Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
RETOS DAINOS — GRAŽUOLĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS BALYS   
Mūsų dainų lobyne visko yra. Literatus ar poetus gal daugiau domina grynai lyrines dainos ir jų nepaprastai grakščios išraiškos priemonės. Tautosakininkams įdomesnės pasakojamo pobūdžio dainos, kurios turi daugiau išvystytą siužetą, pasakoja apie kokį nors įvykį, dažniausiai tragiškai pasibaigiantį. Tai epiniai motyvai, kurių mūsų poezija nelabai daug teturi, o ir tų, kuriuos turime, dažnai nepastebime — juos nustelbia tūkstančiai lengvo romansinio pobūdžio dainų.

Pasakojamas dainas, arba balades, kurių yra apie trys šimtai tipų, galime paskirstyti į dvi-grupes: aiškiai tarptautines, dažnai tik daugiau ar mažiau "sulietuvintas", ir grynai lietuviškas, kurioms atitikmenų kitose tautose nerandame. Tokių bus maždaug po šimtą abiem grupėm. Tačiau yra ir tam tikro tarpinio tipo dainų: tuo tarpu yra neaišku, ar jos grynai lietuviškos, ar skolintinės. Šitokios dainos tautosakininkui yra tikras galvosūkis, kol tyrinėjimo ar laimingo supuolimo dėka mįslė pagaliau lieka išspręsta. Nemaža tokių mįslingų dainų pasisekė per pastaruosius dešimtį metų išaiškinti, tačiau geras jų būrys dar liko, laukdamos sprendimo. Ypač sunku, kai daina yra įdomi ir graži, bet labai reta, vos vienas kitas jos variantas teužrašytas. Tada galima apie ją, kaip apie kokią išdidžią gražuolę, sukti galvą per dienas ir naktis, o sprendimo vis nesurandi.

Kai kurie tautosakininkai yra linkę manyti, kad skirtinga ir reta dainos variacija yra kokio gabaus dainininko atsitiktinė išmonė, kuri spontaniškai sukurta, žmonėse plačiai nepasklido, nes arba ji yra dar palyginti nesenos kilmės, arba žmonėms nepatiko, kaip neįprasta, perdaug skirtinga ir pramani. O kas daryti, kai mes randame tokios retos dainos du skirtingu variantu? Tada jau aišku, kad seniau yra buvęs vienas tos dainos prototipas, kuris arba liko pamirštas, arba slypi kuriame iš dviejų variantų.
Imkime ir panagrinėkime keletą tokių dainų.

1.   Nuskandinau žiedelį

Dainų ciklas apie paskendusį žiedą yra labai gausus ir įvairus. Įprastinė forma yra tokia: "Linelius roviau, rankas mazgojau, nuskandinau žiedelį į marelių dugnelį. Šit ir atjoja jaunas bernytis ant juodbėrio žirgyčio . . . Žiedelį siekdams ir pats nuskendo . .." Kartais mergaitė prašo šiaurų vėjelį, kad jis išpūstų jos žiedą į žalią lanką, o broliai pjaudami šieną jį suras. Vėjas paprastai išpildo mergaitės prašymą. Tačiau vienoje dainoje tas šiaurus vėjelis pirma nori sužinoti "keno pirktas žiedelis", ir tik tada jau jis atitinkamai pasielgs.

Vai kad aš [buvau] pas motinėlę,*
Valios darbelius dirbau.
  Kas dieną balta, graži raudona,
  Galvelė sušukuota.

Vai eičiau, eičiau in Dunojėlį,
Prausčiau baltai burnelę.
  Burnelę prausiau, rankas mazgojau,
  Nuskandinau žiedelį.

Aš nuskandinau savo žiedelį
In Dunojaus dugnelį.
  Aš paprašyčiau šiauraus vėjelio,
  Kad išpūstų žiedelį.

Vai kad išpūstų ir išliūliuotų
Žiedelį in kraštelį.
   Vėjelis pūtė prakalbėdamas:
  Keno pirktas žiedelis?

Jei tetužėlio žiedelis pirktas —
Daužysiu in vilnelę.
   Jei brolužėlio žiedelis pirktas —
   Liūliuosiu in kraštelį.

---------
* Pirmoji kiekvieno posmo eilutė dalintina į dvi eilutes.
 
O jei šio šelmio, šelmio bernelio —
Gramzdinsiu in dugnelį.
   Ant ko pažinai, šiaurus vėjeli,
   Keno pirktas žiedelis?
Sidabro baltas, aukso geltonas,
Deimantužio raudonas.
   Tėvelio pirktas — tai sidabrėlio,
   Brolelio auksinėlis.
O šių vėl šelmių, šelmių bernelių,
Deimantužių raudonas.

Atspausdino ją D. T. B. (Bačkauskis) rinkiny "Lietuwiszkas dainorius", Mahanoy City, Pa., 1905, p. 353t. Iš kur buvo ta daina paimta, dar nepasisekė susekti. Greičiausia ji jau buvo kur nors spausdinta. Kodėl vis dėlto ji tokia reta?* Nei dainos forma, nei turinys nekelia jokių abejojimų dėl jos lietuviškumo ar liaudiškumo. Ir ji yra tokia žavi. Tai ne eilinio liaudies poeto kūrinys, bet didelio talento švystelėjimas.

2.   Šausiu vargo mergelę

Nėra toks jau retas dainos tipas, kaip bernelis šauna volungę, balandėlį ar gegužėlę ir . . . nušauna savo mergelę. (Dažnai šis epizodas yra įžanga baladės "Per tiltą jojau, nuo žirgo puoliau", tačiau pasitaiko ir kaipo savaiminga daina) Tai nelaimingas atsitikimas: jis nežinojo, kad mergelė buvo pavirtusi ar paversta į paukštį. Tiktai motina jam išaiškina.

a)
Vai broli, broli,
Broleli mano,
Šerk ma bėrą žirgelį.
   O kaip nušersi
   Bėrą žirgelį,
   Uždėk tymo balnelį.

O kaip uždėsi
Tymo balnelį,
Prisek aukso kilpeles.
  O kaip prisegsi
  Aukso kilpeles,
  Sėsk ir pats ant žirgelio.

Į kilpas stodams,
Ant žirgo sėsdams,
Volungėlę nušoviau.
  Vai baudė, barė
  Mane močiutė,
  Kam šoviau volungėlę.

----------------
*  Plg. Juškevičiaus "Liet. dainos" I Nr. 339, II Nr. 801, 994. Dainos Nr. 801 pirmi keturi posmai labai panašūs į pacituotą dainą, bet toliau žymiai skiriasi. Visi trys Juškevičiaus variantai nera taip gerai išvystyti ir toli neprilygsta tobulam "Liet. dainoriaus" variantui.

Dainavo Uršule Žemaitiene, 59 m. a., kilusi iš Šukių k., Lankeliškių par. Atvažiavo į JAV 1914 m. ir dabar gyvena Čikagoje. Užr. 1949. 7. 23. Arch.: R 6-50.

—Ta volungėlę,
Drebna paukštelė,
Tai vargdienė mergelė.
  Reikė nušautie
  Girios lepūną,
  Arba marių narūną.

—Lepūns palėkė,
Narūns panėrė,
Volungėlė čiulbėjo.
  Kaip ji čiulbėjo —
  Auksas žėrėjo,
  Kaip lėkė — suskambėjo.

Daina lietuviška ir labai sena, graži. Magiškas mergaitės pavirtimas į paukštį yra labai dažnas mūsų dainose. Rečiau bernelis pavirsta paukščiu, antinu arba sakalu. Brolis pažįsta gegute pavirtusią savo seserį, tada jos nešauna. Tačiau viena dainos variacija sako, kad bernelis žino, jog gegužėlė —- tai jo mergelė, o vis dėlto ją šauna (kodėl — nepaaiškinta), bet mergaitė dar suspėja šauktis Perkūno pagalbos, prakeikia šelmį bernelį, kurį tuojau pat užmuša griaustinis:

b)

Žalioj girelėj,
Lygioj lankelėj
Stovi sesių pulkelis.
  Vai ir atjojo
  Šelmis bernelis
  Šaudyklę taisydamas.

—Vai skirkis, skirkis,
Sesių pulkeli,
Šausiu vargo mergelę.
   Vai šausiu, šausiu
   Tave, mergele,
   Per girios gegužėlę.

—Vai nešauk, nešauk,
Šelmi berneli,
Nes nustosi žirgelį.
  —Šitą nustosiu,
  Kitą balnosiu, —
  Šausiu vargo mergelę.

Pirmą kart šoviau —
Lapai mirgėjo,
Mergelė prakalbėjo:
  —Vai nešauk, nešauk,
  Šelmi bernuži,
  Koros tave Dievulis.

Vai koros, koros
Dievs Dievulėlis,
Už vargdienę mergelę.
  Vai kyla, kyla
  Juods debesėlis
  Su dideliu griausmeliu.

Kilk, debesėli,
Mušk, Perkūnėli,
Ing tą šelmį bernelį.
  Vai ir užmušė
  Šelmį bernelį
  Už vargdienę mergelę.
 
Daina sena, graži, lietuviška ir tikrai liaudiška: žiūr. "Liet. dainorius" p. 355t. Plg. Jušk. "Liet. dainos" II Nr. 596 ir Nr. 762 (jiedu abu teturi tik porą panašių posmų). Daina įdomi ir savo etika: Perkūnas nubaudžia nusikaltėlį. Ar tas "Dievs Dievulėlis" yra krikščioniškas, ar senas stabmeldiškas — neaišku. Kitoje panašaus pobūdžio dainoje, kuri tačiau yra daug dažniau randama, vyro skriaudžiama žmona prašo: "Žaibuok, žaibeli, trenk, Perkūnėli, užmušk piktą vyrelį!" Vienoj gudiškoj dainoj moteris dejuoja, kad griaustinis užmušė ne tą, kurio ji nekentė (jos vyrą), bet tą, kurį ji mylėjo (jos meilužį).

3.   Nušoviau sakalėlį

Sakalas mūsų liaudies poezijoje yra vaizduojamas, kaip žmonių draugas ir pasiuntinys, jis "naujienas nešioja". Svetimoj šaly mirštąs karys prašo sakalą parnešti jo kaulus į tėviškę "pas mano tėvelį". Žodžiu, tai neliečiamas arba "tabu" paukštis, kurio nevalia skriausti arba užmušti, nes tada kokia didelė nelaimė atsitiks. Ir štai vienas girtas medžiotojas jį nušauna. Atsikvošėjęs ir išsigandęs klausia savo tėvą, ką turi daryti. Tėvas liepia slaptai palaidoti sakalą gilioje duobėje, t. y. suteikti jam pagarbą, paprastai skiriamą žmogui. Mat, gal tada nusižengimas bus nors iš dalies atpirktas ir neatsitiks nelaimė:

Vai lustig runda,*
 Jaunieji broleliai,
Margoje karčiamėlėj.
  Nedaug prašokau,
  Nedaug pragėriau —
  Daug pinigų mokėjau.

Tancių prašokau,
Gorčių išgėriau,
Dolėružį mokėjau.
  Vai siuntė siuntė
  Mane tėtužėlis
  Į giružę medžioti.

O ir pamačiau
Sierą sakalėlį
Viršūnėj ąžuolėlio.
  Vai eičia klausčiau
  Senojo tėvelio —
  Ar šautie sakalėlį? —

Sūneli mano,
Jaunasis mano,
Sūneli brangvardėli.

----------------
 Germanizmas, reiškia "linksmai aplinkui" šokti ar gerti.
Dainavo Magdalena Takažauskienė, 72 m. a. Gimtine: Versnupių k., Alvito par. Atvažiavo į JAV 1904 m. ir dabar gyvena Pittsburgh, Pa. Užrašyta 1949. 8. 19. Dainuotoja paaiškino: "Mano tėvuko (senelio) Pranciškaus Šematausko daina. Jis buvo iš Vyžainių par. ir mirė turėdamas 110 metų. Mes ją retai dainuodavom, už nieką laikydavom".


  Vai nešauk, nešauk
  Sierą sakalėlį,
  Duok sakalui čiulbėti.

Oi aš neklausiau
Senojo tėvelio,
Nušoviau sakalėlį.
  Aš eičia klausčiau
  Senojo tėvelio —
  Kur sakalą kavoti?

—Sūneli mano,
Jaunasis mano,
Sūneli brangvardėli.
  Oi iškask, iškask
  Gilią duobužę
  Į du tris stuomenėlius.

Kad nieks n'išgirstų,
Onei nesuprastų
Kur sakalą kavojai.

Tai aiškiai Mažosios Lietuvos kilmės daina, gal gerokai aptrupėjusi, nes nieko nepasakoja apie medžiotojo tolimesnį likimą, jo nubaudimą. Kitą variantą duoda Jušk. "Liet. dainos" I Nr. 142. Takažauskienės variantas yra pilnesnis, negu Juškevičiaus, nors pastarasis buvo gerokai anksčiau užrašytas. Daina sena, reta ir graži.

4.   Puldamas sakalėlis užmušė karaliūnų

Kas atsitinka sakalo medžiotojui, vaizdžiai rodo "karaliūno daina". Jos žinomi mažiausia trys variantai, visi dzūkiški. Vieną atspausdinau rinkiny "Šimtas liaudies baladžių" (Kaunas, 1940, Nr. 66), kitus du užrašiau Amerikoj ir čia dedu. Tokias dainas dzūkai vadina "Gavėnios dainomis", t. y. jos yra rimto, liūdno turinio.

a)

Už marių mėlynųjų
Bovinosi du sakalai.
  Užmušė kazokėlį,
  Kazokėlį dvarokėlį.

Ir paliko jauną našlę
Su pulku siratėlių.
  —Oi purmone, kinkyk arklius,
  Mes važiuosim pas motulį.

—Oi motula mano miela,
Ar prijėmi mane jauną?
  Ar prijėmi mano skarbus,
  Ar prijėmi palšus jaučius?

Ar prijėmi mažus vaikus,
Mažus vaikus siratėles?
  —Oi dukrele mano jauna,
  Aš prijėmu tave jauną.
 
Aš prijėmu tavo skarbus
Ir prijėmu palšus jaučius.
  Neprijėmu mažų vaikų,
  Mažų vaikų siratėlių.

[Toliau lygiai toks pat pokalbis su tėvu, broliu ir seserimi].

—Purmonėli, grąžyk žirgus,
Aš važiuosiu pas vyrelį.
  Aš važiuosiu pas vyrelį
An aukštojo kalnelio.

—Prisiegėle mano mielas,
Ar prijėmi mane jauną?
   Ar prijėmi mano skarbus?
  Ar prijėmi palšus jaučius?

Ar prijėmi mažus vaikus,
Mažus vaikus siratėles?
  —Neprijėmu tavo skarbų,
  Neprijėmu palšų jaučių.

Tik prijėmu tave jauną,
Mažus vaikus siratėles.

b)

Ir išjojo karaliūnas
Žalion girion paliavoti.
  Ir užmušė karaliūnas
  Žalios girios sakalėlį.

Ir puldamas sakalėlis,
Ir užmušė karaliūną.
  Vai parbėga jo kurteliai
  Per laukelius skalydami.

Vai parbėga jo žirgeliai
Viešais keliais žvingydami.
  Vai parbėga jo slūgelės
  Baltas rankas laužydamos.

—Karaliene, didi ponia,
Dabar tavo po mudrystei.
   Dabar tavo po mudrystei,
  Tai nešiokie žėlabėlę.

Tai nešiokie žėlabėlę,
Jau užmušė karaliūną.
  —Vai slūgelės, vai vierniausios,
  Kinkykite šyvus žirgus.

Kinkykite šyvus žirgus,
Aš važiuosiu pas tėvulį.
   Aš važiuosiu pas tėvulį,
   Pas tėvulį, pas motulę.

Davažiavaus tėvo dvarą,
Stov tėvulis vidur dvaro.
  Stov tėvulis vidur dvaro,
  O motulė šaly dvaro.

--------
 Dainavo Ona Medonienė, 50 m. a., iš Papečių k., Lazdijų par. Dabar gyvena Hartford, Conn., atvažiavo 1912 m. Užr. 1950. 7. 10. Arch.: R 64/46.


—Vai tėvuli, vai motule,
Duokie dabar kokią rodą.
  Duokie dabar kokią rodą,
  Jau užmušė karaliūną.

—Vai dukrele mano miela,
Jaučius, karves išparduokie.
  Jaučius, karves išparduokie,
  Šyvus žirgus man atduokie.

Šyvus žirgus man atduokie,
Laisk sūnelius kuniguosna.
   Laisk sūnelius kuniguosna,
  O dukrelas minyškosna.
 
O dukrelas minyškosna,
Pati jauna ištekėkie.
  —Vai tėvuli, vai motula,
  Tai nedėkui už tokią rodą.

Vai slūgelės, vai vierniausios,
Grąžykite šyvus žirgus.
  Grąžykite šyvus žirgus,
  Aš važiuosiu savo dvaran. *

Atrodo, kad varianto "b" didžioji dalis (pirmieji 16 posmų) yra senesnės dainos forma, gerai išaiškinanti visos nelaimės priežastį. Jos pabaiga su kunigais ir minyškomis jau yra naujesnės kilmės. Tuo tarpu varianto "a" pradžia yra tik nuotrupos, o pradedant ketvirtu posmu jau randame labai būdingą liaudies poezijos motyvą, vadinamą "vadavimą": kai visi artimieji atsisako nelaimėn patekusiam padėti, tai mylimasis (-ji) tuoj pasiryžta gelbėti ir viską paaukoti, kas tik jam ar jai yra galima padaryti mylimo asmens naudai. "Karaliūnas" yra senesnis, negu "kazokėlis dvarokėlis". Antrosios dainos melodija yra primityvi, bet originali ir lietuviška, o pirmosios beveik rečitatyvas. Pati daina gali turėti slaviškos įtakos, tačiau tuo tarpu neturiu slaviškų atitikmenų.

5.   Tavo ponas nuskendo

Tai vėl mįslinga daina. Iš dalies ji primena "paskandintą žiedą" (Nr. 1), iš dalies "karaliūno dainą" (Nr. 4). Vienas jos variantas, užrašytas A. Leskieno 1880 m. Vilkiškių apyl. (Maž. Lietuvoj), yra toks:

Ejo ponas medžioti
Į žaliąją girelę.
Ejo ponas damais [pylimais] tais
Baltai rankas mazgoti.
Ponas žiedą begriebdams
Ir pats jaunas įpuolė.
—Ei tu tarne viernasis,
Kinkyk šešis žirgelius,
Bėkit pas žiuponę [ponią].
O tai rado žiuponę
Didžiam luste [linksmume] bešokant.
—Ei tu žiupon, žiuponę,
Tu jaunoji žiuponę,
Kad tu vislab žinotum,
Tai tam luste nešoktum.
Tavo ponas nuskendo,
Į dugnužį nugrinz[d]o.
—Ei tu tarne viernasis,
Kinkyk šešis žirgelius,
Bėki pono jieškoti.
Kur žirgužiai stovėjo,
Čia žemužė nutrypta;
Kur ponelis įpuolė,

------------
4) Dainavo Elena Pigagienė, 65 m., iš Perlojos. Atvažiavo į JAV 1905 m. ir dabar gyvena Brockton, Mass. Užr. 1949. 9. 2. Arch. R 39/24.


Vandenužis sudrumstas.
O tai rado ponelį
Ant jūružių dugnelio,
Baltais žiedrais apdumtą,
Žaliais maurais aptiestą.
Tai laidojo ponelį
Į karaliaus sklepelį,
O tai davė užrašyti: .
Čia gul jaunas zelnerius,
Karaliaus jėgerėlė [šaulys].

Daina turi nemaža germanizmų ir slavizmų, neturi posmų (slaviška įtaka?), tačiau, antra vertus, turi ir aiškiai lietuviškų dainos bruožų, tad ją tenka laikyti mažalietuvišku kūriniu. Formos atžvilgiu daina nėra tobula.

Kitas panašus, bet ne toks pilnas šios dainos variantas, užrašytas Lauksargių par. (Maž. Lietuvoj), buvo paskelbtas V. Kalvaičio knygoj "Prūsijos Lietuvių dainos", 1905, p. 224 Nr. 460. Ten skęsdamas ponas liepia ištikimam tarnui pranešti tą liūdną žinią "žiuponei", kurią atrado irgi "didžiam luste bešokant". Ponia tuojau liepė tarnui pakinkyti šešis žirgus, visus širmus, ir "eisim pono jieškoti". Apie palaidojimą nieko nepasakyta. Daina turi dviejų eilučių posmus (du posmai turi po tris eilutes). Pagaliau Juškevičiaus "Liet. dainos" II Nr. 836 duoda gana nutolusią versiją: "Rankeles mazgojau, žiedelį nuskandinau. Žiedelį griebdams aš jaunas ir įpuoliau. Plauk mano žirgeli per jūružes mareles, pasakyk tėveliui, skųskiesi motinėlei. Sakyki: ženijausi. . ." Apie žmoną čia nieko nesakoma. Šis variantas artimesnis dainos tipui, kur bernelis nuskęsta, jieškodamas mergelės žiedo.

6.   Juodas kudlotas . . .

Miško dvasia irgi kartais užsimano prisivilioti žmonių dukrą. Kadangi jis yra "juodas kudlotas, šleivas vyžuotas", tai gražuolę vilioja visai moderniškomis priemonėmis — auksu sidabru. Tokia daina apie nepaprastas piršlybas buvo tik vieną kartą užrašyta vokiečio K. Brugmano 1880 m. Garliavos apylinkėj:

Sumaliau rėtį,
Sumaliau antrą,
Liu-lei-liu.*
  Vai aš išėjau
  Ant didžio dvaro.

Nei aušra aušta,
Nei saulė teka.
  Vai tik ateina
  Juodas kudlotas,

-------------
Leskien und Brugman, Litauische Volkslieder und Maerchen, 1882, p. 139 Nr. 80
A. Leskien und K. Brugman, Litauische Volkslieder und Maerchen, Strassburg 1882, p. 39 Nr. 61
 
Juodas kudlotas,
Šleivas vyžuotas.
  Ir jis paėmė
  Už baltų rankų,

Vai ir nuvedė
In žalią girią.
  Te nauji dvarai,
  Balti pakajai.

Ir pasodino
Už balto stalo,
  Vai ir papylė
  Aukso sidabro.

"Vai man nemiela
Auksas sidabras,
  Vai tik man miela
  Tėvas močiutė,

Tėvas močiutė,
Broliai sesutės".
  "Vai cit neverkė,
  Jauna mergele,

Vai tu turėsi
Dešimts slugelių,
  Dešimts slugelių,
  Dešimts [šimtą?] vargelių".
Į
 šią neabejotinai liaudišką dainą panaši yra pasaka apie Jovadą (kudlota būtybė — nei meška, nei žmogus), kurią išspausdinau knygoje "Lietuviškos Pasakos" (Chicago, 1951, p. 145-151).

Yra panaši sakmė, kaip velnias, užtikęs vieną pirty besimaudančią merginą, ją kviečia: "Merga, merga, einam šokti!" Gudri mergina atsako: "Kad aš neturiu batelių . . . suknelės . . . skarelės ir 1.1." Ir velnias viską neša iki gaidžių. Šita sakmė yra labai populiari ne tik Lietuvoje, bet visoj rytų ir vidurio Europoj nuo Estijos iki Kaukazo. Kyla klausimas, ar minėtą "Jovado" pasaka atsirado veikiant tokioms sakmėms, ar dainoms, panašioms į Brugmano užrašytąją? Pasaka artimesnė sakmėms, tik vienas dalykas įdomus: Jodvadui išbėgus, mergina labai daug dainuoja, šaukdamosi pagalbos, pavyzdžiui:

Pučia vėjelis žalioj girelėj,
Žiba žvaigždelės tamsioj naktelėj,
O mane ima Jovadas kudlotas,
Turi daug pinigų, labai bagotas.

Arba taip skundžiasi:

Mane apleido tėvas motulė,
Manęs neklauso rudi kurteliai,
Man nepačiulba drabni paukšteliai.
Mane graudena šiaurus vėjelis —

---------
* Liu-lei-liu yra priedainis kartojamas po kiekvieno posmo.

Nieks neramina manęs mergelės.
Nors jūs gaideliai, nors jūs raibieji,
Jūs užgiedokit anksti rytelio.
Jūs nubaidykit Jovadą kudlotą . . .

Gal šie gausūs dainuojami posmeliai, kurie mūsų pasakose dažnai pasitaiko, rodo liaudies dainų įtaką? Abejoju. Skaitydamas originalo rankraštį, turėjau kai kurių abejojimų dėl pasakos liaudinškumo. Užrašė ją Paulius Golovnia (Galaunė?) Sobuvos km., Jėzno par. ir nusiuntė LMD-jai. Rankraštis rašytas apie 1913 m., o tada buvo kaip tik labai madoj, sekant Vincu Krėve ir Liudu GiGra, kurti eilėraščius, pamėgdžiojančius dzūkiškas liaudies dainas.

Dainų eilėdara, posmai

Dainų senumą ir jų lietuviškumą nustatyti labai padeda jų forma arba eilėdara. Senosios mūsų dainos neturi rimo. Priėjau išvados, kad seniausios ir tikrai gražios lietuviškos dainos turi trijų eilučių posmus: pirmos dvi eilutės yra trumpos, o trečioji kiek ilgesnė (žiūr. šio str. dainas Nr. 1-3). Tatai dar nereiškia, kad visos dainos, turinčios kitokius, negu trijų eilučių posmus, jau yra nelietuviškos kilmės. Dainos, turinčios dviejų eilučių posmus, irgi gali būti senos. Pačios seniausios mūsų dainos arba sutartinės dažnai teturi tik vieną eilutę prasmingo teksto, o toliau posmą užpildo neturįs prasmės priedainis iš vienos ar daugiau eilučių. Vėliau įsigalėjo keturių eilučių posmai. Rimuotos dainos yra jauniausios. Jei daina visai neturi posmų, tuojau kyla įtarimas, ar nebus skolintinė iš rytinių slavų. Pagaliau reikia žinoti, kad "supos-mavimas" priklauso ir nuo užrašytojo: jei jis nežymėjo pasikartojančių eilučių ir priedainių, tai posmai dažnai nebeišeina, ir priešingai, geras dainininkas ir tariamai neposmuotą dainą gali su-posmuoti: tai padaro atitinkamai pakartodamas kai kurias eilutes, visas ištisai ar tik jų pusę, ir pridėdamas pora naujų žodžių, atitinkamuose vietose panaudodamas priedainius ir pan. Posmus gal'ma skirti tik tada, kai daina esti dainuojama. Diktuojant žodžius, paprastai viskas sumaišoma. Todėl galimas yra dalykas, kad kai kurios neposmuotai užrašytos dainos iš tikrųjų buvo posmuotos, bet jas negerai užrašė, — nereikalavo, kad dainuotų, bet prašė, kad tik žodžius sakytų.

Susižavėti gražia daina yra nesunku. Kur kas sunkiau yra nustatyti tokios gražios dainos amžių ir spręsti anie jos kilmę.  Čia reikia ne tik folklorininko - istoriko, gerai pažistančio kaip mūsų, taip ir kaimyninių tautų dainas, bet reik'a pasikviesti pagalbon eilėdaros žinovą ir muziką.
 
-----------
*   Orginale atsimenu, buvo: "Ir ant pinigų labai bagotas",— tai aiškus slavizmas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai