G. Jokūbonis: Pirčiupio paminklo II projektas
Kalbant apie lietuvių dailę dabartinėje Lietuvoje, pirmiausia kyla klausimas, nuo kurio laiko pradėti. Nors menas šiuo metu Lietuvoje yra kuriamas lietuvių tautai primestos santvarkos aplinkoje, tačiau negalime į dabartinę lietuvių dailę žiūrėti kaip į visiškai atskirą reiškinį. Lietuvių dailininkai yra savo būdą per amžius susiklosčiusios lietuvių tautos dalis, ir jų kūryba negali neturėti ryšio su mūsų tautos praeitimi, to būdo savybėmis. Kokia ta jų kūryba bebūtų, ji neliks be atspindžių ir ateities lietuvių dailės raidoje. Dabarties dailė Lietuvoje jau turi savo istoriją.
Prieš metant žvilgsnį iš arčiau, pravartu prisiminti ir ankstesnius laikus.
Dar prieš nepriklausomybės atgavimą vadinamoji senoji dailininkų karta, išsibarsčiusi po pasaulį, buvo sutelkta pirmosios lietuvių dailės parodos proga (1906) įsisteigusios Lietuvių dailės draugijos. Ją jungė ir bendra meninė pasaulėžiūra. Šiai grupei teko sunki našta pradėti lietuviškosios dailės atbudimo laikotarpį. Tai buvo M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius, P. Rimša, A. Varnas, P. Kalpokas, K. Šklėrius, J. Zikaras, J. Vienožinskis, V. Didžiokas, J. Šileika, M. Dobužinskis ir kt. Jiems priklauso pagarba kaip lietuviškosios dailės mokyklos pradininkams. Jų kūryba yra lyg kertinis akmuo, ant kurio statomi lietuvių dailės rūmai.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Vienožinskio 1920 įsteigtosios meno mokyklos auklėtiniams buvo prigijęs jaunosios dailininkų kartos vardas. Viešumon jie išėjo su Lietuvos nepriklausomųjų dailininkų draugija (1930) ir Ars kolektyvu (1932). Pagal amžių, tuščias tarpas skyrė tas dvi kartas. Tad natūralu, kad skirtingame laike ir skirtingoje aplinkoje kuriamas menas suko jau naujais keliais. Naujo poveikio jauniesiems dailininkams teikė Paryžius, kaip tuolaikinis meno centras, ir aplamai naujos Vakarų Europos meno apraiškos. Bet ne vien naujosios pasaulinės dailės poveikis viską lėmė. Lietuvių dailės brendimą ir jos tautinį pobūdį gal dar daugiau apsprendė lietuvių liaudies meno "atradimas" ir pažinimas.
Šalia viso jaunųjų sąjūdžio, iškilo ir A. Galdiko kūrybos reikšmė ir poveikis lietuvių dailės naujame posūkyje.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse jaunoji dailininkų karta jau reprezentavo lietuvių dailę ir tarptautiniame forume.
Ir šiandien, kada vis dar stovime to karo tragiškų pasekmių akivaizdoje, neskaičiuokime, kiek mūsų dailininkų išsiblaškė po visą platųjį pasaulį ir kiek jų pasiliko Lietuvoje. Tai bendra visų jų tragedija. Čia jie blaškosi svetimųjų tarpe, kartais švystelėdami retu kūrybingumu, bet fiziškai nykdami mums svetimo gyvenimo buityje. Lietuvoje gi pasilikusieji yra užgožti politinės ideologijos, svetimųjų jėga įbruktos.
1960 dail. V. K. Jonynas apybraižoje apie lietuvių dailę šio meto Lietuvoje (Lituanus, nr. 2) sako: "Dailininkas okupuotoje Lietuvoje yra automatiškai įtrauktas į politiką. Jo kūrybinės galimybės ir apribojimai yra partijos kontrolėje, kada jam nurodoma, kaip ir ką jis turi kurti. Pagrindinės jo temos yra politinės, ir realistinis stilius yra jo išreiškimo forma. Tačiau čia karts nuo karto atsiranda temų įvairumas: politinės vadovybės pakeitimas, naujos elektrinės statyba, penkių ar septynių metų planas, mechanizuoti ūkio metodai. Ir nors objektas gali truputį keistis, dailininko padėtis okupuotoje Lietuvoje pasilieka ta pati: jis yra politinių temų iliustratorius ar tiesiai politinis dailininkas. Partija jam parenka ar nurodo temas ir reikalauja, kad jos būtų išpildytos priimtame socialistinio realizmo stiliuje". Kaip V. K. Jonynas toliau pažymi, Sovietų okupacijos pradžioje ir patys politiniai vadai mažai nuvokė, ką lietuvių dailininkams galima leisti kurti. Tokioje padėtyje būdami ir norėdami saugumo, dailininkai metėsi mėgdžioti jau sovietinėje Rusijoje pripažintų dailės darbų temas, stilių, kompoziciją. Pirmieji socialistinio realizmo darbai buvo raudonąją armiją garbinantieji paminklai ar panaši tematika, artimai pamėgdžiojanti sovietinius pavyzdžius. Vėliau eilę naujų temų sudarė įsteigtieji ir steigiamieji kolchozai: "Melžėja", "Kiaulių šėrike" ir panašiai. Tai vis temos, aprašytos politinių rašytojų, iliustruotos politinių dailininkų ir pateikiamos liaudžiai politinių vadų. Susidarė užburtas ratas, kuriame visas dailininkų gyvenimas buvo sukaustytas.
M. Cvirkienė: Studentė
Tokioje padėtyje, kaip kad paprastai sąmyšiuose, iškilo naujų žmonių. Visose meno srityse atsivėrė plati dirva visokiausiam vidutiniškumui ir diletantizmui. Ir gabumų neturintieji rado patogų laiką brautis į menininkų tarpą, kurių profesiją naujoji santvarka privilegijavo. Daug dailės "kūrinių" liudija šias pastangas.
Betgi socialistinis realizmas, kad ir jėga brukamas, ne kiekvienu atveju paveikė lietuvių dailės kūrybą. Šiandien jau galima matyti, kaip buvo sunku menininkus palenkti naujos santvarkos tarnybai, nepaisant visos, ypač stalininio laikotarpio, nepaprastos prievartos.
Lengviausiai šią dramą galėjo pergyventi kai kurie senesniosios kartos dailininkai, ir dėl amžiaus, ir dėl to, kad jų naivus realizmas daugeliu atvejų mažai teprieštaravo socialistinio realizmo sampratai. Iškilti į socialistinius liaudies menininkus kartais pakakdavo tik pritaikyti partijos reikalavimams paveikslų pavadinimus. Taip atsirado A. Žmuidzinavičiaus "Šienas valstybei", "Miškas valstybei", "Čia bus Kauno jūra".
Vienas iš stipriausių senesniosios kartos realistų P. Kalpokas mirė 1945 ir jau neturėjo laiko reikštis naujoje santvarkoje. Nėra abejonės dėl vietos, kurią jis užima lietuvių dailės istorijoje. Tačiau dabarties lietuvių tapyboje kokių nors jo kūrybos atgarsių jau nebeužtinkame.
P. Aleksandravičius: Žemaitės paminklo fragmentas
J. Šileikos (m. 1960) kūryba — tai žalioji Lietuva, kur vasaros saulė nušviečia vidudienio tuštumas, nusidriekusias panemunės šlaituose laukais ir pievomis. Toli, kur jau horizontas ir prasideda mėlynas dangus, ten baigiasi visa jo pasaulėžiūra ir jo numylėta žemė, tarytum nei audrų, nei vargų nemačiusi.
J. Vienožinskis (m. 1960), lietuviškojo gamtovaizdžio nuotaikų kūrėjas, meno kritikas ir pedagogas, po didelės gyvenimo įtampos ieškojo atilsio ir užsimiršimo gamtos etiuduose. Gyvenimo pabaigoje jis nutapė savo įprasta maniera eilę menininkų ir pasižymėjusių veikėjų portretų. Geriausieji jų — Lazdynų Pelėdos, E. Mieželaičio, K. Borutos.
Iš atokiau pažvelgus į netolimą praeitį, matosi, kad tokie dailininkai, kaip J. Mikėnas, A. Gudaitis, M. Cvirkienė, P. Aleksandravičius, M. Bulaka, A. Motiejūnas, J. Kėdainis, A. Petrulis, R. Antinis, R. Kalpokas, L. Kazokas, V. Kairiūkštis ir kiti, nors ir atiduodami duoklę socialistiniam realizmui, savo pažiūrose į kūrybą nepasikeitė. Bent jų darbai tai liudija.
A. Gudaičio vardas iškilo jau su Ars kolektyvu kaip vieno iš pajėgiausių jaunosios kartos tapytojų. Neabejojamai - spalvos pajautimas jam yra įgimta dovana. Jo tapyboje tik tada užtinkame miglų, kada jis griebiasi aprašomosios tematikos. Tačiau 1964 surengta jo darbų jubiliejinė paroda liudija jo kūrybos vientisumą ligi šiai dienai. Įvairių laikotarpių jo menas turi skirtingus atspalvius, bet visa apjungia dailininko individualus braižas, nepaprastai ryški ir gili lietuviškos gamtos išraiška. Gal nė vienas kitas lietuvių dailininkas neperdavė taip stipriai, taip sodriai, taip gyvai kaimo žmogaus pačių charakteringiausių bruožų, jo aplinkos ar lietuviško peizažo būdingiausių nuotaikų, kaip Gudaitis. Pavyzdžiais gali būti Močiutė (1957), Šeimyna (1936), Triptikas Paryžiaus parodai (1937), Moteris iš Žemaitijos (1934), Senukas meistras (1939), Kolūkietės Zarackienės portretas (1962), Davatka (1939), Beržoro, Nidos ir kt. peizažai. Gudaitis meno kultūros sėmėsi Paryžiuje, bet iš ten sugrįžo nieko nepraradęs iš savo gimtosios gūdžios Žemaitijos. Nebūdamas primityvus, jis yra daugiau liaudiškas, negu kas kitas. Ir ar tik ne jo kūryboje reikia ieškoti tikro lietuviško realizmo, į kurį nusižiūrėjo daugelis jaunųjų, nes iš tikrųjų Gudaičio tapysenos ir kolorito įtaka dažnai jaučiama jų darbuose. Bet tai ne neigiamybė, o tik teisingas išeities taškas surasti kiekvienam savo veidą.
Marija Cvirkienė lieka spalvos ir šviesos poetė. Savitą spalvų gamą ji surado labai anksti be didelių ieškojimų ir blaškymosi. Kompozicijos lygsvara ir visumos išlaikymas yra būdingi jos tapybai. Tai kūryba, kuri ieško ir randa grožį kiekviename aplinkos kampelyje.
Panašiu keliu taip pat eina jauniausieji ir gabiausieji peizažistai, kaip A. Šiekštelė (g. 1931) ir S. Jusionis (g. 1927). Jų kūryboje žymiai praplečiamos nusistojusios pažiūros į gamtovaizdį. Ir tai apsaugo tradicinį lietuvių peizažą nuo sustingimo.
M. Bulakos gausybės darbų mes nežinome. Gal jų ir nėra. Bet būti menininku kartais ir ne daug tereikia būti nupiešus. Vartant jo Vilniaus senamiesčio vaizdus, lieka tik neaišku, ar J. Jurginis pirma parašė įvadą, c paskui dailininkas nupiešė vaizdus, ar visas procesas vyko atbulai. Kiekvienu atveju, tie du dalykai nesusikalba.
P. Aleksandravičiaus darbų, kaip ir liaudies mene, primityvioje formoje yra daug susikaupimo, ramybės, gilios nuotaikos (Rašytoja Žemaitė, Motina, J. Kuzminskio ir J. Vienožinskio portretai, J. Jablonskis).
Skulptoriaus J. Kėdainio neabejotini gabumai išryškėjo tuoj po meno mokyklos baigimo 1939. Jam 1958 suteikta valstybinė premija. Išraiškingas jo menas priskirtinas socialistiniam realizmui nebent tuo, kad darbo žmogus yra jo kūrybos motyvas (Prie laukų darbų, Kolūkio arklininkas, Bulvių tarkuotoja).
J. Mikėno kūrybos įtaka ir liaudies meno palikimas yra dirva, kurioje išaugo dabarties lietuvių skulptūra. Naujai kartai užteko joje erdvės ir kitokiais keliais pasukti (G. Jokūbonis, V. Vildžiūnas). Mikėno kūryba nėra vientisa — švelnūs marmuro gabalai su tapybiniu šviesos šešėlių žaismu (Poilsis, 1935 m. Motina), liaudies skulptūros intelektualinis perteikimas labai primityvia, dekoratyvine ir sukaupta forma (Birbynė, Moteris su pėdu, Elgetos), labai išjausta ir griežta skulptūrinė forma, kurioje menininkas taip gyvai, taip giliai, taip paprastai, taip atvirai išreiškė pačius giliausius savo jausmus (1932 m. Mergaitė, Vaikas su balandžiu, Vincukas, 1936 m. Žmonos portretas, Motina su vaiku, Šokis, Poilsis, Kanklininkas). Pokarinėj kūryboj sekė patetinis realizmas (Taika, portretai, paminklinė ir dekoratyvinė skulptūra). Finalą sudarė Pirmosios kregždės — vidinės įtampos ir realizmo sintezė. Skirtingų nuotaikų atgarsiai Mikėno kūryboje nepriklausė nuo laiko. Tai buvo menininko įgeidžiai skirtingais keliais brautis į tą patį tikslą. Socialistinio realizmo problemos Mikėną atgrasino nuo meninės išraiškos ieškojimų, ir naujos temos neįkvėpė jo kūryboje daugiau vidinės šilumos.
Žymiai didesniu ryžtu, negu anksčiau minėtieji, socialistinio realizmo idėją įsisavino ir kurti tos rūšies meną ėmėsi grupė dailininkų, kurie savo pasaulėžiūroje visų dailės srovių buvimą ir vertę siejo su socialinėmis klasėmis. Bet iš tos grupės tik V. Jurkūnas, V. Mackevičius ir J. Kuzminskis į socialistinio realizmo kūrybą įsijungė su profesiniu pasiruošimu. Dabar prie jų jungiasi jau sovietinės dailės mokyklos auklėtiniai: A. Savickas (g. 1919), S. Džiaukštas (g. 1928), V. Gečas (g. 1931), S. Veiverytė (g. 1926), V. Karatajus (g. 1925), A. Krištopaitis (g. 1925), skulptoriai G. Jokūbonis (g. 1927), K. Bogdanas (g. 1926), vitražistai K. Morkūnas (g. 1924), A. Stoškus (g. 1925).
Kai kurie iš jų prie socialinės tematikos prieina jau daugiau humaniškuoju ir dekoratyviniu žvilgiu (vitražistai), negu politiniu. Jų visų tapymo būdas, o taip pat skulptūrinės ar dekoratyvinės formos samprata jau visiškai atsiriboja nuo rusų dailės mokyklos.
A. Savickas: Pirčiupio tragedija
Yra daug ekspresijos Savicko drobėse ir Jokūbonio skulptūrose, vaizduojančiose karo paliesto žmogaus tragišką likimą.
Savickas neturi tokio spalvos pajautimo ar apskritai nesprendžia tokių tapybinių problemų, kaip Gudaitis, Stasiulevičius, Švažas, Cvirkienė ar Surgailis. Jis prislopintus tonus jautriai ir sumaniai naudoja psichologiniam momentui pabrėžti. Jo kai kuriose kompozicijose (Rekviem fašistų aukoms, Pirčiupio tragedija) humaniškas momentas nustelbia politinį ar socialinį motyvą. Visų tų savybių Savicko ir kitų darbai jau yra šio laikotarpio meninė apraiška. Gi tuo tarpu kitiems panašios ir aktualios tematikos darbams yra pavojus su laiku likti tik praeities įvykių iliustracijomis.
Spalvingesni yra Karatajus, Gečas ir Džiaukštas. Pašaliais jie ieško naujų kelių, ir jiems sekasi. Karatajaus portretai išsiskiria žaismingomis spalvomis ir gyvu charakteriu. Gečo paskutinioje jaunųjų dailės parodoje išstatyta eksperimentinė drobė "Lova" yra naujas ir įdomus atradimas jo kūryboje.
Grafika Lietuvoje klestėjo. Turėjome gabių ir labai gabių grafikų: V. Petravičių, T. Valių, P. Augių, V. K. Jonyną, V. Jurkūną, M. Katiliūtę, V. Ratą, M. Bulaką, A. Dargį, A. Kučą, J. Kuzminskį, T. Kulakauską, J. Steponavičių, P. Rauduvę ir kitus. Ne vienas iš jų pasitraukė į Vakarus. Likusiųjų krašte kūrybinis darbas prasidėjo sąmyšyje. Buvo neaišku, ko ieškoti — formos, turinio ar dar ko? Iliustracijos, plakatai, viršeliai, karikatūros, šaržai, politika, skriaudos ir žiaurumai, pergalė ir darbas, — visa tai buvo nauja naujame gyvenime ir kartu sena, kaip visas pasaulis. Betgi tokie pajėgūs menininkai, kaip Jurkūnas, po sujauktų bandymų aktualiąja tematika raižinių cikle "Hitlerinių okupantų žiaurumai", greit atgavo savo seną formą socialistinio realizmo temų kūrybai. Antra vertus, karo nuostolius išlygino veržlus ir kūrybingas atžalynas, vertas atskiro žvilgio.
Su pačia jauniausia menininkų karta pokarinėje lietuvių grafikoje prasidėjo naujas laikotarpis, lyg ir neturįs glaudaus ryšio su praeitimi. Jis nesutampa ir su tais keliais, kuriais jau nuėjo svetur gyvenantieji mūsų grafikai, kaip R. Viesulas, H. Šalkauskas, T. Valius, V. Ignas, V. K. Jonynas, P. Gailius, V. Ratas, A. Kurauskas.
Pirmieji jaunųjų Lietuvos grafikų žingsniai prasidėjo nuo susikaupimo ties liaudies meno raižiniais (A. Makūnaitė, S. Valiuvienė, B. Žilytė). Tame posūkyje jų kūryboje dar galima rasti atspindžių ir to, ką anksčiau buvo atradę labai individualūs ir liaudiški menininkai V. Petravičius, P. Augius ar T. Valius. Betgi metams slenkant, jaunųjų grafikų menas palaipsniui vis atsipalaiduoja ir nuo tiesioginės liaudies meno įtakos ir nuo socialistinio realizmo. Kartu iškyla temų ir braižų įvairumas. Visa tai galima sekti iš keturių stambesnių grafikos meno leidinių (1960, 1962, 1964, 1966). Reiktų minėti daug pavyzdžių — tai rodo, kad grafikos menas Lietuvoje turi gerą dirvą ir yra gajus.
Grafikams netrūksta kiekvienam individualių savybių, bet technikoje daugiausia apsiribojama raižiniais ir litografija. Ateityje lauktina daugiau įvairumo, kokį mes matome svetur rengiamose grafikos parodose, kur kone su kiekvienu dailininku atsiranda išradingumas, nauja technika ar visiškai skirtingas panaudojimas ir to, kas jau yra sena.
V. Jurkūnas: Senutė
Dabartiniu metu grafikoje labiausiai reiškiasi A. Makūnaitė, V. Valius, S. Valiuvienė, A. Tarabilda, St. Krasauskas, B. Valantinaitė, V. Klemka, A. Steponavičius, V. Kisarauskas, A. Skliutauskaitė, B. Demkutė, A. Skirutytė, E. Jakutytė, B. Žilytė, S. Kisarauskienė, R. Gibavičius.
Visų tų susikryžiavimų įvairybėje kyla klausimas, kokiomis nuotaikomis gyvena dailininkai Lietuvoje, kai jie vieni ir užsidarę savo studijose. Už jų sienų, kai tik Stalinas buvo nuvainikuotas, režimo varžtai šiek tiek atlyžo. Metams bėgant, socialistinis realizmas pradėjo blėsti. Buvo įsitikinta, kad meno kūrybos propaganda yra neįmanoma pakelti krašto gerovės. Melžėjų ir šėrikių temos pasidarė lygiateisės su visomis kitomis žmogiškomis temomis, kurias bet koks dailininkas bet kur ir bet kada gali naudoti.
Jauno ir gabaus "socialinių temų tapytojo" Džiaukšto darbuose iš tikro jokių socialinių problemų jau nesprendžiama. Jo kūrybos visą realizmą sudaro tai, kad dailininkas realiai žiūri į darbo žmogų ir jo aplinką, ieškodamas grožio ir meninės išraiškos. Neatrodo, kad tie kūriniai tiktų darbo nuotaikai praskaidrinti. Jie labiau skirti džiaugsmui ir poilsiui po sunkių dienos darbų. Panaši šneka gali liesti S. Veiverytės (Poilsio diena, 1965) ir V. Gečo darbus.
Gyvenimas niekur nestovi savo vietoje. Ateina naujos kartos — kūrybingos ir maištingos. Po visų pergalių, skridimų į mėnulį, erdvių užkariavimų dailininkas susirūpino nepražiopsoti paprasto saulės nusileidimo. Tada jis atsisuko į žemę po savo kojomis.
Arčiau susipažinus su jaunųjų dailininkų gyvenimu Lietuvoje, pirmiausia stebina darbų gausa, per eilę metų susitelkusi jų dirbtuvėse. Tas rodo, kad uždarai kūrybai sąlygos yra. Jie yra aprūpinti medžiagomis. Dauguma jų turi net ir labai erdvias studijas, specialiai įrengtas dailininkų namuose Antakalnyje ir kitų pastatų viršutiniuose aukštuose. Jų pragyvenimo šaltinis yra pedagoginis darbas St. Žuko vardo dailės technikume Kaune, Vilniaus dailės institute, Vilniaus vidurinėje M. K. Čiurlionio vardo meno mokykloje, darbai ir užsakymai Kauno ir Vilniaus dailės kombinatams, kur veikia taikomosios dailės ir dailiųjų amatų gamyklos, užpirkimai muziejams. Visi dailininkų sąjungos nariai automatiškai yra dailės fondo nariai. Šiuo keliu ateina kombinatams ir kiti užpirkimai, užsakymai, avansai ir paskolos darbams, kurių dauguma jau yra atliekama pagal numatytas temas ir nustatytas normas.
Formaliai visa dabarties jaunųjų kūryba telpa tokiuose rėmuose, kaip fovistų, ekspresionistų (Permeke, Gromaire), Meksikos (Orozco, Diego Rivera), Der Blaue Reiter grupės, Picas-so, Matisse ir kt. menas. Spalviniu požiūriu yra užuominų ir iš Ars kolektyvo palikimo (Samuolis, Gudaičio tapybos įtaka).
Jaunieji dailininkai stengiasi neatsilikti nuo viso pasaulio dvasios, ir didžiausia šio judėjimo reikšmė yra ta, kad kaip tik gabiausieji prasiveržia pro visų įtakų ribas ir pradeda ryškėti savo individualiais ir tautiniais bruožais.
Vieno iš jų, J. Čeponio (g. 1926) kūryba stovi lyg ant ribos naujų dabarties apraiškų ir tos linkmės, kuriai anksčiau atstovavo Ars kolektyvas. Jo kūryba rodo tų pačių šaltinių tęsimąsi, nepaisant visų sąmyšių. Labai plačių potepių plokštumos apsprendžia visą jo gamtovaizdžių kompoziciją. Jo spalvos žalios ir neprinokusios, bet apvaldytos. Jis derina jas vieną prie kitos pagal savo sprendimą, visiškai neatsižvelgdamas to, kas regima. Jo dangus gali būti žalias, raudonas ar geltonas. Pagrindinės spalvos yra labai ryškios, mažai tarpusavy temaišomos, rėkiančios, bet tarp savęs nesipiauna.
Daugiau monumentalus ir santūrus spalvose yra L. Surgailis (g. 1928). Jo drobių kompozicija ir plokštumų architektūra sveria daugiau negu piešinys ar spalva. Išraiškių drobių cikle,
pavadintame "Mitologija", liaudies meno skulptūrines ir primityvias formas jis labiau įsisavino negu kas kitas. Surgailis yra jautrus tapytojas iš prigimties, bet spalvų skambėjimas jam nėra esminis dalykas. Tonuose, vengdamas atsitiktinumo, jis ieško jų jėgos, kuri kalbėtų apie dailininko pergyvenimus ir nuotaikas.
J. Kuzminskis: Oi putė (lietuvių liaudies dainos motyvais)
A. Stasiulevičius (g. 1931) yra miesto ir savo spalvą praradusio dangaus poetas. Jo kūrybos pagrindinė tema — Vilniaus mūrai. Tapybinėmis priemonėmis tuos mūrus jis nudaiktina, nesunaikindamas nei esminių formų, nei medžiagos skambėjimo. Tai Vilniaus senamiesčio spalvinės simfonijos. Lyg muzikiniame kūrinyje, Stasiulevičiaus drobių architektūrinės grupės skamba kaip labai tapybiniai ir darnūs akordai.
V. Kisarauskas (g. 1934) yra jau niūrus, sunkiomis nuotaikomis gyvenąs ekspresionistas. Tiršti dažų potepiai derinasi su jo temperamentu, vaizduojant dabarties žmogaus sutemų aplinką. Jo išraiškos mene ir spalvą ir kompoziciją nustato klaiki formų deformacija. Dusli, prigesinta, bet daug jėgos turinti spalva, kaip ir kiti paveikslo elementai, rikiuojasi bendram tikslui — autoriaus minties išsakymui. Daugelio jo drobių tema yra žmogus. Bet Kisaaruskas nevaizduoja jo buities ar socialinės aplinkos. Nupiešto žmogaus veiksmai ir visa tai, kas užpildo likusią paveikslo dalį, yra jo likimas. Jo abstraktinės kompozicijos "Sušaudymas" personažai nepriklauso jokiai tautai, jokiai klasei. Tema imama grynai žmogiškąja prasme. Nesvarbu, kas ką šaudo — žmogus žmogų šaudo. Tos rūšies abstrakciją galima būtų vadinti jau figūriniu ir literatūriniu menu. Jo kūrinių grubi tapysena primena liaudies kūrybą, kur pačios primityviškiausios formos daug ką pasako.
Daugiausia iš visų nudaiktinta yra J. Švažo (g. 1925) tapyba. Dalinai tai yra ir dekoratyvinė ir konstruktyvinė tapyba. Uostai, ckaid-rūs vakaro žiburiai ar visai bedaiktinės temos geometrinėmis formomis ir plačių potepių plokštumomis nuteikia giedrumu. Paveiksluose — darnus spalvų skambėjimas ir daug erdvės, nors ir nėra jokių perspektyvos užuominų nei piešinyje, nei spalvose.
Dailininko gyvenime amžius kartais nieko nereiškia. Taip yra kada žiūrime į L. Katino (g. 1907) impresionistinę, žaismingą spalvų ir drąsių potepių tapybą. Didelis jam kontrastas yra V. Antanavičius (g. 1936), kurio'bandymai abstraktinėje tapyboje dar išblaškyti, bet įdomūs.
Naujos formos beieškančių tapytojų sąjūdin jungiasi ir kitų technikų dailininkai. Skulptoriaus V. Vildžiūno (g. 1932) paskutinieji bandymai abstraktiniuose paminkluose yra jau anapus iki šiol išsilaikiusių lietuvių skulptūros tradicijų.
Grafikai V. Valius (g. 1930), V. Kisarauskas (g. 1934), S. Aleškevičiūtė - Kisarauskienė (g. 1937) ir V. Klemka (g. 1924) yra progresyvus savo pastangomis išsilaisvinti iš bet kokių menininko kūrybą varžančių nuostatų. Šiai grupei priklauso ir Sigutės Valiuvienės (g. 1931) abstraktinė tapyba ir grafika.
Nėra abejonės, kad dalis dabarties meno Lietuvoje stovi jau ant naujų bėgių. Ateitis parodys, kaip toli visa tai riedės. Šiandien dar sunku pasakyti, kaip plačiai ir kada tas menas galės pilnai reikštis viešumoje. Vietinio pobūdžio prasiveržimų jau yra. Rašytojų namuose Vilniuje rengiamos moderninės dailės parodos, aptariami darbai. Dailininkų akivaizdoje rašytojai, berods, prisipažįsta, kad jie nėra tiek naujoviški, bet jie negali stabdyti judėjimo. Ir Maskvoje, kur visą dailės gyvenimą dar valdo seni ir užkietėję sovietiniai akademikai, jau buvo išstatyti lietuvių laisvesnės kūrybos darbai, kaip A. Stasiulevičiaus, J. Čeponio, J. Švažo. Jų tarpe buvo ir L. Surgailio "Mykolas" iš ciklo "Mitologija". Per įsteigtą Maskvoje eksporto saloną lietuvių dailininkams taip pat pirmiesiems pavyko prakišti užsienin laisvesnės tapybos darbų, į kuriuos buvo atkreiptas dėmesys Paryžiuje ir užsieniečių, kurie lankosi tame salone.
Nuo kurio laiko spaudoje pradėta spausdinti spalvotos moderninės tapybos reprodukcijos ("Kultūros barai", "Dailė", "Pergalė"). Paskutinieji įdomūs ieškojimai abstraktinėje grafikoje randa vietos ir leidiniuose (V. Mykolaičio - Putino "Langas", "Poezijos pavasaris" 1965-67).
Praeitų metų pabaigoje Vilniuje įvykusiose jaunųjų dailininkų (iki 36 m. amžiaus) ir "Vilnius dailininkų darbuose" parodose pirmą kartą buvo viešai parodyti abstraktiniai darbai. Kaip spauda informuoja, muziejų užplūdo gausus lankytojų srautas, vyko karšti pokalbiai, ginčai. Vieni kaltino, kiti džiūgavo, kad pagaliau "dailė metė iššūkį anemiškam natūralizmui, miesčioniškam saloniškumui ir išoriniam paradiškumui". Kritika prašneko naujais balsais, teigdama, kad nauja karta nelinkusi vien tik pramintais takais vaikštinėti. Primenama, kad dar ne taip seniai socialistinio realizmo sąvoka buvo suvedama į dokumentiškai tikslų tikrovės pavaizdavimą, protokolišką gamtos kopijavimą, daiktų "inventorizaciją", o bet koks nutolimas nuo faktinės medžiagos buvo apšaukiamas formalizmu. Patys dailininkai sako, kad jų tapybiniuose ieškojimuose vyksta didelis sąjūdis, kuris spaudoje dar nespėja pilnai atsispindėti.
Meno kritika ir spauda pradeda taip pat blaiviau žiūrėti ir į praeities tikrovę. Iki šiol visas nepriklausomos Lietuvos palikimas buvo ignoruojamas. Prieš kiek laiko "Literatūra ir menas" savaitraštyje pasirodė balsai, reikalaujantieji jau giliau vertinti to laikotarpio kūrybą, kuri iki šiol buvo niekinama buržuaziniu ir formalistiniu menu. Minimos A. Galdiko, V. K. Jonyno, V. Petravičiaus ir kitų pavardės. Vilniuje ir Kaune surengtos A. Samuolio (1899-1942) apžvalginės kūrinių parodos. Iš viso Ars kolektyvo jis buvo pats kraštutiniausias antire-alistas. (Pereitais metais Vilniuje buvo iš Lietuvoj likusių darbų surengta ir V. Vizgirdos kūrinių paroda. — Red.).
Yra klausimas, kaip visa tai galima suderinti su tuo, kas iki šiol buvo vadinama socialistiniu realizmu. Aiškinama, kad socialistinio realizmo sąvoka netrukdanti dailininkams leistis į kraštutinumus. Partijos linija dabar reikalaujanti žanrų ir stilių įvairumo. Tai ir išlaisviną juos iš dogmatizmo. Realistinė koncepcija jau neapsprendžianti meno, ir socialistinis realizmas neturįs tikslo formaliai sukurti estetinį stilių. Jis remiąsis idėja, o ne forma.
Tie visi dabartiniai aiškinimai padėties neišgelbsti. Naujų dailės apraiškų akivaizdoje labai daug iki šiol skelbtų teorijų, įvadų, komentarų ir nurodymų netenka pagrindo ir eina užmirštim.
Naujos apraiškos dažnai ateina staigiai. Ateitis lemia jų likimą ir išsilaikymą. Bet kad ir kokie posūkiai ar grįžimai atgal bebūtų, viskas, kas sukurta, yra palikimas, kurio nebegalima sunaikinti.
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
M. Cvirkienė: Studentė
P. Aleksandravičius: Žemaitės paminklo fragmentas
A. Savickas: Pirčiupio tragedija
V. Jurkūnas: Senutė
J. Kuzminskis: Oi putė (lietuvių liaudies dainos motyvais)
