Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DARIAUS LAPINSKO NAUJAS PASTATYMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Daiva Matulionytė   
Klausydama muzikos, užmerkiu akis ir keliauju į kitą pasaulį — vis vien ar realų, ar abstraktų. Per Dariaus Lapinsko praėjusį koncertą, kuris įvyko Čikagoje vasario 27 ir 28 dienomis, negalėjau likti užsimerkusi, nes jame buvo ne vien muzika, bet ir šokis, skaidrės, deklamacijos.

Koncertas buvo pradėtas italų kompozitoriaus Amilcare Ponchiel-li (1834 - 1886) operos "I Lituani" uvertiūra, kurią sugrojo orkestras. Geriausiai žinoma Ponchiellio opera yra "Gioconda". Savo operai "I Lituani" jis naudojosi Ad. Mickevičiaus "Konradu Valenrodu". Pirmą kartą ši opera buvo pastatyta Milane 1874; po dešimt metų nauja versija, "Aldonos" vardu, pastatyta Petrapilyje (1884). Galima prileisti, kad šios operos muzika liudija, kaip kompozitorius įsivaizdavo lietuvių tautą.

Neteko daugiau sužinoti apie muzikinį šios uvertiūros turinį, tačiau jei ten buvo naudojamos liaudies melodijos, tai jos skambėjo ne lietuviškai, bet itališkai. Savo muzika girdėtoji uvertiūra galėtų atitikti bet kokią tautą (išskyrus gal rytiečius). Aplamai Ponchielli yra žymesnis kaip muzikos mokytojas negu kompozitorius, ir ši opera tikrai viena iš blogesnių. Muzika labai lengvo pobūdžio, maloni, tačiau — ar dėl muzikantų (kurie surinkti pavieniai) neužtenkamo susigrojimo, ar dėl paties dirigento — keliose vietose girdėjosi ritminių problemų (pvz., su smuikais).

Čiurlionio Jūrą" man buvo ypatingai įdomu išgirsti: kai po V. Marijošiaus "Jūros" atlikimo ateitininkų kongrese paklausiau D. Lapinsko, kaip patiko, jis atsakė, kad jam tempas atrodė per lėtas, tiesiog tempėsi visas kūrinys. Reikia pripažinti, kad Lapinsko parinktas tempas buvo geresnis ir greitesnis. Tačiau mano pasigėrėjimą muzika blaškė banalus baletas — Violetos Karosaitės choreografija. Skaidrės, rodančios skaldytus Čiurlionio paveikslus, buvo įdomios. Bet susidarė įspūdis, kad ir skaidrės, ir baletas buvo naudojama lyg pertraukti nuoboduliui, besiklausant grynai simfoninio kūrinip. Nejaugi mes negalime išsėdėti, klausydami šitos simfoninės poemos, be kokių nereikalingų blizgučių?

Minėjau baleto banalumą — ypač simbolių parinkimu, pvz.: skaidrė rodo Čiurlionio nutapytą šaulį, tai ir laukiu, kada išlėks vyras ir pamėgdžios tą šaulį, kai strykt — ir atsirado jis. Taip pat laivo mėtymo jūroje atvaizdavimas trim šokėjais (jūra, saulė ir vyras - burė?) buvo neoriginalus. Muzikai "palinksmėjus", mergaitės iššokimas atvaizduoti vaiko džiaugsmui pajūry irgi nepavyko. Kažkaip visas baletas atrodė pritaikytas daugiau mokinių rečitaliui nei simfoniniam kūriniui. Nors ir simfoninės poemos laikomos programine muzika, tačiau man atrodo: minties vaizdai yra daug reikšmingesni nei bandymas abstrakčias vizijas išreikšti fizinėmis priemonėmis. Vis dėlto reikėtų pagirti kostiumus — ypač pirmas vyro kostiumas, primenantis visą burlaivį.

"Infinitas VII" sukurtas "choreografo (Richard Arve) giliu tikėjimu, kad žmogus, būdamas Dievo tvarinys, gali pasiekti dieviškąjį renesansą, šokyje, kuris, choreografo nuomone, yra žmogaus aukščiausio lygio išraiška, vaizduojamas žmogaus gyvenimas, vykstanti kova ir septynių etapų kelias į Dievo buveinę" (ištrauka iš spausdintos programos). Scenoje buvo septyni laiptai, ant kurių šokėjai karts nuo karto užlipdavo ir pabūdavo, niekad nepasiekdami septinto ligi pat baleto galo. Choreografija buvo gera, primenanti Merce Cunningham ir Martha Graham. Tačiau bežiūrėdama galvojau: kokiu būdu Richard Arve kūrė — ar pirmiausia išklausė muziką, ar turėjo kokį nors jau sugalvotą planą, kuris jam diktavo figūrų parinkimą? Gal šokis atvaizdavo tuos septynis etapus, bet man atrodė, kad "septyni" čia naudojama kaip mitinis skaičius. Tad. kadangi neatrodė, jog baletas ką nors specifiškai simbolizuotų, pradėjo nusibosti. Muzika buvo Lapinsko labai gerai pritaikyta (ar. priešingai, šokis labai gerai muzikai pritaikytas), tačiau būgnų ir mušamųjų instrumentų naudojimo dažnumas atėmė jųjų efektingumą: muzika atrodė susidariusi iš daugybės kulminacinių taškų, ir šis aspektas prisidėjo prie baleto ištempimo. Todėl, kai pagaliau septintas laiptas buvo pasiekta-muzikoje nebegalėjo įvykti aukščiausio įtempimo momento. Bet gal begalybė ir susidaro iš daugybės kulminacinių momentų, ir dėl to tas paskutinysis momentas praranda savo pasiekimo pasigėrėjimą.

"II Vigilante del Mare" buvo "totalinio" teatro pavyzdys, buvo ir skaidrių, ir muzikos. :: dainų, eilėraščių bei dialogų. Kaip ir visuomet, Lapinskas labai efektingai panaudojo muzikinius instrumentus kaip priemones sukurti scenoje vykstančiam veiksmui aplinką. Labai pavyko atvaizduoti Simo Kudirkos bandytą pabėgimą ir jo pasekmes pasaulyje bei paskirų grupių (admirolų, jūrininkų. Simo Kudirkos, jo žmonos ir valko, Amerikos valdžios, rusų, visuomenės) reakcijas.

Tas įvykis pasirodė savo pilname biaurume. Anglų kalbos vartojimas tiko amerikiečius pavaizduojantiems artistams, tačiau Leono Barausko laužyta angliška tarsena nekartą liko sunkiai suprantama. Orkestras buvo naudojamas
grynai "garso efektams", pvz.: kai scenoje kalbėjo apie netvarką, orkestras skambėjo prieškoncertinio pasiruošimo garsais. Taip pat labai auditoriją paveikė Simo Kudirkos žmonos a la Eglė žalčių Karalienė pristatymas ir Žilvino šaukimo priderinimas. Tačiau šitas Eglės motyvas buvo per daug ištęstas.

Prezidento Nixono ir jo marionečių reakcijos išjuokimas suteikė šitam kūriniui ir komiškąjį elementą. Lapinsko taip įdomiai buvo sugalvota, kad iš pradžių maniau,
jog Barauskas, apsirengęs lyg velnias, botago trakšterėjimu įsakė vyriausiam artistui ką daryti. Ypač šešių dienų kūrimo simbolio panaudojimas, kartu su velnio į-sakinėjimais, sugestionavo keistą išvirkštinę pasaulio kūrimo teoriją. Tačiau pervedimas nuo šio apgaulingo simbolio i tikrąjį (prezidentas Nixon ir jo padėjėjai) i-vyko pasigėrėtinai.

Reikia pagirti "Margutį" už šį koncertą. Gaila, salė buvo apytuštė. Kur dingo i lituani?
Daiva Matulionytė


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai