Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
I N F E R N 0 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALFONSAS NYK A-NILIŪNAS   

G. Rouault — Prieblanda

J. G.
Palikit visą viltį, kurie čia įeinate.
Lautreamont

Tamsiomis cerebralines sistemos upėmis dainai prasimusu į niekados nebuvusį pasauly menesį,
Kur pilkas 'horizontas su aistringais medžiais
(Jų šaknys, kaip ir mūsų, galingesnes už kamienus)
Ir saulė mėlynais plaukais tebedainuoja
Įšalusi žaliam ašigalio lede;
Mergaitės mėnesio varpų skambėjimas (bet po žeme),
Laukiniai paukščiai mus išplėšdavę kiekvieną rudenį iš tamsiaplaukių sutemų —
Familiariškų vaikystės kambarių šešėlių,
Ir klaidžiojantis užsidarančių medinių durų girgždesys, pripildydavęs vakarus, sutinka
[vėl mane.
Aš prieinu taip melancholišką miestelį.
Kažkoks šventasis, aptrupėjusią ranka mane sustabdęs, šaukia: "Tu žinai — tai
[pragaras"'.
Bet aš einu neatsigręždamas gatve tolyn.
Prie tilto pūvančių turėklų vėl randu, kaip gimto namo veidrodyje, laukiančią Ivonne
[de Galiais, plaukais nykaus šviesumo,
Ir ji man pasakoja, kad namų tamsos aksome tebemiega, tartum perlas šviečiantis
[Atsiminimas iš Mortefontaine'o
Ir medžio šakose nukritusi šiltai geltona pilnatis.
Apsivyniojusi namus, bet jau išdžiūvus, guli upė.

Tik ežeras dar padidėjęs ir nuo liūdesio, ir nuo lietaus.
Geriau įsižiūrėjus pasimato vandeny bažnyčios siluetas, kaip skenduolis, sraigėm ir
[maurais aptekęs.
Pridedu prie žemės ausį ir klausau.
Baltais marškinėliais aprengtų kurmių choras dar tebedainuoja:
Tavo pasaulyje gyvena tik ironiškos atsiminimų formos — Eumenidos;
Tavo pasaulis mirė, tavo Dievo nebėra.
Prie griūvančių šventoriaus vartų stovi jaunas ir soutiniškai raudonu švarku būgnininkas.
Krūtis giliai paslėpusios mergaitės
Neproporcingais kūnais, lyg seniai jau būtų motinos,
Išsiveda beveidę nuotaką, kurios dar vaikiškame kūne matosi susėdus aplink tuščią
[stalą didelė šeima.
Veidai.  Varpai. Veidai. Varpai.
Ir elgetaujantis, su kepure ant kelių, paukštis.
Bet mes pasineriam j šio nerealaus miestelio labirintą ir surandame palaikį namo
[siluetą.
Darbštus, kaip piemenukas, žilas kirminas, kažinką rūpestingai dirbęs priemenėje,
[krūpteli.
Jis praveria duris ir, apsipylęs ašaromis, jveda j kambarį, kur aslos viduryje guli
[mano veido sudaužytam  veidrodyje  gabalai.
Už stalo sėdi brolis. Bet manęs jis jau nebepažįsta.
Ant rankų ta pati pelė iš Gorkio knygos,
Kurią norėjome kadaise išaugint į arklį
Ir iškeliauti, kur yra daugiau šviesos.
Bet Dievas jos neleido išauginti,
Ir taip palikome, užgesus išsilaisvinimo vilčiai,
Beprasmiškame mums, kitiems — šventam skurde.
Prie sienos sėdi motina, turbūt, galvodama, kaip mano tėvas kars pavasarį pradėdavo
[sapnuoti burlaivius ir vėjus.
Senasis kirminas kažinką rūpestingai ruošia priemenėje.
Brolis pakelia akis ir jie abu su motina staiga man sako:
"Tai neparnešei mums Dievo?"
Ne.  Aš Jo niekur neradau.
Aš dar norėčiau juos raminti (jūs vistiek juk prisikelsit),
Bet kirminas už durų pradeda dainuoti
Ir aš, supratęs, kad nepažinimo džiaugsmas buvo jiems didesnis ir už amžino buvimo
[viltį,
Dar ilgas valandas degu keista iliuzija,
Kad miręs prisikelsiu miegančius smėlyie savo angelus
Ir tolimose laiko erdvėse pavysim milžino sparnais, kaip Bellini paveiksle. Angelą,
[pas Dievą nešantį jų kūnus,
Ir po sunkios kovos jiems sugražinsim prarastąjį dangų,
Kurio tik geležinis raktas ir pėdų aidėjimas į žemę atrakins duris.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai