Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EGZISTENCINIS LAIKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. P. CELIEŠIUS   
Nieko, rodos, nėra aiškesnio ir tikresnio, kaip laikas. Net ir primityviausias žmogus juk žino, kad yra rytas, vakaras, diena, naktis, metų seka. Jau gilios senovės žmogus mokėjo laiką dalinti į tam tikrus vienetus, kaip sutartinius ženklus, ir jais žymėti veiksmų seką.

Berods, pirmasis moksliniu metodu nagrinėjo ir aptarė laiką graikų filosofas Aristotelis (384-322) savo veikale "Fizika". Anot jo: laikas yra vienas po kito sekančių judesių skaičius. (Phys. IV. 11). Tokią laiko aptartį perėmė Tomas Akvinietis, trumpai išreikšdamas, kad laikas yra judėjimo matas (1. q. 10, a. 4) — tempus vero est mensura motus. Tokiu būdu anoji aristotelinė laiko samprata tapo tradicine ir, kaip atbaigtoji mokslo tiesa, pateko į mokslo vadovėlius sekančia aptartimi: tempus est numerus mo-tuum secundum prius ac posterius. Trumpai sakant: laikas yra slinkties matas.

Ir vis dėlto tokia aiški ir atbaigta laiko samprata susvyravo savo pagrinde, kaip nepilna ir tik dalinai paliečianti būties matavimą. Bene pirmasis bus moksliškai suabejojęs laiko tiesos tikrumu šv. Augustinas sakydamas: kas yra laikas, rodos, žinau, kol manęs niekas neklausia. Bet jeigu aš noriu klausiančiam paaiškinti, aš pats nebežinau, kas yra laikas (Conf. 11, 14). Net ir tas pats Aristotelis, pagrindęs laiką slinkties momentų skaičiumi, apsižiūrėjo, kad dabartis tokiu laiku negali būti išsakoma. Jis teisingai įžvelgė, kad dabartis turėtų būti šalia laiko momentų (Phys. VIII, 1.). Bet kas ji yra, jis neįstengė atsakyti. Dėl to ir pas šv. Augustiną nesusimezgė laiko sampratos galai, nes jis jautė, kad šalia laiko slinkties momentų turėtų būti kažkas pastovaus, kas yra ne judėjimu pagrįsta, bet trūka (duratio).

Tą nuojautą Jonas Dunskotas (c 1270-1308), persprendęs moksliniu metodu, pavertė mokslo tiesa, kad laikas savo giliausiame pagrinde yra matuotinas ne slinktimi, bet trūka (duratio). Kiekviena būtybė pirmiau turi savyje egzistuoti ir tik po to ji gali reikštis judėjimu. Taigi pirminis laiko pagrindas yra egzistencija, o ne judėjimas. Šis pastarasis yra antrinis laiko momentas. Trūkos matas yra egzistencinis, kiek jis liečia pačią egzistenciją — sako Jonas Dunskotas (RP 2, d. 2, q. 1, n. 2). Egzistencinė trūka mūsų kasdieninėje kalboje vadinama dabartimi. Tik dabartis įgalina mus teigti apie praeities ir ateities įvykius. Jeigu nebūtų dabarties, pro kurią vyksta slinktis, tai kaip mes galėtume konstatuoti įvykius, kaipo praėjusius arba ateisiančius? Jeigu būtų pasaulyje tik vienas vienintelis daiktas, tai kaip galėtume konstatuoti jo judėjimą ir kalbėti apie jo praeitį ir ateitį. Aišku, nebūtų jokios praeities nei ateities. Nebūtų nei ryto, nei vakaro, nei mėnesių, nei metų, nei šimtmečių. Bet būtų tam daiktui nuolatinė dabartis. Ir tai ji būtų ne kas kita, kaip tik jo paties egzistencija. Žinoma, tas daiktas turėtų būti nesudėtingas, nes sudėtingume yra dauguma, ir tuo pačiu gali vykti judėjimas.

Kiekvienos būtybės egzistencija, pagal Jono Dunskoto sampratą, yra vientisa, be jokio sudėtingumo. Ji neturi savyje jokio judėjimo ir keitimosi. Arba ji visa yra, arba jos visai nėra. Ir dėl to visokios rūšies egzistencija yra matuojama dabarties laiku (Ox. 2, d. 2, q. 4).
Jeigu dabartis yra grindžiama tik būtybių egzistencija, tai kas pagaliau yra toji egzistencija?

Egzistencijai nepakanka paprasto buvimo, kaip, pavyzdžiui, idėjai, sugalvotam skaičiui, arba galvoje turimam planui, bet reikia realaus buvimo. Realus gi buvimas palaikomas tam tikros būtybėje esančios galios, kurią Dunskotas vadina įtampa (intensitas). Intensyvumas arba įtampa reiškia vidinę egzistencinę jėgą, išlaikančią būtybę jos buvime. Egzistencinė įtampa yra pirminė ir svarbiausioji būtybės savybė. Ji turi būti pirmiau savyje ir tik po to gali reikštis medžiagos pagalba išviršiniai tam tikrais pavidalais. Tai yra antrinis egzistencijos momentas. Egzistencinė įtampa, priimdama savin medžiagos, keičia savo išvaizdą, bet ne savo egzistencinę galią. Ši pastaroji yra tokio pat stiprumo mažiausioje būtybės dalelėje, kaip ir jos visumoje. Išviršinis būtybės kitėjimas ir jos apsipavidalini -mo įvairavimas sudaro būtybės judėjimą, vienas po kito bėgančių momentų grandinę. Pati egzistencinė įtampa nuo jos ats'radimo momento iki pabaigai yra tokia pati. Ji nesikeičia. Ji pati savo buvimu yra atvira pati sau visumoje. Joje nieko nėra praėję ir nieko neprisidės. Ji neturi savyje dalių, kurių įdalinimu būtų galima skaityti jos vienas po kito besikeičiančius momentus. Būtybių egzistencija yra visa kartu. Ji yra visados vientisa dabartis.

Štai šitas substancialus būtybių momentas ir yra, anot Dunskoto, matuotinas dabartimi (Ox. 2, d. 2, q. 2, n. 6), kuri niekados nesikeičia. Šios rūšies laikas yra egzistencinis laikas, nes jis liečia tik būtybių egzistenciją. Jis visai yra neutralus būtybių išviršinio pavidalo įvairavimo požiūriu. Išviršinių pavidalų įvairavimas sudaro nesibaigiančią bėgančių momentų grandinę. Ši grandinė yra ne kas kita, kaip mūsų turimas laikas aristoteline prasme. Kadangi jis apima būtybių apsipavidalinimo įvairavimą ir jų judėjimą, todėl galima šios rūšies laiką vadinti tįsos laiku, arba kiekybiniu laiku. Šios rūšies laikas pateko fizikos ir matematikos vadovėliuosna. Jis yra vadinamas pagal Einšteiną ketvirtuoju dydžių matavimu. Gi egzistencinis laikas tinka ma-" tuoti tik egzistencijoms. Grynas ir vientisas egzistencijas turi tik dvasinės būtybės. Todėl ir vien egzistencinis laikas tinka matuoti tik grynoms dvasioms. Kitos būtybės, be egzistencijos, turi dar medžiaginį apsipavidalinimą. Joms matuoti reikalingas abiejų rūšių laikas: egzistencinis — kiek jis liečia pačią egzistenciją — ir tįsos laikas — kiek jis liečia būtybės apsipavidalinimą, arba judėjimą. Taigi pagal Dunskotą kiekviena daugialypė būtybė yra kartu matuotina abiejų rūšių laiku: pagal savo substancialų momentą — dabartimi, ir pagal savo judėjimą — tįsos laiku (Ox. 2, d. 2. q. 4, n. 13; cfr. RP. 2, d. 2, q. 1, n. 10).

Tįsos laikas prileidžia įvykių slinkos grandinę be pabaigos. Šios rūšies laikas nusitęsia į praeitį ir ateitį iki begalybės. Tai yra neįsivaizduojamai ilgas kelias be pabaigos. Tįsos laiko pagrindinis savumas yra nusitęsimas. Jį galima išreikšti laiko dydžio matais: sekundėmis, valandomis, metais, šimtmečiais ir 1.1.

Egzistencinio gi laiko pagrindinis savumas nėra tolyn nusitęsimas, bet vietoje užtrukimas. Jį galima išreikšti įtampos laipsniu. Ši įtampa yra visa kartu, be išviršinio nusitęsimo. Kuo būtybė turi stipresnį įtampos laipsnį, tuo ji yra pajėgesnė ilgiau užtrukti — egzistuoti. Būtybių įtampos stiprumo laipsnis sudaro būtybių tobulumo gradaciją. Tobulumas gi nėra dydžio matas, bet potencialumo. Kuo būtybė tobulesnė, tuo ji egzistenciališkesnė. Egzistencinė įtampa gali išviršiniai apsipavidalinti vienos ar kitos rūšies dydžiu, bet gali ir ne. Dėl to jos vidinė įtampa nesumažėja, nei nepadidėja. Todėl sakoma, kad egzistencinė įtampa yra neutrali bet kurios rūšies medžiaginiams dydžio matams. Todėl ir egzistencinis laikas yra neutralus tįsos laiko atžvilgiu. Dabarčiai visai nesvarbu praeities nei ateities bėgančių momentų skaičius. Ji visuomet yra ta pati, nesikeičianti. Jai svarbu tik būtybės tobulumo laipsnis.

Vienos būtybės turi labai mažą tobulumo laipsnį, kitos didesnį — ir taip įvairuoja nesuskaitomai. Begalinio tobulumo laipsnį turi tik viena Augščiausioji Būtis. Ji savo begaline egzistencine įtampa išlaiko visų būtybių egzistenciją. Todėl ir visų būtybių egzistencinis laikas yra tik atspindys Augščiausios Būtybės egzistencinio laiko. Augščiausios Būtybės egzistencinis laikas matuojamas begalinio laipsnio įtampa.

Toks begalinės įtampos egzistencinis laikas yra vadinamas Amžinybe. Amžinybė todėl yra apibūdinama ne laiko ilgumu, ar trumpumu ir ne laiko nesibaigiamumu, bet begalinės tobulybės laipsniu. Amžinybė yra visai indiferentiška mūsų vartojamo laiko, arba tįsos laiko, atžvilgiu. Jos pagrindinis savumas yra begalinio laipsnio egzistencinė įtampa, o ne tos egzistencijos begalinis išsiplėtimas mūsų tįsos laiko atžvilgiu. Dabar jau vieta atskleisti vieną tariamai baisią Dunskoto citatą Dievo amžinybės požiūriu: "Jeigu per impossibile Dievas liautųsi buvęs, Jis vis dėlto turėtų begalinio intensyvumo egzistenciją, nors neturėtų amžinybės begalinio nusitęsimo prasme" (Qui. q. 6, n. 15). Kitaip sakant, tą pačią mintį galima taip išreikšti: prileidus negalimybę, kad Dievas ir nustotų buvęs, Jis vis dėlto savyje yra matuotinas amžinybe egzistencine prasme, nors Jis negalėtų vadintis amžinas tįsos prasme. Taigi egzistencinis laikas gali būti ir be tįsos laiko, nes jis pagrįstas realia būtybių egzistencija. Tokios rūšies laiką turi dvasinis pasaulis, kuris yra neutralus medžiaginio pasaulio atžvilgiu ir gali išsilaikyti be medžiaginio pasau-l'o. Bet ne atvirkščiai.

Medžiaginis pasaulis, kuris reiškiasi judėjimu ir žymimas dydžio metais, negali iš viso būti, nesant egzistencinės įtampos. Jeigu nėra kam judėti, tai negali būti iš viso ir pačio judėjimo. Kitaip būtų tik įsivaizduojamas judėjimas, arba mūsų galvoje įsivaizduota idėja. Tai priklausytų ne realiai, bet idealiai plotmei. Tokios rūšies judėjimą mes turime galvoj, operuodami matematikos formulėmis, arba teoretinėje matematikoje. Realiame gi pasaulyje kiekvienas judesys nešamas judamojo. Realiame pasaulyje kiekvienas judėjimas remiasi egzistencine įtampa, be kurios buvimo negali būti nieko realaus. Todėl ir tįsos laikas, kuris matuoja judėjimą, negali būti pats vienas be egzistencinio laiko. Tįsos laiko nešėjas yra egzistencinis laikas. Todėl galime kalbėti apie tįsos laiką, galime juo operuoti, naudotis ir įvykių seką juo žymėti, bet būties moksle negalima juo vienu pasikliauti. Mes esame būtybės ir tarp būtybių, turintys ne tik judėjimą, bet ir egz'stencinę įtampą. Todėl mes esame tiesioginiai liudytojai ne tik tįsos laiko, bet ir egzistencinio laiko buvimo. Ir tik dėl to mes galime
 

PETRAS   KIAULĖNAS — SAULĖLYDIS (K. A. nuosav.)
 
konstatuoti esant tįsos laiką, kad mes jį stebime egzistencinio laiko akimis. Tik dėl to mes galime kalbėti apie buvusius įvykius ir apskaičiuoti būsiančiuosius, kad mes esame stipriai įaugę į dabartį ir pratę dabarties akimis žvelgti perspektyvon. Taigi būtų labai nuskurdinta laiko sąvoka, jeigu mes jos turinį užpildytume vien tįsos laiku ir visai išbrauktume iš jo egzistencinį laiką.

Egzistencinio laiko buvimas nėra vien teoretiniu būdu svarstomas. Jį galime pagrįsti ir patirties reiškiniais. Įvairūs gyvenimo įvykiai, reikalai ir mūsų veiksmai sudaro nenutraukiamos grandinės tekėjimą. Jie atkreipia mūsų atidą ir pririša mūsų mintį. Dėl to daugiausia mūsų sąmonėje ir viešpatauja tįsos laiko pajauta. Tačiau yra gyvenimo momentų, kada mes lyg išsineriame iš šios laiko grandies tėkmės ir pasineriame į savo vidų. Yra gyvenimo momentų, kada mus sužavi bet kuri dvasinė vertybė: religija, mokslas, menas, meilė, liūdesys, vienatvės pasiilgimas . . . Tada mes galime pasinerti į vieną kurį iš minėtųjų momentų ir visai, arba dalinai, nejusti laiko tėkmės. Toks žmogus, patekęs į religinę, mokslinę, meninę ar kitokią nirvaną, gali visai nejusti, kas aplink jį dedasi; gali visai nejusti laiko tėkmės, ir ilgas laiko tarpas jam gali atrodyti, kaip viena minutė, arba trumpa valandėlė. Gyvenimo išmintis šį reiškinį apvilko tokio priežodžio forma: "Laimingajam laikas neegzistuoja". Tiksliau sakant: laimingasis nejaučia tik laiko tėkmės, bet jis gyvena tada egzistenciniu laiku, kuris neteka, kuris nebėga ir kuris visas yra tiktai dabartis. Jis yra visas kartu, ir del to nepajuntama, kad jis būtų užsitęsęs ilgesnį laiką.

Gyvenime pavyzdžių mes turime labai daug. Aristotelis, įsigilinęs į kažkurią mokslo tiesą, išstovėjo gatvėje visą dieną, visai nejausdamas, kas apie jį dedasi. Jis nejautė laiko tėkmės. Šventas Pranciškus Asyžietis, žiūrėdamas į krucifiksą religiniam pakilime, praleisdavo visą naktį kaip trumpą valandėlę. Mykolas Angelas, piešdamas Siksto koplyčioje freskas, ištisas dienas pamiršdavo, kad jis yra nevalgęs, nemigęs, išvargęs. Įkvėpimo metu jis būdavo išsijungęs iš šio gyvenimo laiko tėkmės ir gyvendavo tik egzistenciniu laiku. Ir mes patys prisimename iš savo gyvenimo momentų, kada buvome laimingi ir nejutome laiko tekant, nes gyvenome vien egzistenciniu laiku. Ir priešingai. Kai pasijuntame dvasioje esą labai nelaimingi, norėtume patys iš savęs pabėgti, nes egzistencinis laikas darosi mums perdaug įkyrus, perdaug vienodai kankinantis ir nuobodus. Tada meta-mės į įvykių sūkurį, į laiko tėkmę, kad tik galėtume save pamiršti.

Už dvejopo laiko buvimą kalba ir mūsasis "aš". Aš prisimenu, kad aš buvau mažas, buvau mokinukas, vėliau gimnazistas, studentas, kad aš buvau jaunas, dabar suaugęs, pradedąs senti; kad aš būsiu pasenęs ir 1.1. Tasai "aš" yra tas pats, ir jam visas mano gyvenimas yra viena dabartis. O mano augimas, įvykių keitimasis ir būsimieji įvykiai sudaro slenkančio laiko momentus. Taigi mūsasis "aš" gyvena egzistenciniu laiku, kuris visas yra kartu, ir mūsų kūnas būna tįsos laike, kuris yra nuolatiniame tekėjime ir niekados nepasikartoja.

Egzistencinio laiko nepastebėjimas ir jo neatskleidimas yra tasai akmuo, į kurį sudužo laiko problema ir išaugo paradoksiškas laiko ironizavimas. Sakoma: filosofiškai galvojant, laiko nėra iš viso. Ir štai dėl ko. Laikas susideda iš praeities, iš dabarties ir iš ateities. Praeities jau nėra, nes ji praėjus ir pavirtus į nebūtį. O apie nebūtį nėra ko ir kalbėti. Ateities irgi nėra, nes dar ji nėra atėjus. Pagaliau dabartis galima įdalinti į mažiausius laiko momentus, kurie bus arba praėję, arba dar neatėję. Taigi dabarties irgi nėra. Ergo laiko iš viso nėra. Jeigu jo nėra, tai nėra ko apie nebūtį ir kalbėti. Antra vertus, net ir primityviausias žmogus žino, kad laikas yra. Kaip yra a'šku diena ir naktis, taip eviden-tiška, kad laikas yra. Mes savo dienos darbus skirstome pagal laiką. Mes gulame ir keliamės nustatytu laiku. Mūsų viso gyvenimo darbuotė įstatyta į laiko rėmus. Ir po viso to aiškumo f rgi galėtume mes abejoti laiko buvimu? Aišku ne. Filosofiniame galvojime laiko paneigimo išdava gauta dėl to, kad buvo nepastebėtas egzist;ncinio laiko buvimas, kaip pagrindas ir laiko tėkmės nešėjas.

Tokį laiko dvilypumą remia ir mūsų laikų žymesni egzistenicalistai. Štai žymus egzistencializmo sistematinis mokslininkas M. Heideggeris, kalbėdamas apie būtį ir laiką, teigia, kad būtis yra laike dvejopu būdu. Pati savyje ji yra "Lai-kystė" (Zeitlikeit) (S. u. Z., S. 234.). Bet būtis reiškiasi tam tikrais ekstatiniais momentais, kuriuos mes vadiname "Laikinimu" (Zeitigung) (t. p. 331). Taip pat mano ir M. Heidegerio sekėjas prancūzų egzistencialistas Jean Paul Sartre savo veikale "L'Etre et le Néant". Jis ilgai svarsto praeities, dabarties ir ateities momentus ir prieina prie išvados, kad jie nėra būtis (p. 168). Šiuos momentus jis, kaip ir M. Heideggeris, vadina ekstatiniais momentais (p. 174). Būtis tik reiškiasi momentais. Bet ji savyje remiasi ne momentais, bet "Laikyste" (temporalité). Laikystės pagrindu yra ne ekstatiniai momentai, bet egzistencijos dinamika, kuri sudaro laiko dinamiką (p. 175). Žodis "dinamika" yra perimtas iš ankstyvesnio prancūzų filosofo H. Bergsono (1859-1941), kuris, kalbėdamas apie dinamišką laiką, ji lygina laikrodžio spyruokles dinamikai. Laikrodžio spyruoklėje glūdi vientisa ir nepadalinta jėga varyti laikrodžio ratelius ir švytuoklę. Tačiau toji dinamine jėga apsireiškia švytuokles švytavimo momentais. Tuo būdu mes matome tos savyje nepadalintos jėgos per švytuoklę besireiškiančius paskirus, vienas po kito sekančius padalintus momentus. Taip ir dinaminis laikas, nors jis savyje yra vientisas ir nepadalintas, bet reiškiasi vienas po kito sekančiais momentais. Ir tokiu būdu iš dinaminio laiko gaunamas tįsos laikas, arba laiko tėkmė. Šios H. Bergsono pastabos apie dinaminį laiką įkvėpė Sartre parašyti ištisą skyrių, pavadintą "Laikyste" (temporalité).

Laikystės yra toji jėga, kuri riša daugybę momentų vienumon (p. 179). Kaip muzikos kūrinyje melodijos vieningumas riša vienumon daugybę paskirų gaidų, taip laikyste vienija laiko momentus. Ta laikyste žmogiškoje egzistencijoje reiškiasi per sąmonę. Arba "tai yra žmogiškoji realybė, kuri laikinasi", kaip sako J. Sartre (p. 196). Kari Jaspers vaizduojasi Amžinybę, kaip egzistencija pripildytą laiką. Egzistencijos nuolatinio proceso besireiškiantieji momentai sudaro laiko akimirksnius, kurie ir sudaro tėkmę. (Philosophie, II, S. 127).

Taigi matome, kad Jono Dunskoto atskleistasis egzistencinis laikas kartojasi visuose naujųjų laikų egzistencialistuose: kad pirminis ir pagrindinis egzistencijos laikas yra intensyvinis, arba dinaminis, ir kad jis reiškiasi tam tikrais ekstatiniais momentais, kurie sudaro tįsos, arba slinkties, laiką.
 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai