Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEPRIKLAUSOMYBĖS VILTIS TREMTIES TAMSOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. BALTINIS   


1. Nepriklausomybė — gėrio laimėjimo išraiška.
Vasario Šešioliktoji yra viena šviesiųjų dienų mūsų tautos istorijoje. Ji simbolizuoja mūsų laisvės ilgesio išsipildymą ir šimtmečiais vestų sunkių kovų laimėjimą. O kiekvienam iš mūsų ji reiškia žmogaus verto gyvenimo užtikrinimą, nes, be teisių ir laisvės gyvenant pagal savo įsitikinimus, negali klestėti nė žmogaus asmenybė.

Vasario Šešioliktoji yra ir šviesus pragiedrulis ne tik mūsų tautos, bet ir apskritai žmonijos gyvenime, nes ji reiškia gėrio pasaulyje laimėjimą, teisybės ir laisvės įsigalėjimą, o prievartos ir smurto ir apskritai pikto paneigimą. Todėl ir mūsų laisvės atgavimą džiaugsmingai sveikino visas kultūringasis pasaulis ir mus moraliai ir materialiai parėmė. Visa tai stiprino mūsų tikėjimą, kad pasaulyje yra gyvos moralinės jėgos, kurios teisingumą gerbia ir gina, o melą ir smurtą smerkia. Atrodė, kad žmonija jau bus nugalėjusi tamsųjį barbariškumo metą, atsisakiusi nuo grubios jėgos ir prievartos ir įžengus į tarpsnį, vedantį į vis didesnes žmogiškojo tobulumo augštumas. Džiaugsmingai mes įsijungėme į šią bendrąją nuotaiką, tapome visos žmonijos bendradarbiai gėrio ugdyme ir šį uždavinį per visą mūsų nepriklausomybės metą ryžtingai vykdėme.

Čia mes darėme viską, ką galėjome, kad gerosios jėgos pasauly klestėtų. Garbingai laikėmės visų tarptautinių sutarčių ir įsipareigojimų, niekur nepavartodami smurto ar neteisybės, nors ir būdavo progų. Vidaus gyvenimą stengėmės tvarkyti bendrųjų žmonijos idealų šviesoje ir entuziastingai įsijungėme į Vakarų kultūros ugdymą. Buvome žemdirbių tauta. Išmintingos žemės reformos dėka socialiniai santykiai pas mus nebuvo aštrūs, ir vis juos švelninome. Neturėjome didelių turtuolių, bet neturėjome nė badu mirštančio proletariato. Ir jei, amerikiečių apskaičiavimu, mes priklausėme prie neturtingiausių pasaulio tautų, visgi buvome pavalgę ir apsirengę, tai reiškia: mokėjome išmintingai tvarkytis. Kai iš svetur įsiverždavo žalingos įtakos, kreipiančios mūsų tautą iš tikrojo jos kelio, tai jos niekad nesulaukdavo visos mūsų tautos pritarimo. Kad ir buvo mūsų gyvenime trūkumų ir ydų, tai buvo ir žmonių, kurie norėjo ir galėjo juos pašalinti ir tame matė savo gyvenimo prasmę.

Nors musų nepriklausomybe yra gėrio viešpatavimo išdava, nors mes ryžtingai įsijungėme į gėrio pasauly ugdymą, tačiau piktosios jėgos augo, ir pasaulis nesugebėjo ar nenorėjo joms pasipriešinti. Jų išdava — mūsų laisvės netekimas. Netekome savo valstybės ir savo tėvynės. Tūkstančiais išėjome į Rytus ir Vakarus tremties keliais, o tėvynėje dunda svetimų karių žingsniai, ją gaubia svetima dvasia. Tremties metas ilgėja ir ateitis neaiški. Šis neaiškumas gniuždo mūsų tikėjimą ir apkartina visą mūsų gyvenimą. Nyksta mūsų tikėjimas gėrio laimėjimu apskritai, blėsta mūsų laisvės viltys. Ne vieną apima nusiminimas ir noras pasitraukti iš kovos lauko. Norėdami tremties mėginimus ir sunkumus pakelti, tikėjimą į savo tautos ateitį išlaikyti ir ugdyti, turime įsisąmoninti dabartinę mūsų padėti ir iš jos išplaukiančius uždavinius. Šios padėties supratimas duos mums jėgų išsilaikyti ir sunkiausių bandymų akivaizdoje.

Mūsų tauta yra įtraukta į globalinius pasaulio įvykius, kur mums tenka sunki ir tragiška dalia. Nelaimės, kurios ritasi per mūsų žemę, yra ne iš mūsų kaltės, ir mes negalėjome išvengti. Dėl to neturime ko apgailėti ir negalime ką nors kaltinti. Mums tik belieka atlikti savo didįjį uždavinį: išlikti lietuviais, kol grįšime prie savo tautos kamieno. Išlikimas lietuviais pirmiausia priklausys nuo mūsų pačių nusistatymo. Jau senovės stoikai buvo pastebėję, o šių dienų egzistencinė filosofija ypatingai pabrėžia, kad gyvenime svarbiausia yra ne daiktai, o tai, ką žmogus apie juos mano. Tai ir mūsų lietuvybės išlaikymas ir nepriklausomybės atstatymas priklausys nuo mūsų nusistatymo jos atžvilgiu. Tačiau šiame mūsų nusistatyme svarbią vietą užima tam tikros objektyvios aplinkybės. Jas, apsprendžiančias mūsų tautos ateitį, čia ir norime iškelti.

2. Veiksniai, apsprendžiantieji mūsų tautos ateitį.

Tautoms išsilaikyti ir nepriklausomybei atstatyti didelės reikšmės turi kiekybė, tautos didumas. Didelėms ir gausioms tautoms lengviau savo egzistenciją išlaikyti, negu mažoms tautoms.
Tačiau didumas yra reliatyvus dalykas. Kas vienose aplinkybėse yra mažas, kitose aplinkybėse gali būti didelis. Mes, gyvendami tarp rusų, vokiečių ir lenkų, kurie priklauso prie didžiųjų pasaulio tautų, jaučiamės maži ir nesaugūs. Bet, norėdami suprasti mūsų tautos didumą, turime save palyginti ne tik su kaimynais, bet su visa pasaulio tautų šeima. Kadangi tautos išsiskiria kalba, todėl iš kalbų skaičiaus galima spręsti apie tautų skaičių pasauly. Kalbų pasauly priskaitoma nuo 1500 iki 5000. Čia įeina įvairūs dialektai, o tautos, kalbančios šiomis kalboms, yra visai mažos ir nereikšmingos. Mums rūpi tik tos tautos, kurios yra ar buvo sukūrusios savo valstybę arba siekia ją sukurti. Tokių tautų yra apie 300 (mes čia niekur šiais skaičiais netaikome į mokslinę preciziją, o imame juos apskritai, savo tezei pavaizduoti), iš kurių Europoje gyvena 50, Azijoje 100, Afrikoje 90, Amerikoje 50, Australijoje 10. Iš 50 Europos tautų 20 yra mažesnės už mus, 10 lygios mums, o tik 20 didesnių už mus, iš kurių tik 10 didesnių, kaip 10 milijonų. Jei imsime Azijos tautas, tai jų yra apie 55 didesnės, negu mūsų tauta, o 9 — mažesnės.

Taigi, mes nesame maža tauta, o priklausome prie vidutinių tautų. Mūsų tautos didumas yra toks, kad pasaulio tautų šeimoje mes gelme užimti reikšmingą vietą ir užtikrinti savo laisvę, ypač kai didelių tautų nėra dauguma, o daugumą sudaro vidutinės ir mažos tautos.

Bet kaip visur, taip ir tautų gyvenime svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Mums tremty, susiduriant su įvairiomis tautonrs, teko pastebėti, kad jos labai skiriasi. Savaime suprantama, kad tautinės gyvybės palaikyme kokybė yra labai svarbus veiksnys.

Nustatyti tautos kokybę yra daug sunkiau negu jos didumą, nes kokybės nustatymas vyksta pagal tautų dvasinius sugebėjimus, kurie sunkiau pastebimi ir nesiduoda lyginami. Tačiau jau iš paprasto patyrimo žinome, kad kiekvienoje tautoje yra labai gabių, vidutinių ir mažiau gabių žmonių. Juo gabių žmonių kurioje tautoje daugiau, juo jos kokybė augštesnė, juo jos egzistencija lengvesnė.

Žiūrint į klausimo svarbumą, norėtųsi jau dabar, neturint platesnių tyrinėjimų šioje srityje, iškelti kai kurias apraiškas, liudijančias mūsų tautos dvasinį pajėgumą ir jos vietą kultūringųjų tautų šeimoje.
Mūsų tauta, pagal istorikų tyrinėjimus, jau apie 4000 metų gyvena prie Baltijos jūros, toli šiaurėje, žiauriame klimate ir nepatogiose gamtos sąlygose, kur žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros trumpos, žemė apaugusi miškais ir nuklota akmenimis.

Be to, mums teko atlaikyti labai sunkius istorinius mėginimus. Būdami kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, tarp pačių didžiųjų Europos tautų, visada buvome jų grasomi, ir mūsų kovos tęsėsi šimtmečiais. Tik būdami dvasiniai ir fiziniai stiprūs, augštos kokybės žmonės, mes gr Įėjome išsilaikyti kietose gamtos sąlygose ir pakelti didžiuosius istorinius mėginimus.

Mūsų tautos dvasinį pajėgumą ryškiai liudija liaudies kūryba, kuri tiek savo forma, tiek savo turiniu yra augštos vertės ir užima ypatingą ir ryškią vietą pasaulio tautų kultūros lobyne. Šiuo atžvilgiu mus yra teigiamai įvertinę visi, kuriems tik teko susidurti su mūsų liaudies dvasios turtais ar juos tyrinėti. O nepriklausomybės metu mūsų kultūra ypač sparčiai kilo. Tiek savo mokyklomis, jų programomis ir rezultatais, tiek sukurtais menais bei mokslais mes prilygome senoms Vakarų kultūros tautoms.
Senose kultūros tautose gabesnieji žmonės išsiskirdavo iš visos tautos masės, pasirinkdavo gyventi miestuose, sudarydami atskirą intelektualų ar bendrai kultūros darbininkų luomą. Taip šimtmečiais vykstant ilgam kultūros procesui, plačiosios tautos masės intelektualiniu atžvilgiu vis smukdavo, o didelių gabumų žmonės kildavo tik iš augštųjų visuomenės sluogsnių.

Pas mus nebuvo šio vyksmo. Visa mūsų tauta yra gabi ir intelektualiai pajėgi. Ūkininkų ir darbininkų vaikai mokyklose nė kiek neatsilikdavo nuo inteligentų vaikų, o dažnai juos pralenkdavo. Mūsų kultūrininkai yra k lę iš visų tautos sluogsnių, nes miestai pas mus nevaidino tos rolės, kuri jiems tekdavo senosios kultūros kraštuose. Jei mūsų kaimo jaunuoliai nuvykdavo į Vakarų Europos universitetus, jie iš ten išsinešdavo pačius augščiausius mokslo laipsnius, kokius tik tie universitetai galėjo duoti. Ši ypatybė, kad mes turime augštos kokybės žmonių visuose tautos sluogsniuose, yra labai vertinga. Ji duoda mums pirmenybę prieš kitas tautas, kurios neturi tokio gero pasiskirstymo. O tautos kūrybinės jėgos, jos dvasinis pajėgumas, turi lemiančios reikšmės tautinės egzistencijos išlaikyme.

Mūsų tauta kokybės atžvilgiu nėra menkesnė už kitas tautas, ji savo gabumais prilygsta kultūringiausioms Europos tautoms, nors dėl istorinių aplinkybių ji negalėjo sukurti tiek kultūrinių vertybių, kiek jų buvo galima laukti iš augštos kokybės tautos. Ši aplinkybė tepadrąsina mus kovoje dėl tautinės egzistencijos ir savo laisvės.

Iš 300 reikšmingesnių pasaulio tautų tik 75 yra nepriklausomos. Nepriklausomybei užtikrinti turi reikšmės užimamos teritorijos didumas, tautos gausumas ir kultūrinis subrendimas. Ir šiuo atžvilgiu mūsų teisės į nepriklausomą gyvenimą yra pilnai pagrįstos: iš 34 Europos suvereninių valstybių 20 turi mažiau gyventojų, negu Lietuva, o 14 iš jų turi mažesnę teritoriją. Iš 75 nepriklausomų valstybių 22 turi mažiau gyventojų, negu Lietuva, o 20 šių valstybių teritorija yra mažesnė, negu Lietuvos. Iš šių apytikriai paimtų skaičių matyti, kad lietuvių tauta tiek savo didumu, tiek užimamu plotu, tiek kultūros lygiu, yra pajėgi egzistuoti kaip suvereninė valstybė. Šį savo pajėgumą ji yra įrodžiusi ilgais šimtmečiais, o ypač paskutiniais metais. Jei nebūtų buvusi neteisingai užpulta, Lietuva būtų be jokio vargo ne tik pastoviai egzistavusi, bet ir pasiekusi didelių kultūrinių laimėjimų, įnešdama žymią dalį į bendrąjį žmonijos kultu ros lobyną.

Ne tik mūsų tautos dydis, jos teritorinis plotis ir kultūrinis lygis kalba už mūsų egzistencijos išlaikymą ir laisvės atstatymą, bet ir pats istorinis vyksmas. Istorija mus moko, kad valstybės, kurios prievarta pavergė kitas tautas, viena po kitos žlunga, o pavergtos tautos išsilaisvina. Taip atsitiko senovės Egipte, Babilone, taip atsitiko su Asirijos ir Aleksandro Didžiojo monarchijomis, pagaliau ir su pačia Romos imperija. Po pirmo pasaulinio karo griuvo Austro Vengrija, o daug pavergtų tautų, jų tarpe ir mes, išsilaisvinome iš rusų imperijos.

Po antrojo karo daug tautų buvo iš naujo pavergta, bet tai nesugriauna visuotinio istorijos vyksmo dėsnio, nes antrasis karas dar nėra baigtas ir jo rezultatai dar ateity. Pasaulio istorija dar nesustojo, ir mums nėra jokio pagrindo manyti, kad tos tendencijos, kurios pasirodė tautų ir valstybių gyvenime, pasikeistų, eitų kita kryptimi. Istorija mums rodo, kad visos tautos, kurios kovojo dėl laisvės, jos ir susilaukė.

Iš istorijos matyti, kad tautos, kurios netekdavo laisvės, ją vėl atgaudavo, nors kartais ir po labai ilgo laiko. Bulgarija pavergta išbuvo 485 metus, Graikija 370 metų, žydų valstybė Palestinoje atstatyta tik po 2500 metų. Mūsų laikais įvykiai vystosi labai greitai. Todėl apie šimtme čius kalbėti netenka.

Nors antrasis pasaulinis karas jau seniai pasibaigė, tačiau taikos pasauly dar nėra. Nežinome, ką šioji taika atneš mūsų tautai. Bet įvykių raidoje išryškėja tam tikros tendencijos, liečiančios mūsų tautos ateitį.
Iškilus antrajam pasauliniam karui, mes likome neutralūs ir visomis jėgomis stengėmės šį neutralumą išlaikyti. Vis dėlto prieš mūsų tautos valią buvome įtraukti į karą. Mūsų žemė bu-

J.   DAGYS SKULPTŪRA   MEDYJE

vo okupuota, nors mes su nieku karo nepradėjo me ir niekas mums karo nepaskelbė. Darant taikos sutartis, neišvengiamai būsime paliesti ir mes. Kadangi mūsų nepriklausomybė daugelio valstybių pripažįstama, kadangi visi sąjungininkai yra pasirašę iškilmingą aktą, kad po karo bus sugrąžinta laisvė visoms toms tautoms, kurios antrojo karo metu jos neteko, tai taikos konferencijoje turėtų būti atstatyta mūsų valstybė, ir baigtis mūsų tremtis. Jei valstybių vyrai laikytųsi savo pasižadėjimų, įvykiai turėtų vystytis šia kryptimi. Jei moralinės jėgos, gerto laimėjimas ims viršų, mūsų likimas savaime išsispręs.

Jei mūsų viltys neišsipildytų, jei blogis ir toliau laimėtų, jei valstybių vyrai iškilmingai duotus pažadėjimus sulaužytų ir teisybes principus sumindžiotų, tai mes nebūtume vieni šių neteisybių aukos, bet mums būtų daug likimo draugų, nes smurtas ir neteisybės nesustotų prie mūsų valstybės sienų, bet vis labiau plistų, stengdamasis apimti visą pasaulį. Mūsų nelaimė yra visam pasauliui gresiančios nelaimės simbolis: kas atsitiko su mumis, tas atsitiks su jumis visais, jei leisite toliau blogiui laimėti. Šis musų likimo ryšys su Europos ir viso pasaulio likimu yra didžiausias mūsiį, laisvės laidas ir visų mūsų vilčių pamatas: mes savo laisvės neatgautume tik tada, Kai visas pasaulis nupultų į Rytų chaoso bedugnę, kada blogis laimėtų globalinėje plotmėje. Tačiau mes matome, kad iki šiol dar pozity vios jėgos valdo pasaulį, kad jos vis stiprėja, kad pozityviesiems veiksniams netrūksta energingų ir toli numatančių vadų, kurie išgelbės pasaulį, o kartu  r mus iš chaoso bedugnės.

Betgi galėtų atsitikti, kad piktosios jėgos imtų viršų, kad neteisybė ir smurtas pasauly triumfuotų, ir nebūtų kas joms pasipriešina. Ir šiuo atveju mes neturėtum žiūrėti į savo tautą, kaip galutinai žlungančią. Mūsų ateitis tada priklausytų nuo istorinių įvykių evoliucinės raidos. Mūsų tautos tragedijos šaknys glūdi toje milžiniškoje socialinėje katastrofoje, kuri po pirmojo pasaulinio karo apėmė Rusiją, o dabar persimetė į kitas tautas. Tokio masto katastrofos pasaulio istorija dar nežino. Joje įtraukta ne tik Rusija su savo milžiniška teritorija ir gausybe tautų: daugiau negu dešimt kitų tautų su milijonais gyventojų skęsta revoliucijos liepsnose.

Dabar dar niekas negali numatyti, kada ši didžioji katasrofa, apėmusi penktadalį gyventojų ir agresingai besiplečianti, pradės silpnėti, užleisdama vietą tvarkai, teisybei ir normaliam gyvenimui. Nors ji dar yra augščiausioje savo išsivystymo stadijoje, vienok revoliucijų istorija rodo, kad jos nesustingsta savo radikalių eksperimentų fazėje, bet pamažu grįžta prie išmintingesnių metodų ir mažiau radikalių gyvenimo formų. Taip buvo praeityje, reikia manyti, kad taip bus ir ateityje.

Baigiantis šiai katastrofai, ir mūsų tauta atgautų laisvę, saugumą ir pastovumą. Išsisklaidę po pasaulį tremtiniai dar galėtų grįžti į savo žemę ir kurti ten savitą gyvenimą.

 Tokie yra veiksniai, apsprendžiantieji mūsų tautos ateitį. Jie visi kalba už mūsų tautos egzistencijos galimybę ir jos laisvės atgavimo realumą. Tačiau tikroji ir faktiškoji mūsų tautos ateitis priklausys ne nuo šių teigiamų veiksnių, bet nuo mūsų pačių nusistatymo, nuo mūsų noro būti lietuviais. Jei tautos turi šį norą, jos pakelia visus mėginimus, nugali visus pavojus. Jei šis noras gyventi išnyksta, jei tauta demorali-zuojasi ir iš vidaus irsta, tai jai negali padėti jokios, nors ir palankiausios aplinkybės. Tada ji neišvengiamai žlunga.

3.   Tremties uždaviniai nepriklausomybės šviesoje.

Kad atlaikytume visus mėginimus ir pakeltume visus sunkumus, kuriais taip turtingas mūsų tremties gyvenimas, reikia didelės dvasinės jėgos ir ryžtingumo. Norint rasti šių jėgų ir ryžtumo, reikia suprasti tremties prasmę, įsisąmoninti, kad mums čia reikia atlikti tam tikri uždaviniai, tarnauti augštesnei idėjai. Jei mums pasisektų įžvelgti tremties prasmę, suprasti savo uždavinius, mums atsiskleistų neišsenkamų jėgų šaltiniai tolimesniam savo gyvenimui tvarkyti ir sunkumams nugalėti.

Dėl tremties prasmės ir uždavinių neturėtų buti didelių nesutarimų: didžiausias mūsų uždavinys — išlaikyti savo tautinę gyvybę iki to laiko, kol galėsime grįžti prie tautos kamieno, ir lengvinti mūsų tautos kelią į laisvę. Apžvelgiant tremties gyvenimo uždavinius, remsimės ne vien teoretiniais išvedžiojimais, bet ir praeities patirtimi. O atsitikimų, kada tautos dalis buvo priversta palikti savo žemę ir vykti į svetimą šalį, istorijoje yra gausu.

Tremties istorijoje žymią vietą užima Izraelio ištrėmimas į Asiriją ir Babiloną, iš kur jie vėliau grįžo į savo tėvų žemę — Palestiną. Izraelio tremties gyvenimas yra panašiausias į mūsų ir daugeliu atžvilgiu pamokantis. Todėl prie jo sustosime.

Juozapo kviečiama, Jokūbo giminė apsigyveno Egipte. Ten ji išbuvo, pagal istorikų apskaičiavimą, apie 300 metų. Nežiūrint ilgo laikotarpio, izraelitai nesusiliejo su egiptiečiais, ne-nutautėjo, bet, Mozės vadovaujami, sugrįžo visi į savo senąją tėvynę.

Apie 622 metus prieš Kristų Babilono karalius Nabuchodonosaras nukariavo Judo valstybę. Didžiausią žydų tautos dalį jis ištrėmė į Babiloną. 538 metais prieš Kristų apie 40,000 žydų sugrįžo j Palestiną ir atstatė savo sunaikintą kraštą. Būdami tremtyje 50-70 metų, jie neištirpo babiloniečių masėje, bet liko ištikimi savo tėvų žemei ir tikybai. Kai kurie iš jų sugrįžo iš tremties po 120 metų, kiti net po 141 metų.
Likti ištikimiems savo tautai ir jos tradicijoms izraelitus nepaliaujamai skatino jų pranašai Jeremijas, Ezekielis ir Danielius. Svarbiausia, jie rūpinosi, kad izraelitai tremtyje nepamestų savo religijos ir nesusidemoralizuotų. Be to, davė jiems ir praktiškus patarimus: Jeremijas tremtiniams skirtame laiške tarp kitko rašo: "Pastatykite namus ir gyvenkite juose, sodinkite daržoves ir valgykite jas, veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, parinkite savo sūnums žmonas, o dukterims vyrus, kad jos gimdytų sūnus ir dukteris, dauginkitės ir nemažėkite". (Jer. 29, 4-7). Taigi, Jeremijas pataria tremtiniams dalyvauti naujosios gyvenimo vietos ūkiniame gyvenime, rūpintis normaliu šeimos gyvenimu ir laikytis savo tikėjimo ir saugoti savo tradicijas. Sie patarimai duoti izraeliui prieš 2500 metų, bet jie ir šiandien mums nemažiau svarbūs, kaip anų laikų tremtiniams.

Babilonijos nelaisvėje pasikeitė izraelio tauta ir sustiprėjo jų religinės pažiūros. Iš žemdirbių jie tapo pirklių tauta, praturtino savo kalbą, priėmė naujus matus, kalendorių ir kitas kultūrines gėrybes.

Kai grįžo iš tremties apie 40,000 žmonių, jų gyvenimas tėvynėje buvo labai sunkus, o tautinė gyvybė buvo pavojuje. Ezdros metu buvo daug mišrų vedybų. Tai rimtai grasino visai tautai. Savo įspūdžius Ezdra iš anų laikų taip nusako: "Kai aš apie šiuos dalykus išgirdau, suplėšiau savo rūbus, savo apsiaustą, nuo galvos ir barzdos roviau plaukus ir atsisėdau nuliūdęs". Tautos vadų nepailstamo rūpesčio dėka, izraelitams pavyko tautinį gyvenimą sustiprinti, išvengti pavojų, ir jie išliko iki mūsų dienų, nors daug kitų tautų išnyko.

Yra ir kitų žavinčių pavyzdžių iš tremties istorijos. 1652 m. maža olandų grupė iškeliavo į Afriką. Ji šiandien yra išaugusi iki milijono ir išlaikiusi savo kalbą ir tradicijas. Ir anglai, ir prancūzai, ir ispanai nenutautėjo kolonijose, bet savo kalbą ir papročius primetė net kitoms tautoms.

Iš tremties istorijos apžvelgėme tuos posmus, kurie atitinka mūsų sąlygas, kurių medžiaga galima panaudoti tremties problemoms spręsti. Iš jų matyti, kad nutautėjimas ir savo žemės išsižadėjimas nėra būtina išdava, nuo kurios nebūtų galima apsisaugoti. Kaip istorija rodo, tremtiniai ilgai gali išlikti, tremtyje net sustiprėti tautiškai ir kultūriškai ir sugrįžti į savo žemę.

Kai susitinka daugelis tautų, jos pradeda veikti viena kitą. Šio vyksmo išdavos būna gana įvairios. Tautos daliai, patekusiai į tremtį, vienintelis išmintingas veikimo būdas yra šis — pasisemti iš naujų sąlygų visa, kas teigiama, bet visomis priemonėmis saugotis nuo išsigimimo apraiškų, esančių naujame krašte. Kai senasis Jokūbas su savo gimine atkeliavo į Egiptą, ten kultūra buvo daug augštesnė, bet išsigimimo pavojai irgi didesni. Izraelitai šią problemą išspren-rė lengvai: jie gyveno piemenimis, nesusidurda-mi su kultūros išsigimimo pavojais. Iš Mozės įstatymo matyti, koks pavojus būtų grėsęs jo tautai, jei ji būtų pasisavinus egiptiečių nedorybes. Todėl Mozė rūpinosi, kad izraelitai atsiribotų nuo egiptiečių ir kananiečių nedorybių, tarp kitko sakydamas: "Pagal Egipto žemės darbus, kur gyvenate, nedarykite, ir pagal kananiečių darbus, kur jus vedu, nedarykite, nevaikščiokite pagal jų įstatymą" (3 Moz. 3).

Sekdami šiais išmintingais patarimais, mes turime pasisavinti visa, kas vertinga ir teigiama, ir turime saugotis to, kas neigiama ir žudo mus.

Nors Europoje mes pasinaudojome tenykščiais kultūros laimėjimais, tačiau visos galimybės nebuvo išsemtos. Nepilnai mes išnaudojome tenykščias augštąsias mokyklas ir bibliotekas, kur sukrauti šimtmečiais ugdyti kultūros turtai. Ir užjūriuose atsidūrę, turime kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje mokytis, kur tiktai galima. Tuo būdu įgysime jėgų, kuriomis atnaujinsim savo tautą, praturtinsim savo žemę ir atliksime savo misiją kitų tautų tarpe. Ypač tai turi atsiminti jaunimas ir visi tie, kurie atsakingi už jį.

Pasisavindami kultūrines vertybes, turime išvengti tų išsigimimo apraiškų, kurios lydi kiekvieną kultūrą. Šiuo atžvilgiu mes, tremtiniai, esame atsidūrę sunkių problemų akivaizdoje.

Moralinis chaosas, plintąs pasaulyje, graso ir mums. Tremties sąlygose mes ypač atviri jam: netekę visko, pakėlę tiek daug neteisybių ir skriaudų, esame pilni kartumo, nepasitikėjimo ir keršto pasauliui, kuris mums buvo toks neteisingas.

Jei mes nepajėgiame savęs tvarkytis, šios tamsios jėgos veržiasi iš mūsų pasąmonės, griaunamai veikdamos mūsų tremties gyvenimą. Jos gali privesti mus prie mūsų tautinės vienybės silpnėjimo ir net visiško iširimo. Nepatenkinti savo gyvenimu ir nerasdami jame prasmės, šį savo nepasitenkinimą galime nukreipti į tuos žmones, kurie dėl mūsų nelaimių visai nekalti — į tokioje pat padėtyje esančius savo tautiečius. Visos mūsų nesantaikos, plačiai pasireiškiančios visu mūsų gyvenimu, o ypač politinėje srityje, yra šios rūšies. Dar blogiau, kai žmonės, šitokios padėties paveikti, visai nustoja domėtis bendraisiais savo tautos reikalais, atsiskiria nuo jos, apsiribodami vien savo asmeniniais, egoistiniais, kartais visai tautai priešingais tikslais. Taip iškyla visi tie antisocialūs reiškiniai, būdingi tremtyje esantiems žmonėms. Visų mūsų pareiga kovoti prieš šias silpninančias mūsų tautinę gyvybę jėgas, nes mūsų mažai tautai jos gali būti ypač tragiškos. Turėdami gerą valią, čia galime pasiekti didelių laimėjimų.

Gyvendami svetimų tautų tarpe, turime greitai atsiriboti nuo jų neigiamųjų apraiškų: dvasinio tuštumo, šeimų pairimo, malonumų jieš-kojimo ir kitų išsigimimo ženklų. Turime išlikti ištikimi doros principams ir savo tautai.

Tremties uždavinius atliksime, kai religiškai, doroviškai ir apskritai kultūriškai sustiprėsimer pasisavindami kitų tautų laimėjimus, išvengdami jų klaidų ir neužsikrėsdami jų ydomis, kai išlaikysime gyvą tikėjimą į savo tautos ateitį ir jos misiją kitų tautų tarpe. Mūsų darbai trem-tvje vra tarnavimas savo tautai, savo žemei. Tremtis yra pasiruošimas tai didžiajai tautos laisvės dienai, kuri jau pilnai įprasmins mūsų tautinę būti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai