Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINYS AR GĖLĖS S. NĖRIES ATMINIMUI? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Gimantas   
Besklaidant pereitų metų "Literatūros ir meno" puslapius, dėmesį patraukė nr. 38 išspausdintas gana sensacinga antrašte "štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Salomėją Nėrį" dokumentacinis rinkinys. Straipsniu to negalima būtų pavadinti, nes turinį sudaro 10 numeruotų (ir vieno dokumento fotonuotrauka) įvairių policinių institucijų, susirašinėjimo (bendraraščių ir raštų) tikros ar tariamos kopijos. Išnašoje pridėtas redakcinis pasipiktinimas anuometinių valstybinių įstaigų įtarinėjimu ir sekimu.

Asmenims, besidomintiems Salomėjos Nėries lūžiais, blaškymusi ir nepastovumu bent tiek, kiek visa tai galėjo atsiliepti jos kūrybiniams polėkiams, naujai paskelbta dokumentacija gali turėti reikšmės tolimesniems poetės asmenybės tyrinėtojams, šioje vietoje nėra reikalo cituoti tuos saugumo įstaigos pasisakymus bei surinktus duomenis. Tačiau atskirą dėmesį patraukia dokumento nr. 9 turinys, kuriame duodama ištrauka iš politinės policijos Šiaulių apygardos biuletenio nr. 101, 1934 gegužės 26, kur, tarp kita ko, rašoma: "Poetė Salomėja Nėris - Bačins-kaitė gyvena Kaune pas profesorių Putiną - Mykolaitį. Jis jai duoda veltui kambarį ir visą išlaikymą. Pastarasis yra didelis komunizmo simpatikas ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją ..."

čia iškyla vienas tikrai įdomus dalykas, bandant inkriminuoti Putiną, rodant jį buvus komunistinio pogrindžio simpatiku dar nepriklausomybės laikotarpiu. Kyla klausimas, ar tas teigimas tėra paprasčiausias falsifikatas, ar iš tiesų Saugumo policijos kartotekoje rastas autentiškas įrašas. Kadangi Putino niekas ir niekad nebandė gretinti ar artinti prie komunistinio sąjūdžio, galimas dalykas, kad tai galėjo būti kokio nors į-skundimo išdava.

Bet, grįžtant prie "Literatūros ir meno" pasipiktinimo tuo S. Nėries sekimu, būtina priminti, kad kiekviena valstybė yra susirūpinusi savo vidaus saugumu, ir vargu ar galima tikėti, kad būtų kitaip. Juk ne išimtis yra ir sovietinė santvarka, kurioje išvis nėra galimybės pasireikšti net mažiausiai opozicinei gijai literatūroje, mene, moksle, užmirštant šiuo atveju politiką. Jei ir buvo sekama Salomėja Nėris, tas sekimas jai nekliudė gauti valstybinę premiją, nekliudė turėti ir valstybinę tarnybą — mokytojos vietą. Gal ir buvo sekami tokie komunistinio sąjūdžio apologetai, kaip Cvirka, Korsakas, Žiugžda, Paleckis, Venclova, Meškauskienė ir eilė kitų, bet ir jie visi turėjo garantuotą lietuviškos duonos kąsnį ir nuolatines tarnybas. Galėjo būti spausdinami jų straipsniai, brošiūros ar ir knygos.

Ar "Literatūra ir menas" galėtų teigti, kad šiandien ten nesekamas joks kūrėjas, kad niekas neturi savos kartotekos saugumo ar milicinėse įstaigose?
Al. Gimantas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai