Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PUTINAS OKUPACINĖJ GŪDUMOJ PDF Spausdinti El. paštas
V. MYKOLAITIS-PUTINAS
(1932)

Murmėjo ir grūmės juodi debesiai,
Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę —
Ir tu neramiai audros gando klausei,
Nuvarginta mano tėvyne.
(Putinas)


Laisvę palydint
1940 m. birželio penkioliktoji. Sovietų kariniai lėktuvai didžiuliu ratu suka visoj žydrioj Lietuvos padangėj. Sovietų tankai blizgančiais vikšrais įžūliai brazdinasi okupuojamos Lietuvos keliais, vieškeliais ir miestų gatvėmis. Lietuvio širdis, dvidešimt du metu drąsiai plakusi laisvėje, šiandien, pajutusi vėl įžengiančią vergiją, susigūžusi verkia: — Nejaugi . . . Najaugi? . . .

Mes stovime balkone (Vaižganto g., 36 nr.). Atlenkę galvas, stebime tuos svetimus lėktuvus. Skrisdami virš Kauno, jie ne kartą užneša nejaukų šešėlį ant mūsų, ant namo stogo, ant balkono. Mūsų ausis pasiekia sausas tarškėjimas iš pakalnės, iš Vytauto prospekto, kuriuo ropoja okupanto tankai.

Mes kalbamės mažai. Iš tikrųjų, apie ką tokiu momentu galėtume kalbėti. Mūsų mintys išgąsdintos, išbaidytos. Jų nesugaudom, nesukoncentruojam. Aš žvilgteriu į Putiną. Jo ir šiaip išblyškęs liesas veidas dar labiau nubalęs. Jo stovinčio visa išvaizda — tarsi vėjo lenkiamo berželio, švarkas ant pečių per laisvai kabantis, atsegtas. Tuojau pastebiu brolio vidinį sugniužimą. Aš šitokią Putino nuotaiką gerai pažįstu. Ji visada pasireiškia, vykstant skau-diems sielos pergyvenimams. Jeigu aš pati nesu pakankamai įsisąmoninusi šio įvykio tragizmą, tai Putinas aiškiai mato, kokia baisi lemtis siaubia Lietuvą.

Nuo balkono išsiskirstėme kiekvienas sau, tarsi grįždami iš kapų palaidoję labai artimą, brangų žmogų, — tylūs, suspausta širdimi.

Paskui girdėjau, kad Putinas išėjo pro duris į gatvę. Jis, matyti, išėjo pasižiūrėti, kaip viskas žemai mieste atrodo. Po valandėlės ir aš išėjau. Mūsų Kazytę (tarnaitę) sutikau grįžtančią su duonos kepalėliu ant rankos.

—    Kodėl, Kazyte, tu šitą duoną taip neši? Kodėl be kaselės?

—    Panele, kad eidama į miestą nemaniau maisto pirkti. Dar turiu užtektinai. Bet eidama pro krautuvę pamačiau, kad ji pilna prisigrūdus žmonių. Dar niekad toj krautuvėj anksčiau tiek daug žmonių nebuvau mačius, tai ir aš užėjau pasižiūrėti, ką jie ten perka. Ir, žinot, panele, žmonės, kaip ir visada, vieni to prašo, kiti to, bet jau krautuvėj nieko daugiau neparduoda, tik duoną, ir tai tik po vieną kepalėlį. Tai ir aš paėmiau. Ką gali žinoti? Gal rytoj jau nė duonos negausime. Matyt, karas prasideda, ar kas čia? — kalbėjo sujaudinta mūsų linksmoji, šnekioji Kazytė.

—    Ar matei rusų gatvėse? — paklausiau ją.

—    Tik ant tankų sėdinčius mačiau. Visi tokie menki, negražūs, su milinėm smailom kepurėm. Į kepures ties kakta įspaustos raudonos žvaigždės. Kai sėdi tie kareiviai ant tankų, tai atrodo, kaip šungrybiai ant kelmų ... — liejo pirmuosius įspūdžius Kazytė, mėgstanti į savo pasakojimus įterpti humoro.

Nusileidusi Vytauto parko taku žemyn, paėjėjau iki Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampo ir sustojau. Vytauto prospektu riedėjo rusų tankai, valdomi tikrai skurdžiai atrodančių rusų kareivių.

Vakarienę valgydami kalbėjome apie tuos netikėtus, baisius dienos įvykius. Tačiau pokalbis buvo santūrus, be sklandesnės minčių tėkmės. Mes nė vienas neturėjome pakankamai taiklių sąvokų išreikšti tos dienos nykiems pergyvenimams. Daugiau logiško santūrumo parodė Ly (Emilija).

—    Kad visa tai būtų lengviau pernešti, — kalbėjo ji atkreipusi žvilgsnį į Putiną, — manau, reikia stengtis atsistoti šalia šių įvykių raidos, jausti, lyg kad jie tavęs neliestų, žiūrėti kaip į sceną pirmą kart matomos dramos, kuri su žiūrovais neturi ryšio.
Man jos idėja pasirodė beveik išganinga: stovėti šalia įvykių raidos. Nesisieloti, nesi-graužti, nesistengti įžvelgti ateitį. Gal iš tikrųjų — tik vaidinimas, tik scenos vaizdas — tie tankai, tie kareiviai, anot Kazytės, į šungrybius panašūs, — gal jie tik atėjo ir praeina, gal ryt, poryt vėl jų nebebus . . . Tačiau nei Putinas, nei aš į Ly kompromisinį pasiūlymą neatsiliepėme. Žvilgterėjusi į Putiną, aš suabejojau, ar jis iš viso girdėjo, ką Ly buvo pasakiusi. . .

Tik, kai jau 1943 metų ankstyvo pavasario vieną dieną Putinas iš Vilniaus atvežęs davė man pasaugoti (kokių netikėtų įvykių atveju) vieną iš trijų mašinėle rašytų egzempliorių savo paruošto spaudai rinkinio "Rūsčios dienos", tarp kitų okupacinėmis temomis eilėraščių radau ir anas nepasakytas mintis eilėraštyje "Birželio 15". Tos pirmosios okupacinės dienos gūdžius vaizdus sudėjo į eilėraštį metams praėjus — liūdnoms sukaktuvėms paminėti. Štai ir tas eilėraštis:

Priseki, lietuvi, gedulo spalvą.
Šiandien liūdnos švinta tau sukaktuvės:
Prieš metus vergovėn tau pajungė galvą
Atėjūnų tankai, kardai ir durtuvai.

Meni, kaip dundėjo tėvynės keliai
Ir svetimo krašto plienas žvangėjo, —
Ir merkėsi saulės karšti spinduliai
Nuo juodo gimtinės šalies pavergėjo.

Tylūs, paniurę pulkai alkani,
Žvairaakiai veidai ir spalvota oda . . .
Nuo to laiko visvien, kur esi, kur eini,
Jie, kaip šiurpūs šešėliai, su tavim visada.

Nuo to laiko tau kažkas į širdį įsmigo,
Įsiėdė į kraują, kaip nuodinga rakštis.
Nei šviesos, nei ramybės tavy nebeliko,
Tik rūpestis, baimė, klaikuma ir naktis.

Paniekintas glūdi veidmainystės klane,
Pasotintas šmeižto, apgaulės ir melo.
Gyvenimas kybo ties juoda bedugne,
Toks menkas, trapus ir sunykęs be galo.

Praėjo tie metai aikščių, gatvių triukšme,
Nebeteko žavumo nei žygiai, nei aukos.
Žengia šiurpūs vaiduokliai tolyn savaime,
Tik prieblandoj kaukės su pašaipa raukos.

1941. VI. 15

Išsikėlimas į Vilnių
Tik atgavus Vilnių ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus iš laikinosios sostinės Kauno į tikrąją — Vilnių, brolis, kaip to fakulteto profesorius, pradžioje į Vilnių važinėjo traukiniu, vis dar nesiryždamas galutinai persikelti su visa manta. Kambarį Vilniuje turėjo išsinuomavęs tik tam, kad esant blogam orui ar šiaip bet kada galėtų pernakvoti. O ir į Vilniaus atgavimą pradžioje žiūrėta su nepasitikėjimu. Tik kai sovietai galutinai okupavo Lietuvą ir politinė įtampa, deja, stabilizavosi, brolis nusprendė galutinai persikelti į Vilnių.

1940 metais universitete prasidėjus rudenio semestrui, vieną dieną ir Putinas su visu savo inventorium pajudėjo Vilniaus link iš jaukios Vaižganto gatvės.

Putinas savo pasistatydintame mūrinukyje tepagyveno vos ketverius metus. Namelį, kiek tuometinės sąlygos leido, stengėsi įsirengti pagal savo troškimą — su dideliais erdviais kambariais. Būsimam savininkui statyba nemaža kainavo rūpesčių ir nervinės įtampos. Kad pigiau kainuotų, statybą ir įrengimus pavedė jaunam, berods, dar tik universitetą bebaigiančiam inžinieriui Udalovui. Todėl visus jo atliekamus darbus reikėjo atidžiai sekti ir ne kartą patariamuoju žodžiu prisidėti. O ir statybinė sąmata iki užbaigimo gerokai pakilo. Septyniasdešimt tūkstančių litų, nors su profesoriaus svaria alga, vis dėlto nelengvai sukariama suma. Gi paskolos ir skolos — menkos bendrininkės. Ne! Ta Putino nuosava pastogėlė buvo tikrai nepigi! Bet kai jau po visų statybos vargų persikėlėme į ją ir kai Putinas gerai atsigaivino nuosavoje, gražiai įrengtoje vonioje, išėjęs iš jos, šypsodamasis pasakė:

—    Tai pirmas malonumas savame name.

Ir štai sunkvežimis jau baigiamas pakrauti. Pianino pergabentojai atsargiai kelia jį ant specialių ratukų, prilaikydami iš abiejų šonų, stumia pro salono duris, skersai koridorių, pro frontines duris. Nelengvai jiems einasi nuleisti laipteliais už durų. Reikia įtempti visas jėgas, kol įtraukia į sunkvežimį.

Atsisveikinimo su broliu momentas. Nesuvaldau širdies maudulio, ir ašaros prasiveržia iš akių. Putinas taip pat kiek sujaudintas, pablyškęs.

—    Ilgai nelaukus, aplankyk mus Vilniuje, — pasako raminančiai. — Dabar tu čia lieki pilna šeimininke, — pridėjo kiek linksmiau.

Netrukus visą namą išnuomavau dr. A. Juškai su gausia šeima. Aš pasilikau gyventi savo kambarėly antrame aukšte. Čia praleidau ir abi okupacijas iki pasitraukimo iš naujai rusų okupuotos Lietuvos.

Pirmas vizitas Putinui Vilniuje
Nors brolis išsikeldamas į Vilnių ir kvietė netrukus jį aplankyti, bet praėjo pora mėnesių iki mano pirmojo vizito. Nuvykau gal tik spalio pabaigoje. Išlipusi iš traukinio, Vilniaus stotyje radau atėjusį pasitikti Putiną. Po tų poros mėnesių nesimatymo jis man atrodė pablogėjęs, kone ligūstas.

—    Ar kartais tik nesergi, Vy? — žiūrėdama į jo veidą po pasisveikinimo, paklausiau.
—    Atrodai pablogęs . . .
—    Tai tik taip atrodau. Gal kiek sušalau...

Prie stoties negavę taksi, įsigrūdome į žmonių pilnutėlį autobusą, kuris mus parvežė iki Tauro gatvės, kur Putinas turėjo butą, — dideliame, seno stiliaus name.

Tik įėjus į vidų dunktelėjo vėsuma. Brolis įspėjo geriau palto nenusivilkti, nes visą butą sunku apkūrenti. Kambariai dideli ir labai aukšti, reikalauja daug šilumos. O su kuru sunkoka. Kiek šiltesnis kabinetas, kuriame daugiausia ir prisilaiką. Apėjome ir apžiūrėjome visus kambarius, — jų, berods, buvo penki. Vieną turėjo išsinuomavusi p. M. Avietėnaitė, buvusi Eltos ir užsienio reikalų ministerijos tarnautoja.

Putino naujoje buveinėje man labiausia patiko lubos. Jose įdėta tokia įdomi ornamentika
—    girliandos, vynuogių kekės, grakščiai išsisukinėję vijokliai. Žiūri į jas ir jautiesi lyg būtum kokioj bažnyčioj. Putinas juokėsi, kad aš taip susidomėjusi tomis lubomis . . .

Dar kartą apžvelgusi visą butą, pasigedau pianino. Brolis man paaiškino, kad jį pardavęs. Dar neseniai, vos prieš keletą dienų. Tai man buvo tikra staigmena.

—    Žinai, aš šito tikrai nesitikėjau. Kad tu kada nors galėtum parduoti pianiną . . . Man atrodė, kad jį labai branginai.

—    A . . . Jis dabar jau tapo tik nereikalingu balastu, — pradėjo brolis aiškinti, o balse slypėjo ir apmaudas, ir skausmas. — Čia prie jo jau niekad nebeprisėdau. Daug visokių darbų. Jie visą laiką atima ... O ilgiau neskambini, tai ir pirštai atpranta, sugrumba. Ne tie laikai, ne tos nuotaikos . . .

Pasidairiau patefono. Jis tebetūno kabineto kampe ant keturkampio staliuko. Prie jo speciali spintelė su plokštelėmis.

—    Gal kokių naujų įdomių plokštelių turi? Tikrai jau pasiilgau geros muzikos.
Priėjau prie patefono ir iš spintelės ištraukiau pirmąją, bene, Wagnerio operos "Tannhauserio" piligrimų chorą. Pakišau po adata. Žinojau, kad šį "Piligrimų chorą" ir Putinas labai mėgo.

Po vakarienės pasidarėme tikrą plokštelių koncertą. Kaip ir anksčiau, tai Putino labai mėgiama valandėlė. Gyvendamas Kaune, vis būdavo grįždamas iš miesto parsineša ir kokią naują plokštelę. Jo plokštelių kolekciją sudarė daugiausia klasikinė muzika: Beethoveno simfonijos, Griego maršai, Wagnerio ar kurio kito kompozitoriaus operų gabalai. Žinoma, dėl įvairumo buvo viena kita plokštelė ir lengvosios muzikos bei šokių.

Danse macabre
Toj Putino plokštelių kolekcijoj turėjome ir vieną ypatingą plokštelę. Tai Ch. C. Saint-Saens'o "Danse macabre" (mirties šokis). Gal aš pati į šią plokštelę ir nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne vieną kartą, dar Kaune, duoti savotiški Putino komentarai, beklausant tos muzikos. Nebeatsimenu, ar dar tebegyvenant Aukštaičių gatvėj, ar jau Purickio name (Vaižganto g.), per tokį vieną plokštelių muzikos koncertą buvo sugrota ir toji "Danse macabre". Ji prasideda gyvo tempo, tarsi šokio, muzika. Tačiau tame šokyje kažkoks blaškymasis, kažkas baisaus, kažkas lemtingo, plokštelei maždaug įpudėjus, užgirstama neaiškus, duslus laikrodžio valandų mušimas. Beveik tuo pačiu laiku, vos sugaunamas klarneto ar fleitos plonytis triliavi-mas, kurį Putinas pavadino "gaidžio užgiedojimu". Nuo šio "užgiedojimo" muzika griežtai pasikeičia į ramią, giedrią, lyg kokią dangišką priešaušrio simfoniją. Putino įsivaizdavimu, tai sielos atsisveikinimas su kūnu, — mirties šokis baigtas.

Ir dabar, baigiant groti "Piligrimų chorą", abu su Putinu žiūrinėj ome plokšteles, kokią sekančią uždėti. Jis ištraukė "Danse macabre". Nors ir daug kartų klausytą muziką, jis ir dabar ją sekė su ypatinga atida. Plokštelei artinantis prie įpusėjimo, aš lyg pajuokaudama pastebėjau:

—    Jau tuojau bus "gaidžio užgiedojimas".

Brolis atrodė mano pastabos neišgirdęs. Ji, matyt, tada buvo labai nevietoj . . .

Šiais 1967 metais gavau Putino paskutinį eilėraščių rinkinį "Langas". Tituliniame puslapyje autoriaus jau silpnėjančios rankos sudrebintum raidėm įrašyta dedikacija: "Mylimai sesutei Medži, toli esančiai, pro šitą 'Langą' pažvelgti į mane ir Lietuvą. — Brolis V. Mykolaitis-Putinas. — Vilnius, 1967 m. sausio 10 d.". Šiame rinkinyje eilėraštis "Šokėjas" yra sukurtas anos plokštelės motyvais. To eilėraščio alegorijoj slepiasi Lietuvos likimas Sovietų okupacijoje. Ch. C. Saint-Saens'o "Danse macabre" (mirties šokis) nusiaubęs visą pavergtąją Lietuvą. Jo aidai skambėjo tėvynėje karo metais, jo aidai skambėjo kruvinose partizaninėsi vose, jo aidai skamba Sibiro tremtiniams. Putino poezijoje šių makabriškų motyvų randame ir daugiau. Dar 1942 metais parašė "Marche macabre", kuriame alegoriškai vaizduojama vokiečių okupacija, o "Lange", rinkinį užbaigiamajame eilėraščių cikle "Mano būstas", ar tik nebus pavaizduota visos Lietuvos "būstas" okupanto junge. Čia visa okupacinė klaikuma vaizduojama "keistomis būtybėmis", o jos:

Vienos per viršų į apačią virsta,
Keikiasi, širsta,
Pro plyšius lenda kitos —
Gauruotos, biaurios, nematytos —
Ir šiurpų pragarinį
Ima šokt makabrišką suktinį.
(98 psl.)


Visai aiški, suprantama alegorinė mintis eilėraštyje "Šokėjas" (77-78 psl.). Nėra abejonės, kad tas "garsus dirigentas" ir "mažas šokėjas" tai Rusija ir Lietuva, "didelė scena" — politinė plotmė.

Šokėjas

Garsus dirigentas
Ir mažas šokėjas,
Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.

Dirigentas:

Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.
Tą šckį gerai įsiminki
Ir kito ieškot nemėginki.
Ir nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki ir šoki, ir šoki.
Gal būt, kad apsvaigs tau galva
Ir scenoj priges žiburiai, —
Tu nieko neboki,
Tik šoki ir šoki.
O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,
Ir tu būsi kitas.
Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki, tik šoki
Tą vieną vienintelį šokį.

Šokėjas:

Gerai. Mudu esam abu pasirengę.
Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!
Užgrok man Sen-Sanso
Danse macabre.

Grįždama anuomet į Kauną tūnojau vagono kamputy prie lango, apsiausta Vilniuje patirtų nuotaikų. Tai nebuvo nuotaikos panašios į tas, su kuriomis grįžau po pirmojo Vilniuje apsilankymo pavasarį, dar prieš rusų galutinę okupaciją. Tada grįžau tokia džiaugsmu plazdančia dvasia, kokią nedažnai tenka turėti. Tada pirmąkart atlankyta mūsų šventoji sostinė, pirmutinis pabuvojimas Aušros Vartuose, pirmąkart įkelta koja į amžinąją Gedimino pilį, monumentaliąją Katedrą — paliko visam gyvenimui nedilstančius, saulės giedros kupinus įspūdžius. Ak, ir dabar pats Vilnius, ką gi — anų pirmųjų įspūdžių neaptemdė. Ne! Priešingai, juos dar pagilino, dar labiau išryškino. Tačiau širdy dunkso nenugalima nykuma dėl brolio. Aš, ilgus metus gyvenusi pas jį Kaune, išmokau jį pažinti, suprasti be žodžių, išmokau vogčiomis bent kiek įsiskverbti į jo vidų, į jo vienumą mylinčią dvasią. Numanydavau jo geros ar blogos nuotaikos priežastis. Jo tas nuotaikas dažnai išduodavo ir pianinas. Aš, rodos, suvokdavau, kuo jis gyvena, kai skambina audringąją C. J. Rouget de Lisle "Marselietę", ar kai — "Tyliai, tyliai Nemunėlis teka". Gal tik su vienu pianinu Putinas nuoširdžiai ir atvirai dalijosi slapčiausiomis savo mintimis, giliausiais pergyvenimais. Vos tik pradėjęs dirbti universitete, vos tik pradėjęs kurtis Kaune, tuojau nusipirko pianiną, nors visokių kitokių būtinesnių reikmenų buvo daug. Brangiai už jį sumokėjo, ar ne tik per tūkstantį litų. Dar ir dabar kartais šypteliu prisiminusi, kai, vieną kartą tėtei atvažiavus į Kauną mudu atlankyti, mes visi trys buvome salonėly, kuriame prie sienos jau stovėjo neseniai pirktas, puikusis, juodasis pianinas. Nutaikęs momentą, tėtei nepastebint, brolis mane įspėjo:

—    Neprasitark tėtei, kiek pianinas kainavo...

Matomai Putinas bijojo, kad praktiškam tėvui gali atrodyti daiktas nevertas savo kainos, kad gali pasakyti: "Tiek pinigo! Galėjote ką geresnį nusipirkti". Ir dabar, grįžtant iš viešnagės pas tą patį Putiną) tie visi atvejai, susieti su pianinu ir broliu, ryškiai kilo prieš mane.

Ne! Jo sieloje turi slypėti didelė nykuma, neviltis, amžina naktis be priešaušrių, be ryto, be saulėtekių, jeigu jau prisiėjo net pianiną parduoti — galvojau egzultacijos apimta. Iš tikro — per tas dvi viešėjimo dienas aš jo nemačiau linksmesnėj nuotaikoj. Tik mačiau vis rimtą, vis susikaupusį.

"Baisusis" A. Maceinos laiškas ir Maskvos įspūdžiai
Visai nedaug laiko praėjus po mano apsilankymo Vilniuje, buvau labai maloniai nustebinta jo "revizitu" Kaune. Jis turėjęs reikalų banke ryšium su namo skolomis ir kt. Pasakojo, esą numatyta, kad greitu laiku jis turėsiąs vykti į Maskvą, į pirmąją lietuvių dekadą. Jis bandęs to įsipareigojimo išvengti, teisinęsis savo silpna sveikata ir pan. Tačiau jam buvę atsakyta, kad dabar, bent pradžioje, Lietuvai atstovauti turį patys reprezentiškiausi žmonės. Be to, jis gerai mokąs rusiškai. Aptarus visą važiavimo reikalą, brolis, lyg staiga ką prisiminęs, kreipėsi į mane:

— Ar tu žinai, kad dabar su užsieniu susirašinėti negalima, labai pavojinga? Aš kaip tik prieš porą dienų gavau laišką nuo Maceinos iš Berlyno. Jis, matyt, to nežino. Dabar toks laiškas iš užsienio gali tiesiog bėdos pridaryti. Gali tekti aiškintis. Tu taip pat niekam į užsienį nerašyk. Jeigu tokį susirašinėjimą susektų, įkliūtum . . .

Pavojingumo susirašinėti su užsieniu aš tada tikrai dar buvau neįsisąmoninusi, ir toks brolio susirūpinimas, o kartu net ir pasipiktinimas A. Maceinos neatsargumu man pasirodė jo nervuotumo išdava. Žinojau, kad brolis ilgesnių kelionių nemėgsta ir, kiek galėdamas, jų vengia. O čia dabar — į Maskvą! Ir tokiu laiku — rudenį. Ten jau tikra žiema turi būti prasidėjusi.

Putinas, grįžęs iš pirmosios lietuvių dekados Maskvoje, vėl atvažiavo į Kauną. Nebūdamas plepiu, brolis net ir giliausius savo įspūdžius visada nupasakadodavo kažkaip labai paviršutiniškai, labai apibendrintai. Ir šį kartą smulkmenų (bent jo manymu) nelietė, apie pačią dekadą daug nekalbėjo. Šiek tiek plačiau papasakojo apie asmenišką susitikimą su rusų rašytojais. Esą jie visi Pabaltijo valstybes laiką daug aukštesnės kultūros nė pati Rusija, kad jie per dabartinius kontaktus su šių valstybių žmonėmis turėsią daug ko pasimokyti, daug ko nusižiūrėti . .. Bet kažkuris rašytojas (gal M. Apletinas — gerai nebepamenu), Lietuvą ir jos žmones kiek daugiau pažįstąs, laike vaišių prisėdęs prie Putino ir po nuoširdaus išsikalbėjimo pasakęs: "Taip. Lietuva yra puikus, kultūringas kraštas. Jūsų žmonės geros širdies, vaišingi. Bet jums trūksta tautinės ambicijos (rusas pabrėžęs), ko negalima būtų pasakyti apie jūsų kaimynus latvius".

Brolio spėjimu, taip sakydamas tas rusų rašytojas, ar ne tik turėjęs mintyje S. Nėries "garsiąją" Poemą apie Staliną. Ar ne tik ir toje dekadoje "poema" buvo skaityta rusiškai, nes brolis pridėjo: "Iš tikrųjų tos poemos koktu klausytis". Paskui mūsų pasikalbėjimas nukrypo apie pačią S. Nėrį. Brolienė pradėjo pasakoti, kaip neseniai Sulamita (taip familiariai vadinome S. Nėrį) buvusi atvažiavusi pas juos į Vilnių, kad ji pati jaučiasi baisiai kalta dėl tos poemos, kad ją rašyti privertęs Pozdniakovas, net nurodęs eilučių skaičių . . . Paskui Sulamita pasakojosi apie ją smerkiančius anoniminius laiškus, rašytus daugiausia gimnazistų, gal net jos pačios auklėtinių. Kai kurie laiškai esą nepaprastai žiaurūs, reiškią jai neįsivaizduojamą panieką, ji laikoma biauriausia tautos išdavike . . . Dėl to viso Salomėja taip susijaudinusi, taip įsiverkusi, kad jie (Mykolaičiai) nežinoję nė ką daryti, nė kaip ją nuraminti.

Čia brolis pastebėjo, lyg kiek ir pasipiktinęs dėl tokio S. Nėries pasmerkimo, kad ji vis dėlto savo tautiečių turėtų būti labiau suprasta ir atjausta.

Svečiuose pas Salomėją Nėrį
1940 metų vasarai besibaigiant, vieną ankstyvą saulėto sekmadienio priešpietį kažkas pasibeldė į mano kambarėlio duris. Atsakius "prašau", jas pravėrė Putinas.

—    Ak... — maloniai nustebau, — tai tu.. . Iš Vilniaus . . . Negirdėjau nė kaip laiptais užlipai, — mėčiausi aš kalbėdama, netikėtai užklupta.

—    Greit pasiruošk. Esi kviečiama Sulamitos ją aplankyti. Mašina laukia gatvėj prie vartelių, — greit, Putinui neįprastu būdu, jis man išdėstė visą reikalą iš karto.

Kadangi sekmadienio rytą ir šiaip jau buvau geriau apsirengusi, tai tuojau abu su Putinu bėgte nubėgom laiptais žemyn. Tikrai prie vartelių jau stovėjo mašina. Mudviem priėjus, mandagus šoferis atidarė mašinos duris. Viduje sėdėjo Ly ir du vyriškiai. Vieną iš jų tuojau pažinau, tai buvo A. Venclova, tada jau švietimo ministras. Asmeniškos pažinties su juo neturėjau ir todėl susilaikiau — nepadaviau rankos. Brolis, tai pastebėjęs, mane trumpai pristatė:

—    Mano sesuo — prašau būti pažįstamais. Pasisveikinant rankomis, ir Venclova pratarė savo pavardę, ir antrasis — Jurginis.

Pirmąkart vykau pas Salomėją Nėrį į Palemoną. Po valandėlės mes jau buvome prie Salomėjos ir Bernardo Bučų dviaukščio plytinio netinkuoto namelio, kuris dėl neproporcingo tūrio buvo labiau panašus į bokštą, o ne į namą, — vienišas, be artimesnių kaimynų.

Salomėja mums pristatė, kaip atrodė, visiems pirmąkart sutinkamą savo vyrą. Jis buvo apyžemio ūgio, labai kuklios išvaizdos, mažakalbis. Tikras menininkas! Jiedu sukvietė savo svečius į vidų. Šeimininkė, tuoj atsiprašiusi, pranyko už durų. Ji tarnaitės neturėjo ir pati virtuvėje turėjo pabaigti ruošti pietus.

Tik pamačiusi Nėrį, pirmu pažvelgimu supratau, kad ji prislėgtos nuotaikos, kad jos akyse trūksta to kibirkščiuojančio žėravimo, kada ji būdavo gerai nusiteikusi, linksma. Ir mes vi si salonėly jautėmės nelabai jaukiai, pats 14 mininkas atrodė lyg mūsų varžytųsi, — IKSU rezgėm gyvesnės susipažinimo kalbos. Bene pirmas Putinas pasiūlė išeiti pasižvalgyti po aplinką. Rodos, tik to ir buvo laukta. Lauke tikrai pasijutome smagiau.

Išėjus už vartų, šeimininkas aprodė savo laukelį. Paskui jis vedė mus per gražią, lygią pievą į kalnelį, kuriame buvo keli dideli medžiai. Mūsų visų nuotaika kiek pagyvėjo. Ypač Jurginis, kurį Venclova vis "draugu Juozu" vadino, tarsi numetęs į šalį varžantį oficialumą, tapo judrus, draugiškas. Nuo kalnelio pievoje pastebėjęs kupstelį, jis pasiūlė pabandyti akmenukais pataikyti į jį. Aš tuojau Jurginio sumanymui pritariau ir pradėjome laidyti akmenukus į Bučų pievelę. Gamtoje mums visiems buvo smagu, nereikėjo ieškoti pokalbiui žodžių, nereikėjo paisyti etiketo.

Bet štai jau ir pati Salomėja ateina per pievą, kviečia grįžti, pietūs parengti.

Prie stalo vėl visa kompanija sukrito į nejaukią nuotaiką, kaip į kokią slidžią, neišlipamą duobę. Čia net ir Jurginiui nesisekė. Tai ne nuo kalnelio akmenėlius mėtyti į taikinį pievoje! Kelis kartus žvilgtelėjau į šeimininkės pareigas beeinančią, savo svečius bevaišinančią Salomėją. Deja, jai tos pareigos eiti nesisekė: trūko svečius mylinčios šeimininkės nuoširdumo. Antra vertus, svečiai šeimininkams neatvežė nieko įdomaus, — kad ir kasdienybės nors menkiausios atmainos. Niekas nesiryžo atviriau pasidalyti savo mintimis, įspūdžiais, asmeniško gyvenimo epizodais; niekas neužkabino visuomeninių ar politinių komentarų. Per visą 14 metų mudviejų su Salomėja pažinties, jos nelaimingesnės nesu mačiusi. Dabar iš jos didelių, gražių akių aš matau žvelgiantį sielos skausmą. Nuotaika prie stalo tikrai nejauki. Putinas kelis kartus nežymiai, tarsi spazmos paliestas, krunkštelia. Jau seniau buvau pastebėjusi, kad jam visada tai atsitinka, kai jis patenka į nemalonią, nepatogią situaciją. Kartu su visais prie stalo šeimininkų pasodintas Venclovos šoferis, visą laiką neprataręs nė žodžio, įnikęs uoliai darbavosi savo lėkštėje. Aš kenčiau baimę, kad Sulamita, ta jautrioji poetė, staiga neprapliuptų nesuvaldomu, garsiu, jau iš anksčiau man pažįstamu verksmu. Buvo jaučiama, kad kiekvienas nori kuo greičiau baigti su tais pietumis ir pabėgti nuo stalo. Ir iš tikrųjų, vos tik baigus gerti kavą, pradėjome atsisveikinėti šeimininkus. Brolis, švelnindamas situaciją, aiškinosi, kad rytojaus dieną laukią darbai, o Vilnius dar toli. . .

(Bus daugiau)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai