Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANTIKRISTO ŠĖLSMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
ZENONAS KOLBA - KANČIA (detalė)

DIALEKTINIO MATERIALIZMO KOVA SU DIEVU

Kiekvienas fatalizmas yra baisus dėl to, kad paneigia asmens pagrindines teises bei laisves. Komunistinis totalizmas baisus dar ir dėl to, kad žmogų pajungia prievartinei ūkio sistemai, padarydamas jį nuo komunistų partijos viršūnių priklausomu beteisiu įrankiu. Tačiau komunistinis totalizmas labiausiai baisus yra tuo, kad žmogų verčia atsižadėti savo pasaulėžiūros ir savo religijos. Komunistų pasaulėžiūrinis totalizmas prievarta stengiasi užkarti visiems gyventojams vadinamojo dialektinio materializmo pasaulėžiūrą. Ji, neigdama Dievą, neigia ir religiją, tariant, žmonių santykiavimą su Dievu. "Religija yra opiumas liaudžiai" — tai vienintelis komunistinis religijos supratimas. "Į visas šiuolaikines religijas ir bažnyčias, — rašė Leninas, — į visas ir visokias religines organizacijas marksizmas visada žiūri, kaip į buržuazinės reakcijos organus, kurie tarnauja darbininkų klasės išnaudojimui". (Žiūr. "Tiesa", 1952. 7. 15). Tas pats Leninas kitoj vietoj rašo, kad "kiekviena Dievo idėja yra neišpasakyta niekšybė". (Žiūr. Lenino laiškai Gorkiui).

Šis visuotinis komunistų nusistatymas religijos atžvilgiu nedelsiant vykdomas kiekviename krašte, kai tik jis atsiduria komunistų valdžioje. Tiesa, Sovietų Sąjungos konstitucija (124 str.) ir jos pavyzdžiu sovietų pavergtųjų kraštų konstitucijos užtikrina oficialiai tikybinio kulto laisvę ir antireliginės propagandos laisvę. Bet jau pačiuose nuostatuose ryški nelygybė: užtikrinama laisvė tik tikybiniam kultui, bet ne religijai, nors, iš antros pusės, užtikrinama laisvė antireligijai. Tikybinio kulto laisvė nėra tas pats, kas religijos laisvė. Religijos laisvė reiškia laisvę savo relinius įsitikinimus keisti, taip pat laisvę tikinčiajam pačiam vienam ar bendruomenėje, privačiai kr viešai savo religinius įsitikinimus reikšti mokymu, praktikavimu, apeigomis ir pamaldomis. (Žiūr. Visuot. Žmogaus Teisių Deklaracija, 18 str.). Pripažindami tik tikybinio kulto laisvę, komunistai jau pačia konstitucija aprėžia pagrindinę asmens teisę — religijos ir sąžinės laisvės teisę.

Tikybinio kulto laisvė praktikoje
Antra vertus, ir konstitucijoje įrašytą tikybinio kulto laisvę faktiškai komunistinis totalizmas tiek pat gerbia ir vykdo, kaip ir kitas konstitucijoje įrašytas pagrindines asmens laisves. Kiek tikybinio kulto laisvė praktiškai respektuojama, galima suprasti jau iš to, kad vietoj 1939 m. Lietuvoje buvusių 14 katalikų vyskupų nuo 1947 m. iki 1955 m. bebuvo likęs vienas (tik 1955 m. konsekruoti du nauji vyskupai); vietoj 1939 m. buvusių 1646 kunigų 1955 m. bebuvo 741 (komunistiniais duomenimis); vietoj 1939 m. buvusių 470 klierikų 1955 m. komunistiniais duomenimis jų negalėjo būti daugiau kaip 75, faktiškai yra tik apie 50, ir tie patys nuolat NKVD terorizuojami. Tą tikybinio kulto "laisvę" galima suprasti ir iš to, kad Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, 1939 m. turėjusi 16 dvasininkų, 1955 m. nebeturi nė vieno, o evangelikų liuterių bažnyčia, 1939 m. turėjusi 41 dvasininką, 1955 m. teturi 4, neskaitant Klaipėdos krašto, kuriame buvo 71 dvasininkas, iš kurių neliko nė vieno.

Visų esamų dvasininkų padėtis neįsivaizduojamai sunki. Kiekvienas jų yra NKVD "ataskaitoje", t. y. visiems jų veiksniams vedama byla, kurioje iki smulkenų registruojama viskas: kas pas kunigą ateina, su kuo kunigas susitinka, ką jis per pamokslus kalba. Net išpažintis stengiamasi piktnaudžiauti. Žodžiu, bažnyčia, kiek jai tariamos tikybinio kulto laisvės komunistinio totalizmo rėmuose leidžiama reikštis, stengiamasi paversti režimo talkininke. Stačiatikių bažnyčia tokia talkininke jau paversta. Tačiau komunistinio totalizmo pastangos pajungti savo tarnybai katalikų bažnyčias ligšiol savo tikslo nepasiekė. Pagrindinė tam kliūtis — katalikų Bažnyčios organizacija. Katalikų Bažnyčios galvos buvimas už komunistinio totalizmo galios ribų ir Šv. Sosto autoritetas neabejotinai daug lemia sovietų pavergtųjų kraštų katalikų Bažnyčios atsparumą komunistinio totalizmo šėlsmui. Norint kurio pavergtoio krašto katalikų Bažnyčią pajungti komunistiniam totalizmui, pirma reikia ji atjungti nuo Romos. Tam pasiekti komunistai griebiasi įvairiausių priemonių. Pvz. Rumunijoje (1948 m.), Bulgarijoje (1949 m.) buvo išleisti specialūs potvarkiai, kad katalikų Bažnyčios ryšiai su Šv. Sostu galimi  tik   per  atitinkamas   valdžios   įstaigas.

Tuo keliu siekta krašto katalikų Bažnyčia izoliuoti nuo Romos.

Kaip atsimename, jau pirmomis okupacijos dienomis Lietuvoje buvo nutrauktas konkordatas ir nuncijus brutaliai iš Lietuvos išvytas. Tačiau vien mechaniškas normalių santykių tarp krašto katalikų Bažnyčios ir Šv. Sosto nutraukimas dar nereiškia ir moralinių ryšių ir bažnyčios organizacinės priklausomybės nutraukimo. Moraliniams ir organizaciniams saitams su Roma nutraukti komunistai pirmiausia niekina Šv. Tėvo autoritetą, apšaukdami jį laisvės priešu, karo kurstytoju, tautų išdaviku, darbininkų skriaudėju, kapitalistų samdytu tarptautinės reakcijos nusikaltėliu ir p. Neseniai mirusio P. Pakarklio tariamai mokslinis veikalas apie Lietuvos santykius su katalikų Bažnyčia dokumentaliai turėjęs įrodyti, kad popiežius yra didžiausias Lietuvos priešas. Valadka panašų darbą ir čia, Amerikoje, yra išleidęs). Savo ruožtu, pažadais, šantažais, areštais ir kankinimais atskiri dvasininkai gundomi ir verčiami sudaryti "nepriklausomų" dvasininkų sambūrius, kurie bendradarbiautų komunistiniam totalizmui ir būtų jo globojami.

"Jau nuo 1944 m., — skaitome Lietuvos tikinčiųjų laiške popiežiui, — daroma didžiausias spaudimas įsteigti tautinę bažnyčią, panašiai kaip padarė atimtoje iš Lenkijos Ukrainos dalyje. Pažadais, intrygomis, pagaliau baisiais šantažais ir suėmimais gundė ypač veiklesnius kunigus, kad jie pradėtų vesti propagandą prieš bažnytinę vyriausybę, neva už jos neveiklumą, keltų naujų bendradarbiavimo minčių ir tuo sudarytų aktyvistų būrelį — tautinės bažnyčios branduolį. Tuo pačiu laiku valdžios spauda nuolat rašo apie popiežiaus išdavystes".

Bet ne tik kunigų persekiojimas, klierikų numerus clausus turi padėti pajungti Bažnyčią komunistinio totalizmo tarnybai arba ją likviduoti. Tam pačiam tikslui yra įvesti sunkiai pakeliami, o neretu atveju ir nepakeliami mokesčiai už bažnytines jungtuves, laidotuves, už pačius bažnyčių pastatus, taip pat už dvasininkų tariamas pajamas.

Visa to akivaizdoje ne tik lietuviai katalikai, bet visa Lietuva ir visa katalikų Bažnyčia gali didžiuotis, kad, neskaitant vienos rankos pirštais skaičiuojamų kunigų apostatų, okupuotoje Lietuvoje visos veidmainiškiausios, sukčiausios bei žiauriausios pastangos katalikų Bažnyčią atskelti nuo Romos ir pajungti komunistinio totalizmo tarnybai ligšiol Maskvos siektų rezultatų nedavė. Tik materialiniu atžvilgiu komunistinis totalizmas Bažnyčią sugebėjo apiplėšti. Pvz. vien tik savo architektūrine verte žinomos Vilniaus bažnyčios: katedra, bernardinų, trinitorių, vizitiečių, misionorių, šv. Kazimiero, šv. Kotrynos, šv. Jono, šv. Mykolo, taip pat pranciškonų ir bazilionų vienuolynų pastatai paimti kitai paskirčiai. Pvz. šv. Kazimiero bažnyčioj įtaisytas planetariumas. (Žiūr. "Pergalė", No. 10, 1955).

Taikaus sambūvio propagandos atgarsiai
Komunistinio totalizmo kova prieš Bažnyčią visada liečia konkrečius žmones — vyskupus, kunigus, tikinčiuosius. Jų areštai, kalinimas, deportacijos, žudymas, nors ir silpnina pačią Bažnyčią, bet kartu sukelia ne tik pavergtos tautos pasipiktinimą, bet ir laisvojo pasaulio viešosios opinijos nepalankias reakcijas. Todėl pastaraisiais metais, kai pasikeitė Sovietų Sąjungos tarptautinės politikos taktika, neišvengiama buvo peržiūrėti ir komunistinio totalizmo taktika Bažnyčios atžvilgiu. Siekiant laisvojo pasaulio budrumą užliūliuoti taikaus sambūvio miražu, negalima buvo neatleisti pavergtuose kraštuose, taip pat ir okupuotoje Lietuvoje, bažnyčios kaip religinės bendruomenės persekiojimo. Todėl visai suprantama, kad pastaraisiais metais jis nėra toks intensyvus, brutalus ir žiaurus, koks buvo Stalinui viešpataujant.

Komunistiniam totalizmui savo taktiką keisti nepirmiena. Ir 1943 m. karo aplinkybių spaudžiami ir Vakarams savo "demokratėjimą" rodydami, komunistai taip pat buvo "pasikeitę" ir Bažnyčios atžvilgiu. Faktiškai tuometiniu "pasikeitimu" buvo siekiama per Maskvos stačiatikių patriarchą stiprinti Sovietų Sąjungos pozicijas Bulgarijoje, Graikijoje ir kituose stačiatikių kraštuose. Tariamas atoslūgis Bažnyčios atžvilgiu turėjo padėti paruošti kelią komunistiniam imperializmui Balkanuose.

Ir šiandien, kai komunistai laisvąjį pasaulį glušina taikaus sambūvio miražu, jiems labai maga į tą savo politikos manevrą ir Bažnyčią pajungti. Šia prasme visai atvirai yra pasisakęs Maskvos patriarcho atstovas stačiatikių metropolitas Mikalojus 1955 m. balandžio mėn. savo laiške Pasaulio Bažnyčių Tarybai. O jei jau ir nekiekviena bažnyčia duodasi komunistinio totalizmo politikos tarnybai pajungiama, tai bent jau kiekvienos bažnyčios pati padėtis neturi liudyti prieš taikaus sambūvio miražą. Todėl nė koks ten Vatikano susitarimas ar kolaboravimas su Maskva, o tik komunistinio totalizmo taikaus sambūvio propagandos reikalas įgalino dviejų naujų vyskupų konsekravimą okupuotoje Lietuvoje. Šv. Sostas visada yra pasiruošęs vykdyti Bažnyčios uždavinius, kai tik tam susidaro minimalios galimybės, ir tatai vi' sai nepriklauso nuo jo santykių su krašto tokiu ar kitokia valdžia. Juo labiau tatai dar neliudija, kad Bažnyčia turi veikimo laisvę. Šių metų Annuario Pontificio duomenimis komutiistinis totalizmas kalinimu ir kitomis prievartos priemonėmis tebekliudo savo bažnytines pareigas vykdyti ne mažiau kaip šimtui penkiasdešimt augštųjų hierarchų — kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų.

Antra vertus, taikaus sambūvio propagandos diktuojamas atoslūgis Bažnyčios atžvilgiu anaiptol dar nereiškia atoslūgio kovos su pačia religija. Atleisdami, bent iš paviršiaus, bažnyčios persekiojimą, komunistai anaiptol nėra užkasę kovos kirvio prieš pačią religiją. Atvirkščiai, pastaraisiais taikaus sambūvio metais antireliginė kova tik dar labiau intensyvinama.

Šia prasme įsidėmėtinas 1954. 11. 10. Chruščiovo paskelbtas Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto nutarimas. Tas nutarimas perspėja, kad toliau negali būti vykdomas bažnyčių persekiojimas senu metodu, kai "vietinės organizacijos ir atskiri asmens administraciniu būdu kišosi į religinių bendruomenių ir grupių veiklą, o taip pat šiurkščiai elgėsi su dvasininkija" (tik pagalvokime, KP CK nutarime prisipažinimas, kad buvo šiurkščiai elgiamasi su dvasininkija!), nes "visokios administracinės priemonės ir įžeidžiantieji išpuoliai prieš tikinčiuosius ir bažnyčios tarnus gali padaryti tik žalą", suprantama, žalą taikaus sambūvio propagandai. Tas nutarimas betgi sykiu pabrėžia, jog "komunistų partija negali abejingai neutraliai žiūrėti į religiją". Taigi komunistinis totalizmas nepripažįsta taikaus sambūvio su Dievu. Todėl ir minėtas CK nutarimas įpareigoja "sąjunginių respublikų kom. partijų centro komitetus ir visas partines organizacijas" į kovą su religija pritraukti "mokyklų mokytojus, technikus ir augštųjų mokyklų dėstytojus, gydytojus, žemės ūkio specialistus, įvairių mokslinio tyrimo įstaigų darbuotojus, literatūros bei meno veikėjus". Kadangi visos mokyklos, visi universitetai, mokslinio tyrimo įstaigos, gydytojai, literatūra bei menas yra išimtinėje komunistinio totalizmo žinioje, tai faktiškai į kovą su Dievu yra pritrauktas visas valstybinis aparatas. Kadangi ši kova taikaus sambūvio propagandai laikoma nekenksminga, tai ir pastaraisiais metais ji nė kiek nėra atlyžus. Atvirkščiai, kiek taikaus sambūvio propagandai neišvengiamas atoslūgis Bažnyčios, persekiojime komunistiniam totalizmui "padaro: nuostolių", tai juos, atrodo, siekiama išlyginti suintensyvinta kova Dievo f"ontr Kaipgi kitaip galima paaiškinti tą ateistinės propagandos potvynį, kuris pastaraisiais metais yra aosėmes okupuotąją Lietuvą. Vilniaus "Tiesa" (1955. 6. 12) be kita ko rašo:
 
ZENONAS KOLBA
ŠV. ANTANAS
(Pranciškonų vienuolyno šv. Antane Šventovėje, Kennebunkporte)
 
"Svarbus vaidmuo darbo žmonių komunistiniame auklėjime tenka paskaitinei propagandai. Toje srityje didelį darbą privalo atlikti respublikinė politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija, kuri jungia beveik 7.000 įvairių sričių specialistų, mokslo ir kultūros veikėjų. 1954 metais draugija suorganizavo daugiau kaip 17.000 paskaitų. Per 5 š. m. (1955 m.) mėnesius perskaityta daugiau kaip 8.000 paskaitų".

Maža to. Kiek vėliau (1955. 8. 10.) ta pati "Tiesa" dar pabrėžia:

"Partinių organizacijų uždavinys suaktyvinti mokslinę - ateistinę propagandą gyventojų tarpe... Reikia organizuoti daugiau paskaitų, kuriose populiariai būtų aiškinami svarbiausi gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškiniai, nagrinėjami klausimai apie visatos sandarą, gyvybės ir žmogaus atsiradimą žemėje, nušviečiami astronomijos, biologijos, fiziologijos, fizikos, chemijos ir kitų mokslų bei techninės pažangos pasiekimai, kurie patvirtina materialistinių pažiūrų į gamtos ir visuomenės vystymąsi teisingumą".

Dialektinio materializmo priemonės prieš Dievą
Kas yra komunistinio totalizmo priemonės kovai su Dievu? Jos yra dvejopos — represinės, trukdančios Dievo pažinimą ir santykiavimą su Dievu, ir infekcinės, apkrečiamosios ateizmu. Pirmosioms priklauso religinių knygų ir apskritai religinės spaudos pašalinimas ir naujų neleidimas; sekmadienių ir religinių švenčių šventimo trukdymas; bažnytinių jungtuvių ar laidotuvių apsunkinimai; lietuvių nuo senovės pamėgtųjų kryžių ir kitų religinių simbolių pašalinimas iš viešojo gyvenimo; svarbiausia, draudimas mokyti religijos jaunimą. Antrosioms — infekcinėms — priklauso visuotinė, planinga, intensyvi, visokeriopa komunistinio totalizmo prievarta brukama dialektinio materializmo indok-trinacija, ypačiai suintensyvinta nuo 1954 m.
Religinės periodikos okupuotoje Lietuvoje nebėra jau nuo 1940 m. Nebėra ir kitų religinio turinio leidinių. Taikaus sambūvio taktika verčia komunistinį totalizmą šioj srity taip pat parodyti atlaidumo gestą. Todėl pagaliau leista spausdinti maldaknygė, bažnytinis kalendorius ir galbūt net šioks toks periodinis leidinėlis. Kiek tatai gali patenkinti Lietuvos katalikų reikalus po 12 metų absoliučios toj srity sausros, galima suprasti, prisiminus, kad nepriklausomojoj Lietuvoj kasmet išeidavo per 200 religinio turinio leidinių, neskaitant periodikos. Tai yra lašas po ilgametės sausros.

Kad visais įmanomais būdais trukdomos religinės šventės, žinome jau iš pirmosios okupacijos (1940-41 m.). Tas trunka visą laiką. Pvz. 1954    m. sausio 3 d. sekmadienis buvo padarytas privaloma darbo diena. Taip pat ir 1955 m. liepos 17 d. sekmadienis padarytas privaloma darbo diena. Pats sekmadienis komunistinio totalizmo kalboje yra pakeistas į poilsio dieną. Prieš
1955    metų rugiapjūtę Leningrado "Pravda" liepos 8 d. pradėjo specialią propagandą prieš religines šventes, kurios, esą, kenkiančios kolchozų gamybai. Tos priešreliginės akcijos banga nuėjo per visą Sovietų Sąjungą, neišskiriant ir okupuotosios Lietuvos.

Be abejojimo, pats sunkusis komunistinio totalizmo nusikaltimas prieš religijos laisvę ir sykiu pats aštrusis jo ginklas kovoje su Dievu yra religijos mokymo draudimas. Jis buvo įvestas jau 1940 m. ir atnaujintas 1944 m. Ne tik dvasininkams draudžiama religijos mokyti, bet ir patiems tėvams grasoma dėl savo vaikų religinio mokymo. Antai, 1954. 12. 10. "Tiesoje" Pedagoginio Instituto direktorius Ročka moko tėvus. k?d "tėvų . . . pareiga yra skiepyti vaikams komunistinę pasaulėžiūrą" ir kad šeimos pareiga yra "auklėti jaunąją kartą . . . ateistine dvasia". Ogi pvz. per Vilniaus radiją net grasoma tiems tėvams, kurie savo vaikus religijos moko, kam jie nesiderina su socialistine visuomene. Tokie tėvai stačiai kaltinami, kam jie, mokydami religijos, "neabejotinai žaloja vaikus". (1954. 11. 23.). 1955 m. Ženevoje vykusioje UNESCO globoje tarptautinėje auklėjimo konferencijoje Sovietų Sąjungos delegatė, švietimo viceministeris, L. V. Dubrovina dėstė, kad Sovietų Sąjungoje, taigi ir okupuotuose Baltijos kraštuose, dorovės aiškinimas neturi nieko bendra su religija, o tėra atremtas Markso, Lenino, Stalino idėjomis. Esą, auklėjimas ir religija vienas antrą išskiria. Sovietų auklėjimo sistema, tvirtino Dubrovina, "yra atremta į antireliginio materializmo principus". Ir tai viskas vyksta Sovietų Sąjungoje ir jos okupuotuose kraštuose, nors pati Sovietų Sąjunga yra tarp signatarų Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos, kuri (26 str.) garantuoja tėvams teisę laisvai pasirinkti savo vaikams auklėjimo kryptį.

Nužudę ar ištrėmę didžiąją dalį visų religijų dvasininkų, suvaržę iki kraštutinumo dvasininkų paruošimą, ištaškę visas religines draugijas ir brolijas, sunaikinę bei uždraudę religinę spaudą, naikindami religines tradicijas, persekiodami religijos mokymą, iš antros pusės komunistai yra įvedę privalomą ateizmo mokymą ne tik visų laipsnių ir visų rūšių mokyklose, bet ir už mokyklos sienų. Komunistinis totalizmas ne be pagrindo giriasi, kad yra sudaręs visas sąlygas ir galimybes religijai sunaikinti. ("V našem socialističeskom obščestvie sozdany vsie objektyvnyje predposylki i vozmožnosti dlia polnavo preodolenije . . . religioznych predrasudkov i sujevieriji"). (Žiūr. "Pravda", 1954. 7. 24.).

Dialektinis materializmas mokykloje
Tikrai, jau vaikų darželyje pradedama skiepyti ateistinė nuotaika, aiškinant pasaulio ir žmogaus kilmę, žmogaus gyvenimo tikslą ir galutinį likimą. Dažnai darželio vaikams mokytojas paskaito kaiką iš žinomos ateistinės Žitkovo knygos "Ką aš mačiau?" Kad vaikai daugiau tikėtų mokytojui, kaip savo tėvams, darželyje sudaromos geresnės sąlygos kaip namie. Vaikai gauna skaniai pavalgyti ir daug žaislų pažaisti Be to, mokytojas turi vaikams paaiškinti, kad darželyje todėl taip gera, kad komunistų par i;a myli vaikus, kad viskas, kas gera, yra iš partijos, kad Dievo nėra ir nereikia, nes geram gyvenimui užtenka tik mylėti komunistų partiją. Šalia to, visa darželio aplinka — paveikslai, šūkiai, žaidimai — vaikams tą pat rodo, ką mokytojas sako.

Pradžios mokykloje einama toliau. Vaikams duodami rašyti sakiniai, tarp kurių įterpiami ir tokie: "Laikas likviduoti buržuazines liekanas", "Nebijau mamos, ne klebono", "Kova su religijos prietarais — fronto kova su priešu" ir pan. Mokytojas turi paaiškinti vaikams kiekvieno žodžio prasmę ir viso sakinio prasmę. Be to, mokyklos biblioteka aprūpinta tik ateistinio turinio bei dvasios knygomis ir brošiūromis, kad vaikų skaityba atitinkamai formuotų jų pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą.

O kad mokyklos ateistinės įtakos vaikams namie tėvai neįstengtų neutralizuoti, tai mokytojas turi ir tėvus atitinkamai nuteikti. Be to, tėvams surišamos rankos prieš ateistinės mokyklos įtaką dar ir tuo būdu, kad vaikai gauna eilę klausimų, kuriuos turi atsakyti jų tėvai. Tarp klausimų paprastai turi būti įterpti ir tokie: "Kodėl turime būti dėkingi komunistų partijai?". "Kodėl vargome, valdant buržuazijai?", "Kiek per metus dienų atitraukia žmones nuo darbo bažnyčia?" ir pn. Žinodami, kas gresia už teisingą tokių klausimų paaiškinimą, tėvai vengia atsakyti, kaip norėtų, vengia ir pačiam vaikui paaiškinti, kaip yra, nes vaikas gali papasakoti mokykloje ir užtraukti nelaimę. Tuo būdu tarp tėvų ir vaikų padaromas plyšys, pro kurį į vaiko sielą skverbiasi mokyklos ateistinė infekcija.

Apie vidurinės mokyklos ateistines pastangas vaizdžiai liudija 1954 metų rudenį vienoj rajoninėj mokvtojų konferencijoj toks vieno mokytojo pasisakymas:

"Religija — viena iš žalingiausių buržuazinės praeities liekanų. Todėl šalia darbo su tėvais mes privalome nuolat stiprinti ateistinę propagandą moksleivių tarpe. Dėstant žemesnėse klasėse senovės istoriją, yra labai puikių progų parodyti moksleiviams religijos šaknis, jos pradžią. Pasakodamas apie senovės Babiloniją, Asi-riją, aš, nesitenkindamas vadovėlyje pateikta medžiagi, aiškinu, kaip iš žmonių tamsumo, nemoksliškumo kilo tikėjimas i "dievybes" . . . Vėliau, vyresnėse klasėse dėstydamas istoriją, progai pasitaikius, sugrižtu prie šių faktų, imu juos plačiau. Išaiškinu, kad bažnyčia, jos tarnai visais laikais buvo ir tebėra liaudies skriaudėjais, rriulkintojas . . . Be abejo, ne tik istorijos mokslas duoda dėkingos medžiagos ateistinei propagandai vystyti. Tam yra plačios galimybės dėstant kiekvieną dalyką. Mūsų (mokytojų) uždavinys išnaudoti visas galimybes", (žiūr. "Tiesa", 1954. 11. 2.).

Faktiškai tos galimybės okupuotosios Lietuvos mokyklose išnaudojamos plačiausiu mastu, ir vis dar skatinama toj kovoj prieš Dievą pasitempti. Ir 1955 mokslo metų pradžioje (rugsėjo mėn.) maskvinė Politinių bei Mokslinių Žinių Skleidimo Draugija išleido specialią brošiūrą Sovietų Sąjungos okupuotųjų kraštų tėvams ir mokytojams. Joje perspėjami mokytojai, kad priešreliginei propagandai jie nepraleistų nepanaudoję puikių progų ne tik literatūrą bei istoriją dėstydami, bet ir chemiją. Joje perspėjami tėvai, kad nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįtaigotų viskuo besidomintiems vaikams religinių įsitikinimų.

Kiek antireliginiam ugdymui pritaikyti mokyklos vadovėliai, matyt iš V klasei skirtų "Skaitinių", kurių vadinamą tautosaką komunistinė recenzente B. Katilienė šiaip vertina: "Jeigu pasaka "Jėzuitų suktybė" visai tinkama, tai dėl "Auksinio Jurgio" kyla abejonių; jos žodynas sunkiai prieinamas penktos klasės mokiniams: velniai, parsidavėliai, dekanai, klebonai, zakristijonai, davatkos — vargu ar prisidės prie mokinio kalbos tobulinimo". Šios trumpos pastabos vaizdžiai nusako tos "tautosakos" kryptį ir pobūdį. (Žiūr. "Literatūra ir Menas" No. 46. 1955).

Kadangi universitetas turi paruošti "naują socialistinę inteligentiją", tai universitete turi būti atbaigtas "materialistinės pasaulėžiūros suformavimas". Komunistinio totalizmo požiūriu pats specialybės įsigijimas be dialektinio materializmo pasaulėžiūros dar nesuteikia studentui specialisto teisių. Todėl kiekvienos specialybės pagrindą sudaro marksizmas-leninizmas. Be jo, medikas — ne medikas, inžinierius — ne inžinierius. Ypatingai stiprinamas mokyklinis ateizmas po maskvinės "Pravdos" vedamojo, kuris nurodė, kad "liaudies švietimo organai, mokytojų šauni armija, "vuzov" vadovai, partijos ir komsomolo organizacijos turi plačiai išvystyti tarp besimokančiųjų auklėjamąjį darbą karingojo materializmo dvasia". (M. p. V. V.). (Žiūr. "Pravda", 1954. 7. 24.)

Dialektinis materializmas šalia mokyklos

Ne tik mokyklose, dialektinis materializmas sistemingai ir plačiu mastu dėstomas ir šalia mokyklos. Čia jam skelbti ir platinti yra vadinamoji Politinių ir Mokslinių Žinių Skleidimo Draugija ir vadinamosios Kultūros Ministerijos paskaitų biuras. Atskirose krašto vietose jiems talkina specialios dialektinio materializmo propagandininkų grupės. Ši bendra talka okupuotosios Lietuvos fabrikuose, įstaigose, kolchozuose, mašinų traktorių stotyse kas mėnesis suruošia apie 200 dialektinio materializmo propagandos paskaitų. Paskaitininkams-propagandininkams paruošti organizuojami specialūs kursai. Vatikano Pontifikalinės Kolegiios biuletenis vasario 7 d. paskelbė, kad šiuo metu Sovietų Sąjungoj ir jos okupuotuose kraštuose veikia net 220 kursų, kurie ruošia per 60,000 dialektinio materializmo propagandistų.
 
Greta paskaitų dideliu tiražu leidžiamos ateistinio turinio brošiūros. Pvz. "Tarybinė biologija kovoja už materialistinę ideologiją", "Mokslinis galvojimas ir religiniai prietarai", "Marksizmas-Leninizmas apie religijos kilmę", "Reakcinis kleras liaudies išnaudotojų tarnyboje" ir panašiomis temomis. Vien 1955 m. gegužės-birželio mėn. okupuotoje Lietuvoje lietuvių kalba išėjusiuose leidiniuose randame J. Jurkūno ir D. Levinausko "Antinacionalinę lietuviškųjų klerikalų politiką" (87 psl.), S. I. Kovo-liovo "Mitą apie Jėzų Kristų" (26 psl.), T. I. Oizermano "Imperialistinės reakcijos katalikiškąją filosofiją" (40 psl.), V. Pešnikovo "Leninį šauksmą į partiją ir idėjinį politinį komunistų auklėjimą", M. N. Ryndinos "Anglijos ir JV buržuaziniai ekonomistai imperialistinės reakcijos tarnyboje". O kurgi dar tos rūšies bei turinio rusų kalbos leidiniai, kuriais užverčiama okupuotoji Lietuva. Kurgi dar vadinamoji grožinė literatūra, kurią komunistinis totalizmas taip pat yra padaręs visiška dialektinio materializmo propagandos verge. Antai V. Rudokas savo tikinčią motiną taip "guodžia":

—    Mama, mama, mūsų tu nekaltink . . .
—    Mes laimingi, pragaro nebijom,—
—    Ir dabar visai kiti laikai.
—    Ar padėjo tau sveika Marija,
—    Kai tu buožei nugarą lenkei?
—    Stigo tąsyk duonos kasdieninės —
—    Viešvats neišgirsdavo maldos . . .
—    Tai todėl nerūstauk, miela mama,—
—    Prietarus reik degint ugnimi. ..
(Žiūr. "Literatūra ir Menas", No. 43, 1955).

Ir ne tik vadinama poezija pajungti antireliginei tarnybai, bet ir proza, ir drama, ir visa kita kūryba.

Didelis vaidmuo dialektinio materializmo propagandoje skirtas antireliginėms parodoms ir antireliginiams muzėjams, kur paveikslais, diagramomis, knygomis, žurnalais ir kitomis vaizdingomis priemonėmis stengiamasi parodyti žiūrovui religijos reakcingumas, nesutaikomumas su mokslu, priešiškumas liaudies reikalams ir t.t., o, iš antros pusės, dialektinio materializmo mokslinis tikrumas ir pajėgumas išaiškinti visus pasaulio reiškinius ir žmogaus kilmę bei galutinį likimą.

Savaime suprantama, teatras, kinas, radijas, spauda, profesinės ir jaunimo organizacijos (be komunistinių, kitų nėra) taip pat turi bendradarbiauti dialektinio materializmo propagandai. Kaip Vilniaus "Tiesa" (1954. 10. 13.) įtaigoja, "kiekvieno komjaunuolio. . . pareiga aistringai . .. kovoti prieš religinius prietarus".  Praktiškai tatai vykdant, anot brooklyniškės "Laisvės" (1954. 5. 25.), Tauragės I vidurinėje mokykloje "komjaunimo organizacijos iniciatyva organizuota konferencija tema: "Lietuvių literatūra kovoje prieš klerikalizmą", kurios metu buvo išnagrinėti Žemaitės, Cvirkos ir kitų lietuvių rašytojų kūriniai, demaskuoja reakcinę Vatikano dvasiškiją". Panašių pavyzdžių yra šimtai.

ZENONAS KOLBA - MARIJA
(vitražo projektas)

Yra būdinga taikaus sambūvio propagandos metams, kad ir Sovietų Sąjungos karinė spauda ("Krasnaja Zvezda", "Sovetski Flot"), suprantama ne be instrukcijų iš viršaus, taip pat pradėjo kelti dialektinio materializmo propagandos stiprinimo reikalą kariuomenėje ir karo laivyne. "Kiekvienas sovietinis jūreivis, — rašo "Sovetski Flot", — turi būti persunktas karingojo ateizmo dvasia". Po kelerius metus priverstas tarnauti raudonosios armijos ar karo laivyno sudėtyje nemažas kiekis okupuotosios Lietuvos jaunimo tuo būdu yra išstatytas ne tik ypatingai agresyviam rusinimui, bet ir dialektinio materializmo skiepijimo atkakliems bandymams.

Rezistencija antikristui
Ir visdėlto negalima sutikti su tais, kurie galvoja, kad tas visuotinis be atvangos ateizmo skiepijimas pamažu prigyja vis platesniuose mūsų pavergtosios tautos sluogsniuose, ypačiai priaugančioje kartoje. Vien dėl to, kad brukamas prievarta ir kad jis brukamas okupanto, jis niekada negalės patraukti plačiųjų sluogsnių. Neliečiant čia pačių vertybių turinio prasmės, o žvelgiant tik į jų pateikimą, tarp XIII-XIV amžiaus vokiečių ordino ir dabartinių dialektinio materializmo skelbėjų negalima nematyti lygiagretumo. Tik pirmieji ant savo kardo smaigalių nešė vilties ir meilės evangeliją, ogi pastarieji neša tik ateistinį nevilties determinizmą. Ir jei pavergėjų kryžiuočių "apaštalavimas" per 200 metų nepalenkė lietuvio evangelijai, kaipgi galėtų dabar kitas pavergėjas savo "apaštalavimu" ji palenkti ateizmui! Be abejojimo, prisitaikančiųjų ir net pataikaujančiųjų visada, visur buvo, yra ir bus. Bet tai nėra platieji tautos sluogsniai.

Kad prievartinis dialektinis materializmas atsitrenkia kaip į uolą į tą patį lietuvio Dievą, į kurį savo metu atsitrenkė ir sudužo carų pastangos Lietuvą surusinti ir supravoslavinti, to negali nuslėpti nė okupuotosios Lietuvos komunistinis totalizmas.

Vienas iš jaudinančių pavyzdžių, kaip reiškiasi religijos atsparumas antireliginiam košmarui, yra 1954 m. plačiai okupuotoj Lietuvoj nuskambėjęs atsitikimas vienoje  vidurinėje mokykloje. Buvo didelis skandalas, kai paaiškėjo, kad kaikurios jaunosios pionierės savo mokyklos drauges moko religijos dalykų.

— Tu kaklaraištį (pionierės) nešiok, o širdy Dievą laikyk, — buvęs tų jaunų religijos apaš-talių šūkis.

Okupuotosios Lietuvos spauda ir radijas kartais grasomai piktinasi, kad "religiniai prietarai . . . vis dėlto yra dar gyvi žmonių sąmonėje ... ir vaikai jais yra užsikrėtę". Vilniaus "Tiesa" (1954. 12. 10.) aiškina, kad "dažniausiai tai atsitinka dėl to, kad yra religingi tėvai ar giminės, su kuriais dažnai susitinka vaikai". "Tiesa" piktinasi, kam "kai kurie tėvai laiko namuose "šventuosius" paveikslus, švenčia visokius atlaidus, religines šventes, eina į bažnyčią". O blogiausia, kad "kai kada su savimi į bažnyčią jie vedasi ir vaikus, be to, moko "poterių" ir verčia atlikinėti kitokias religines apeigas". "Tiesa" grasomai pastebi, kad "religingi tėvai klaidingai aiškina vaikams, kad tai yra gera". Suprantama, komunistinio totalizmo akimis tatai yra tikras nusikaltimas.

Būdingos vaikų religinės nuotaikos. Žinodami, kad jų religiniai įsitikinimai gali užtraukti visai šeimai valdžios rūstybę, anot "Tiesos", vaikai "paprastai slepia tai nuo mokytojų, nuo draugų . . . jie saugojasi, kad nepamatytų pas juos kryželių, medalikėlių ant kaklo". Nors pati "Tiesa" konstatuoja, kad tarp jų pasitaiko "kai kada tokie vaikai, (kurie) palaikomi tėvų stengiasi net savo idėjų propagandą vesti". Tokių vaikų tėvai paprastai pirmiausia aplankomi mokytojų ir įtikinėjami, kad "ugdant vaikų materialistinę pasaulėžiūrą šeima turi ypač padėti mokyklai", kad patiems "tėvams, ypač tiems, kurie buržuazinės visuomenės sąlygomis negalėjo pasiekti mokslo ir suprasti religijos kenksmingumą, yra labai naudinga susipažinti su moksliniu aiškinimu apie religiją". Tačiau kai ir tokie aiškinimai tėvų nepalenkia atsisakyti savo religinių įsitikinimų, tai tolimesnė priemenė yra jų viešas denunciavimas, atkreipiant NKVD dėmesį kaip į pavojingus liaudies priešus. Kai Vilniaus radijas 1954. 11. 23. denunciavo vienos vidurinės mokyklos dviejų mokinių motiną, kad ji "auklėja juos religinių prietarų dvasia", kad ji, "būdama pati religinga, verčia savo vaikus atlikti religines apeigas", kad ji "religinių švenčių dienomis neleidžia vaikų į mokyklą, o vedasi juos į bažnyčią", pagaliau, kad ji, horribile dietu, "taip pat draudžia jiems įstoti į pionierių organizaciją, manydama, kad ten jie pasidarys bedieviais", — tai mes žinome, kad toji religinga motina jau yra patekusi į NKVD "ataskaitos" sąrašus,  bet mes taip  pat   žinome,  su  kokiu heroizmu okupuotosios Lietuvos žmonės kovoja dėl savo religijos.

Todėl mes nedaug tenustembame skaitydami komunistų spaudoj, kad vienos pradžios mokyklos mokytoja, vyresniųjų pionierių vadovė, komjaunuolė, už dalyvavimą pamaldose komsomolo rajono komiteto buvo nubausta, pareiškiant "griežtą papeikimą su įrašymu į įskaįtos kortelę". Mes nedaug tenustembame komunistų spaudos ir radijo pranešimais, kad pasitaiko mokytojų, kurie ir 1954 m. "viešai skelbia savo prisirišimą prie religijos", kurie "persisunkę religijos nuodais", kurie "žaloja ne tik priaugančiąja kartą, bet atskirais atvejais turi įtakos ir jauniems mokytojams".

Tarp kita ko yra budingas toks komunistų konstatavimas: mokinių religinės nuotaikos pagyvėja jų gyvenimo sunkesniais momentais. Pvz. prieš baigiamuosius egzaminus mokiniai pastebimai gausiai lanko pamaldas. Vienos mokyklos "grupė mokinių, kurių tarpe buvo ir pionierių, kapinėse ėjo keliais aplink koplyčią".

Nevyksta dialektiniam materializmui ir kova su religinių švenčių šventimu. Jas švenčia ne tik kolchozninkai, bet neretai ir kolchozų "valdžia" drauge. Maža to, religines šventes toleruoja ir kai kurie valdžios vietiniai pareigūnai, kartais net patys dalyvaudami religinių švenčių iškilmėse. Pvz. "Tiesa" (1954. 8. 21.) apie Šv. Petro atlaidus Plateliuose taip rašo:

"Tyla kolūkiniuose laukuose kelia nerimą. Kodėl žmonės nedirba, kodėl nutilo dalgių žvangėjimas, netarška šienapjūvės, kur ta širdžiai taip miela traktor'aus daina? Pati šienapjūtė, o "Pirmūno" kolūkio žmones iš pievų kaip iššluoti, šienapjūvės betkur pamestos, dalgiai ilsisi pastogėse. Užtat keliais keleliais j Platelius judėjo dvikinkiai vežimai, per pečius persimetusios batelius slinko moterėlės... Maldininkus pralenkdama, iš Salantų j Platelius skriejo rajono vykdomojo komiteto "Pobėda"... Galbūt vykdomojo komiteto pirmininkas skubėjo j "Pirmūno" kolūkį, kad vietoje išspręstų klausimą dsl šienapjūtės?... Apsiriktumėte taip begalvodami.. Salantų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas atvažiavo į atlaidus... Apie šį pasipiktinimą keliantį įvykį sužinojo partijos rajono komitetas. Pirmasis sekretorius drg. Tuzinas susišaukė kelis biuro narius ir prie uždarų durių Taurinską draugiškai išbarė... Politinio vertinimo šiam įvykiui partijos rajono komitetas nedavė, — piktai pastebi - Tiesa".

O atsitinka ir taip, kad po 15 metų komunistų okupacijos ir prievartinio ateizmo skiepijimo pačios partijos vietinių pareigūnų "religinių apeigų metu net ištisomis dienomis uždaromos kultūros-švietimo įstaigos", atseit, komunistų klubai. Maža to. Pasitaiko net tokių partijos pareigūnų, kurie atsisako dialektinio materializmo paskaitas skaityti!

Argi visa tai neliudija, kad komunistinio totalizmo pastangos užmušti Dievą okupuotoje Lietuvoje savo tikslo nepasiekia, ir kad gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats pavergtoj mūsų tėvynėj tebėra gyvas! Argi visa tai neliudija, kad, nežiūrint Lietuvos katalikų ir kitų bažnyčių komunistinio totalizmo Molochui sudėtų didžiausių aukų, nežiūrint antikristo šėlsmo prieš religiją, nežiūrint totalistinės valstybės visų priemonių ir pastangų nutraukti lietuvių tautos ryšį su Dievu, Lietuva tebėra giliai krikščioniška, Lietuva tebekartojanti: "Eik šalin, šėtone! Nes parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbinsi ir jam vienam tetarnausi" (Mat. 4, 10.). Ko tikinčioji Lietuva dabartinėj padėty reikalinga ir laukia, tai laisvojo pasaulio solidarumo.

— Mes dažnai galvojame, — rašo Lietuvos tikintieji Pijui XII, — apie viduramžio turkų ir arabų ordas, kada iškilo didieji Romos vyrai: Urbonas II. Inocentas III. Dabartinės Rytų ordos diplomatinių žodžių, gražių kalbų nebijo. Mes dažnai klausiame, kur dingo kultūringo pasaulio tautos, kur šimtai milijonų pasaulio krikščionių. Ar nebėra pasaulyje teisybės mylėtojų, Didžių Žmonių, Ar jie nežino, kaip broliai ir seserys krikščionys yra naikinami. Ar pasaulio krikščionys užsnūdo apgaulingu suraminimo miegu ir tiki, kad mus sunaikinusios ordos sustos. Ne!... Bolševizmas pasiryžęs pasaulio civilizaciją, kultūrą ir krikščionybę sunaikinti. Neklyskime: bolševizmas laukia patogaus momento."

Tai pasakyta 1947 m. Bet argi tai nėra pei perspėjimas ir šios dienos laisvajam pasauliui, kc munistų taikaus sambūvio propagandos migdc mam "apgaulingu suraminimo miegu"?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai