| |
|
|
|
PROF. J. BRAZAIČIUI 50 METŲ |
 |
 |
 |
|
Parašė J. Grinius
|
 Turbūt, nedaug tėra lietuviškos kultūros darbininkų, kurie nebūtų pažinę prof. Juozo Brazaičio dar nepriklausomybės laikais. Ir tada, ir dabar politiniuose sluogsniuose kai kas jį pavadina jaunųjų katalikų politikes atstovu, nors jis nėra tik politinis veikėjas ir nėra toks jaunas. Juk pernai gruodžio 9 d. jam sukako 50 metų. Jis nėra sukakčių šalininkas. Tačiau tikiuosi, kad jis man atleis šį straipsneli, nes tiek jo draugams bei bičiuliams, tiek žymiai daliai lietuviškosios visuomenės malonu Juozą Brazaitį šia proga prisiminti.
Kaip daugumas mūsų šviesuomenės, J. Brazaitis — ūkininko sūnus. Jis kilęs iš to paties Sūduvos krašto, kuris Lietuvai davė Basanavičių, Kudirką, Matulevičių. Ir gimnazi'os mokslus jis išėjo Marijampolėj, ten, kur seniau į kultūrinį bei visuomenini darbą tautinio atgimimo veikėjus ruošė Petras Kriaučiūnas. Todėl nenuostabu, kad nuo gimnazijos laiku mūsų sukaktuvininkas pajuto pareigą tarnauti lietuvių visuomenei. Tarnauti trejopu būdu — gyvu ir rašytu žodžiu ir organizuotu vei'd-mu. Iš čia trys jo darbo sritys. Nors J. Brazaičiui arčiausiai prie širdies veikti žodžiu ir raštu, tačiau ir organizuotame veikime jis nėra pasyvus nė eilinis.
žurnalistas ir literatūros kritikas
J. Brazaičio tarnavimas lietuviškajai visuomenei raštu išsišakoja į du baru — į žurnalistiką ir į literatūros kritiką bei istoriją. Kas šiandien gali suskaityti, kiek jis įvairiausių straipsnių yra prirašęs laikraščiams per 29 metus? Jis ir pats jų nežino, nes niekada nesuskaitė. Tačiau nedaug tesuklystume pasakę, kad jų susidarytų keli tomai, jei kas juos visus surinktų. Jų pirmiausia reiktų jieškoti "Lietuvos" dienrašty — tame demokratinės Lietuvos vyriausybės oficioze, — kur J. B. pradėjo rígu-liarų žurnalisto darbą. Toliau tektų sustoti ties dažnu "XX Amžiau3" numeriu. Nors tame dienrašty (1936-40 m.) J. B. tedirbo kaip vienas dsš'm-ties redakcinio kolektyvo savanorių (greta nuolatinių redaktorių), tačiau jo žodis ir autoritetas ten buvo svarūs. Pirmiausia svėrė jo patyrimas: toj mūsų dešimty, kuri "XX Amžių" pašaukė į gyvenimą ir jį nuolat rėmė savo darbu, tik vienas jis tebuvo anksčiau dirbęs dienrašty, kai tuo tarpu mes kiti anksčiau tebuvome buvę žurnalų ar savaitraščių bendradarbiai ir redaktoriai. Antra, J. B. svoris reiškėsi jo draugišku būdu, jo taktu ir jo sugebėjimu suderinti skirtingas nuomones. Jo įtaka buvo stipriai jaučiama ir labai reikalinga "XX Amžiaus" pirmaisiais metais, kol vėliau jį galėjo pavaduoti a. a. dr. Ign; Skrupskelis.
Okupacijų ir tremties metai nebuvo palankūs J. B. žurnalistiniam darbui. Viena, stigo laikraščių, kur iia būtų galėjęs laisvai savo mintis dėstyti. Antra, gyvenimo reikalavimai jį buvo nustūmę į pelitinį organizuotą darbą. Nuo io atsip!ėšdamas, jis retokai beparašydavo laikraščiams. Tik nuo 1952 m. pradžios apsigyvenus JAV ir pradėjęs dirbti "Darbininko" redakcijoj, jis žurnaTstinio darbo turi į valias.
Antras baras, kur J. B. reiškiasi raštu, yra literatūros istoriia ir kritika. Teatro spektaklių ir knygų recenzijų jis jau rašė, dar tebebūdamas "Lietuvos" redakcijos nariu (ligi 1927 rn.). Nenutraukė jų ir vėliau. Tik šituos straipsnelius ir straipsnius vėliau dažniausiai skirdavo "židiniui' ir "XX Amžiui". Atsidūręs tremty, literatūros klausimais kartais parašydavo "Aidams". Ir dabar ten teberašo.
Didesnieji J. B. kritikes ir literatūros istorijos straipsniai, ypač tie, kurie buvo kilę iš viešųjų paskaitų lietuvių literatūros klausimais, vėliau buvo surinkti ir išleisti viena knyga vardu "Lietuvių Rašytojais". Greta monografijos apie Tumo-Vaižganto kūrybą ("Vaižgantas") "Rašytojuose" J. B. geriausia atskleidžia savo metodus. Kaip kritikas, jis ten pasirodo sintetinio metodo šalininkas — sociologinis, istorinis, psichologinis, idėjinis bei estetinis metodai ten sueina į vienybę rašytojo asmeniui atskleisti, jo kūrybai išaiškinti ir įvertinti. Tokį pat sintetitišką J. Brazaitį sutinkame ir "Visuotinės Literatūros" dviejose knygose. Nors jos skirtos mokykloms kaip vadovėlis ir parašytos dviejų trijų žmonių, tačiau J. B. buvo jų redaktorius, kuris taikė savo metodus ir stilių. O stilistas dailintejas jis yra didelis. Jei jis tolerantiškas nevienu atžvilgiu, tai stiliaus kultūroj jis tolerancijos nepripažįsta. Jis mintį stengiasi išreikšti trumpais ir paprastais sakiniais. Tiesa, jis mėgsta vaizdumą ir reljefin-gumą, tačiau tiek, kiek tai tarnauja minties aiškumui. Todėl jo straipsniai ir knygos skaitomi lengvai, ypač kad rašydamas jis stengiasi prisitaikyti prie skaitytojo, o ne atbulai.
Mokytojas ir profesorius
J. Brazaičio veikimas gyvu žodžiu buvo skirtas Lietuvos jaunimui. Jam jis dirbo kaip mokytojas ir universiteto profesorius Kaune. Mokytojauti jis pradėjo tada, kai buvo uždarytas "Lietuvos" dienraštis ir dr. K. Jokantas pakvietė jį dėstyti li"tuvių literatūros Kauno "Aušros" mergaičių gimnazijoje. Ten jis dirbo tol, kol reikėjo palikti Lietuvą. Rodos, tik vienerius metus tebuvo mokytojo darbą pertraukęs, kai numatytas p~o-fesūrai savo žinias gilino ir plėtė Bonos universitete (Vokietijoj). Kad darbą gimnazijoj J. B. mėgo ir vertino, gal geriausiai liudija tai, kad, net draugų raginamas mesti mokytojo pareigas, jis jų nemetė net tada, kada jau profesoriavo universitete ir, be to, jau buvo pradėjęs dirbti politikoj. Kad mūsų sukaktuvininkas mėgo ir mėgsta pedagoginėj plotmėj bendrauti su jaunimu ir kad šis jam atsilygina dėkingu palankumu, tai geriausiai mums galėtų pasakyti buvusios gausios "Aušros" gimnazijos absolventės, jo universitetinių paskaitų buvę klausytojai ir jaunimo sambūrių dalyviai. Sistemingai paruoštos pamokos ir paskaitos, sklandus, vaizdingas ir nuoširdus jų dėstymas nupelnydavo ir nupelno J. B-čiui daug draugų klausytojuose.
Asmuo
žinau, kad šita suglausta apžvalga bus nepatenkinti tie skaitytojai, kurie J. B-tį pažįsta iš arčiau. Juk čia suminėti jo svarbesni darbai tėra tik griaučiai, pro kuriuos beveik nematyti asmens. O kaip tik J. B-čio asmens ypatybės įgalino jį atlikti įvairius darbus ir nupelnė populiarumą visuomenėje. Juk ar maža moksleivių, studentų, jaunų poetų, rašytojų, menininkų, kunigų, profesorių, mokytojų, žurnalistų, karininkų ir politikų yra lankęsis jo bute su reikalais ir be reikalo? Ir visi jie buvo sutikti palankiu šypsniu ir draugišku rankos paspaudimu palydėti. Nors šeimininkas kartais labai užimtas, tačiau jis niekam neuždaro savo durų. Nors gausių lankytojų reikalai ir rūpesčiai labai įvairūs, kartais net siaurai asmeniški, J. B. juos visus stengiasi išklausyti, suprasti, padėti. Jei klausimas būna toks surizgęs, kad neįmanoma kas bepatarti, J. B. randa bent paguodos ir padrąsinime žodį. Tiesa, tas jos žodis dažnai neiškalbingas, paprastas ir santūrus, kaip ir jis pats, bet visada nuoširdus ir linkįs gero. Su asmenimis draugiškas ir atlaidus, visuomeniniuose ir politiniuose reikaluose J. B. atsargus, jieškąs, kas žmones jungia, o ne skiria, todėl linkęs į kompromisinius ir sintetinius sprendimus, tačiau J. B. taip pat moka būti kovingas, patvarus ir kietas, kai to reikalauja jo pasiimtos pareigos, Lietuvos interesai ir krikščioniškieji idealai. J. Grinius
Lietuvos jaunimui tarnavo J. B. taip pat plunksna ir kitokiu būdu — redaguodamas bene dvejus metus moksleivių žurnalą "Ateitį", ruošdamas jiems vadovėlių arba pats vienas ("Poetika"), arba kitus pasitelkęs ("Skaitymai" su A. Skrupske-liene ir A. Vaičiulaičiu). Nors Kauno universiteto studentams dėrtomas lietuvių literatūros ir lietuvių tautosakos paskaitas beveik visada ištisai parašydavo, tačiau iš tos gausios medžiagos spaudai nedaug tesuspėjo duoti. Iš tų stipriai perdirbtų paskaitų tik viena augščiau minėta knyga apie Vaižgantą tebuvo paskelbta. O buvo parašyta stambi ir gerai dokumentuota knyga apie Maironį. Baigiama perrašinėti mašinėle ji liko Lietuvoj. Ten taip pat liko medžiaga apie Duonelaitį ir daugelį kitų mūsų rašytojų, kaip ir tautosakiniai jo darbai.
Visuomenininkas ir politikas
Visuomeninėje kultūrinėse organizacijose J. B. dalyvavo nuo pat gimnazijos. Nors nemėgo ir nemėgsta organizacijoms vadovauti, tačiau ir šitų pareigų neišvengė. Jis sėkmingai yra pirmininkavęs Ateitininkų Sendraugių s-gai ir Lietuvių Kalbos bei Literatūros Mokytojų draugijai. O Lietuvos okupacijos ir tremties metai pastūmėjo J. B-tį į dar sunkesnį ir sudėtingesnį vadovavimo darbą — į politiką. Ir čia jam teko pareigos, apie kurias jis normaliais laikais tikriausiai negalvojo. Antai, 1941 m. birželio mėn. sukilėlių pastatytoje Laikinojoje Lietuvos vyriausybėje jam tenka ministerio pareigos su dviguba atsakomybe. Kai vokiečių naciai Laikiną Vyriausybę likvidavo, J. B. viešumoj lyg nutyla, tačiau su kai kuriais tos vyriausybės nariais pradeda veikti slaptai. Švietimo tarėjas dr. Pr. Germantas (vėliau miręs Stutthofo kacete), kuris vykdė plačią ir Lietuvai naudingą švietimo politiką, laikas nuo laiko slaptai susitikinėja su J. B-čiu, teiraujasi jo nuomonės ir nekartą ją gyvendina. Rezistencijai prieš nacius derinti ir organizuoti J. B. su draugais sukuria Lietuvių Tautos tarybą, kuri vėliau buvo sulieta su Lietuvai Laisvinti komitetu. Iš to susijungimo 1943 m. rudenį susidarė Vlikas. Jo politinės komisijos pirmininku vėl tampa J. B. Kai naciai Vliką dešifravo ir daugumą jo narių suėmė, turėjo būti areštuotas ir jo politinės komisijos pirmininkas. Tačiau, dėkui Dievui, jam, kaip ir Vliko pirmininkui prof. J. Kaminskui, pavyko išsislapstyti, kol Vliko nariai, išėję iš kalėjimų, vėl atkūrė tą organą Vakaruose. Nuo 1946 m. pabaigos jame J. B. atstovauja Lietuvių Frontui. Kai, Berno susitarimus vykdant, sudaroma Vykd. taryba, J. B. joj pradeda eiti Informacijos tarnybos valdytojo pareigas. Kokias tik knygas apie Lietuvą Vlikas išleidžia ar subsidijuoja ligi 1951 m., jos visos yra J. B-čic darbo ar rūpesčio vaisius.
Nuo 1948 m. prasidėjusi plati tremtinių emigracijos banga paliečia ir Vliką. VT pirmininkas ir vienas mūsų žymių diplomatų V. Sidzikauskas 1950 m. vidurvasarį turi taip pat išvažiuoti į JAV. Kyla klausimas, kam pavesti Užsienio Reikalų tarnybą, kuriai ligi tol vadovavo V. Sidzikauskas. Naujai išrinkta VT minėtą postą siūlo J. B-čiui. Tačiau šis atsisakinėja, ginasi, kad tokiam darbui netinka. Bet joks kitas VT narys URT valdytojo pareigų taip pat imti nenori. Pagaliau draugų prikalbamas, J. B. sutinka ir URT valdytojo pareigas eina stropiai ir gerai iki 1951 m. pabaigos, kada ir jam pačiam tenka išvykti į JAV. Išvažiuodamas tačiau jis tc svarbaus posto nepalieka neaprūpinto. Jis išplėšia iš Romos keliems mėnesiams prof. Z. Ivinskį, kad šis jį pavaduotų, o pats pasižada grįžti iš JAV į Europą, jei tik Vlikui bus reikalingas.
Asmuo
žinau, kad šita suglausta apžvalga bus nepatenkinti tie skaitytojai, kurie J. B-tį pažįsta iš arčiau. Juk čia suminėti jo svarbesni darbai tėra tik griaučiai, pro kuriuos beveik nematyti asmens. O kaip tik J. B-čio asmens ypatybės įgalino jį atlikti įvairius darbus ir nupelnė populiarumą visuomenėje. Juk ar maža moksleivių, studentų, jaunų poetų, rašytojų, menininkų, kunigų, profesorių, mokytojų, žurnalistų, karininkų ir politikų yra lankęsis jo bute su reikalais ir be reikalo? Ir visi jie buvo sutikti palankiu šypsniu ir draugišku rankos paspaudimu palydėti. Nors šeimininkas kartais labai užimtas, tačiau jis niekam neuždaro savo durų. Nors gausių lankytojų reikalai ir rūpesčiai labai įvairūs, kartais net siaurai asmeniški, J. B. juos visus stengiasi išklausyti, suprasti, padėti. Jei klausimas būna toks surizgęs, kad neįmanoma kas bepatarti, J. B. randa bent paguodos ir padrąsinime žodį. Tiesa, tas jos žodis dažnai neiškalbingas, paprastas ir santūrus, kaip ir jis pats, bet visada nuoširdus ir linkįs gero. Su asmenimis draugiškas ir atlaidus, visuomeniniuose ir politiniuose reikaluose J. B. atsargus, jieškąs, kas žmones jungia, o ne skiria, todėl linkęs į kompromisinius ir sintetinius sprendimus, tačiau J. B. taip pat moka būti kovingas, patvarus ir kietas, kai to reikalauja jo pasiimtos pareigos, Lietuvos interesai ir krikščioniškieji idealai. J. Grinius
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
