rus" bei jo reikšmę. Ligi šiol jau buvo nusistoję, kad "rus" buvo vadinami tie švedų vikingai, kurie apie 862 m., Riurikui vadovaujant, įkūrė dabartinę Rusiją ir kad tas žodis susijęs su Švedijos provincijos Uplandijos rytines pakrantes apimančia sritimi — Roslagen (kildinama iš senovės skandinavų žodžio roder — plaukiojimas vandenimis). Tačiau pagal šaskolskį žodis "rus" nieko bendro neturįs nei su žodžiu Roslagen, nei su suomiškuoju švedų pavadinimu — ruotsi. Jis atmeta visas kipotezes apie žodžio "rus" skandinavišką kilmę bei jo sutapatinimą su žodžiu "normanas". šaskolskis prikiša, kad normanų teorijos šalininkams ligi šiol nepavykę išaiškinti to fakto, kad žodis "rus" užtinkamas pietinėje Rusijoje —juo vadinama kažkokia tauta daug anksčiau, negu kad skandinavų kariai ir pirkliai pradėjo įsifiltruoti į Rytų Europos vidurį. IX a. pirmaisiais dešimtmečiais esą buvęs politinis junginys, vadinęsis "rus", kuris smarkiai puldinėdavęs Juodosios jūros šiaurines ir pietines pakrantes. Daugelis to laiko rašytinių šaltinių laiko, anot šaskolskio, "rus" viena iš vietinių tautų pietinėje Rytų Europos dalyje. Sutapatinimas žodžio "rus" su žodžiu "normanai" esąs daug vėlesnis. Didesnė šaltinių dalis esą pavadinimą "rus" siejanti su sritimi ir žmonėmis pietinėje Rusijoje, su viduriniu Pavolgiu.

šaskolskis mėgina nuvertinti ir normanų teorijos šalininkų vieną iš svarbiausių šaltinių — Nestoro kroniką, pagal kurią slavų kiltys ir kaimynystėje gyveną suomiai siuntė pasiuntinius per jūras pas "variagus", save vadinusiais "rus", prašydami juos atvykti ir valdyti juos. šis kvietimas, anot autoriaus, "buvo tik vėliau variagų hirdininkų sufabrikuotas ir įrašytas į pirmąją versiją".

Pagal paskutiniųjų laikų sovietų istoriją, Vakaruose perdedamas ir skandinavų pirklių aktyvumas senoje Rusijoje. Ir čia šaskolskis kedena skandinavų mokslininkus. Be to, jis paliečia ir Diepro slenksčių pavadinimo klausimą, ypač švedų mokslininkų Falko ir Karlgreno studijas, šie abu mokslininkai mano, kad normanai bus davę tiems slenksčiams jų senuosius pavadinimus, o slaviški jų pavadinimai atsiradę vėliau arba juos išverčiant (Falkas), arba komentuojant (Karlgrenas). O šaskolskis atkerta: "Jie mėgina įtikinti savo mokytojus, kad ne rytų slavai, o normanai   pirmieji   praskynė   didįjį vandens kelią per Rytų Europos aukštumas ligi Juodosios jūros ir pradėjo juos naudoti pastoviems prekybos maršrutams", šaskolskis mėgina "nušluoti" ir archeologinius įrodymus, kad skandinavų kolonijos buvusios įsikūrusios pagal tuos prekybos kelius. Ta proga jis, tarp kitko, aikštėn iškelia prie Gnezdovo, netoli Smolensko, kapinynuose iškastus radinius. Daugelį ten atrastų karolių bei papuošalų buvo aprašęs švedų archeologas Arbmanas, kuris juos priskyrė skandinavams. Šaskolskis gi nurodo, kad sovietų archeologai yra priėję visai kitokių išvadų — dauguma radinių visai nesą skandinaviškos kilmės.

Ir pagaliau šaskolskis savo darbui uždeda marksistinių mokslinių principų vainiką, prisunktą dabar labai madingu senuoju rusų nacionalizmu: "Vispusiška normanų teorijos kritika ir toliau lieka svarbus ir gyvybinis uždavinys sovietų mokslininkams. Ši teorija, skelbianti rusų tautos nesugebėjimą susikurti savą valstybę, yra propagandos ginklas imperialistinės reakcijos rankose. Ta teorija dominuoja buržuaziniame moksle, ja nušviečiama Rusijos istorija, ji veržiasi į spaudą, vadovėlius ir pan. ir neleidžia didelėms skaitytojų grupėms užsienyje teisingai suprasti mūsų tėvynės istorijos".
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai