Parašė KOSTAS OSTRAUSKAS
|
NOKTURNAS
Rasa pabiro pienen rūkas,
apsvaigę svaičioja svirpliai, —
iš glėbio vakarui ištrūkus,
naktis išsirengė nuogai.
Ant aukso jiešmo mėnuo sukas,
sode garuoja obuoliai... —
O Dieve mano, koks stebuklas..
kad tik negrįžtų paryčiai.
PAUKŠTĖ
žiūriu į žalią paukštį —
šakos tarp šakų —
kažkur suokia paukšte
dyvinu balsu.
Riečias beržų tošys
saulėj į dūdas,
o aš atsilošęs
ketu paukštę rast. —
Pažiūrėjau dieną —
paukštės nerandu,
o ji kažkur gieda
lyg žmogaus balsu.
|