Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Вlekaitis   
RUDENS    TEMA

Nutrūkstančių gaidų pulkais pasikėlė
su lapais nuo tūkstančiarankių čelistų
rudens tema. — Ne, neklystu,
variniai bukai: mes — vėlės,

mes vejame vėjuose šermeninę
giesmę ir skriejam su ja pro metus,
mes — vėlės. Ir aš su jumis metu
save po lašą, po lapą mėlynėn—

kaip jie klykdami skrenda, kaip sminga į viršų,
žiūrėk — kaip jie krenta augštyn,
į žvangantį dangų, įniršę
vanagai mano šauksmo karšti!
 

MEDŽIOTOJAS

Tyliuos miškuos
skamba vienintelė švelni
muzika, kurią aš pakeliu:
dideli, mėlyni lietūs, nuplauną pėdsakus,
ir lapai, ir lapai, variniai lapai, apkloją pėdsakus
bėgančius pėdsakus žėrinčios Laimės.

Ją veja pavydūs vaikai —
medžiokliniai mano šunes.
Aš turiu jų šimtus,
alkanų, kaip strėlių,
niekada jos nemačiusių, vejančių, vejančių,
šimtus akimis, kurios regi tiktai už akiračio,
šimtų šimtus, o vienu vardu —
Norai.

O už akiračio,
seniai nutilusiais lapais,
sruvena skaidrus, vis gilyn į girią,
pėdsakų jos upokšnis.

SODAS PRIE NEMUNO

Mūsų sodas vėl aplankė mane,
nematytas dvidešimt metų!
Mano koja prisiminė, kaip dega
dilgėlės palietimas, kaip rasa,
ir kad žemė tik basą atpažįsta sūnų.
Grįžo skraistės iš nebaltintos tylos,
ant kurių bunda ankstyvas rytmetis,
nuklodamas nuo lapų vėsumą
ir leisdamas vėl judėti lengvai
medžių siluetams. Grįžo takas
tarp obelų ir serbentų, takas į upę.
Ir kažkokia balta mergaičiuke
tebelaksto sodu, ir noriu pas ją.

Mane vėl aplanko platūs sapnai,
ir jų šešėliai nutįsta į mano dieną
toli už vidudienio. Ir skauda.
 
METINĖS

žiemos šviesa užkrinta man ant veido:
— Pažadink man akis. Aš — pernai. Aš — čia pat. —
Bet medžiuose — bežadės šerkšno raidės.
Naktis,  kaip kaukė, delnu  užčiaupta.

Tik nemigui sidabro menas gaidos
iš anuomet — jos aidas, jos našta,
ir sudreba naktis, gedėjusi ir geidus,
kaip guolis jai, kaip skausmas, paruošta.

Jau metas man. Vaiduokliai  nesiguodžia!
Veidai su veidrodžiais nuo sena sukeisti.
Aušra užsidega, skaudi, kaip atmintis,
ir gęstančias akis man geria godžiai.

Jau ašaromis laša spinduliai keisti:
tai man ant rankų prašos gimę žodžiai.
 
BALTOJI  TEMA
 
Jau mėnesiais renkasi tylos aplinkui
mane, ir oras nuo jų kimus, kaip vata.
Dar nuojauta kartais pro sapną suklinka,
o ne — kaip lunatikė nuotaka, vaikšto balta.

Sueis nė sapnuos nematyti kaimynai
ir antikinėm kaukėm liūdnai linguos.
Ant sniego, absoliutaus, kaip tyla, ir gryno
eglių šakelių nebus. Languos

nebus vainikų. Ir artima
moteris sutemom  neis  palydėti.
Vos mano pirštų galais palytėta,
neišsapnuota, neišliūdėta,
plauko aplinkui baltoji tema.

(Iš spausdinamo rinkinio "Vardai vandenims ir dienoms")

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai