Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Pabaiga

LIV
Atsistok prieš mano akis, ir tegu tavo žėrėjimas uždega mano dainas.
Atsistok tarp žvaigdžių ir leisk man pajusti, kad nuo jų šviesų užsidegė
mano garbinimo ugnis.
Žemė laukia pasaulio pakelėje;
Atsistok ant žalio jos kilimo, kurį ji nusviedė ant tavo tako;
ir leisk man pajusti jos žolėje ir pievų gėlėse savo sveikinimo didybę.
Atsistok mano vienumos vakare, kada mano širdis budi vieniša; pripildyk
jos vienatvės taurę ir leisk man pajusti savy tavo meilės begalybę.

LV
Tegu tavo meilė žaidžia mano kalbėjime ir ilsisi mano tylėjime.
Tegu ji eina per mano širdį į visus mano judesius.
Tegu tavo meilė šviečia, kaip žvaigždės, mano miego tamsybėje ir užteka
skaidria aušra mano pabudime.
Tegu ji dega mano troškimų liepsnoje
Ir teka visomis mano paties meilės srovėmis.
Leisk man nešiotis tavo meilę savo paties gyvenime, kaip arfa nešiojasi
savo muziką, ir sugrąžinti pagaliau ją tau atgal su savo gyvybe.

LVI
Tu slepiesi savo paties garbėje, mano Karaliau.
Smilčių grūdelis ir rasos lašelis atrodo išdidesnis negu tu pats.
Pasaulis nesidrovėdamas vadina savais visus daiktus, kurie yra tavo,
tačiau niekados tu jų dėl to nesugėdini.
Tu padarai mums vietos, atsistodamas nuošaliai tyloje;
todėl meilė užsidega savo pačios žiburį ir jieško tavęs:
ji neliepiama ateina tavęs garbinti.

LVII
Kai iš puotos rūmų sugrįžau atgal namo, vidurnakčio valanda
nuramino mano kraujo šokį.
Mano širdis staiga tapo tyli, kaip ištuštėjęs teatras
su užgesintomis šviesomis.
Mano dvasia perskriejo tamsą ir atsistojo tarp žvaigždžių,
ir aš   pamačiau, kad mes nebijodami žaidėme tyliame savo
Karaliaus rūmų kieme.

LX
Savo rytinėmis dainomis jis pasibeldžia į mūsų duris,
atnešdamas mums savuosius saulėtekio sveikinimus.
Su juo mes išgename savo gyvulius į laukus ir griežiame fleitą
paunksmėje.
Mes pametame jį, bet nuolat surandame jį rinkos minioje.
Darbingą dienos valandą mes staiga jį užtinkame sėdintį
pakelėje ant žolės.
Mes žygiuojame, kai jis muša savo būgną.
Mes šokame, kai jis dainuoja.
Mes lošiame iš savo džiaugsmų ir nusiminimų, kad tęstume jo
žaidimą iki galo.
Jis stovi prie mūsų laivo vairo,
Ir su juo mes supamės viršum pavojingų bangų.
Mes uždegame jam savo žiburį ir laukiame,
kada mūsų diena pasibaigs.

LXII
Kai rytą suskambėjo varpai tavo šventovėje,
vyrai ir moterys su šviežių gėlių aukomis skubėjo
miškingo krašto taku.
Bet aš gulėjau pavėsy ant žolės ir leidau jiems eiti pro šalį.
Aš manau, jog gerai, kad buvau neužsiėmęs, nes tada mano gėlės užmezgė
pumpurus.
Baigiantis dienai, jos pražydo, ir aš eisiu vakare tavęs pagarbinti.

LXVIII
Daug stygų yra tavo liūtoje; leisk man pridėti prie jų ir savo paties stygą.
Nes kai tu užgausi savo stygas, mano širdis nutrauks tylėjimą, ir mano
gyvenimas susijungs su tavo daina.
Leisk man padėti savo paties žiburėlį tarp nesuskaičiuojamų tavo
žvaigždžių.
Tavo šviesiĮ šventės šoky garsiai plaks mano širdis, o mano gyvenimas
susivienys su tavo šypsena.

LXIX
Leisk, kad mano daina būtų paprasta, kaip pasivaikščiojimas rytą, kaip
rasos lašėjimas nuo lapų,
Paprasta, kaip debesų spalvos ir lietaus kritimas vidurnaktį.
Bet mano liūtos stygos yra naujai suderintos, ir jos išduos garsus tarsi
jietys, aštrios dėl savo naujumo.
Ir nors šie garsai neturės vėjo dvasios, bet jie užgaus dangaus šviesą;
o mano dainų melodijos stipriai grumsis, kad sugrąžintų atgal tavo
muziką.

LXX
Aš mačiau tave griežiant savo muziką gyvenimo šokių salėje;
Staigiame pavasario lapų sprogime tavo juokas atėjo pasveikinti manęs,
ir, gulėdamas tarp lauko gėlių, aš išgirdau tavo šnabždesį žolėje.
Kūdikis atnešė į mano namus tavo vilties žinią, o moteris — tavo meilės
muziką.
Dabar aš laukiu ant jūros kranto, kad pajusčiau mirdamas tave ir vėl
atgaučiau gyvenimo refreną nakties žvaigždžių dainavime.

LXXI
Aš atsimenu savąją vaikystę, kada saulės tekėjimas, tarsi mano žaidimo draugas, atlėkdavo prie mano lovos šono su savo dienine ryto staigmena; kada tikėjimas nuostabiais dalykais, tarsi šviežios gėlės, kasdien žydėjo mano širdy, žvelgiančioje į pasaulio veidą su vientisu džiaugsmu; kada vabzdžiai, paukščiai, žvėrys, naudingos ir nenaudingos žolės, debesys turėjo pilniausią stebuklo vertę; kada lietaus teškenimas naktį nešė sapnus iš fėjų krašto ir motinos balsas vakare davė prasmę žvaigždėms.

Ir tada aš mąstau apie mirtį, apie užuolaidos pasikėlimą, apie naują rytą ir savo gyvenimą, prižadintą šviežiu meilės netikėtumu.

LXXII
Kada mano širdis nebučiavo tavęs su meile, Pasauli, tavo šviesa prarado
savo pilną spindesį, o tavo dangus budėjo per ilgą naktį su savo
uždegtu žiburiu.
Mano širdis atėjo su savo dainomis prie tavo šono, pasikeitė su tavimi
šnabždesiais ir uždėjo tau ant kaklo savo vainiką.
Aš žinau, kad ji tau davė turto, kuris bus padėtas drauge su žvaigždėmis.

LXXIII
Tu užleidai man vietą prie savo lango nuo pat ankstyvos valandos.
Aš kalbėjausi su tavo tyliais kelio tarnais, bėgančiais pagal tavo
įsakymus, ir dainavau su tavo dangaus choru.
Aš regėjau jūrą, nešančią neišmatuojamą savo tylą rimtyje ir
besistengiančią atverti savo gelmių paslaptį audroje.
Aš stebėjau žemę ištaigingoje jos jaunystės puotoje ir jos susimąsčiusių
šešėlių lėtose valandose.
Tie, kurie atėjo sėti savo sėklų, girdėjo mano sveikinimus, o tie, kurie
gabenosi namo savo derlių ar nešėsi tuščius savo krepšius, praėjo
pro mano dainas.
Taip pagaliau pasibaigė mano diena, ir dabar vakare aš dainuoju paskutinę
savo dainą, kad pasakyčiau, jog aš mylėjau tavo pasaulį.

LXXIV
Ji teko man, tavo dainuotojo tarnystė.
Savo dainose aš daviau balsą tavo pavasario gėlėms ir ritmą tavo
šlamantiems lapams.
Aš dainavau tavo nakties tylai ir tavo ryto rimčiai.
Pirmųjų vasaros lietų skambėjimas virto mano melodijomis ir rudenio
derliaus bangavimu.
Neleisk, mano Mokytojau, kad mano daina pagaliau baigtųsi tada, kada
tu sudaužysi mano širdį, norėdamas įeiti į mano namus, bet leisk
jai linksmai sveikinti tave.

LXXVII
—    Keleivi, kur tu eini?
—    Aš einu maudytis į jūrą, raustant aušrai pagal medžiais
nužymėtą taką.
—    Keleivi, kur ta jūra?
—    Ten, kur šios upės tėkmė užsibaigia, kur aušra atsiveria į rytą,
kur diena nusvyra į prieblandą.
—    Keleivi, kiek yra tų, kurie eina su tavimi?
—    Aš nežinau, kaip juos skaičiuoti.
Jie keliauja visą naktį su uždegtais žiburiais ir dainuoja visą dieną
sausumoje ir vandenuose.
—    Keleivi, kaip toli jūra?
—    Kaip ji toli, mes visi klausiame.
Besiveržiančių jos vandenų šniokštimas kyla į dangų, kai mes nutildome
savo kalbėjimą. Ji vis atrodo lygiai arti ir toli.
—    Keleivi, smarkiai didėja saulė.
—    Taip, mūsų kelionė ilga ir slogi.
Dainuokite, kurie esate nuvargusios dvasios, dainuokite, kurie esate
bailios širdies.
—    Keleivi, kas bus, jeigu naktis tave pasivys?
—    Mes atsigulsime pamiegoti, iki naujas rytas išauš su savo dainomis,
ir jūros šauksmas užtvindys orą.

LXXVIII
Kelionės Drauge,
Štai mano keleiviški sveikinimai tau!
O mano suvargusios širdies Viešpatie, atsiskyrimo ir netekimo Viešpatie,
dienos galo pilkos tylos Viešpatie,
Štai mano sveikinimai tau iš sugriuvusio mano namo!
O naujai gimusio ryto Šviesa,
Amžinai trunkančios dienos Saule,
Nemarios mano vilties sveikinimai tau!
Mano Vadove,
Aš esu keliautojas begalinio kelio,
Mano keleiviški sveikinimai tau!

Išvertė J. Tininis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai