Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
DAINOS APIE MANE, VAIKYSTĘ IR DAIKTUS, KURIE BUVO MANO DRAUGAI

Iš niekad nepaskelbtos to paties pavadinimo dnkstyvųjų eilėraščių knygos

SŪNAUS PALAIDŪNO LEGENDA
I
Jis grįžta amžinai, jis eina,
Ir tėvo sodai šaukia jį,
Ir saulės spinduliai išeina,
Ir degasi rytuos nauji.

Jis bėga, krinta ir vėl kelias;
Vaidenas vaizdas jam brangus.
Jo kojas šaukia juodas kelias
Ir lūpas — šypsena langu.

II
Tai jis, pajuodęs ir sumenkęs,
Žiūri vėl į namus slėny.
Peršiurkščios buvo tėvo rankos,
Ir sodai buvo perliūdni.

Jis mato vėl: ant stalo knygos.
Jo rankom atverstos kadais,
Ir lempa, sutemoj įmigus,
Ir dainos antakiais juodais.

III
Jis keikė visa, ką mylėjo;
Langai ir sodai ūžimu
Jį šaukė grįžti, bet jis ėjo:
Kad tik toliau gimtų namų!

Ir kai nematė jau gimtinės,
Kai dingo vaizdas jos brangus,
Tai mirštančiam, ją prisiminęs,
Kalbėjo, jog tenai dangus . . .

IV
O troškuly! O džiaugsme klysti,
Ištroškus bėgti nuo versmės
Ir nežinoti žodžio grįžti,
Ir neieškot kitos prasmės!

O džiaugsme nuostabus prarasti
Namus! Nesvaigt tylos nuodais!
Ir grįžt į juos tiktai užgesti
Su mirusių daiktų vardais!

1937

KELIAS
Tai buvo sapnas. Aš ir vėl ėjau keliu,
Nerasdamas savęs, pro milžinus medžius.
Išblyškęs vėjas, žaisdamas šaltais plaukais gėlių,
Man plėšė drabužius skurdžius.

Kažkas man tarė: "Kur eini?
Kiekvienas kelias nuveda, kur daug nykiau.
Ir ši pavasario diena švelni
Nuves tenai?" Ir aš ilgai, ilgai verkiau.

1938
 
RUDUO
Man buvo toks sunkus namų tuštumas
Ir kvapas vaisių, vėjo nuskintų,
Ir mėlyno dangaus švelnus aukštumas
(Man rodės, kad aš pats į jį krintu),

Jog tiktai slenkstį ir duris palietęs,
Aš vėl bekraštį džiaugsmą pajutau
Ir, tartum vynas, užmiršta ranka išlietas,
Ant sodo žemės spindinčios kritau.

1941

VIDUDIENIS
Veidrodis — tylus vaikystės princas, durys,
Vasaros plaukai, krintą akių vejon.
Astras marga skrybėle tuščiaviduris
Rauda už langų, kad nesulaikė durys
Vienumai mane palikusios Mignon.

1939

PRISIKĖLIMAS
Kartą, vaikystėje, aš radau kažin kokių keistų vabalų kaimelį, pastatytą iš mažyčių žemės kauburėlių. Ilgai stebėjau juos ir pamačiau, kad ten vyko tai, ką mes patetiškai vadiname gyvenimu. Vieni vabalai buvo dideli, stiprūs, gražūs, paauksuotais sparnais ir žvilgančiomis pa-žandėmis; kiti — maži ir apskurdę; vieni seni, kiti jauni. Bet vienas ypatingai skurdžios išvaizdos, nudžiūvusia koja ir ašara žvilgančiomis akimis vabalas nuolatos triūsė, nešiodamas aiškiai persunkiąs jam naštas, nuolatos sustodamas ir klupdamas.

Ir tada atėjo mano draugas ir koja sumindžiojo viską: ir namelius, ir stipriuosius ir silpnuosius, ir tą šlubą vabalėlį, tikriausiai su prisikėlimo viltim nešiojusį nepakeliamas naštas.

1938

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai