Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANAPUS TEISYBĖS PDF Spausdinti El. paštas
ANTANAS GUSTAITIS; Anapus teisybes, humoristiniai eilėraščiai, 144 psl. Gabijos leidinys.

Nesimokęs jokioje vaidybos studijoje, nevaidinęs jokiame teatre — Antanas Gustaitis yra pasidaręs viena iš ryškiausių pastarojo dešimtmečio mūsų scenos pajėgų. Per tą laikotarpį jis pasirodė daugiau negu 100 kartų įvairiuose literatūros vakaruose ar koncertuose. Vien jau jo pasirodymas scenoje, nekalbant apie mimiką, gestus ir intonacijas, gyvai nuteikia margą žiūrovų minią. Pats Gustaitis pabrėžia esąs sakytojas, ne rašytojas. Iš dalies tai yra tiesa: Gustaitis ne deklamuoja, tik išsako savo eilėraščius; rodos, jis ir rašė tik tam, kad pats paskaitytų klausytojams, bet ne spaudai.

Tačiau, nekartodamas jau girdėtų dalykų, kiekvienai išvykai pateikdamas vis naują "programą", per eilę metų sukaupė tų eilėraščių tiek, kad jie toli gražu netilpo į stambią poezijos knygą. Į šį pirmąjį Gustaičio rinkinį nepateko ne tik Lietuvoje rašytieji eilėraščiai, bet ir Vokietijos stovykliniai laikai autoriaus čia paniekinti. Iš anų laikų tebus pasimaišęs vienas kitas gabalas, ir tai gerokai perdažytas ar nukirptas. Pvz. "Pavasario simfonija", kurios pirmavaizdis "Dievo Paukštelyje" 1947 m. turėjo 11 posmų, šičia susitraukė į penkis.

Įvairių spalvų veikėjai su trafaretan įaugusiais jų siekimais, asmeniniai, bendruomeniniai ir politiniai reikalėliai teikia humoristui gausybę laikinių ir antlaikinių motyvų. Pirmųjų vietų mėgėjai, idealų skelbėjai (žodžiais...), pinigų gerbėjai, nieko nenusipelnę sukaktuvininkai, netesėti pažadai, skaidrūs atsiminimai, apdūmojimas, kas būtų, jei grįžtų praeitis — šios ir panašios temos satyrikui yra dėkingos, ir mūsų autorius gana pakabiai suima ir apvaldo jas.

Laiko ligos, ėdančios mūsų dienų didvyrį, knygoje bus užėmusios pirmaujančią vietą: 1. egocentrizmas, t. y. savo asmens kulto kėlimas ir kartu kito darbų ignoravimas ("Aš"), 2. absoliutinis pasyvumas, tingumas, išreikštas augštielninko gulėjimo malonumu ("Augštielninkas"), 3. modernus beprincipiškumas, kuriuo "už tiek pat vagiu, perku, parduodu", "taip pat myliu Liucipierių ir Dievą" ("Modernioji elegija"), 4. įkūnytoji "dorybė", "atspari" melui, taurei, neapykantai, meilei ir kitoms pagundoms "šiam grieko pasauly" ("Dorybės uola") ir pan. Kai tokių didvyrių aplinkui pilna, tai ir visas pasaulis pajuodęs — lygiai totalinių, kaip ir demokratinių valdžių santvarkoje, kur pro visokias "uždangas valstybėj ar pirty" pastebėtų "dorybių ir apnuogintų kiaulysčių" akivaizdoje net pats velnias išbąla ir "griebias už ragų", kaip kad panašiu atveju nustebęs žmogus griebias už galvos ("Mano velnias"). Šia proga pasakytina, kad velnio motyvas Gustaičio lyrikoje yra gausus ir originalus, tik šion knygon tų motyvų nedaug bus patekę. Gustaičio velnias gyvena tos pat mūsų planetos paviršiuje: važinėja Cadillac'u, žavi minias, jam visi "po kanopom" beria gėles, "o gal netyčia net kunigėlis uždėtų ranką man ant ragų" (24 p.).

Iš Gustaičio, beje, galima būtų reikalauti visuotinesnių temų ir problemų, kurios nebūtų tiek surištos su laiku. Juk aktualijos, nūnai eilėraštį padarančios itin gyvą ir populiarų, greit nueis į PL Archyvą, o Gustaičio poezija šiaipjau turi duomenų išlikti šiapus archyvo. Autorius tai puikiai žino, dėl to jau šiandien bus nuslėpęs anuos, Vokietijoje buvusius dar taip aktualius, stovyklinius apdūmojimus. Praktiškai, žinodami Gustaičio poezijos genezę ir paskirtį, suprantame, kad aktualija kaip tik sudaro eilėraščio viršūnę tuo metu, kai jis pasiekia gyvenimą, t. y. kai atlieka savo paskirtį, dar aiškiau pasakius, tada, kai autorius jį perteikia margai žiūrovų miniai, kuriai aktualija yra viskas. Bet kiek svorio bus netekę tie eilėraščiai tada, kai skaitytojas jų aktualijų ne-bepagaus be komentarų ?

Visam rinkiniui tiktų motto: "Viskas kišenėj — nieko galvoj" (54 p.). Posto akiai mūsų buitis — liūdna tuštuma, kurioj "kurčias kurčio negirdi" ir "net akyla akim siuvėjo matai, kad nieko nematai" (41 p.). Žmogaus šuniškumas, kiaul'škumas, suasilėjimas, ar tiksliau šuniškas, kiauliškas, asiliškas žmogus žengia per platųjį pasaulį:

žengia kiaule per pasaulį
Ir trinyčiuos, ir frake (130 p.).

Troškiose "veiksnių ir tarinių" kautynėse nesinori humoristui net žmogumi bebūti; verčiau pavirsti pele, menka muse ar šunim:

Palikęs svetimuos kraštuos,
Norėčiau virst šunim,
Kad nieks neklaustų, kiek kaštuos,
Tik rūpintųs manim (50 p.).

Grynų parodijų, kadaise T. Tilvyčio taip apsčiai pamėgtų, Gustaičio knygoje nerandame. Užtai nemaža yra, taip sakant, santūrių imitacijų, kur to ar kito žinomo eilėraščio motyvas ar mintis ne apverčiama, tik "pritaikoma" mūsų laikams; "Man vis tiek pat..." (27 p.), "Užtrauksim naują giesmę, broliai..." (47 p.), "Ne tas šiandien didis..." (57 p.). Šauniausioji tų imitacijų yra "Vienas žodis — ne kalba..." (55 p.).

Juokui sukelti Gustaitis turi gausių priemonių. Sakysim, skirtingų motyvų (erotinio su politiniu, patriotinio su asmeniniu...) mišrainė viename eilėraštyje sužadina gyvą. linksmą nuotaiką. Patetiškas stilius, tarytum turįs graudenti, iš tikrųjų sukelia dvigubą juoką. štai šešiapėdžio jambo iškilmingumu vaizduojamas mūsų tautiečio atsisveikinimas su Europa ir jojo svajonės bent salietros maiše iš Čilės kada sugrįžti į tėvynę, kad čia juo pabarstytų "rugelį ar tabaką" (38 p.). Įdomus nelauktas vaidmenų sukeitimas pvz., kai, tikėdamiesi žmogaus įkandimo (metaforiškai tatai labai įprasta), susilaukiame tikrojo šuns dantų: "Va. maniau   žmogus,   o  čia — šuva!" (121 p.). Arba vėl tokie servantiški butaforijų paskirčių sukeitimai: "Ir kai nuplyšo kovoj chalatas" (20 p.), "Ir blaškosi audroj prie šonų tuščios terbos" (37 p.). Efektyviai panaudojamas žodžio prasmių įvairumas.

Tegul ugnies liežuviai raitos
Ir ryja priešų liežuvius (8 p.).

Apstu groteskinių plonybių, kaip kad blusa, prasiskverbianti pro sargybų durtuvus, "nepaisius žus, ar nugalės, net prezidentą ji aplanko nakčia ir be eilės" (126 p.).

Formą poetas valdo meistriškai. Puiki kalba, klasiškas ritmas, tikslus rimas. Siekdamas rimų tikslumo, nepaiso kartais net gramatinių lyčių: margumas — kramtomas gumas (kramtoma guma), sumaišius — ragaišius (ragaišis). Vaizdingumą pasiekia ne tiek metaforomis, kaip kad Pulgis Andriušis; tiesiog drebia neįprastus vaizdus, netikėtus pasakymus: "arklys, grojąs gitarom", "nuplikus pelėdos galva", "kai žvelgi pro kilpą kiaulės uodegos".

Vis dėlto Gustaičio stiprybę sudaro ne pati eilėraščio forma, bet jo "fabula". Todėl trumpieji eilėraščiai, kurių, beje, nedaug tėra, nesudaro efekto (pvz. "Laiminga vasara"). Užtat labiausiai vykę tie ilgieji, "fabuliniai", pavyzdžiui: "Absoliučiai tobulai", "Jeigu juodas būtų baltas". Pastarojo eilėraščio forma pasiekusi virtuozišką žaismingumą. Tas eilėraštis liks klasiškas skambios, gyvos, žaismingos poezijos pavyzdys. Štai vienas jo posmelis:

Jeigu vienas parašytų,
Kits jį nerašyt prašytų,
Nuogą laikraščiuos paišytų,
Ant galvos kuolus tašytų,
Skiedras su smala  maišytų,
Tom skiedrom jį apkaišytų,
Apkaišytą nupašytų,
Nupašytas—vėl  rašytų,—
Tokia dviguba pekla
Tai  kultūrine veikla (81 p.).

Niekas Antanui Gustaičiui iki šiol neginčijo rašytojo, ir tai savito rašytojo, vardo, nors jis dar nebuvo išleidęs ne vienos knygos. Tačiau pusės amžiaus sulaukusio autoriaus debiutinė knyga "Anapus teisybės" Gustaitį iškelia į šio lyrikos žanro viršūnę. Ir tai yra teisinga ir pelnyta: kai kiti mūsų rašytojai (Binkis, Žitkevičius, Baronas...) humoristinius eilėraščius laiko antraeile specialybe, Gustaičiui jie yra pagrindinė duona. Visą savo talento svorį, visą poeto dėmesį ir rūpestingumą jis sukaupė į juos, į tą graudžiai linksmos nuotaikos poeziją.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai