Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
STIGMOS
Nebuvo čia nei angelo, nei serafino,
Alvernos kalno, jiečių ir vinių,
Tik ta ilga liūdnų dienų grandinė
Su ašarom, giesmėm, raudonu jurginu.

Nebuvo čia nei vizijų, nei apšvietimų —
Tik ta blanki mėnulio pilnatis —
Bet vieną kartą atsivėrė stigmos
Ir šioj vargingoje žmogaus būty.

Dabar jau nebegalima jų benuslėpti
Po stora atgailos ašutine —
Mačiau per Cedrono upelio lieptą
Su stigmom einančias minias.

VIENUMA

Ateis dienų, kad nežinosi,
Kur šiaurė, pietūs, vakarai,
Ir nei su beržu, nei su uosiu
Nepakalbėsi atvirai.

Tu jiem sakysi, kad čia liūdna,
O jie tau aiškinti pradės,
Kaip ėjo rytmetys per liūną,
Kaip klykė puldama žvaigždė.

Tada, skausmingai atsidusęs,
Jau nežinosi, kur esi,
Nors širdį trauks į vieną pusę
Kažkoks beribis ilgesys.

Ir pamatysi, jog ant medžių
Daugiau bus šiaurėj samanų,
Jog tu esi čionai tik svečias,
Išklydęs iš namų sūnus.
 
LAUMES

Sako, laumės dailiai verpia, dailiai audžia,
Našlaitėlį, pamirštą laukuos, aprėdo
Ir lopšinėj apdainuoja graudžiai,
Graudžiai,
Velnio pavogtą per Jonines,
Paparčio žiedą.

Tik neaišku, kur jos gulė, kur jos kėlė,
Kai, nemigus lig aušros, motulė verpė,—
Neatėjo, nepadėjo, nepasupo
Man lopšelio,
Draskant žiemiui naktimis
Nuo stogo kerpes.

Jos, matyti, pačios triūsė, pačios puošės,
Susimetusios būriais ant upės kranto,—
Laumių giminė, lyg skambanti beržyne
Tošis,
Šiaurės vėjo — mano verksmo —
 Išsigando . . .

MALDA

Kai rytmetį augšti šviesos fontanai veržias,
Pažvelk, o Viešpatie, kaip Lietuvoj tamsu,
Pažvelk į topolį, į svyruonėlį beržą —
Į visą Lietuvą pažvelk iš debesų.

Nejaugi per mažai ligšiol dienom ji verkė
Ir naktimis maldoj budėjo per trumpai —
Ji ėjo baudžiavas, lyg paskutinė vergė,
Jos praeitis garsi vien kryžiais ir kapais.

Per Joninių nakties langų rasotą stiklą
Saulėleidžių žarom grožėjos Lietuva.
Paparčio žiedą gi pasivogė baidyklės,
Nušliaužtojo šalna pakalnes ir kalvas.

Dabar pro ašaras sunku matyti taką,
Tik galima pajaust, jog Tu esi arti —
Jai šlama nuolatos verksmingų medžių šakos:
Jau baigiasi naktis, jau baigiasi naktis.

Kai rytmetį augšti šviesos fontanai veržias,
Pažvelk, o Viešpatie, kaip Lietuvoj tamsu.
Pažvelk į topolį, į svyruonėlį beržą —
Į visą Lietuvą pažvelk iš debesų.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai