Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BALYS RUKŠA: UGNIES PARDAVĖJAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Grainis.   
Poezija. Išleido "Baltija" 1952 m. Toronto. Iliustravo Viktoras Bričkus.
Pirmasis Balio Rukšos rinkinys, tegu nepretendavęs į mūsų naujausios lyrikos viršūnes, buvo pažadus. Negalėjai pasakyti,  kiek toli autorius — gal net ir labai toli. Antroji knyga — "Ugnies pardavėjas — aiškus ir nedviprasmiškas ribos ženklas, sustojimas pradinėse temose, jau nusistovėjimas — deja, vieno iš daugelio poetų pozicijoj.
žinoma, Balys Rukša — žmogus ir poetas — jaunas. Gal tai atspindys jo laikino sustingimo. Tikėkimės.
Pretenzingame "Ugnies pardavėjuje" pastebimas, pseudo - profesiona-liškumas, garantuotai "poetiškas" temų vėl ir vėl kartojimas, mėgavimasis, grožėjimasis savimi:
Aš   nenuorama,   senas   sangvinikas,
 Aš draugystės pamiršti nemoku,
kaip pavasario upių degtinės
Ir moters, mane mylinčios, juoko.
("Draugystė", psl. 7.)

Rukša rašo savo eiles, vaizduodamas save mįslingą ir originaliai vienišą. Ypač — ta nesuprasta vienuma! Juk ji šiandien nė vieno neišskiria — ji yra visų neišvengiama tema. Ji seniai nebėra tinkama pjedestalui poza, kokią ją traktuoja poetas, — ji yra žmogaus dingimas minioj.

O tuo tarpu turi Balys Rukša ir tikro originalumo, ir jėgos, ir polėkio. Ir be reikalo jis leidžia sau eiti lengvesniuoju keliu: kartotis, žaisti, mėgdžioti svetimą balsą (šiame rinkiny pernelyg jau turavoja poetas "Strėlės danguje" autoriui), kalbėti banalybes apie meilę, laimę, svaigimus ir t. t. Kai kur praskamba toks nuoširdus, plačiaširdis ir paprastas tonas. Labiau realistiškas, gyvenimo detalėmis paremtas vaizdas:

Drėgnam smėlyje įmintos pėdos elnio,
Drėgnas   smėlis  nėra  toks   sunkus,
Kaip tas sapnas, kurį pakelia pakalnėj
Miegantis pavargėlis žmogus.
Rytmetį   šauksmai  žuvėdrų   viršum jūros
Jam neleis sulaukti sapno pabaigoj.
Ir žmogus nubudęs duonmaišio, kepurės
Ir maldaknygės žolėj jieškos.
("Piligrimas", 62 psl.)

Ir kadangi čia mažiau pozavimo, atrodo, bene tokie dalykai ir bus artimesni, esmingesnį Balio Rukšos dvasinei konstrukcijai. O amūrai, drebančios undinės, faunai ir t. t. — visa tai nepasisavinti, nereikalingi skoliniai. Tai tarytum poetinio Balio Rukšos leksikono barbarizmai.

Nubodo jeseniniškos smuklės ir gėralai — mūsų poetai prieš dvidesėtkį metų tuo balsu riktelėjo ir liovėsi. Nubodo ir rudeniški klajūnai, klajūnai su retoriškais klausimais bei sušukimais. Beje: labai nevyksta Baliui Rukšai šie klausimai ir surikimai. Vos tik jis išsprendžia eilėraštį kokiu "dideliu klausimu" bei surikimu, taip tuoj ir drebia plokštybę. Patikrinkit per visą knygą (psl. 18, 44, 47, 68, 69, 75, 87).

Yra formališkų bandymų. Taip, per visą rinkinį nuolat grįžta tokia, kiek įvairuojama schema: kryžmai rimuojamas daktilis su chorėju ir, antroj poroj, chorėjas su jambu. Atvirai kalbant, tai daro nerimuotų, baltų eilių įspūdį. Yra sukurtų ar bent negirdėtų žodžių: skurdą, žmog-žudžiauja, gunda ir pan. Nežinia, kuo pateisinti skyrybines naujoves, kaip visą eilę nereikalingų kablelių. Štai, vienas iš daugelio pavyzdžių:

Dar vienas tik ir niūrioj kryžkelėj,
Aš numesiu sau nuo pečių
Šituos sunkius metus, ir ryšulį
Svajonių, ir kančių.
("Iliuzija", 64 psl.)
Rukšą reikėtų dar peikti už palaidumą, nekokį skonį ir t. t., nors jis ir niekur nenuslysta iki Nevardaus-ko ir kitų panašių lygio. O pagirti Rukšą reikėtų už, tiesa, retus, bet nuoširdžius ir savus žodžius bei jieš-kojimus.

Taigi, knyga dar negalutinai gesina mūsų viltis ateičiai.
Iliustracijos" — neskoningos, gadinančios šiaipjau pakenčiamai išleistos knygos vaizdą.
J. Grainis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai