Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MYLĖKIME IR NEDAŽYTĄ PDF Spausdinti El. paštas


Sena muzika, kaip plokštelė apie narsų plėšiką Abdulą, grobusį moterų širdeles, kad šiandien kariaujam nebe romantišku kardužėliu, kuriuo romantikai lenkai puolė vokiečių šarvuočius, bet žodžiu, kuris, anot a. a. J. Krumino, turi skambėti kaip šūvis, šiandien ta patrankėle, kuri priešams baisius kapus rengė, yra raštas: nesvarbu, ar Tamošaitienės į kilimą įaustas, ar ant grėblelio koto išrašytas, ar Toronto lietuvių bažnyčios smūtkelio veide išpjaustytas ar, pagaliau, Čibiro-Verax aštunta knyga ispaniškai išleista.

Tačiau argi kiekvienas žodis turi būti šūvis, nuo kurio, kaip nuo anų šautuvėlių, bent vienas priešas krenta, žodis turi būti pasiliktas ir sau pačiam, kad dirva neliktų sausa, kad lietuvis bekovodamas nepaliktų tuščios savo žemės, kad žmogus, propagandiniame vežime pakinkytas, dvasiškai neišsektų. Ir ne tik tas pats propagandinio vežimo tempėjas, bet ir tauta, kuri stovi užpakaly jo. Jokiame kare neišeina visi į frontą, palikdami namus ir dirvas tuščias; jokiame žodžio fronte negali palikti tauta džiūti, kaip ištroškusi žemė.

Šiandien vyrauja nuomonės, kad visi plunksnos žmonės, visi studentai, dainininkai ir menininkai turi ligi paskutinio įsijungti į kovą su raudonuoju, anot Igno Šeiniaus, tvanu, įsilieti į nuolatinį Lietuvos garsinimą.

Nereikia užmiršti ir to, kad maža paguoda bus tada, kai Lietuva bus garsi, o mes būsime dvasios ubagai, be jokio supratimo apie meną, be muzikos ir literatūros. Ir čia, bekurdami tą lietuvišką kultūrą, susiduriame su tikromis ar netikromis ašaromis, norėdami tą meną (daugiau turiu omeny literatūrą) pajungti "sveikam realizmui", kaip kad yra su bolševikų išprievartautu Lietuvos rašytoju. Ir šiandien kovojantieji už lietuvišką žodį susiduria su grupe žmonių, kurie supranta literatūrą cukrine prasme ir nori matyti Lietuvą pudruoto veido.

Didingos lūšnos
Jeigu sutinkame, jog iš literatūros turime reikalauti tiktai to, kad veikalas būtų stiprus literatūriškai, šios eilutės pasidaro nebereikalingos. Diskusijos pasibaigia tuoj pat. Tačiau kai kurie mūsiškiai, nelyginant bolševikai, reikalauja, kad literatūra meluotų, kad ji kurtų netikrus vaizdus ir rodytų falšyvą Lietuvos veidą, kad mes, kurie ją atsimename, užmirštume tokią, kokia ji buvo, bet atkurtume savo ilgesiui ir mažėjančiai nostalgijai padidinti — didelę, šviesią, amerikonišką, su dideliais erdviais butais ir luksusinėmis mašinomis. Kitokia Lietuva mums sunku įsivaizduoti, šiaudinės Lietuvos mes nebemylime, ir tie, kurie nutapo jos buitinius gabalus, yra tos tėvynės šmeižėjai ir priešai. Šiandien mes susiduriame su šimtais Lietuvą mačiusių užsieniečių draugų, ir betkoks melas iššaukia jų lūpose šypseną: "Skiesk, kiek nori, o buvo truputį kitaip". Antra, veikalai, paimti iš tamsesnės krašto buities, sužadina daugiau gailesio, o iš saliono — pasipiktinimo.

Vienintelė ir tikroji knygų, teigiamiau ar neigiamiau vaizduojančių Lietuvą, paskirtis yra literatūrinė vertė. Stipri ar silpna — kitas reikalas, bet kitų tikslų, kaip menas, jai negalima statyti. Jei kūrinys meniškas, nesvarbu, kokią nykumą ar skurdą jis bevaizduotų, jis vistiek atliks ir propagandinį vaidmenį. Kur yra daugiau skurdo, kaip Pearl Buck apie Kiniją rašytose knygose, tačiau kinai jai ir šiandien dėkingi už didelio, senos kultūros, tačiau skurdaus krašto išgarsinimą. Ir Suomijai jos sunkioj kovoj su bolševikais daug padėjo 1939 metais gavusio Nobelio premiją rašytojo Sillanpaa garsas, kurį jis ypač pasiekė neseniai lietuvių kalba išleistu romanu Silja, vaizduojančiu skurdų Suomijos gyvenimą. Ir Donelaitis garsus ne vien pamaldžiuoju Seimu, bet ir nenaudėliu Plaučiūnu ir vargu, kuris būrą slėgė ketverius metų laikus. Kažin ar Donelaitis būtų tiek davęs, vaizduodamas ano meto šviesių dvarų gyvenimą.

Žinoma, būsimiems priekaištams atremti sakau, kad turi būti ribos ir betkokia tendencija literatūroj, įskaitant ir probolševikinę, yra smerktina, tačiau tendencija gali būti ir priešinga, ir čia jau naujos temos reikalas. Viena norėjau pažymėti, kad mes neturime imti iš bolševikų pavyzdžio, kur literatūroj net ir Stalino ūsai šilkiniai, nes, anot Pavabalio:

Visos lūšnos ten didingos,
Visos utėlės žavingos.

Tikras vaizdas ir tikras žmogus
Ne tik už gabalus, vaizduojančius mūsų tėvynės vienokį ar kitokį gyvenimą kaikas piktinasi, bet net ir už kokios nors profesijos žmogaus atvaizdavimą literatūroj skelbia karą. Šiandien ne kartą kunigas pavaizduojamas labai nekunigiškas, kaip tai Jankaus "Paklydusiuos Paukščiuos", tačiau niekas perdaug didelio triukšmo nesukėlė, niekas nešaukė dangaus keršto ir Bažnyčia negriuvo. Tas pats Jankus atvaizdavo premijuotoj knygoj "Namas geroj gatvėj" advokatą, kuris, užuot padėjęs, šantažavo, tačiau advokatams, be abejo, kaip ir kunigams, nė į galvą neatėjo pradėti barti Jankų. Visokių žmonių yra, visokių yra ir kunigų, ir advokatų, todėl jiems nebuvo reikalo išsigąsti. Randame knygose kvailų rašytojų, netikusių mokytojų, degeneratų menininkų, bet juk  tai yra knygoj, ir dėl to nėra ko kelti triukšmo, nebent tik tiek, kad knyga blogai parašyta.

Tačiau yra viena grupė žmonių, kurie savo profesiją taip gina, jog atrodo, kad tai ne profesija, bet tėvynė, iš kurios ir jie, kaip ir kiti (ir tai žmogiška), pabėgo. Nepaliesk ne tik jų, bet ir jų sagos neužkabink. Gerai, kad praėjo caristiniai laikai, šiaip ne vienas rašytojas būtų kritęs dvikovoj, žaliasis režimas juos padarė dievais, ir jie tokie nori išlikti bent literatūroj, neprisipažindami, kaip kiti inteligentai, žmonėmis.

Ir vėl šių eilučių autorius už draugiškus žodžius bus apšauktas nesamos armijos priešu, tačiau tai visai be reikalo, nes autorius nenori nieko specialiai užgaudinėti ir juo labiau, kad ir jis turi nemaža draugų, kurie buvo pasirengę šoble tėvynės vargelj sukapoti. Nesvarbu, kokios profesijos žmogus vaizduojamas, svarbu, kad jis būtų literatūriškai tikras, kad tikrame vaizde būtų tikras žmogus, o tada jau ir pačiai tėvynei kultūros skrynion įdedamas turtas, kaip mergaitės raštuotos drobės rietimas.

Gelbėk mano vaiką
Ne vienas apie negausią literatūrą, kuri vaizduoja ne salioni-nį, bet vargšo gyvenimą Lietuvoj, kalba, kad toks vaizdavimas kenkiąs jaunimui, kuris Lietuvos nėra matęs ir kuris iš tokių knygų susidarąs apie ją neigiamą vaizdą. Pirmiausia, tokių knygų tėra labai nedaug, o antra, kuris paskaito lietuviškas knygas, tas, be abejo, bus skaitęs ir Faulknerį, ir Steinbecką, ir Erskin Caldwell, ir Dos Passos ir dar daug autorių, kurių vaizduojamas amerikietis toks juodas, kad, atrodo, iš jų asfaltas sunkiasi. Bet pabandyk amerikiečiui juos atimti, jie greičiau Pabaltijį užrašys rusams, negu šių rašytojų, praturtinusių jų literatūrą, tegu ir tamsiais vaizdais, atsižadės.

Nelaikykime jaunimo kvailu: jis jau pakankamai viską gerai supranta. Bet tegu nesupranta. Tegu jis teskaitė tik lietuviškas knygas, tai tėvas pora sakinių gali priminti, kad prieš kiek laiko niekur nieko nebuvo. Televizija yra Amerikoj, yra ir Lietuvoj, o pirma nei ten, nei ten nebuvo; vargo yra Amerikoj, buvo ir bus Lietuvoj, nes žmogus, nusigręždamas nuo Dievo, norėjo pabėgti iš rojaus.

Knygą vaikas skaito tik kelias valandas, o su tėvais būna metų metus, ir negi nebegali tėvas, diskutuodamas, iškelti tos knygos šviesiąsias puses ar priminti, kad prieš 20 metų tas pats buvo ir Amerikoj. Be to, jei jau mūsų vaikams reikalinga propagandinė literatūra, kaip ir kitų tautų atstovams, tai jiems nupirkime albumus, istorijas, pakalbėkime apie sviestą ir Pienocentro rūmus, skleiskime tą pačią, skirtą užsieniečiams, lektūrą... Jei vaikas neturės tėvynės meilės, tai ją nei įskiepys nei atims lietuvių rašytojų retai tepasirodančios ir dar rečiau perkamos ir skaitomos knygos. Literatūra turi labai daug įtakos, todėl tegu tėvai kovoja su gausia amerikoniška kriminaline literatūra, rengiančia vaiką gengsterizmui, o ne su literatūra, vaizduojančia biednos, tačiau savo neturtingumu mielos Lietuvos kampą ir žmogų.

Ašarų ašaros
Literatūra yra literatūra ir ne propaganda apie kiaulių našumą ar kukurūzus. Ji skurdi, ji menka, bet ji sava, kaip tos trobelės, iš kurių jas kūrėjai atėjo. Viena studentė apie ją pasakė: "Taip, aš žinau, kad ji menkesnė, tačiau aš daug perskaičiau knygų svetimomis kalbomis ir labai gerų, bet man lietuviška knyga labiau patinka todėl, kad ji sava".

Trūksta jaunimui literatūros, tačiau rašytojai susiima, leidėjai pritaria; kiek bus galima, ji gerės ir plis, tačiau tėvai, liedami ne vietoj ašaras dėl šiaudinės Lietuvos, turės jas nors su ledų porcijomis priversti vaikus paskaityti, jei ne Lietuvos, tai bent savo pačių labui.
Niekas moteries lietuvės šiandien taip neigiamai neatvaizdavo, kaip Mazalaitė Negestyje, kur moteris, kai ją myli milionierius, su juo gyvena; kai pameta — ji bėga vėl į lietuvių draugystę. Jei tas milionierius laiku būtų pakeitęs savo nuomonę ir Danguolę pakvietęs atgal, kažin, ar ji nebūtų nusišluosčiusi ašarų ir grįžusi? Tai žmogiška, tai nepateisinama, bet suprantama, ir todėl niekas iš moterų nepakėlė triukšmo. Verkdami dėl rašytojų kūrinių, graudinkimės dėl to, kad mes tiek pripratome prie luksuso, ksd pykstame, jei pavaizduoja Lietuvą be šaldytuvo, skurdžią ir nepadažytą ir primena, kad tokioj grįžus teks gyventi, šiandien ne vienas apsiašarojęs pasakytų: "Ak. tėvyne, kodėl tavęs negalima įsic'ėti į Buicką ir čia atsigabenti".

*

• Į literatūros premijų eilę įsijungė dar viena — praėjusį rudenį spaudos atgavimo 50 m. sukaktuvių proga Lietuvių Bendruomenės Kultūros Taryba paskelbė premiją už jaunimo literatūrą. "Spaudos metų" uždarymo akte rašoma: "Kad šviesusis spaudos kovotojų atminimas mūsų kartos pastangomis būtų giliau įprasmintas, kad anų kovotojų dvasinis atsparumas būtų tęsiamas iš kartos į kartą, šiuo aktu Kultūros Taryba steigia vieno tūkstančio dolerių premiją jaunimo grožinei literatūrai ugdyti". Premijos sąlygos dar nenustatytos. Apie panašaus pobūdžio premiją pranešta ir Liet. Studentų Sąjungos studijų dienose. Ji taip pat skiriama už literatūrą, tačiau jos suma dar nepaskelbta. Tik pažymėta, kad steigėjas yra Liet. Studentų Sąjunga ir ją galės gauti tik šios organizacijos nariai.

• Liet. Rašytojų Draugijos valdyba savo nariams išsiuntinėjo 1955 m. išėjusių grožinės literatūros knygų sąrašą, iš kurių išrenkamo, viena premijuotina. Sąraše yra 19 veikalų. Iš jų 10 eilėraščių rinkinių, 5 romanai ir 4 novelių bei apysakų knvgos. Vertinimo komisijos neri— balsuoja patys rašytojai. Premjos mecenatas šiemet yra kun. dr. Juozas Prunskis, davęs 500 dol.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai