Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BLOGIO PROBLEMA PASAULIO ISTORIJOS PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Su džiaugsmu galima pasveikinti A. Maceinos naują knygą — DAS GEHEIMNIS DER BOSHEIT (Niekšybes paslaptis), išleistą vokiečių kalba didžiosios Herderio leidyklos. Tai jau antroji mūsų filosofo knyga vokiečių kalba: pirmoji — DER GROS-SINQUISITOR — buvo išleista F. H. Kerle leidyklos ir vokiečių kritikos teigiamai įvertinta.

Šioje naujojoje knygoje teologiškai sprendžiama blogio problema istorijoje. Tai lyg atbaigimas pirmosios autoriaus knygos — DIDŽIOJO INKVIZITORIAUS — sprendžiančios šią problemą filosofiškai, čia duodama teologiška istorijos samprata.

1.    Teologine istorijos samprata—istorijos  filosofijos  pagrindas.
Istorijos filosofijos tikslas — atskleisti istorijos prasmę: kur veda šis didingas ir tragiškas istorinis vyksmas, kokia jo pabaiga? Be istorinio vyksmo pabaigos klausimo, neįmanoma jokia istorijos filosofija.

Tačiau istorinio vyksmo pabaiga mums neprieinama patyrimu. Ji yra už mūsų patirties ribų. Čia yra tik viena išeitis: priimti antpatirtinį tikrovės supratimą - Apreiškimą. Apreiškimas yra vienintelis pagrindas, iš kurio išeidami, galime filosofuoti apie istorinio vyksmo pabaigą, ir kuris iš viso įgalina istorijos filosofiją: pirmiausia reikia tikėti, ką apie pasaulio pabaigą sako Apreiškimas, ir tik, atsirėmę į šį Apreiškimą, galime pradėti grynojo proto išvedžiojimus, liečiančius istorinį vyksmą.

Maceina eina šiuo keliu: "Religija, o ne kultūra, duoda raktą į istorijos paslaptis", sako jis (23 p.), "Istorija turi savo pradžią danguje', (19 p.)' "ji yra Dievo darbai per žmones" (ten pat). A. Maceina Apreiškimą laiko ne tik raktu į visas istorijos paslaptis, ne tik istorijos filosofijos pagrindu, bet eina dar toliau teigdamas, kad istorija yra ne kas kita, kaip dievažmogiškumo apsireiškimas, t. y., vidujinis susijungimas dieviškumo su žmogiškumu, Dievo apsireiškimas laike. Dievo apsireiškimas laike įvyko Kristaus įsikūnijimu. Kristaus įsikūnijimas yra prieš krikščionybę buvusio istorijos tarpsnio tikslas (26 p.), o po įsikūnijimo istorija yra žmogaus laisvas atsakymas į Kristaus išganymo žygį (30 p.). Tuo būdu Kristus yra pasaulio istorijos centras: į Jį bėga visi amžiai prieš įsikūnijimą, o po įsikūnijimo istorijos tikslas—realizuoti dievažmogiškumą, tobulai įvykdytą Kristaus asmenyje. Todėl autorius sako, kad Kristus yra istorinė asmenybė skirtinga prasme, negu kitos asmenybės: ne jis gyvena istorijoje, bet istorija gyvena jame (27 p.). Jis yra istorijos atbaigimas ir jos pilnybė, istorija gauna prasmę tik iš Jo, kiek ji dalyvauja Kristaus išganymo žygyje.

Be abejo, tai labai gili istorijos filosofijos samprata, kuri atsiskleidžia tik tikinčiam. Credo ut intelligam (tikiu, kad suprasčiau)—ši garsioji formulė, kuri būdinga ne tik krikščioniškajai, bet ir visai didžiajai Vakarų filosofijai, net ir Aristotelio sausajai ir preciziškajai metafizikai, yra padėta ir į A. Maceinos naujojo veikalo pagrindą. Sugrąžinimas šio dėsnio į filosofiją duoda raktą ne tik į filosofijos istorijos, bet ir į visus mūsų dienų deginančius klausimus, kurių sprendime yra paklydusi mūsų dienų žmonija, atmesdama religinį visos būties pagrindą.

2. Antikristo karalystė ir jos apraiškos gyvenime.
Pagrindinis dalykas, kurį sprendžia A. Maceina savo naujojoje knygoje, yra blogio reiškimasis pasaulio istorijoje. Spręsdamas šį klausimą, autorius susiduria su centrine Apokalipsės figūra—Antikristu, blogio pradu, kuris pasaulio pabaigoje priima asmeninę išvaizdą. Pasinaudodamas VI. Solovjovo "Antikristo pasakojimu", autorius duoda mums be galo reikšmingą Antikristo asmens ir jo veiklos pasaulyje charakteristiką.

Pats Antikristas yra didis asketas, filantropas, žmonių ir gyvulių draugas, teologas, net vegetaras. Jis yra parašęs knygą, kuri išversta į visas pasaulio kalbas: "Laisvas kelias į taiką ir laimę visame pasaulyje". Tapęs viso pasaulio valdovu, Antikristas išleidžia atsišaukimą, kuriuo kviečia visas tautas ir visų trijų didžiųjų krikščioniškųjų konfesijų, — katalikybės, provoslavijos ir protestantizmo — atstovus, pop. Petrą II, staracą Joną ir prof. Paulių pripažinti jo neribotą valdžią, garantuodamas jiems laisvę ir apsausrą trijų brangiausiųjų krikščionybės dalykų.

Reikšminga, kad paskutinėmis dienomis prieš pasaulio pabaigą nebus sąmyšių, katastrofų bei karų, bet priešingai, bus sukurta galinga valstybe ir visose gyvenimo srityse įvesta griežčiausia tvarka. Viskas bus sureguliuota, visas gyvenimas vyks pagal iš anksto nustatytus dėsnius. Dievo atžvilgiu ši tvarka bus pseu-dotvarka, bet žmones ją laikys tikrąja tvarka ir Antikristą tikruoju valdovu. Jo valstybė bus totalinė — griežčiausia šio žodžio prasme, nes neturės kaimynų, kurie galėtų jai priešintis, jos piliečiai neturės kur emigruoti, kariuomenė bus pakeičiama policija, kuri tvarko nepaklusniuosius. Šaltas negailestingumas ir priverstinė meilė bei taika — pagrindinės jos žymės.

Mūsų dienų pasaulyje Antikristas veikia užsidengęs kaukėmis, kurios turi visai nekaltą ir neįtartiną išvaizdą. A. Maceina su nepaprastu įžvalgumu atskleidžia šias Antikristo kaukes, duodamas giliai reikšmingą Antikristo dvasios, jo veikimo ir jo karalystės apibūdinimą. Šis jo apibūdinimas yra toks vispusiškas, tiek giliai liečiąs mūsų dienų gyvenimą ir jo antikristines apraiškas visose religijos ir kultūros srityse, kad savaime kyla klausimas, ar mes jau nesame apokaliptinės katastrofos išvakarėse? Nors A. Maceina nedaro konkrečių aliuzijų į mūsų laikus, tačiau jo iškeltieji Antikristo veikimo būdai padeda mums suprasti laiko ženklus ir Antikristo karalystės galimybę. Jei Antikristas yra pasaulio valdovas su neaprėžta politine galia, tai praktiška galimybė įkurti pasaulio valstybę gali sudaryti praktišką galimybę Antikristui apsireikšti, žinoma, pasaulinė valstybė ne būtinai turi būti Antikristo karalystė, ji gali būti geresnės žemėje tvarkos įkūnijimas. Tačiau visų pasaulio tautu susijungimas į vieną valstybę gali duoti pradžią žiauriausiai tironijai, Antikristo valstybei.

3. Antikristo realumo problema
Iškilus Antikristo realiai galimybei, kyla klausimas, kas iš tikro yra šis Antikristas? A. Maceina tvirtina, kad Antikristas yra istorinė jėga, kuri nuolatos prieš Kristų kovoja. Tai Apokalipsės tryliktojo skyriaus žvėris, kuris piktžodžiauja Dievui, valdo visą pasaulį, reikalauja sau dieviškos garbės ir persekioja tikinčiuosius iki mirties (37 p.). Savo asmeniniu pavidalu Antikristas net savotiškai įsikūnija, pamėgdžiodamas Kristaus įsikūnijimą, todėl autorius tvirtina, kad Antikristas yra visur ten, kur Kristus  falsifikuojamas, jis yra falsifikuoto Kristaus objektyvizacija (41 p.).

Iš šių tvirtinimų seka, kad Antikristas yra šio pasaulio jėga, veikianti prieš Kristų. Taip jį suprato šv. Tomas Akvinietis, vadindamas jį potentia saecularis (pasaulinė gaLa). Ši pasaulinė jėga apsireiškia kaip politinis veiksnys, liečiąs visą istorinį vyksmą, neapsiribodamas vien vidujine Bažnyčios istorija. Visus tironus, kurie amžių eigoje persekiojo Bažnyčią, šv. Tomas laiko pasaulio pabaigoje veikiančiojo Antikristo prototipais (quasi figūra). Iš to sektų, kad Antikristas yra istorinis, neribotą palitinę galią turįs, asmuo. Tačiau A. Maceina Antikristu laiko patį blogio principą, nuolatos veikiantį istorijoje, perkeldamas jį į metafizinę ir teologinę plotmę, tvirtindamas, kad Antikristas yra teologas, turįs "misiją iš augščiau", skelbiąs savo "evangeliją" ir kuriąs savo "karalystę". Antikristas tai tarsi įsikūnijęs velnias, naikinąs Kristaus žygį istorijoje, o ypač jos pabaigoje (40 p.).

Moderniojo, "apsišvietusiojo" žmogaus sąmonėje, ši Antikristo samprata sunkiai gali rasti vietos. Jam atrodys tai tik "tamsiųjų viduramžių" galvosenos likučiai, kurių negalima rimtai imti. Tačiau krikščioniškoje galvosenoje ji gali turėti gilią prasmę ir įnešti daug šviesos į blogio supratimą. Tačiau ne visi krikščionys mąstytojai Antikristą supranta kaip metafizinį principą. Be šv. Tomo, daugelis teologų yra linkę jį suprasti kaip politinį veiksnį. Tarp jų ypač E. Peterson tvirtina, kad Antikristas nėra nei filosofas nei teologas, jis yra dydis, kuris priklauso politiniam pasauliui, pasaulis jį panaudoja kovoti prieš "Avinėlį" ir prieš "Šventuosius" (Eric Peterson, le Mystere des Juifs et des Gentils dans l'Eglise 88 p.). Tačiau žiūrint į Antikristą kaip į politinį veiksnį, galima šį žvilgį pagilinti ir jieškoti jam atramos metafizinėje plotmėje, kaip tai daro A. Maceina.

4. Pasaulio pabaigos ir laiko santykis
Kalbant apie istorinio vyksmo pabaigą, iškyla laiko problema. Ji skirtinga antikiniame ir krikščioniškame laiko supratime. Pagal senovės graikų pažiūrą, pasaulis neturi nei pradžios nei galo. Visa, kas jame vyksta, sudaro amžiną sukimąsi, amžiną tų pačių dalykų grįžimą. Istorija čia neturi jokio ypatingo tikslo ir todėl jokios įtampos bei dramafzmo, kuris yra neišvengiamas tikslo siekiant. Laikas čia neturi jokios vertės, yra žmogui svetimas ir net kenksmingas.

Visai kitą prasmę laikas turi krikščioniškoje istorijos sampratoje. Krikščioniškas laiko suvokimas yra visai priešingas graikų cikliškajam laikui: istorija turi pradžią ir turės pabaigą. Kiekvienas istorinis vyksmas yra vienkartinis, nepakeičiamas, turįs lemiančios reikšmės amžinybei: "Religinis laikas yra mūšy apsisprendimo ir įsipareigojimo metas, nuo kurio priklauso mūsų likimas,— sako A. Maceina. — Jis yra Dievo mums duota dovana, todėl jis yra mūsŲ laikas, mums patikėtas, mums dovanotas, todėl asmeninis ir konkretus" (23 p.). Čia laikas įgyja dorinę vertę, kuriame išsisprendžia mūsu amžinasis likimas.

Laikas krikščioniškoje sampratoje nėra Dievui priešingas dalykas, jis <rali būti suderintas su Dievu ir amžinybe. Pirmieji krikščionys nesupranta Dievo, kuris būtų šalia laiko. Amžinasis Dievas yra tas, kuris buvo pradžioje, yra dabar ir bus visados, amžinybė čia suprantama kaip begalinis laiko tęsimasis.

A. Maceina nesprendžia laiko ir amžinybės santykių problemos, nes jis prileidžia, kad pasaulio pabaigoje baigsis ir laikas. Jis visą istorijos svorį sutelkia į pasaulio pabaigą, į kurią krypsta istorinis vyksmas. Sutelkęs visą dėmesį į pasaulio pabaigą, A. Maceina krikščionį laiko ateities žmogumi: "Krikščionis žmogus egzistuoja visados ateityje, o ne dabartyje. Keliautojo buitis, arba kelyje būti, yra pagrindinė krikščionio nuotaika" (162 p.).

Mūsų manymu, šie A. Maceinos tvirtinimai nevisai derinasi su jo Kristocentrine istorijos samprata. Jei Kristus yra istorijos centras, tai Jo Įsikūnijimu istorijos vyksmas jau yra apspręstas, radikalusis istorijos posūkis jau yra įvykęs todėl pasaulio pabaiga nieko naujo čia iš esmės ne-Įneša. Krikščioniui tat ypač svarbi dabartis, nuo kurios išnaudojimo priklauso amžinybė ir net pasaulio galas. Mūsų asmeninis išganymas ar pražūtis priklauso ne nuo pasaulio* galo, bet nuo mūsų dabartinio gyvenimo. Pasaulio pabaigoje bus tik įteisintas mūsų gyvenimas, bet ne pakeistas: ši pabaiga turės tik ontologinę, o ne egzistencinę reikšmę. Ši istorijos samprata apsaugoja mus nuo fatalizmo, kuris būtų neišvengiamas, jei visa istorijos vyksmo prasmė priklausytų nuo pasaulio pabaigos, į kurią būtų nukreiptos visos mūsų mintys, laukiant neišvengiamo likimo.

Šis laukimas skatintų mūsų neveiklumą, atitrauktų mus nuo konkretaus gyvenimo uždavinių ir gyvenimo kovos  apskritai.  Viso  to  išvengiama, jei mūsų gyvenimas kreipiamas ne į įvykstančią pasaulio pabaigą ateityje, bet į Kristaus įsikūnijimą praeityje.

Nors krikščionis nugali laiką dabartimi, tačiau ir jam laikas nenustoja savo tragizmo: laike įvyksta jo apsisprendimas už ar prieš Dievą, atremtas į žmogaus laisvę, kuri sudaro viso istorinio vyksmo dramą: "Istorijos drama yra žmogaus laisves drama" (35 p.), šis apsisprendimas yra toks svarbus, kad nuo jo priklauso ne tik žmogaus asmeninis likimas, bet ir visas istorinis vyksmas: "Istorinis vyksmas krikščionybės šviesoje yra žmogaus laisves ir dieviškos Apvaizdos veiksmas", sako autorius (35 p.), žmonijos galioje yra sutrumpinti arba prailginti istorijos vyksmą, žiūrint, ar ji greičiau ar pamažiau įvykdys dievažmogiškumą, kuris yra šio vyksmo tikslas, šia prasme įvairios bausmes, apie kurias kalba Apokalipse, yra sąlygines ir įspėjamosios: jos galėtų ir neįvykti, jei žmonija eitų Kristaus nustatytu keliu (žr. V. Bagdanavičius, "žmonijos likimas šv. Jono Apreiškimo knygoje"). Šiaip suprastas pasaulio galas kelia mumyse ne pasyvumą ir baimę, bet padidintą veiklą ir drąsą iš žmogaus puses, nes istorinio vyksmo pabaiga yra mūsų asmenines būties ir viso pasaulio atbaigimas, realizuojamas Dievo ir mūsų bendradarbiavimu.

Laikydamasis griežto eschatalogiz-mo, nukeldamas visą istorijos svorį į pasaulio pabaigą, A. Maceina ir gėrio laimėjimą mato tik kitoje tikrovėje: "Natūralinėje tikrovėje laimi blogis, antgamtinėje — gėris" (33 p.). Nors krikščionybė atmeta laicistinės pažangos mitą, nors ir istorija rodo, kad žengiame ne į vis didesnį tobulumą, bet krintame atgal į barbariškumą, tačiau visuotinis blogio laimėjimas žemėje vargu ar seka iš kristocentrinės istorijos sampratos. Kaip Kristaus įsikūnijimas įvyko žemėje, taip šio įsikūnijimo išplitimas — dievažmogižkumo realizavimas gali įvykti žemėje. Jei tobulas gėrio įvykdymas galimas tik kitoje tikrovėje, tai laipsniškas į jį artėjimas turėtų būti galimas jau čia žemėje. Tačiau šis artėjimas nelauktinas iš techninių ar apskritai kultūrinių laimėjimų, bet iš vidujinio žmona us atsinaujinimo Kristaus dvasioje, šios dvasios išsiskleidimas visuose žmonėse galėtų reikšti gėrio laimėjimą ribotuose žemės pavidaluose. Tai ir būtų Bažnyčios mintis, kuri kviečia visa atnaujinti Kristuje.

šios recenzijos tikslas — iškelti tik keletą problemų, esančių A. Maceinos  NIEKŠYBES  PASLAPTYJE.
Jų ten daug ir jos taip giliai liečia mūsų dienų gyvenimą ir istorinį vyksmą, kad joms išnagrinėti reikėtų kelių studijų. Galima būtų jieškoti mūsų dienų gyvenime apokaliptinių pranašysčių išsipildymo pradžios, galima būtų kelti klausimas, kaip suderinti pasaulio žlugimą ir blogio laimėjimą šioje tikrovėje su visuotiniu žmonijos tikėjimu į pažangą, kaip suprasti krikščioniškos tobulybės kelią ir jos mokslą apie eschatalogiją, ar iš jos būtinai seka Antikristo laimėjimas šioje tikrovėje, ir daug kitų klausimų. Tačiau tai paliekama kiekvieno asmeninei sampratai.

Viena mintis tačiau neišvengiamai seka iš A. Maceinos veikalo: jei norime kiek giliau suprasti šių dienų įvykius ir pasaulio vyksmą apskritai, turime į juos žvelgti istorijos filosofijos ir istorijos teologijos šviesoje. Tik šis žvilgis atskleidžia mums visų įvykių tikrąsias priežastis. Įvykiai, kurie, rodosi, labai toli stovi nuo visokios metafizikos, kurie atrodo paprasti ir neutralūs, tikrenybėje visai tokie nėra, bet siekia labai giliai ir turi pradžią mūsų laicistiniam žvilgiui neprieinamose metafizinėse gelmėse. Ir visos mūsų nelaimės kyla iš to, kad nežinome kelių, kurie veda į visos tikrovės giliąją Paslaptį. Visas mūsų gyvenimas ir politika yra apgailėtinas graibstymasis tamsoje, nes mes esame praradę ryšį su giliaisiais gyvenimo pagrindais — metafizika ir religija, iš kurių gema visi didieji gyvenimo ir politikos idealai, šių rvšių netekimas yra pavertęs mūsų būtį chaosu, kuriame beprasmiškai mirštame ir dar beprasmiškiau gyvename.

A. Maceina savo NIEKŠYBES PASLAPTIMI atskleidžia mums kelius į mūsų laiko apraiškų ir blogio viešpatavimo metafizines gelmes. Pasekti šiais keliais yra kiekvieno mąstančio žmogaus pareiga ir laiko reikalavimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai