Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS "WARDAN DIEWA TEWA" PDF Spausdinti El. paštas
Lietuviškasis žegnonės (signum crucis) vertimas savo įspraustiniu "Dievo" žodžiu kartais vienam ar kitam kuo nors užkliūva. Vieniems šis įspraudas yra neleistinas žegnonės iškraipymas, todėl jie šią vertimo nuokrypą arba klaidą rūpestingai taiso ir žegnojasi "Vardan Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios", tuo tarpu kitiems tai ir senoji žegnonė visiškai priimtina, todėl ją palieka nepakeistą, o puolami, išdrįsta net senąjį vertimą ginti (pvz. kun. St. Yla). Ir čia tiek vieniems, tiek antriems tėra vien tik apeiginio žodžio klausimas, kuris mūsuose griežčiau pradėtas taisyti, rodos, apie 1910 m. (žr. "Žvaigždutės" maldaknygė, Vilnius 1914, kurios bažnytinė aprobata iš 1910 m.), tačiau niekad jo dar nesusiejant su lietuvių kultūros klausimais.

Visiškai kitaip šis neįprastas įspraudas mūsų raštijos ir kultūros tyrinėtojų vertinimas, ypač kai juo norima pagrįsti seniausieji lietuviškieji raštai ir kt. Ir čia atrodo, kad prof. Vaclovas Biržiška bus pirmasis visus kelius skynęs ), teigdamas, jog mūsų žegnonės nuokrypa atsiradusi todėl, kad ją ne teologas, bet pasaulietis bus vertęs. Taip prof. Vacl. Biržiška teigdavo per "Lietuvių knygų istorijos" paskaitas, taip jį ryškina ir paskutiniame šios paskirties darbe (Senųjų lietuviškų knygų istorija I, 66 p., Chicago, 111., 1953). Ir čia pabrėžęs, kad "pirmuoju neabejotinu žinomu lietuvišku tekstu tenka laikyti poterių vertimą" ilgai iš atminties kartojamą, kuris pastovus ir netaisytas mūsuose išlikęs jau nuo M. Daukšos laikų, pastebi, kad "šios formos senumą įrodo tas nukrypimas nuo visame krikščionių pasaulyje priimtojo teksto, kuris viename lietuviškame (m. p.) ir terandamas: tai išvertimas vietoje "Vardan Tėvo", kaip iš seno buvo ir lotyniškame tekste ir visuose kituose vertimuose, "Vardan Dievo Tėvo". Taip pat aišku, kad tai nukrypti nuo oficialaus teksto tegalėjo pasaulietis (m. p.), bet ne koks dvasininkas (66 psl.)." Vėliau tokiu pasaulėčiu vertėju, pasirėmęs vienu kun. M. Kozlowskio pamokslu, atranda jis Jogailą buvus (t. p. 66-67 psl.).

Kitaip tariant, prof. Vacl. Biržiška lietuviškąjį žegnonės vertimą padaro grynai mūsų kultūros dalyku, vertu didelio dėmesio. Ir jei šis prof. V. Biržiškos teigimas, kad tik mes vieni žegnonę iškreipėme arba pasitaisėme būtų tikras, tai kaip tik šio įspraudo sąsajoje iškyla visa grūtis naujų ir labai įdomių klausimų, ka:

a)    kokius saitus turi šis netikslus žegnonės vertimas su kitais, taip pat netiksliais ano meto vertimais, pvz. kodėl M. Mažvydas 1549 m. "Te Deum laudamus" giesmės "Tu ad dexteram Dei sedes in gloria Patris" verčia 'Tu podeschines diewa sedi garbeije diewa" (m. p., Mosvid... 86 p., Heidelberg 1923), kai vėliau, 1570 m. Giesmėse ta vieta ištaisyta ir rašoma "Tiewa" (548 p.). Taip pat 1570 m. Giesmėse sutinkame ir vėl nekartą "Tėvą" verčiant "Dievu", pvz. greta duotasis lotyniškas tekstas "Pater, Filius, sanctus Spiritus..." verčiama "Diewas ir Sunūs Dwassie schwentaie..." (324 p.), "sic Pater dominus Filius, Spiritusąue sanctus" verčiama "Dieivas Ponas / Sunūs / ir Dwassija schwentoghi" (325 p.) ir "Pater sapientia, veritas Divina" verčiama "Diewa Tiewa ischmintis: Teisibe deiwistes" (441 p.) arba kodėl vėl Seklucijano "Ojcze niebieski" M. Mažvydo Katekizme pavirsta vistik į 'Dievoe tiewe" (Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažnvydas, 30 p., Oslo 1929) ir t.t. Žinoma, patogiausia tokie visi ir į juos panašūs nukrypimai būtų paaiškinti korektūros klaidomis, atsitiktinumais ir pan. Tačiau daugiau senuosiuose raštuose pasižvalgius, jų atgalia ranka numoti negali, nes galima jausti tam tikra svyravimų sąsaja tarp Mažvydo ir vėliau rašiusiųjų, kas rodo krikščioniškoms sąvokoms nuolatinį žodžio jieškojimą, t. y. lietuviškąją krikščioniškųjų sąvokų raidą. Bet kol neturime šios srities išsamių darbų, tai nei lietuviškosios žegnonės, nei kažkodėl visų pamirštajam "Garbė būk Dievui Tėvui...", nei kitiems panašiems nukrypimams aiškinti neturime dar jokios atramos.

b)    kiek galėjo, žegnonę verčiant, veikti senojo mūsų tikėjimo "dievo" sąvoka, ypač kai mes krikščioniškajam "Deus" pasiėmėme "dievą", bet ne kitą kokį žodį? Todėl, ar tuo metu dar iš indoeuropiečių dienų paveldėtas "dievas" nebuvo pas mus Vyriausios Būtybės vardas, kuris pas daugelį indoeuropiečių tautų buvo reiškiamas dviems žodžiais, pvz. s. ind. "dyąušpita", gr. Zeū pater!", ilirų—"Deipatiros" ir kt., kas pas mus, praradus senąjį "tėvo" žodį, galėjo būti naujai sudarytas "Dievas Tėvas", panašiai kaip pasidarė frygai su kitu žodžiu "Papas". O kad ši senoji "dievo" sąvoka bus krikščionybę Lietuvoje veikus, matyti iš Mažvydo ir kt., jau anksčiau minėtų, vertimo svyravimų. Be šios prielaidos, anie svyravimai vargiai suprantami. Todėl, atrodo, jog šiam įspraudui suprasti ir aiškinti būtų geriausia pasukti baltų Vyriausiosios Būtybės — Dievo Tėvo link, ypač kai latviai ir prūsai, lygiai tuose pat tekstuose šį įspraustinį "Dievo" turi. Tačiau dabar paaiškėjo visai nauja galimybė, kuri leidžia šį įspraudą visai paprastai išaiškinti, kartu praskleisdama ir mūsų santykius su kaimynais.

Eikite ir mokykite ...
Įprastinė žegnonė, kurios lotyniškas atitikmuo "In nomine Patris et Filii, et Spiritus Sancti", yra ne kas kita kaip Mato 28, 19 dalis: "Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir šventosios Dvasios". . . (m. p.). Šios vietos pilnas vertimas mūsuose pirmą kartą pasirodo 1547 m. M. Mažvydo Katekizme, tačiau be jokio įspraudo: "Eidami makikiet wisas szmanes krikstidame ias Wardan Tiewa ir Suunaus ir Dwases schwen-tases" (t. p. 24 p.). Pats vertimas visai atitinka lenkiškąjį Seklucijano Katekizmą, pasirodžiusi 1545 m. (ž. Chr. Š. Stang, t. p. 6 p.). 1570 m. spausdinant jo paruoštas "Giesmes", buvo pridėta katekizmo dalis, kur ši vieta taip pat pakartota, bet visai nauju vertimu: "Ejket ing wissa swieta ir mokinket wissus Pagonis chrikschtidami anus wardan Tiewa ir Sūnaus ir Dwasses schwentoses . . ." (t. p. 588 p.). Šis naujasis vertimas taip pat neturi įspraustinio "Dievo", bet įdomu, kad čia "visi žmonės" (omnes gentes) jau ištaisyti į "visus pagonis", kas rodo, jog vertėjas yra naudojęsis kokiu nors M. Liuterio "Mažojo katekizmo" vokiškuoju leidimu, nes kitaip šioje vietoje nebūtų "klaidos" pastebėjęs ir palikęs senąjį vertimą. M. Liuteris tiek "didžiajame", tiek ir "mažajame" katekizme arba "Enchiridion'e" vietoje "alle Voelker" (omnes gentes) verčia "alle heyden" (plg. D. M. Luthers Werke 30: 1, 212; 256 a, b; 308 a; 311 b. psl., Weimar 1910), kai tuo tarpu tie patys maž. katekizmai išversti lotyniškai tebeturi senąjį (plg. t. p. 308 A; 311 B psl.), jau nuo šv. Jeronimo dienų vartojamą lotyniškąjį tekstą (plg. Migne Patralogia Latina, XXIX, 584 p.). Taip pat pastebėtina, jog M. Liuteris 1522 m. pasirodžiusioje "Die Septemberbibel" dar neturi "alle heyden", bet tik "alle volcker" (Die Septemberbibel, XXIV b psl., Berlin 21883); jis nekeičia šios vietos vertimo ir nė 1546 m. pasirodžiusioje "Deutsche Bibel" (Werke; Die Peitsche Bibel 6, 133 psl.; plg. 1522 m. t. p. 132 p.). Spaudai M. Mažvydo "Giesmių" (1570) rengėju laikomas jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas (J. Gerullis, Senieji lietuvių skaitymai I, 18 p., Kaunas 1927), kuris ištisai išvertė M. Liuterio Mažąjį katekizmą arba "Enchiridion'ą", išspausdintą 1579 m. Ir būdinga, kad B. Vilento šios vietos vertimas nuo "pataisytojo", kuris pridėtas prie "Giesmių", tesiskiria vos tik trimis rašybinėmis smulkmenomis, būtent rašo pradžioje žodžio didžiąsias raides šiems žodžiams "Swieta", "Chrikschtidami" ir "Wardan" (ž. A. Bezzenberger, Lit. u. lett. Drucke III, 14 p., Goettingen 1882). Taip pat abu kartu vartoja šioje vietoje trumpinę "vardan" lytį, nors tą patį B. Vilento verstą "Enchiriodioną" 1612 m. perspausdindamas Sengstock'as, sugrįžta prie senosios, su pilna "-na" polinksnio lyties, būtent "wardana" (t. p., 14 p. parašte).

1598 m. kalviniškame Merkelio Petkevičiaus Katekizme ši vieta be įspraudo verčiama: "Eidami tada mokikite wisas gimines kriksztidami ias wardan Tewo ir Sūnaus ir Dwasios szwentos . . ." (1598 m. M. Petkevičiaus Katekizmas 12 p., Kaunas 21939), kas visai atitinka ir greta esantį lenkiškąjį tekstą.

Lietuvos katalikai šį Mato sakinį verčia taip pat be įspraustinio "Dievo". Seniausias vertimas yra M. Daukšos Postilėje: ". . . kriksztidami ius ing warda Tewo ir Sūnaus ir Dwasios S...." (Daukšos Postilė, 356 p., Kaunas 1926). Ir jis pastovus išlieka kituose raštuose bei prie maldaknygių prijungtose katekizminėse dalyse (pvz. "Balsas Balandėlės", 40 p., Vilniuje 1883=Til-žė 1895) iki paskutinių dienų. Lygiai taip pat lietuvių katalikų ir protestantų N. Testamento vertimuose, koki šiuo metu tik man buvo prieinami, visur ši vieta išversta be jokio įspraustinio "Dievo", t. y. laikantis senųjų lotyniškųjų vertimų.

Mūsų giminaičių prūsų visuose trijuose (1545, 1545 ir 1561 m.) katekizmuose šioji vieta verčiama griežtai laikantis M. Liuterio "Enchiridiono", todėl "Dievo" ir neįspraudžiama. Taip pat jo nepavyko užtikti gudų, rusų bei sen. bažn. slavų, lenkų, vokiečių ir kt. N. Testamento vertimuose, nes jie visi versti pagal N. T. kodeksus ar Vulgatą. O joks N. T. kodeksas, kas matyti iš lyginamųjų komentarų, šioje vietoje įspraustinio "Dievo" neturi. Ir tačiau iš jų visų išimtį sudaro latviai, kurie čia turi dvejopą vertimą. 1586 m. išspausdintas M. Liuterio "Enchiridionas"   pateikia   šios   vietos   tokį  vertimą:
 
ADOMAS VARNAS    MINDAUGO VAINIKAVIMAS
 
"Eythe exkan to wuesse passuole vnde maczeth wuesses loudes, vnd crustyeth thoes exkan to waerde to thevve vnde to dhele vnd to sweete garre" (A. Bezzenberger, t. p. II, 3 p.), taigi be jokio įspraustinio "Dievo", o kartu išlaiko net "wuesses loudes" (omnes gentes), kas rodytų, jog šis vertimas būtų atliktas nesilaikant M. Liuterio "Mažojo katekizmo" įprastinio teksto, t. y. greičiausia paimtas koks nors senesnis šios vietos vertimas. Iš to paties "Mažojo katekizmo" lotyniškojo vertimo taip pat negali būti versta, nes lotynų kalba neturi skirties, kuri čia visur išversta. Be įspraudo verčia ir kiti latvių katekizmai, neįspraudžia ir mano užtiktieji N. Testamento įvairūs vertimai. Tačiau iš jų išsiskiria viena Biblija, šią vietą kiek neįprastai verčianti: "Tapehz eita un darrajt par mahze-kleem wissus laudis, tohs krikstidami eekš ta wahrda Deewa ta Thewa, un ta Dehla, un ta Swehta Garra" (Biblia tas irr ta swehta Grah-mata . . . , Peterburgą 1825; m. p.). Visas vertimas rodo, kad versta iš vokiečių kalbos, nes visur išversta ir skirtis ("ta="des"). Bet tokio vokiško N. T. vertimo, kuris turėtų šioje vietoje įspraustinį "Gottes", iki šiol man nepavyko užtikti.

Atleidžiu tau . . .
Senuosiuos mūsų raštuos įprastine žegnonė pasitaiko  kartais  ir  be  įspraustinio  "Dievo".

Taip vieną kartą B. Vilentas ją "Enchiridion'e" išverčia: ". . . isch prisakima Wieschpaties musu Jesaus Christaus atleiziu taw ghriekus Wardana Tiewa ir Sūnaus ir Dwasses schwentoses Amen", (t. p. III, 17 p.), kas visai sutinka su 1531 m. M. Liuterio Mažojo katekizmo tekstu (ž. Werke 30:1, 387 p.). Atitinka šioje vietoje ir 1561 m. prūsų katekizmo vokiškąjį tekstą (ž. R. Traut-mann, Die altpreussischen Sprachdenkmaeler, 46 p., Goettingen 1910), kartu, žinoma, ir pažodžiui verstą — prūsiškąjį (t. p., 47 p.), nors kitais atvejais šis katekizmas kaip tik iššsiskiria įdomiais mūsų reikalui nukrypimais. Daugiau lietuviškųjų vertimų šiai vietai, išskyrus Mažvydo "Giesmėse" (302 p.), neturime, o latviai čia taip pat nieko neįspraudžia (t. p. II, 20 p.).

Aš tave krikštiju . . .
Įprastinę žegnonę randame krikšto žodžiuose, kas nepakitę jau nuo VI a. žinoma (plg. Pe-lagius; ž. H. Dencinger, Enchiridion Symbolo-rum .. . , Freiburgi, Brisg.- Barcinome 281952). Lietuvių protestantų vertimuose ši krikšto žegnonė dvejaip vartojama. 1598 m. M. Petkevičiaus Katekizmas (kalviniškasis) ją pateikia be jokio įspraudo: "Asz tawe J (aba ius) kriksztiiu wardan Tewo ir Sūnaus ir Dwasios S. Amen" (t. p. [211] p.), kas pažodžiui sutinka su gretiminiu lenkų tekstu. M. Mažvydui priskiriama "Forma    Chrikstima"    (1559)    šioje    vietoje įspraudžia jau "Dievo": "Asch tawe Chrikstiihu wardan Diewa Tewa Sūnaus ir Dwasses Schwentoses" (Mosvid, 111 p.). B. Vilentas, išvertęs M. Liuterio "Das Taufbuechlein auf s Neue zugerichtet" (1526), taip pat įspraudžai krikšto žodžiuosna "Dievo" ir vartoja nesutrumpėjusią "wardana" lytį (t. p. III, 35 p.). Paprastai "Taufbuechlein" šioje vietoje neturi įspraustinio "Gottes" (plg. Werke 19, 541 p.), tačiau vis tik kai kuriose jos laidose, o gal ir prie "Kirchenordnung", toks įspraudas pasitaiko. Pvz. 1561 m. prūsų katekizmo vokiškasis tekstas yra su "Gottes" įspraudu: "Ich Tauffe dich in dem Namen Gottes des Vaters vnnd des Heiligen Geistes" (ž. Trautmann, t. p. 78 p., m. p.). Prūsiškai toji vieta išversta visai pažodžiui: "As Crixtia tien ėnstan Emnan Deiwas Stesse Tą-was Bhe stesse Soūnas Bhe Stesse Swintan No-seilis" (t. p., 79 p.). Ir šis nukrypimas nėra koks nesusipratimas, bet vienas iš viešųjų ir pripažintųjų evangelikų vartojamų tekstų, ką taip pat paliudija ir 1597 m. pasirodęs vendiškasis (sor-biškasis) katekizmas: "Ja tebe chczu w tem meni Boha teho Wotza a teho Syna a teho swateho Ducha" (ž. K. H. Meyer, Der oberwendische (obersorbische) Katechismus des Warichius (1597), 96 p., Leipzig 1923; m. p.), o iš dalies ir vokiečių išeivių (evangelikų) katekizmai, pvz.: "Ich taufe dich im Namen Gottes des Vaters, des Sohnes und des Heiligen Geistes. Amen" (Die Glaubenslehre und Kirchen=Zucht= Ordnung der Evangelischen Gemeischaft, nebst dem Zweck ihrer Vereinigung mit Gott und unter einander, 101 p., Neu-Berlin, Pa. 1845). Taigi, ir kyla klausimas, ar B. Vilentas šiai vietai paėmė kokį ankstyvesnį lietuvišką vertimą, ar tik pažodžiui išvertė vokiškąjį tekstą, kur šis įspraustinis "Gottes" kaip tik buvo?

Priesakau tau ...
Tos pat B. Vilento "Chrikschtima Knigeles" šiam reikalui pateikia dar vieną įdomų vertimą, kurio kiti senieji mūsų raštai nepažįsta, būtent: "Priesakau taw neczistoghi dwasse wardan Diewa Tiewaf ir Sunausf ir Dwasses schwentosesf idant ischeitumbei ir atstotumbei nugi to N. tarna Wieschpaties musu Jesaus Christaus" (t. p. III, 34 p.), kas, beveik, pažodžiui versta iš M. Liuterio "Taufbuechlein", kur įspraustinio "Gottes" nėra (plg. Werke 19, 540 p.), tačiau atskiruose jos leidimuose toks įspraudas visai galimas. Kiek anksčiau minėtasis vendiškasis katekizmas šią vietą taip pat verčia su "Boha" (t. p. 95 p.), kai latviškasis (1586) vertimas čia įspraudo neturi. Bet jis neturi čia ir jokioje žegnonėje.

Venčiavonystėn suduomi
B. Vilentas tame pat "Enchiridion'e" dar vieną kartą pavartoja su įspraudu žegnonę santuokos tekste, kurį galima pasekti ir per kitus raštus: "Tada asch yus Wenczawonisten sudumi Wardan Diewa Tiewa ir Sūnaus ir Dwasses schwentoses Amen" (t. p., III, 28 p.). M. Liuteris šioje vietoje įspraustinio "Gottes" taip pat nevartoja (plg. Werke 30: 3, 77 p., Weimar 1910), nors minėtojo prūsų katekizmo vokiškasis tekstas vėl turi "Gottes" ir vėl jis prūsiškai išverčiamas (t. p., 67-68 p.). Įspraustinį "Gottes" turi ir minėtas vokiečių išeivių katekizmas (t. p., 117 p.), o vendų — įspraudžia taip pat "Boha" (t. p., 96 p.).

Vardan Dievo Tėvo
Įprastinė žegnonė mūsų senuosiuose raštuose yra beveik visur vienoda, būtent dažniausia turi įspraustinį "Dievo" ir svyruoja tik jungtukais ir polinksnio vartosena. M. Mažvydas atskirai žegnonės niekur neduoda, nors ji pavartota kartą krikšto žodžiuose, kas jau anksčiau aptarta, ir dar atskirai krikšto bylojimuose. Ir čia žegnonės žodžiai įdomiai svyruoja, pvz. vartoja senobinį... "Wardana Diewa Tewa Sūnaus ir Dwasses Schwentoses..." (t. p. 120 p.) ir visai naujus vertimus: '. .. ing Warda Diewa Tewa ir Sūnaus ir Dwasses schwentoses . .." (t. p. 120, 118 p.; m. p.). B. Vilentas "Enchiridion'e" duoda keletą kartų žegnonę įvairiuose tekstuose, ką jau lyginome ir su kitų giminingų raštų žegno-nėmis, ir dar atskirai prie ryto ir vakaro maldų: ". . . persiszegnok schwentu Kriszu bilodamas Wardana Diewa Tiewa Sūnaus ir Dwasses schwentos Amen." (t. p. III, 19, 20 p.). Tačiau pas M. Liuterį šioje vietoje yra taip vadinama "vokiška žegnonė": "Das wait Gott vatter son heyliger geyst Amen" (Werke 30:1, 281a, 262, 320a, 321b, 394, 416 p.), bet jo Enchiridion'o" lotyniškuosiuos vertimuos tevartojama tik įprastinė žegnonė ("In nomine patris...", t. p. 320A, 321B p.). Nežinomasis XVI-XVII a. vertėjas, kuris naudojosi B. Vilento vertimu, šią vietą verčia kaip ir B. Vilentas: "Wardana Diewa Tiewa, Sūnaus ir Dwassos Schwentoses...", turėdamas greta ir aiškų vokišką tekstą (ž. E. Mikalauskaitė, Senas lietuviško katekizmo rankraštis, Arch. Phil. VIII, 47 p., Kaunas 1939). Latviai šios vietos užkliuvę, išvertė pažodžiui: "Nu palliydtz man tas dews thewst, dhelsf, vnde sweetz garst Amen" (t. p. II, 20 p.), t. y. net įsprausdami "Diewas", ko šiaip niekur kitur šiame katekizme nevartojo. Prūsų versta taip pat pažodžiui: "Stwi galbse Deiws Taws Souns bhe Swints No-seilis" (t. p., 51 p.), nors ten pat vakaro žegnonėje yra šiokių tokių rašybinių ir vertiminių nukrypimų, prieš "Souns" įspraudžia "bhe"="ir". Panašiai verčia ir slovėnų "Truber'io" katekizmas, pasirodęs 1575 m. Tuebingene: "Nu tu bode vtim įmeni Boga Ozheta, tiga Synu, inu S. Du-ha, Amen" (E. Berneker, Slavische Chrestomatie, 267 p., Strassburg 1902), o taip pat ir vendų: "W tem meni Boha tego Wotza..." (t. p., 75 ir 76 p.).

M. Petkevičiaus (1598) katekizmas vieną kartą žegnonės žodžius savaip ištaiso: "Wardan toji Diewa tewa ir Sūnaus io ir dwasies szwen-tos Amen" (t. p., [133 p.] ). Bet toje vietoje ir lenkiškasis tekstas su "Boga" ir kitais įspraudais ([132 p.]). 1595 m. M. Daukšos verstas Ledesmos katekizmas pateikia su įspraustiniu "Dievo": "Wardan Diewo tėwo, ir Sūnaus ir Dwasios swę-tos" (ž. E. Sittig, Der polnische Katechismus des Ledezma und die litauischen Katechismen des Dauksza und des Anonymus vom Jahre 1605, 17 p., Goettingen 1929), kurį seka 1605 m. vadinamasis Rytiečių katekizmas (t. p., 17 p.), kai lenkiškasis Ledesmos tekstas čia neturi jokio Įspraudo. Ir šis žegnonės vertimas lietuvių katalikų tarpe išliko iki mūsų dienų, nors paskutiniu metu pagal lietuvių kalbos dėsnius "šventosios" buvo atkelta prieš "Dvasios".

Baigiant lietuviškosios žegnonės apžvalgą, tenka dar pastebėti, jog M. Daukša "Postilėje" dar kelis kartus pateikia žegnonės žodžius, bet visados Mato 28, 19 sakinio aplinkoje (t. p., 226; 258; 259 ir kt. psl.), ir čia niekad neįspraudžia "Dievo", nes toje vietoje pas Wujką taip pat jo nėra. Taip pat elgiasi ir K. Sirvydas 1644 m. "Punktuose", t. y. vieną kartą įspraudęs į "Sakymus" žegnonę (Širwids Punktay sakimu II, 160 p., Goettingen 1929). Daugiau tokių, būtent žegnonių be įspraudo, lietuvių katalikų senuosiuose raštuose nepavyko užtikti.

Žegnonė kaimynuose
Aptardami lietuvių evangelikų žegnonės vertimus, pastebėjome, kad jų dalis su įprastiniu "Dievo" gali būti vokiškos kilmės. Ypač tas akysna krinta, lyginant atskiras B. Vilento žegnonės vartosenas ir 1561 m. prūsų katekizmo kai kurias žegnonės. Taip pat šiems nukrypimams pritarė ir vendų evangeliškas katekizmas. Tačiau šiuo atsitiktinu sutarimu lietuviškosios žegnonės įspraudo klausimas nepaaiškėja. Ir kodėl XVI-XVII a. lietuviai katalikai taisę visokius evangelikų vertėjų padarytus netikslumus ir nukrypimus, žegnonę paliko nejudinę? Ar Daukša to nepastebėjo, ar ji buvo senesnė už protestantizmą apskritai, taigi, tiek vieniems, tiek kitiems paveldėta? Todėl šiam neaiškumui praskleisti tenka peržiūrėti mūsų kaimynų žegnonių vertimus, o tada gal paaiškės ir kiti klausimai.

Gudai ir kt. rytų apeigų slavai šio įspraudo, atrodo, neturi; nei peržiūrėtuose N. Testamento vertimuose, nei katekizmuose, nei kituose bažnytiniuose raštuose iki šiol man nepavyko surasti nė jokių pėdsakų.

Latvių katalikų senieji raštai pažįsta su aiškiu įspraudu žegnonę. 'Evangelia Lothovica...", išspausdinta 1753 m. Vilniuje, pirmojo advento sekmadienio evangelijos pradžioje duoda žegnonę: "Iksz worda Diwa Tawaf, und Dalaf, und Swata Goraf, Amen." (ž. E. Volteris, Lietuviška Chrestomatija I, 145 p., S. Peterburg 1901). Vertimas labai įdomus, kad nerodo jokių vokiečių kalbos skirties pėdsakų, nuo kurių nėra laisvi latviškieji evangelikų žegnonės vertimai. Bet pažyminys "Swata" atkeltas prieš pažymimąjį žodį "Gora", kas rodo, jog nėra pažodžiui versta nei iš lenkų, nei lotynų k., bet sutinka su vokiečių žegnonės "heiligen" vieta, o kartu atitinka ir latvių k. sintaksę. Naujieji su įspraudu žegnonės vertimai, kurių gausiai užrašyta prie įvairių nukalbėjimų, turi išverstas vokiškas skirtis, k. a. "Ikš ta vardą Diva Teva..." (ž. E. J. Treiland, Materialy po etnografu latyšskago plemeni, 182 p. Moskva 1881) arba "...ikš ta vardą Diva ta Teva . . ." (t. p., 184 p.) ir kt. Su įspraustiniu "Dievo" žegnojasi ir dabar dar kai kurie latviai katalikai, net ir evangelikai.

Lsnkų katekizmuose ir kituose senuose raštuose, kurių, deja, šiuo metu nedaug tegalima surasti, žegnonės su įspraudu nepavyko užtikti, atčiau dar tas nereiškia, kad tokios pas juos nėra. Prie vieno gyvatės nukalbėjimo, užrašyto Radzymo apylinkėse, kiek į pietų vakarus nuo Lietuvos Brastos, prijungtoji žegnonė turi įspraustinį "Boga", būtent: "W imieniu Boga Ojca i Syna i Ducha swietego!" (H. Biegeleisen, Lecznictwo ludu polskiego, 109 p., Krakow 1929). Ar šio užkalbėjimo žegnonė sena ir paveldėta iš pirmųjų jos lenkiškųjų vertimų, ar ji sulenkėjusių vokiečių šeimose atsiradusi, t. y. vėlesnė ne XIV-XV a., pasakyti nieko negalima. Tačiau nesant, tikriau — dar neužtikus, žegnonės su įspraudu pas čekus, ši abejonė, jog pas lenkus ji gali būti naujai susidariusi ir todėl nebeveikusi lietuviškojo žegnonės vertimo, visai pagrįsta, ypač prisimenant žargoninę Lietuvos šlėktos žegnonę, taip pat su įspraudu.

Vokiečių žegnonėje buvome pastebėję, esant įspraudą, kai kuriose M. Liuterio Mažojo katekizmo laidose. Tą patį įspraudą galime rasti ir kituose XVI a. raštuose, o taip pat prijungtą ir prie įvairių užkalbėjimų, pvz. "In dem namen got des Vatters got des suns und des helgen geist" (Schweizersches Archiv f. Volkskunde IV, 340 p.; plg. t. p. II, 295 ir 296 p.), ištapytą ant laukųjų namo sienų ir 1.1. Ir reikia pastebėti, kad su įspraudu žegnonė tebėra dar ir šiandien gyva tarp vokiečių, neskiriant ar jie katalikai, ar evangelikai, ką liudija įvairūs jų tikybiniai raštai ir įvairūs tautosakos leidiniai; ji tebėra gyva ne tik pačioje Vokietijoje, Austrijoje, vokiškai kalbančioje Šveicarijoje, bet ir vokiečių salose Lenkijoje, Vengrijoje ir kit. Pagaliau iš daugelio duomenų galima manyti, jog seniausias žegnonės vertimas vokiškai kaip tik turėjo įspraudą, o tik vėliau jis buvo pradėtas išstumti. Atrodo, kad ir prancūziškai kalbanč'oji Šveicarijos dalis žegnonę su įspraudu bus gavusi taip pat iš vokiečių (ž. t. p. XXXXIII, 345
p.).

ADOMAS VARNAS
Pavasaris Čikagoje

In nomine Dei Patris

Vokiečių ir kt. tautų žegnonės su įspraustiniu "Dievo" pridurimu rodo, kad turėjo būti vakarų krikščionybės vartojama žegnonė su tokiu pat įspraudu. Ir tikrai, nors tokia žegnonės lytis yra labai reta, bet vis tik išlikusi vyskupą šventinant: "In nomine Dei Paftris, et Fiflii, et Spiritus f sancti, faxientes imaginėm sanctae crucis Salvatoris nostri Jesu Christi..." (Pontifi-cale Romanum summorum pontificum jussu editum et a BENEDICTO XIV. Pont. Max. regnitum et castigatum I, 110 p., Mechliniae 1862). Tokią pat žegnonę šiame leidinyje dar kartą užtinkame vandenį šventinant: "Exorcizo te creatura aquae, in nomine Dei Pafris, et Fiflii, et Spiritusf sancti..." (II, 44 p.; III, 294 p.), laiminant: "Benedicat vos Deus Pafter, et Fiflius, et Spiritusf sanctus..." (I, 229 p.). Laiminimo žegnonėje įspraudas nėra retas, nes jį gana daug galima užtikti įvairiuose IX-XIV a. liturginiuose raštuose, pvz. 1050-1072 m. Exeter'io katedroje vartotas mišiolas tokį laiminimą turi šv. Mišiose (The Leofric Missal, 63 p., ed. F. E. Warren, Oxford 1883) ir šiaip dar (258 p.), airių katalikų bažnyčiose vartotame Bangoro antifonų rinkinyje (Antiphonary of Bangor I, fol. 31; II, fol. 32r ir kt., ed. F. E. Warren, London 1893). Tačiau daugiausia vis tik tokių žegnonių sutelkta į "Monumentą Germaniae histórica, Legum V, Formulae" (pvz. iš IX a. Cod. Vindobonensi, 615 p.; plg. 616, 649, 653, 654, 662, 670, 673 ir kt. psl.). Taip pat nepamirština ir dar viena žegnonės lytis, kur be įspraustinio "Dievo" turi dar kitą įtarpą ("omnipotentis"): "Benedictiof Dei Patris omnipotentis: et Filiif et Spiritusf descen-dat..." (Liturgia Mozarabica, Migne PL 85, 108, 290 p., plg. 1035 p.; plg. Migne PL 151, 890, 9913 p.; plg. Missale Romanum Mediolani 1474, II, 311, 317, 320 p., ed. R. Lippe, London 1907) Breviarium Aberdonense I, 19 p., ap. J. Toovey, London 1854; Monumentą Germ. hist., Legum V, Formulae, 628, 649, 664 ir kt. psl.), ir kuri dar šiandien tebevartojama katalikų liturgijos. Todėl po šios trumpos apžvalgos išvada labai aiški: lietuviškai verčiant žegnonę buvo paimtas toks jos tekstas, kuris turėjo pridėtinį "Dievo", taip kad mums neteko jo visiškai įsprausti, tuo būdu prof. Vacl. Biržiškos dalis daromų išvadų visiškai atkrinta. Lygiai taip pat atkrinta ir priekaištai, kad ji iškreipta, todėl reikia ištaisyti. Tačiau ir po šios išvados dar tenka atskirai j ieškoti, kada ir iš kur lietuviškai žegnonę vertėmės. Bet šiam klausimui atsakyti, dar reikia atskirai ir lietuviškasis "Garbė Dievui Tėvui" (doxologia minor) peržiūrėti.

Garbė (Dievui) Tėvui
Lietuviškasis "Garbė būk Dievui Tėvui" jau M. Mažvydo "Giesmėse" dvejaip vartojamas. Dažniausiai sutinkama šv. Trejybės pagerbimo lytis yra: "Garba buk Tewui ir Sūnui ir Dwassei schwentai Kaip buwa isch pradzas taip nu ir wissada ir ant amszu amsza Amen" (t. p. 173 p.). Ir šis vertimas 1570 m. "Giesmėse" vartojamas beveik visuotinai, kur jį sutinkame ten dar 16 kartų. Su įspraustiniu "Dievo" yra jau visai kitas vertimas: "Garba buk Diewui tiewui ir sūnui ir Dwassei schwentai kaip buwa isch pradzas taip nu ir wissada ir ant amszu am-szaus Amen" (t. p., 211 p.), kurio 1570 m. "Giesmėse" vos tik du kartu nuotrupas tepastebime (t. p., 523 ir 527 p.). M. Daukšos verstam ir 1585 m. pasirodžiusiam "Trumpas Budas Pasisakimo..." randame dar vieną šv. Trejybės pagarbinimo vertimą: "Garba tesi Diewuy Tewuy, Sunuy io, ir Dwasey szwintey vnt amžių amžinu. Amen." (E. Sittig t. p. 160 p.). Ir kaip tik šis, su įspraustiniu "Dievo" žodžiu, šv. Trejybės pagarbinimo vertimas, šiek tiek pataisant antrąją jo dalį, pas lietuvius katalikus išliko iki XX a. pradžios. Atrodo, kad pirmą kartą ištaisytas į "Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Dvasiai šventai..." pasirodė "Žvaigždytės" maldaknygėje (Vilnius 41914, su bažn. aprobata iš 1910 m.) prie Mišparų psalmių (194 p.), kai prie "7 Dovydo psalmių" išliko dar senasis vertimas (74 p.). Po I-jo Pasaulinio karo spausdintos maldaknygės vartojo tiek vieną, tiek kitą vertimą, tačiau "Garbė Tėvui..." persveriant, ypač kan. A. Sabaliausko maldaknygėms įsigalint.

Su įspraustiniu "Dievo" šv. Trejybės pagarbinimą pažįsta ir latviai: "Gods lai ir Dievam Tėvam, Dėlam nu Svėtajam Garam..." (Dzies-mu gramata latviešiem svešuma, 168 ir 170 ps., Stockholm 1947). Kiek žinau, jį turi ir latviai katalikai. Tuo būdu, reikėtų j ieškoti tokios šv. Trejybės pagarbinimo lyties ir pas vokiečius, nors jos iki šių dienų dar man nepavyko surasti. Taip pat su įspraudu šį pagarbinimą bus pažinoję ir lenkii, nes jų 153 m. "Psalterz" vieną kartą pavartoja "Chvvala bogu oycu y synu etc." (ž. St. Vertel-Wierczyhski, Wyb6r tekstow staropolskich, 247 p., Warszawa 21950, m. p.). Todėl išvadoje tenka pasakyti, jog ir šv. Trejybės pagarbinimo su įspraustiniu "Dievo" žodžiu reikia taip pat j ieškoti viduramžių lotyniškuosiuos liturginiuos tekstuos, nors tokių iki šiol dar nepavyko sutikti. Tačiau "Breviarium Aberdonense" pažįsta kiek skirtingą šv. Trejybės pagarbinimą; "Laus honor virtus gloria deo patri et filio, sancto simul paraclito in sempiterna secula Amen." (t. p. I, [23] p.), kuris kaip tik gali būti vienas iš liudininkų, jog tokis su įspraustiniu "Dievo" pagarbinimas tikrai galėjo būti vartojamas vakarų krikščionių liturgijoje.

Vertėjas
Prof. Vacl. Biržiška, pasiremdamas M. Kozlovskio pamokslu, tokiu vertėju laiko Jogailą (t. p. I, 66 p.). Apie Jogailą kaip poterių vertėją kalba ir J. Dlugošius (J. Dlugosz, Opera om-nia XII, 466-7 p., Crocoviae 1876). Tačiau, prisimenant anų laikų visokius valdovų garbinimus ir jiems įvairių nuopelnų priskyrimus, kyla įtarimas, kad pats Jogaila būtų vertęs. Pagal ano meto papročius, net ir raštininko išverstą tekstą išklausęs, valdovas galėjo būti padarytas vertėju. Antra, prie Gedimino jau buvo pranciškonų vienuolynai Vilniuje ir Naugarduke. Todėl visai neįtikėtina, jog ilgus metus gyvendami pranciškonai nebūtų skelbę Evangelijos lietuvių kalba ir nepasirūpinę išversti nors žegnonės lietuviškai. Pagaliau ir pranciškonai kankiniai Martynas ir Ulrikas, uoliai skelbę Evangeliją Vilniuje ir tuo supykdę vietos gyventojus a. 1338 m., negalėjo jos skelbti nei vokiškai, nei lotyniškai, bet turėjo byloti lietuviškai, kitaip pats susikirtimas su vietos gyventojais būtų vargiai suprantamas (plg. V. Gidžiūnas, Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje, Aidai 1954, 3-4 nr.). Lygiai taip pat manytina, kad ir Mindaugo krikšto metu, buvo pasirūpinta lietuviškais poterių vertimais. Rygos vyskupas anuo metu turėjo misininkų, kurie mokėjo latviškai, ir buvo parūpinę jiems pagrindines maldas gimtąja kalba, o mokant latvių k. ir turint jau maldų vertimus, nesunku buvo įeiti ir į lietuvius, nes anuo metu tarp lietuvių ir latvių kalbų daugiau tebebuvo dar tarminis, o ne kalbinis skirtumas. Ir todėl reikia manyti, kad Jogaila nebuvo tikrasis jų vertėjas, bet tik valdovas, kuris pritarė senesniam vertimui, ką jo amžininkai ir kiti kronistai priskyrė kita prasme, ypač kai krikšto metu tiek Jogaila, tiek Vytautas patys dalyvavo masinėse krikšto scenose, kalbėdami ir dalindami dovanas, nes to reikalavo šio krikšto politinė paskirtis.

Vertimo šaltinis
Keldamas abejonę, kad Jogaila greičiau bus tik pripažinęs senesnį poterių, tuo pačiu ir žegnonės, vertimą, netiesiogiai kėliau ir paties šaltinio, iš kurio mes vertėmės, klausimą. Lengviausia būtų atsakyti, kad viską išsivertėme iš lenkų, nes tam pritaria su Jogailos vardu surišti šaltiniai, o taip pat ir su įspraudu žegnonės bei šv. Trejybės pagarbinimo buvimas pas lenkus. Tam nesipriešina ir žegnonės vertimo sintaksė, nes visur joje sutinkame "šventosės" nukelta po pažymimojo žodžio (Dvasios). Tačiau tokiam vertimui visiškai nesipriešina ir lotyniškasis tekstas, kur pažyminys visados po pažymimojo žodžio, šiuo kartu — "Spiritus sancti". Todėl ir visai su pagrindu klaustina, ar kartais mes žegnonės nevertėme tiesiogiai iš lotynų kalbos, nes jos kai kurios senybės ((Vardan), kaip ir "Tėve mūsų"  senybės  prašoka  Mažvydo kalbą  (plg. Stang, t. p. 176-179 p.). Ir būdinga, kad sutikęs žegnonės tekstą šiaip, t. y. jau atskirai ir be žegnojimo, senuosiuos raštuos kiekvienas naujai verčiasi, pvz. "Kaip ghissai tada ras iog tikrai ing Warda Dieiva Tewa ir Sūnaus ir Dv)0£~ ses schwentoses apkrikstitas butu essas..." (Mosvid, t. p. 120 p.; plg. 118 p., plg. 107 p.). Ir šituos vertimuos kaip tik pas M. Mažvydą atsiranda naujas "ir" prieš "Sūnaus", ko senesnėje žegnonėje su "Wardan(a)" jo kaip tik nėra (plg. 111, 120 psl.). Lygiai taip pat elgiasi ir M. Daukša Postilėje. Ten naujai versdamas Mato 28, 19 nebevartoja "wardan(a), bet tik "ing wardą" (226, 226, 256, 259 psl.), nors kartais dar sugrįžta ir prie "vardan" (258, 259 psUj Taip pat Daukša čia visuotinai įspraudžia prieš "Sūnaus" ir jungtuką "ir". Tiesa, tai vis smulkmenos, tačiau jos būdingos, nes šioje vietoje jungtuką visuotinai vartoja lenkai, o taip pat ir lotynų tekstai, bet dvejopai vokiečiai ir latviai-Todėl ar šio jungtuko išleidimas pas mus kartais nėra tas mažytis liudininkas, jog pirmop žegnonė mūsų versta iš latvių - vokiečių k., o tik paskui išlyginta pagal lotynų ar lenkų, nukeliant "šventosės" po "Dvasios". Ir jei vėliau paaiškėtų, kad pas lenkus su įspraustiniu "Dievo" tiek žegnonė, tiek šv. Trejybės pagarbinimas yra retas ir atsitiktinis, tada būtų neabejotinai aišku, jog šių dviejų vertimų daug anksčiau sulaukėme, nei Lietuva buvo oficialiai pakrikštyta, t. y. prieš 1387 m.

Išvados
Šios visos apžvalgos išvadas galima sutraukti šiais žodžiais: a) lietuviškosios žegnonės įspraustinis "Dievo", kuris sutinkamas taip pat ir šv. Trejybės pagarbinime, nėra mūsų pramonė, bet paimtas iš senų liturginių tekstų ir jį turi latviai, vokiečiai ir kt.;

b)    jos vertėjas nebūtinai turi būti Jogaila> nors apie jį kalba istoriniai šaltiniai. Jis greičiau bus tik senajam vertimui pritaręs, o kronistai pagal anų dienų madą vertimą priskyrė valdovui ir,

c)    lietuvių žegnonės ir šv. Trejybės pagarbinimo sintaksė rodo, kad galėjo būti lygiai išversta iš lotynų ar lenkų k., bet jungtuko "ir išleidimas prieš "Sūnaus" byloja, jog galėjo būti senesnis vertimas atliktas iš latvių arba tiesiogiai iš vokiečių k., kurį vėliau įdėjo, nusižiūrėję į lotynų (ar lenkų) tekstus, tuo pačiu sukeisdami ir "šventosės" su "Dvasios" žodžių vietas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai