Aidai.eu Apžvalga

NEPRIKLAUSOMOS IR DABARTINĖS LIETUVOS TAUTOSAKOS DARBAI

Paskutiniu metu iš Lietuvos į Vakarus išvežama daugiau ir įvairesnių knygų, jų tarpe ir tautosakos darbų, jog galima susidaryti gana tikslus vaizdas, kas šioje srityje ir kaip dirbama. Tačiau pilnai suprasti šiems darbams, tenka peržvelgti ir Nepr. Lietuvos laimėjimai, nes šiandieniniai yra su anais daug kuo susiję arba tiesioginė jų tąsa.

1. Nepr. Lietuvos tautosakos rinkiniai ir darbai
Atsikūrus Lietuvos valstybei, iš dalies jau šiokią ar tokią taiką su kaimynais turint, 1922 steigiant pirmąjį savo mokslo židinį — Lietuvos Universitetą (Kaune), nors tautosakos dirvose ir buvo daug kas padaryta, tačiau laisvoji Lietuva nieko nepaveldėjo. Nuo 1907 m. veikianti Vilniuje Lietuvių Mokslo Draugija, kuri savo bibliotekoje buvo sutelkusi tautosakos leidinius ir surinkusi arti 9500 dainų, per 3500 pasakų ir per 20,000 kt. tautosakos užrašų, kas anų dienų sąlygose buvo milžiniškas tautosakos lobynas, buvo likusi už laisvosios Lietuvos sienų ir visu anuo lobiu nebuvo galima pasinaudoti. Tuo metu Kaune nebuvo nei didesnės lituanistinės bibliotekos, nei reikšmingesnių tautosakos rinkinių, nors vienas kitas jų maišėsi Valstybinėje Archeologijos Komisijoje. Žemaičių Kunigų Seminarijos bibliotekoje, Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijoje ar pas atskirus asmenis. Todėl Lietuvos Universitetui, kuriam tuo metu buvo pavestas ne tik mokomasis, bet ir tiriamasi lituanistikos uždavinys, tautotyrinis darbas teko pradėti visiškai iš pradžių: susiorganizuoti ne tik dėstymą, bet ir biblioteką, susidaryti tautosakos rinkimo organizaciją ir 1.1. Jei K. Būga, parsivežęs 18 pūdų žodyninių lapukų, švietimo ministerijos spaudžiamas galėjo šiaip taip pradėti lietuvių kalbos žodyną, tai tautotyrinio darbo pas mus anuo metu neįmanoma buvo pradėti: nebuvo medžiagos, nei pasiruošusio žmogaus. Todėl ir tautosakos rinkimu bei jos organizacija 1922 rūpinasi ne koki tautotyros žinovai, bet kalbininkai (K. Būga, A. Vireliūnas), kuriems tautosakos užrašai duotų žodynui medžiagos. Šiems pritarė A. Jakštas, A. Sabaliauskas, J. Tumas-Vaižgantas ir kt. kunigai, iš Lietuvių Meno Kūrėjų Dr-jos A. Varnas ir kt. Tačiau šių žmonių pastangų buvo permaža nugalėti visiems sunkumams (trūko lėšų ir žmonių), todėl pats tautosakos rinkimas tebuvo tik vieno kito darbas, gal dažnai Ateities ir Aušrinės tautosakinio sąjūdžio tąsa, nors K. Būgos jau buvo sugebėta daugelį rinkėjų įsąmoninti, kad prie užrašo reikia duoti ir tiksli metrika. Anų dienų tautosakos rinkimui mūsuose tai buvo dar perdidelė naujiena.

Universitete tautosakai pradžioje nebuvo skiriama pakankamai reikšmės. Ji buvo prisimenama prie lietuvių literatūros, tačiau plačiau neapžvelgiama ir nepadaryta atskiru ir savarankišku studijų dalyku.

K. Būgos, A. Vireliūno, kun. A. Sabaliausko, gal iš dalies ir V. Krėvės-Mickevičiaus, pastangomis 1922 Švietimo M-ja buvo įtikinta, kad reikia pradėti leisti koks nors lietuvių tautosakos žurnalas. Ir buvo paskelbta, kad pradėsianti eiti "Lietuvių Tautosaka" 1923 m., o kartu nustatyta ir prenumerata. Tačiau naujai įvestoji lito valiuta visus skaičiavimus sugriovė, ir Lietuvių Tautosaka nebepasirodė arba tikriau — ji buvo įjungta į L. U. Humanitarinių mokslų f ak. pradėtą leisti "Tautą ir Žodį", į kurio I t. K. Būga (red.) įdėjo gausiai tautosakos (kun. A. Kosarzevskio, K. Būgos, J. 'Lelešiaus, J. Vaičkaus, A. Sabaliausko, A. Janulaičio ir V. Krėvės-Mickevičiaus rinkiniai). Ir aplamai, "Tautoje ir Žodyje" I-VII (1923-1931), ypač pirmuose penkiuose tomuose jos buvo gausiai spausdinama (J. Balio, P. Būtėno, St. Didžiulio, J. Elisono, A. Koncės, J. Miškinio, V. Krėvės-Mickevičiaus, A. Vireliūno, J. Žiurlio ir kt.). Čia pasirodė ir kun. T. Brazio (Lietuvių liaudies daina vestuvėse 1924, Die Singvveisen der litauischen Dainos 1926 ir Kai kurie lietuvių ir latvių dainų melodijų giminystės bruožai 1928), B. Sruogos (Lietuvių dainų poetinės priemonės, atskirai — Dainų poetikos etiudai, 1927) ir kt. studijos. Atskirai dar humanitarinių m. fak. 1927 išlšeido T. Brazio Lietuviu Tautinių Dainų Melodijos I d. (199 dainas su melodijomis).

Tautotvrinis sąjūdis anuo metu neliko tik Lietuvos Universitete. 1923 J. Elisonas Panevėžyje sudaro Gimtajam kraštui tirti dr-ią, išgyvenusią iki 1940. VII., kuri be kraštotyrinio darbo rinko ir tautosaką. Panašios dr-jos steigėsi Šiauliuose, kur buvo susidaręs net ir Šiaulių Tautosakos Centras, ir kt. Prie Lietuvos Universiteto taip pat 1924 įsisteigė savarankiška Kraštotyros D-ja. Tautotyrą į savo tikslus įsirašė Lietuvos Atgimimo Dr-ja ir kt. 1923 m. Biržiška išspausdino Dainų literatūros vadovėlį (mokykloms), kuris ne vieną paskatino užrašinėti dainas ir kt. tautosaką, o P. Būtėnas paruošė Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą, kurią 1925 išleido Vilties b-vė. Ši Būtėno paruoštoji programa, nors ir daugeliu atvejų neatitiko Lietuvos sąlygų, bet buvo pirmas toks platus (208 p.) darbas, skatinęs ir teikęs pagrindinių nurodymų ne tik būtovės aprašinėtojui, bet ir tautosakos rinkėjui. Tautosakos rinkimo klausimus anuo metu kėlė spauda ir pačiai tautosakai skirdavo vietos (Švietimo Darbas ir kt.), o St. Tijūnaičio redaguojama vaikams "Žvaigždutė" ne tik spausdino mokinių užrašytas pasakas, bet jas leido ir atskirais leidiniais (Mūsų pasakos 1927 ir kt.). Grynai populiarizacijai, pasakas ir kt. tautosaką sustilizavęs, spausdino A. Giedrius "Saulutėje" arba atskirai.

Lietuvių Tautosakos Komisija (1930-1935)
K. Būgos ir kt. įsiūbuotas tautosakinis darbas, mirus K. Būgai, o kiek vėliau ir A. Vireliūnui, kažkodėl sustojo. L. U. humanitarinių mokslų fak. įsitaisė "keturviratas", pradėjęs bijoti jaunųjų ir todėl niekas nesirūpino paruošti tautotyros darbui žmonių, o patį tautosakos rinkimą ir jos leidimą dažnai nustumdavo "svarbesni" leidiniai, pvz. koks nors lenkų literatūros istorijos vertimo išleidimas ar jam pan., nors tuo metu M. Biržiška skaitė lietuvių tautosakos privalomą kursą visiems lituanistams. Ir tik 1929-1930 vėl pradėta klabinti Švietimo M-ja, kad ir Lietuvai reikia tautosakos rinkimo ir tyrimo įstaigos, panašios į latvių ar kt. kraštų tautosakos archyvą. 1930 m. paskyrus vyriausybei lėšų, prie humanitarinių mokslų fak. buvo sudaryta Lietuvių Tautosako Komisija, pirma centrinė mūsų tautosakos įstaiga. Jai visą laiką vadovavo hum. m. fak. dekanas V. Krėvė-Mickevičius, o sekr. buvo paskirtas P. Vaičiūnas; jos nariais dalyvavo profesoriai M. Biržiška, V. Mykolaitis-Putinas, Pr. Skardžius ir B. Sruoga, o nuo 1933 ir J. Balys. Ši lietuvių tautosakos įstaiga, kurios pareiga rinkti, tvarkyti, skelbti ir tyrinėti mūsų tautosaką, nelaimingu būdu buvo prišlieta prie to paties humanitarinių m. fak., paskandinta į didžiausią biurokratiją ir sudaryta pagrindinai iš literatų, tegu ir besidominčių tautosaka, tačiau į ją žvilgį susidariusių Rusijos literatūrinių tautosakos tyrinėjimų įtakoje. Todėl ir 1930 m. jų paskelbtoji tautosakos rinkimo programa (Mūsų Tautosaka I t.) yra daugiau verstinė ir pabrėžianti, kad reikia pajieškoti naujų, dar žinomų liaudies kūrėjų sukurtų dainų, tačiau mažai teryškino kitas tautosakos rūšis ir trūko visos eilės būtinų tiksliam tautosakos rinkimui nurodymų. Bet sukūrus LTK-ją, pradėjus šiek tiek mokėti rinkėjams, tautosakos rinkimas pagyvėjo ir tautosakos rinkiniai vienas po kito plaukė. Tačiau komisijai susirūpinus leisti stilizuotus tautosakos rinkinius (literatūrinis žvilgis į tautosaką), pasiimant gerus honorarus stilizuotojams ir redaktoriams, 1933 m. ėmė trūkti lėšų tautosakos rinkiniams apmokėti ir pats rinkimas beveik sustojo. Per 4 metų laiką L. Tautosakos Komisija buvo sutelkusi apie 65,000 dainų ir dar jų buvo užrašyta per 7000 su melodijomis, apie 7000 pasakojimų, per 80,000 smulkiosios tautosakos, viso labo arti 160,000 įvairių tautosakos užrašų. Tai buvo jau tikrai didelis turtas.

Lietuvių Tautosakos Komisija leido "Mūsų Tautosaką", kurios 1930-1935 pasirodė I-LX t. ir dar apie 1937 m., tačiau su 1935 data, X-sis, kurio didelė dalis buvo skirta apginti V. Krėvę-Mickevičių nuo dr. J. Balio priekaištų ir įrodyti Šarūno ir kt. jo užrašytųjų dainų tautosakinį tikrumą "Mūsų Tautosakos" tomas pasirodydavo po 250-300 psl. ir išspausdino labai gerų tautosakinių aprašų, k. a. M. Katkaus Balanos gadynę 1931, V. Krėvės-Mickevičiaus Dzūkų vestuvės 1930 ir Krikštynų apeigos Dzūkijoje 1933, Jz. Mickevičiaus Žemaičių vestuvės 1933, J. Petrulio Rugiapjūtės papročius 1934 ir kt. Joje buvo paskelbta J. Elisono "zoologiškai" sutvarkyta Mūsų krašto fauna lietuvių tautosakoje 1932, Dievas Senelis (pasakų ciklas) 1935 ir kt. "Mūsų Tautosakoje" (VI t.) pasirodė ir A. R. Niemi labai vertinga studija Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai (kun. A. Sabaliausko vertimas) ir jo Lietuvių ir latvių atgarsiai suomių poezijoje, sudarą 328 psl. Ten pat, X t. išspausdinta J. Baldausko (Baldžiaus) disertacija "Pirktinės vestuvės", kurioje įrodinėja, pasiremdamas mūsų dainų ir kt. medžiaga, tokias vestuves ir Lietuvoje buvus. Tai pirma lietuviškai parašyta tautosakinė disertacija, pirma tautosakinė ir mūsų universitete. Ta pati komisija 1930 m. iš^e;do J. Dovydaičio Dainas (450 dainų tekstai) ir 1934 pradėjo leisti V. Krėvės-Mickevičiaus alfabetiškai, bet ne sistemiškai aptvarkytą ir nuo literatūrinių perdirbimų neišvalytą Patarlių ir priežodžių rinkinį, į kurį buvo įimta ir Lietuvių Tautosakos Komisijos archyve esanti rankraštinė medžiaga. Pasirodžius I-jam Patarlių ir priežodžių tomui (7. 766 nr.), kilę priekaištai jo leidimą komisijos vardu sustabdė, nustojo veikusi tuojau ir pati komisija. "Literatūriškai" supratusi savo paskirtį Lietuvių Tautosakos Komisija davė populiarius ir stilizuotus V. Krėvės Sparnuočiai mūsų padavimuose 1933, Aitvaras mūsų padavimuose 1933, S. Nėries Mūsų pasakas 1934 ir P. Vaičiūno Augštaičių pasakas 1934. Šie, ypač S. Nėries ir P. Vaičiūno pasakų nutautosakinimai, parodė, kad Lietuvių Tautosakos Komisija savo tikrosios paskirties nesuprato, ji nėra pasiruošusi nei sistemingai tautosakos rinkimo, nei mokslinio jos skelbimo organizuoti, o yra tapusi tik kažkokia rašytojų prieglauda ir literatūrinių tautosakų perdirbinėjimų įstaiga. Kilęs triukšmas dėl Patarlių ir priežodžių I t., nuo tautosakos mokslinio darbo nukrypimas ir kai kieno lengvas pasipinigavimas (literatūrinis) privertė Švietimo M-ją įsikišti ir jos darbą užbaigti.

VINCAS KRĖVĖ - MICKEVIČIUS

Komisija Tautos Melodijoms Rinkti
Lietuvių Tautosakos Komisija rinko tik dainų tekstus, melodijų reikalais ji nesirūpino. St. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos ir kt. muzikų rūpesčiu prie Švietimo M-jos 1934 buvo suorganizuota Komisija Tautos Melodijoms Rinkti. Ši komisija, St. Šimkaus vadovaujama, per kelis mėnesius užrašė 233 plokštelėse 1,620 melodijų ir dar gaidomis surinko 1,282 melodijas.

Lietuvių Tautosakos Archyvas
1935 VII 6 vyriausybė paskelbė nuostatus tautosakai tvarkyti ir įsteigė Lietuvių Tautosakos Archyvą, jo vedėju paskirdama gerai tautosakai Vakaruose paruoštą žmogų — dr. J. Balį, kurį humanitarinių mokslų f ak., dėl skirtingos pažiūros į tautosaką ir jos tyrinėjimą, buvo išvijęs. Prie LT A buvo sudaryta ir taryba, kurios pirm. buvo J. Elisonas, o nariais J. Ambrazevičius (sekr.), J. Čiurlionytė, A. Kača-nauskas, kun. A. Sabaliauskas, St. Šimkus ir J. Tallat-Kelpša.

Lietuvių Tautosakos Archyvas, priešingai Lietuvių Tautosakos Komisijai, visą savo pirminį rūpestį nukreipė tautosakos rinkimui, telkdamas ir instruktuodamas rinkėjus (J. Balys paruošė jau 1936 Tautosakos rinkėjo vadovą, antra laida 1940, taip pat atskiras anketas ir t.t.). Taip pat LT A iš karto išskyrė 20 didesniųjų tautosakos rinkėjų savo bendradarbiais-korespondentais (J. Aidulis, Vilniaus kr., J. Bakanas, VI. Bardziliauskas, J. Bielionis, B. Baručas, J. Čiuta, J. Dovydaitis, St. Gricius, J. Jurga, Vilniaus kr., J. Kartenis, Iz. Matusevičiūtė, A. Mažiulis, A. Navarackas, P. Preikšas, St. Riautas, V. Šlekys, P. Vilutis, M. Untulis, Vilniaus kr., J. Že-kevičius), kurių skaičius vėliau buvo išaugęs per 50. 1939. XI Lietuvių Tautosakos Archyvas, jau jungtas į A. S. Lituanistikos Institutą, tautosakos užrašinėtojams surengė 3 dienų kursus ir 25 savo rinktinius bendradarbius pakėlė į A. S. Lituanistikos Instituto Tautosakos sk. bendradarbius, jų kiekvienas turėjo būti surinkęs maždaug po 5000 įvairios tautosakos (pvz. Jurgis Dovydaitis apie 20,000, J. Būga apie 17,000, A. Mažiulis per 13,000, J. Bielinis ir J. Jurga po kelis tūkstančius dainų su melodijomis) ir atitikti dar kt. sąlygas. LT A vadovaujant, veikė gimnazijose tautosakos rinkėjų būreliai, įsijungė pavasarininkai (1935), jaunalietuviai (1937), jaunieji ūkininkai (1938) ir kt. Nuo 1937 tautosakos rinkimo varžybose dalyvaudavo po keletą rinkėjų būrelių ir keliolika atskirų rinkėjų. Sistemingai pradėjus tautosakos rinkimą, buvo susilaukta ir gražių vaisių, kas matyti iš šių duomenų, paskelbtų Tautosakos Darbuose ir kt.

Taigi, per nepilną laisvo gyvenimo dešimtmetį į Lietuvių Tautosakos Komisiją ir Lietuvių Tautosakos Archyvą suplaukė 442,084 tautosakiniai užrašai. Skaičius didelis ir vertas prisiminti.

1940 m. į Lietuvių Tautosakos Archyvą dar buvo įjungta ir Lietuvių Mokslo Dr-jos tautosakos rinkiniai, prašokę 50,000 įvairių užrašų (šios žinios apie LMD tautosakinius rinkinius iš 1932), todėl 1940. XII. 31 LTA rinkiniai buvo prašokę jau 500,000 tautosakos užrašų. Iki 1944. VII. 1 į LTA pateko dar per 50,000 įvairių tautosakos užrašų. Šie paprasti duomenys yra geriausi liudininkai, kad įsteigiant savarankišką Lietuvių Tautosakos Archyvą, jį išimant iš humanitariniame mokslų fak. susispietusių literatūrinės tautosakos, ir dar rusiškos, sampratos, žmonių, buvo tautosakos rinkimui daug laimėta ir šis nuopelnas priklauso dr. Jonui Baliui, vakarietiškos tautotyros sampratos Lietuvoje ugdytojui.

Lietuvių Tautosakos Archyvas nuo 1935 m. leido Tautosakos Darbus, kur skelbė mūsų tautosaką ir jos studijas. Iki 1940 galo jų pasirodė 7 tomai. Praradus tautai laisvę, jie nebeišėjo. Tautosakos Darbuose buvo paskelbta J. Balio paruoštos tautosakinės antologijos: Iš Maž. Lietuvos tautosakos 92 psl., 1937, Vilniaus krašto lietuvių tautosaka XVIII 330 psl., 1938 ir Klaipėdiškių lietuvių tautosaka 160 psl., 1940, ir J. Elisono, taip pat "zoologiškai" suskirstyta,

Gamtos garsų pamėgdžiojimai lietuvių tautosakoje 113 psl., 1939 ir kt. Liaudies muzikai buvo paskirtas TD V, prabangiškai išleistas tomas, kur tekstus paruošė J. Balys, melodijas J. Čiurlionytė (ir dar studiją), o bibliografiją — Z. Slaviūnas. Iš kitų ten įdėtų dalykų minėtini: B. Buračo Kupiškėnų vestuvės' 1935, J. Mickevičiaus Žemaičių krikštynos 1935, L. Nezabitauskiu Talkos Žemaičiuose 1935 ir kt. Iš studijų ten buvo išspausdinta, be J. Čiurlionytės Lietuvių etnografinės muzikos apžvalgos 1939, dar Z. Slaviūno Lietuvių kanklės, su melodijomis ir 45 nuotraukomis, 1937, pirmas toks platus ir kritiškas darbas, ir dvi dr. J. Balio studijos apie Perkūną (Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose 1937 ir Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje 1939). Šios abi studijos tenka laikyti tautosakai pavyzdinėmis, nors su vienu kitu dalyku galima ir nesutikti.

Visiškai atskirai tenka minėti, daugelio nepastebėtas, dr. J. Balio atliktas milžiniškas darbas Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas (Tautosakos Darbai II, 1936; 254 psl. ir atsk). Šiame kataloge sužymėti visi iki 1935 XII 31 pasirodę mūsų pasakų leidimai (apie 3200), Lietuvių Mokslo dr-jos per 4000 rankr. užrašų ir 8736 iš LTA rankraščių. Šiame kataloge dr. J. Balys pasakas katalogavo Antti Aarnes sistema, o sakmėms — ją pratęsė. Kokios reikšmės buvo anuo metu šis darbas, geriausiai paryškins ši smulkmena, kad lenkai pasakojamosios tautosakos (spausdintos) katalogą tik dabar leidžia. Katalogas buvo išleistas su trumpomis pasakos motyvo santraukomis angliškai ir susilaukė daugelio palankių atsiliepimų iš pirmaujančių tautosakos tyrinėtojų pasaulyje. Didelės reikšmės turėjo būti ir sistemingas lietuvių tautosakos tekstų leidimas, pradėtas 1940, kurių I tomas (Lietuvių liaudies sakmės I, XVI — 448 psl., 890 sakmių) tepasirodė. Nemažos reikšmės turėjo ir Lietuvių Tautosakos Archyvo sudaroma lietuvių tautosakos bibliografija, pradėta 1935 ir spausdinama Tautosakos Darbuose.

Šalia šių darbų LTA iškilo ir kaip mūsų tautosakos tyrimo institucija. Į jį kreipdavosi iš įvairių kraštų svetimieji daugeliu lietuvių tautosakos klausimų. Pats LTA paruošė Folklore Musical (1939 II 160-170), lietuvių etnografinės muzikos bibliografiją, ir J. Balys nuolat teikė tarptautinei, P. Geiger ruošiamai, Volkskundliche Bibliographie liet. tautosakos bibliografiją (jis ir dabar tą darbą tęsia) ir spausdino tarptautiniuose etnologijos žurnaluose darbus (Acta Ethnologica ir kt.). Taip pat Lietuva dalyvaudavo tarptautiniuose šokių festivaliuose. Senuosius šokius paprastai paimdavo iš LTA, nors juos atbaigdavo apipavidalinti jau kiti, paprastai LTA žmonėms dalyvaujant.

Kitų mokslinių institucijų įnašai (1930-1940)
Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo Universitetas tęsė tautosakos darbus. Neskaitant Lietuvių Tautosakos Komisijos, kurią atskirai minėjome, tautosaka privalomu kursu buvo skaitoma Teol.-Filosofijos fak. Filosof. skyr. visiems lituanistams nuo 1934 (J. Ambrazevičius), veikė tautosakos seminarai ir buvo rašomi diplominiai darbai, o Athenaeum spausdino tautosakinių nagrinėjimų. Humanitarinių mokslų fakultete, kuris turėjo beveik lituanistinių studijų monopolį, tautosaka buvo skaitoma visiems lituanistams privalomu kursu, rašomi darbai, o nuo 1934 įsteigtoji etnikos katedra įgalino tautosaką pasiimti ir pagrindine specialybe. Joje dėstė dr. J. Balys, vėliau dr. J. Baldauskas-Baldžius ir M. Biržiška. 1940 toji katedra buvo padalinta į proistorės ir etnologijos; etnologijos katedros vedėju liko dr. J. Baldžius.

PASAKŲ SEKĖJAI LIETUVOJE (Iš "Tautosakos Darbai" II, 1936)
Iš kairės: Dubiene, 80 m., iš Kaltinėnų, Švenčionių apskr.; Jonas Jankevičius, 70 m., iš Skapiškio, Rokiškio apskr.; Pastarnokienė, 75 m., iš Kupiškio, Panevožic apskr.

Humanitarinių m. fak., be Lietuvių Tautosakos Komisijos leidinių, lietuvių tautosakai davė: M. Biržiškos paruoštas Liudo Rėzos dainas (I t. 1935, II t. 1937). Šis leidinys paruoštas visu bibliofilo kruopštumu. I dalies (L. Rėzos 1825 išleistos) dainos lyginamos su vėlesniais Nesselmanno ir kt. leidimais paraidžiui ir pažymimi mažiausi skirtumai bei nukrypimai. II d. paskelbtos rankraščiuose likusios jo dainos. Šiam leidiniui galima prikišti, kad žymint jų varijantus buvo pasigauta tik jų pradžios, mažai reikšmės teskiriant visumai (siužetui), tačiau pats leidinys virto tam tikros dalies dainų tikru katalogu. (Kitą katalogą, apimantį A. Juškos dainas, 1937-39 pradėję sudaryti Filosofijos fak. lituanistai, vadovaujant J. Ambrazevičiui. Deja, tai liko rankraščiu). Dr. J. Baldžius hum. fak. leidžiamuose Darbuose ir Dienose (1940, IX t.) paskelbė Vogtines vestuves, lietuvių dainų medžiaga įrodydamas tokias pas mus buvus. Darbas buvo gana padrikus, kaip ir ankstyvesnės jo Pirktinės vestuvės, kai kuriomis nuotaikomis gali būti priimtinas ir marksistiškai suprastos tautosakos atstovams. Tame pat leidinyje V. Krėvė-Mickevičius tęsė Patarles ir Priežodžius (II, 7. 767-11. 650 nr. 1935; III, 11. 651-14. 177 nr. 1937 ir IV, 14. 178-? nr. 1940), o K. Korsako išspausdino darbą apie Latvių dainas (1938).

Vytauto Didžiojo Universiteto biblioteka per tą metą virto didžiausiu lietuvių spausdintosios tautosakos lobynu, jos leidžiamos Bibliografijos Žinios žymėdavo ir tautosakinius straipsnius atskirame skirsnyje. Bibliotekos rankraščių skyriuje susikaupė nemažas kiekis įvairių tautosakos užrašų, ypač vertinga buvo XIX a. rankraštinė medžiaga (kun. A. Pabrėžos, kun. S. Gimžausko ir kt. pamokslai, V. Kalvaičio "Dienknygos" dalis ir kt.).

Lietuvos Vietovardžių Rinkimo Komisija nuo 1935 į savo archyvą buvo sukaupusi palyginti daug su vietovardžiais susijusios tautosakos (pasakojimų, dainų ir kt.), kuri buvo įrašyta į vietovardžių rinkimo lapus ir nepradėta dar išrankioti.

Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Etnografinis skyrius nuo 1935 rinko ne tik etnografinius aprašus, bet ir tautosaką. Jos rankraščių tarpe buvo daug ir įdomių papročių aprašymų ir kt. tautosakos rinkinių.

A. Smetonos Lituanistikos Institutas, nors jam nuo 1939 priklausė ir pats Lietuvių Tautosakos Archyvas, rinkdamas įvairius archyvus bei bibliotekai knygas, buvo gavęs ir nemaža tautosakinės (XIX a.) medžiagos, kuri buvo įjungta į kitus rinkinius ir be žalos nebuvo galima išimti, todėl ir palikta neįjungta į LTA.

Tautosakos rinkimą vykdė dar ateitininkai, tuomet viešai pasireiškę literatūros ar religiniuose būreliuose ir net kartais šauliai.

Krašte įsisteigusios Kraštotyros Draugijos (Panevėžyje nuo 1923, Šiaulių, Kėdainių, Dusetų ir kt.), dažnai turėdamas savo muziejus arba juos globodamos, rinkdamos senienas, nepamiršdavo papročių ir kt. tautosakos. Per ilgesnį laiką tautosakos gražūs rinkiniai buvo susikaupę Šiaulių tautosakos centre (jie pateko į LTA), bet dalis liko "Aušros" muziejuje. Jos buvo Panevėžio, Telšių, Mažeikių, Dusetų ir kt. muziejuose.. O Šiaulių Kraštotyros D-jos leidžiamas Gimtasai Kraštas negailėjo vietos tautosakai ir jos straipsniams.

Ano meto spauda, k. a. Naujoji Romuva, Vairas, Židinys nemaža skyrė vietos tautosakai ir jos studijoms spausdinti. Daug ką savo skiltyse išspausdindavo ir dienraščiai bei savaitraščiai.

DR. JONAS BALYS
Tautosakos Archyvo vedėjas Lietuvoje.

Tautosakos populiarinimas (1930-1940)
Kilęs tautosakinis sąjūdis buvo nuoširdžiai remiamas visos lietuviškos spaudos, o leidyklos nesibaimino spausdinti tautosakos leidinių, pvz.: A. Giedrius Pasakos 1930, K. Inčiūra Padavimai 1936, M. Venclauskas Liaudies pasakos eilėmis 1931, J. Žekevičius Karžygiai 1935, taip pat J. Balio Lietuvių sąmojus 1937 ir kt.

Tačiau tautosakos populiarinimui labai didelės reikšmės turėjo nuo 1935 m. pradėtos ruošti Senovės dienos, greitu laiku perėjusios viena ar kita lytimi visą kraštą. Nemažesnės reikšmės buvo ir valstybės radijofono laikas nuo laiko duodamos liaudies dainininkių dainos iš Lietuvių Tautosakos Archyvo rinkinių (plokštelėmis) ar jas atskirai į radijofoną pakviečiant, plačiai senųjų dainų reikšmę paaiškinant.

Visuomeninių ir kultūrinių organizacijų įnašas
Pirmieji Lietuvių Tautosakos Archyvui organizuotai atsiliepė pavasarininkai. 1928 m. mokyt. B. Zaleskio įtraukti rinkimo darbui Dusetų pavasarininkai, jau 1932 būrėsi į kuopelę, 1935 virtusią savarankiu Praeities būreliu, vad. A. Mažiulio, o 1936-1940 N. Malašinskaitės. 1936 tokie tautosakos rinkėjų būreliai susidarė Antazavėje, vad. Vk. Vainius, Salake, vad. VI. Dičiūnas; Jakštonis ir E. Rūkštelytė, ir kt. Nuo 1937 L. K. J. Pavasario Vyrų S-ga turėjo ir Kraštotyros reikalų vadovą (A. Mažiulį). Iki 1938 pavasarininkai buvo surinkę per 20,000, o
1940 — per 30,000 įv. tautosakos dalykų.

Jaunalietuviai tautosakai rinkti buvo išjudinti St. Riauto, o J. Bielionis nuo 1937 buvo šio
darbo vadovas jų centre. 1938 m. ūkinės tautosakos rinkti sujudo jaunieji ūkininkai, vad. agr.
VI. Tiškui ir B. Vyliaudui, surinkę per 20,000 įvairios tautosakos.

Nepriklausomybes netekus (1940. VI-1944. VII)
Po 1940. VI. 15, raudonajai armijai esant krašte ir visokiems perėjūnams lietuviškąjį gyvenimą niokiant, tautosakos darbai sutriko. Tautosakos rinkėjai staiga pradėjo krikti, nes ir tautosaka užrašinėti dažnai buvo sen. rinkėjui pavojinga, nauji valdžios pareigūnai retai teįstengė suprasti, kad rinkėjas dirba mokslinį darbą, bet nesiruošia komunistinės tvarkos "griauti". Lietuvių Tautosakos Archyvas, drauge su visu Lituanistikos Institutu, buvo įjungtas į Lietuvos Mokslų Akademiją, iš šio Instituto jį įskiriant ir įjungiant į naujai sudarytą Etnologijos Institutą, kuriam vad. P. Bugailiškis, etnografas-mėgėjas. Dr. J. Balys su visais archyvo tarnautojais, daugiau ar mažiau dirbančiais tautotyros darbą (J. Čiurlionyte, J. Jurga, L. Kalveliu, Z. Slaviūnu ir kt.) išliko savo vietose, tačiau darbo sąlygos pakito. Naujų tautosakos leidinių išleisti nebebuvo beveik įmanoma. J. Balio paruošta Šimtas liaudies baladžių vos tik 1941 tegalėjo bepasirodyti. LMA Etnologijos Instituto, iš Šiaulių Kraštotyros D-jos perimtas, Gimtasai Kraštas vos pralįsdavo pro bolševikinę cenzūrą, nors buvo dedama pakankamai "liaudies varguomenės būtovei" pavaizduoti medžiagos; nebuvo tiems darbams prie naujų sąlygų ir pakankamai lėšų.

Po 1941 VI 23 tautosakos rinkimo ir kt. darbai šiek tiek atsigavo. Pagausėjusioje spaudoje buvo galima išspausdinti lietuviškos tautosakos ir etnografinių aprašų, tačiau Gimtajam Kraštui tepavykdavo pasirodyti vos viena knyga per metus. Tautosakos rinkimui ir spaudiniams Lietuvių Tautosakos Archyvas negaudavo leidimų, trūko ir lėšų, o karo meto suvaržytas gyvenimas nebuvo palankus bet kokiam darbui, ypač rinkimui. Ir tai, nežiūrint tokių kietų karo meto sąlygų, 1941-1943 III 17 Vilniaus univ. veikė tautotyros katedra, kuriai vad. dr. J. Balys. Taip pat J. Baliui pavyko išspausdinti didesnį darbą apie ugnį mūsų liaudies tikėjimuose (Kūryba
1944) ir buvo paruošęs Tikėjimus apie dangaus skliautą ir žvaigždynus (1944), likusį rankraštyje. Taip pat jis išspausdino mūsų mitologijai svarbių straipsnių Žemės Ūkyje (1942-44), Gimtajame Krašte ir kt., o M. Alseikaitė-Gimbutienė Gimtajame Krašte 1943. 1944 pavyko dar gauti leidimas naujai Gimtojo Krašto knygai ir Glem-žaitės Kupiškio apyl. gimdymo papročiams, kurie turėjo pasirodyti 1944 VII atskiru Gimtojo Krašto priedu, — stambia knyga. Z. Slaviūnas buvo paruošęs didelį darbą apie mūsų sutartines dainas, buvo parašiusi ir Pr. Stukėnaitė apie lietuvių magiją.

Skaitybai dr. J. Balys buvo paruošęs Lietuvių pasakas, kurios 1944 VII liko pradėtos rinkti spaustuvėje.

Tramdomosios okupacijos dienos (1944 VII-1956)
Raudonosios armijos ginklais atneštas Lietuvos "išlaisvinimas", tapęs naikinamąja ir tramdomąja okupacija visai lietuvių tautai, pagrindinai pakeitė ir tautosakos darbo sąlygas. Lietuvių Tautosakos Archyvas, kurio tenukentėjo vos tik kelios fonografo plokštelės ir vienas kitas rankraštis, buvo prijungtas prie Lietuvos istorijos, vėliau prie Lietuvių literatūros, dar vėliau prie jungtinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kurio vedėju tapo K. Korsakas. Paskutiniu metu buvęs Lietuvių Tautosakos Archyvas, dar kartą su Lietuvių kalbos ir literatūros institutu "perjungtas" į visuomeninių mokslų institutą (į šį įjungtas ir istorijos institutas), akyvaizdžiai rodo, kad tautosaka norima pajungti marksistiškai suprastai visuomeninei funkcijai, ji turi liudyti feodalinių laikų ir buržuazinių dienų priespaudą ir skurdą bei socialistinius laimėjimus. Šią naują, marksistinės tautosakos tyrinėjimo linkmės kryptį liudija ne tik rašomų darbų antrinės antraštės, bet ir Ambr. Jonyno. "Kai kurie aktualūs tarybinio tautosakos mokslo klausimai" (Pergalė 1955, 7 Nr.), kur pasisakoma prieš "suomių mokyklą" (100 p.) ir kt., išdėstoma nauji "tarybinių" tautosakininkų mokslo pagrindai ir t.t. Iš šio straipsnio matyti, kiek dar esama ar būta Lietuvoje po 1944 VII mūsų krašte tautosakos mokslo teorijų painiavos, jog P. Užkalnis 1954 net internacionalą laikė tautosaka!

Po 1944 VII Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėju galėjo būti tik Z. Slaviūnas (dr. J. Balys pasitraukė į Vakarus), tačiau dabar dirba Peda-gogoginiame Institute ir yra lietuvių k. ir literatūros katedros vedėjas. Pastaruoju metu (nuo 1954?) faktinasis lietuvių tautosakos skyriaus vedėjas yra A. Mockus, pradėjęs universitete studijas 1941. Iš sen. LTA darbininkų telikusi J. Čiurlionytė, nes L. Kalvelis dirba teatro srityje. Kitų (J. Jurgos, P. Stukėnaitės ir t.t.) visai negirdėti. Prie tautosakos dirba ir Marg. Vymerytė, jau 1947 m. pasižadėjusi "išrodyti" lietuvių ir slavų pasakų giminystę. Visi kiti tautosakos darbininkai yra nauji ir jauni žmonės, pradėję studijas apie 1941 m. Tie, kurie buvo klausę pas dr. J. Balį paskaitų, turėjo jas perklausyti (sovietinėje sistemoje tas nėra naujiena).

Lietuviai studentai, klausę tautosakos kursą Pabaltijo Universitste Hamburge 1946 m. Pirmoj eilėje centre prof. dr. Jonas Balys.

Tautosakos rinkimas
Po 1944 VII tautosakos rinkimas Lietuvoje kuriam laikui buvo visiškai sustojęs. Tik apie 1949, atrodo, pradėta jos daugiau užrašinėti per taip vadinamąsias ekspedicijas. Kad nedaug tėra Lietuvoje naujai užrašytos tautosakos matyti ir iš K. Korsako pranešimo, kuris atsirado D. I. Ščerbakovui pasimaišius Vilniuje ir pritarus sudaryti Lituanistinių mokslų židinį prie L. Mokslų Akademijos. Ten K. Korsakas sumini, kad dabar esą sutelkta per 600,000 tautosakos užrašų, o iš LTA statistikos 1940 I 1 žinome, kad tuo metu buvo 442,084 užrašai, 1940 dar buvo įjungta Lietuvių Mokslo Draugijos rinkiniai per 50,000, o 1944 VI, jei gerai prisimenu, visi rinkiniai siekė apie 550,000. Tuo būdu dabar per 12 metų tesurinkta apie 50,000-60,000 naujų užrašų. Tas skaičius visai patikimas, nes per etnografines ekspedicijas ir kt. išvykas surenkama po 70-300 įvairių tautosakos užrašų ("Tiesa" paprastai tai plačiai apskelbia). Tai patvirtina ir paties K. Korsako pateiktieji apytikriai kai kurios tautosakos skaičiai (žiūr. "Tiesa" 1956 IV 18, 91 Nr.). Jis sako, kad per šį penkmetį bus sutvarkyta 180,000 dainų ir 30,000 melodijų. 1940 I 1 LTA buvo 150,154 dainos ir dar gauta iš LMD-jos per 10,000, taigi susidaro visai aiškus 160,000 dainų fondas, neskaitant, kad 1940-1944 dar jų buvo surinkta. Antra, K. Korsako gali būti priskaitytos dar ir kt. dainų rūšys, LTA kt. statistikoje žymėtos. Melodijų 1940 I 1 buvo 15,378, priedu dar 6,836 fonografų plokštelėse ir dar kt., viso plokštelėse 8,328, taigi 23,706 dalykai. 1940 Vilniaus kr. buvo užrašyta labai daug dainų su melodijomis, dainininkai buvo kviečiami į LTA ir J. Jurga nuolat išvykdavo. Todėl 1944 VII melodijų fondas galėjo prašokti 27,000. Naujai paskelbtų dainų LTA signatūros (tekstų ir dainų) taip pat tam pritaria, nes LTA atsiradę tik per 300 naujų plokštelių, o jie nėra dideli. Pagaliau tai išryškina ir paskutiniu metu visos eilės rašytojų bei kt. kreipimasis, kad reikia susirūpinti tautosakos rinkimu, kuri dabar apleista. Tačiau tautosakos rinkėjai, vykstą visa ekspedicija, turi praeiti didžią eilę registracijų rajonuose, kolūkiuose ir t.t., o atsidėkodami, kolūkiečiams paskaityti antireliginių paskaitų, padėti išleisti sieninį laikraštį ir pan., kas visa surašyta į rinkėjų instrukcijas, išleistas L. Mokslų Akademijos. Jų yra dar ir žodžiu nusakomų. Vieną kitą dainą užrašo dar Valst. Konservatorija ir kt. įstaigos, tačiau jų archyvai, iš signatūrų sprendžiant, labai menki, po kelis rinkinėlius.

Ona Dakanienė iš Tarušionių km.. Merkines par. ir Feliksas Dakanas iš Radviliškio, gyveną Gary, Ind. Iš jų tautosaka buvo užrašyta 1949 m.

Tautosakos leidiniai
Šiuo metu (1944-1956) pasirodę tautosakos leidiniai tenka išskirti dviems būriais: moksliniai ir praktiniams tikslams skirtieji. Kaip Nepr. Lietuvos paskutinio dešimtmečio pagrindinai težvelgėme tik į mokslinius tautosakos leidinius, paprastai skaitybai skirtuosius tik iš dalies teminėdami (pvz. praleisti buvo visi mokykliniai vadovėliai, skirti V kl. ir kt. panašūs), taip bus elgtasi ir dabar.

Studijos. L. Tautosakinių studijų šiame laikotarpyje, atrodo, nėra pasirodę. Z. Slaviūno darbo apie mūsų sutartines likimas nėra aiškus, jo iki šiol dar nemini joks bibliografinis šaltinis. Nemanau, kad pro šį būtų galėjusi praeiti negirdomis J. Čiurlionytė, savo studijoje suminėjusi ir visą pagrindinę dainų literatūrą; jos nemini ir kt. Niekas iki šiol dar nesuminėjo ir Glemžaitės studijos apie Kupiškėnų gimdymo papročius, kuri 1944 VII buvo surinkta Kaune Raidės sp. ir paruošta spausdinti (600 egz. tik mokslo reikalams!). Naujai parašyti Amb. Jonyno ir A. Mockaus darbai dar iki šiol nėra taip pat pasirodę.

Liaudies melodijų rinkiniai. 1955 pasirodė J. Čiurlionytės paruoštos "Lietuvių liaudies dainos" (Litovskije narodnyje piesni), kurioj telpa 295 dainos ir jų melodijos, kurių 9 "tarybinio darbo". Visi dainų tekstai ir jų komentarai duoti ir rusiškai. Patys komentarai įdomūs viena smulkmena, kad visoms dainoms, kurios užrašytos už šiandieninės Lietuvos sienų, pvz. Gudijoje, neduodama vietos nurodymų, atseit Gudijai tekusios etnografinės Lietuvos dalyse lietuvių "nėra". Tas pat ir su Karaliaučiaus sritimi, jis priskirtas Leningrado obl., taigi, "rusiškas", ir apie Pilkalnį bei kt. lietuvių "nėra" ir jų niekad "nebuvo"... Truputį keistai atrodo, pvz. 1938 m. užrašytos dainos "Bėras žirgelis" tokia be vietos metrika, kai LTA buvo ne tik tekstas, bet ir atkviesta dainininkė ją įdainavo į plokštelę! Arba vėl, "Linelius roviau" (511 p.) iš 433 plokštelės, užrašyta 1936 LTA, taip pat iš atkviestos dainininkės. Pažįstančiam šiek tiek LTA signatūras tokie praleidimai atrodo grynas juokų darbas, tai nėra klaidos, bet sovietinė išmonė, turinti paralelių 1940 rudenį, kai lietuviams istorikams buvo priminta, kad jie negali tyrinėti savo rytinių sienų, o tik vakarines. Dabar tas pakeista kiek kitaip, negalima nei rytinių, nei vakarinių, nes vienur "rusiška" Gudija, kitur — tiek pat "rusiška" Kaliningrado sritis.

Aplamai, metrikoje padaryta daug atžangos, nežymimas daugiau nei dainininkas, nei ją užrašęs. Matyti, tos pavardės praleidžiamos pagal Maskvos įsakymą, kaip visuotinai praleidžiamos pabėgusių autorių pavardės, tačiau žymimai knygos pavadinimas. Kadangi tiek tautosakos
žinovų, tiek užrašinėtojų yra pabėgusių arba Sibire, tai nenorint padaryti "klaidos", tos pavardės išleidžiamos. Kai kurie komentarai pasižymi tiesiog "varvančiu sovietizmu", nes jie būtini kiekvienam pavergto krašto leidiniui. Literatūros sąraše kažkodėl pasigendame kun. T. Brazio, kun. P. Bieliausko, J. Dovydaičio, Niemi-Sabaliausko dainynų. Leidinyje dainos sutvarkytos jau "istoriniu" pagrindu, pvz. Ikitarybinio laikotarpio (darbo dainos, sutartinės, buitinės, socialinio protesto ir kovos) ir tarybinio laikotarpio. Ir šitas skirstymas Sovietuose įsiteisina tik po 1950 m., N. Leontjevui, M. Isakovskiui ir kt. netautosakos specialistams savo "sparnuotą" žodį tautosakos raidos klausimais ištardinus, kitus pasmerkus ir t.t., o Ambr. Jonynui ir Lietuvon parbrazdinus. Leidinyje pateiktas ir J. Čiurlionytės 40 psl. lietuviškas įvadas ir tokio pat dydžio jo rusiškas vertimas, su priedais atimąs per 100 iš 610 knygos psl. Įvade, jei tik kas įmanoma sujungti su rusų melodijomis, tuojau pažymima, pvz. 23 psl. ir kt. Matyt, be tokių pastabų ir ši knyga nebūtų išvydusi pasaulio. Techniškai lyginant šią melodijų rinktinę su 1938 išleista, paruošta tos pačios J. Čiurlionytės, Lietuvių liaudies melodijomis (Tautosakos Darbų V t. ir atskirai), skurdokai atrodo; anasis ir 55 melodijomis didesnis. Liaudies melodijų yra ir "Lietuvių tautosakos rinktinėje", tačiau kas jas atrinko, nepažymėta. Dalis tų melodijų yra ir pirmą kartą spausdinama.

Marcelė Mackevičiene iš Perlojos ir Domininkas Petručionis iš Merkines, gyveną Elizabeth, N. J., su muz. J. Žilevičiumi (vidury). Jų padainuotos dainos buvo užrekorduotos 1950 m.

Perspausdinant senuosius dainynus, perspausdinamos ir jų turimos melodijos, k. a. S. Stanevičiaus "Dainos žemaičių" 1954, jas paruošė J. Čiurlionytė, A. Juškevičės-Juškos "Dainas", paimant melodijas ir "Melodje ludowe litewskie" (1900), kurias buvo užrašęs pats kun. A. Juška, bet pertvarkė jas visa eilė lenkų (Kolberg, Kopernicki, Noskowski). Dabar ruošiant spaudai šias melodijas, teko jos pertvarkyti, tačiau "negalint susipažinti su Antano Juškos užrašytų dainų rankraščiais (jie šiuo metu yra Krokuvos Mokslų Akademijoje) ir palyginti pirmos laidos melodijų su originalais, sunku nustatyti šių užrašymo trūkumų priežastį" (929-930 psl.), todėl rinkinys sava nuožiūra persitvarkytas. Šis sakinys ir atskleidžia, kokiomis baisaus vargo ir nepasitikėjimo sąlygomis tenka dirbti mūsų likusiems tautosakininkams. Lenkija yra demokratinė liaudies respublika, mūsų žodžiais — sovietinė satelitinė valstybė, tačiau lietuvio nenori ir į ją išleisti net grynai moksliniam darbui. Nepriklausomybės metais, kai dar neturėjome su Lenkija diplomatinių santykių, vistik dr. J. Balys 1934 lankėsi Vilniuje ir kurį laiką dirbo Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekoje, kiti lankėsi ir dirbo Krokuvoje, Varšuvoje ir kt. A. Juškos "Dainų" I-III tomams melodijas paruošė J. Čiurlionytė, o A. Juškos Svodbinėms dainoms — V. Paltanavičius.

Grynai praktiniams reikalams J. Čiurlionytės išleista "Lietuvių liaudies dainos vaikams" 1948 m. Praktinės paskirties yra ir įvairios melodijos prie liaudies šokių, dažnai jas savaip perdirbant.

Naujų, pirmą kartą spausdinamų, tautosakos tekstų davė Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių k. ir literatūros instituto paruoštoji "Lietuvių tautosakos rinktinė" 1954, 559 psl. in 8. Ją paruošė "tautosakos sekretoriaus kolektyvas", atseit išsklaidyto LT A tarnautojai: Ambr. Jonynas, Antanas Mockus, B. Uginčius ir Margarita Vymerytė, o ats. red. pasirašė K. Korsakas. Įvade pasisakoma, kad "rinkinyje spausdinamoji medžiaga yra suskirstyta, kaip tai paprastai daroma tarybinėje folkloristikoje, į du pagrindinius laikotarpius: 1. Lietuvių tautosaka iki Didž. Spalio revoliucijos ir 2. ... po Didž. Spalio socialistinės revoliucijos" ir kad rinktinė "yra pirmasis bandymas pateikti mūsų visuomenei lietuvių liaudies poetinės kūrybos būdingiausius pavyzdžius, suklasifikuojant juos pagal tarybinio folkloristikos mokslo principus..." ir kad "prisidės prie teisingo lietuvių tautosakos nušvietimo, prie gilesnio jos pažinimo marksistiniu požiūriu . . ." Ir tikrai, rinkinys sudarytas, kokio lietuvių tautosakos literatūroje ir, aplamai, vakarietiškai suprastame darbe nepasitaiko. Palikus įmantrų antraščių parinkimą (dainos prieš išnaudotojus) ir pan., tenka pažymėti, kad iš š^o leidinio visai neaišku ir kas tautosaka yra apskritai. Ne be reikalo Ambr. Jonynas 1955 7 nr. rašė, kad Sovietuose tautosakininkams pradėjus įvesti pradedančių poetų kūrinius į liaudies kūrybą ir ją laikant tautosaka, "riba tarp tautosakos ir tarp "ne tautosakos" pasidarė neaiški" (101 p.). Ir tikrai, Lietuvos dabartiniams tautosakininkams toji riba visai buvo neaiški, vieni į ją buvo įkimšę net internacionalą ir kt. panašias dainas (Lit. ir menas 1954 XI 7), o rinktinės redaktorių, pvz. "Mūs kolūkio pirmininkas" (495 p.) teikiamas liaudies arba tautosakiniu dalyku, ir paaiškinimuose "Liaudies žaidimas, Valst. LTSR liaudies dainų ir šokių ansamblio išpopuliarintas visame krašte ir šiandien atliekamas kuone kiekvieno respublikos saviveiklos kolektyvo" (531 p.), taigi iš šio teksto matyti, kad dabar Lietuvoje tautosaka laikoma viskas, kas tik žmonėse sutinkama, nežiūrint, kad pagal kokį partijos užsakymą tas būtų padaryta, net ir tuo atveju, kai jo autorius gerai žinomas. Ir štai šios "tautosakos" įmantraus kūrinio autorius visai neslepiamas. 1955 m. Dainų šventės šokiai ir žaidimai, pakartoją tą patį šokį, žymi "žodžiai J. Lingio, muzika J. Švedo" (39 p.), o turinyje dar geriau — "Lietuvių liaudies žaidimas. Kompozicija dainų šventei ir aprašymas J. Lingio" (305 p.). Panašiu būdu yra atsiradusios ir kitos "tautosakos" didybės, k. a., "Skamba dainos mūsų kaime", "Surinko kolūkiečiai", "Tupo buožė už kalniuko" ir kt. 1948 ar 1949 viena žinoma LTA dainininkė, per 80 m. senukė, tokio pat kūrybinio šišo pagauta, "padainavo" Vilniuje "Mes kviečiame Staliną svečiuos!" Taip rašė, duodama dar kelis panašius tekstus, tuo metu "Tiesa". Tačiau šioje rinktinėje pasigendi žmogus tokių tikrai nežinomų autorių sukurtų dainų, kurias slapta dainavo 1940-41, ir kurios nepamirštos dabar. Visas šias dainas rinktinės redaktoriai turėjo rasti, kaip jie rado kitas, nes jos LTA buvo.

Ši rinktinė sudaryta iš įvarių tautosakos rūšių (dainų, pasakų, žaidimų, mįslių ...) ir visur prikaišiota naujybių, naujai padarytų sovietiniu pavyzdžiu tautosakinių nesusipratimų, kurių kaimo žmonės tikrai nežino ir priklauso partinei ir užrašytojų pramonei. Rinktinės sudarytojai, pasigyrę dirbą pagal sovietinius tautotyros reikalavimus, atsipalaidavo ir nuo metrikos, jie retai težymi užrašymo vietą, nenurodo užrašo signatūros ir 1.1. Moksliniam tautosakos darbui visi šie duomenys svarbūs, tačiau tiems, kurie patys ją sukūrę ir į lietuvių tautosakos rinktinę įdeda, anoji įprastinė metrika tampa kliūtimi, todėl jos ir visai atsisako, antra, jos žinovai ir užrašinėtojai gali pasirodyti liaudies priešai beesą . . . Kita labai įdomi falsifikacija šioje rinktinėje ištiko jau liaudies meną. Prie 24 psl., atskirame lape duoda "liaudies skulptūra (medis), vaizduojanti kanklininką". Ši Vytauto D. Kultūros Muziejaus (Čiurlionies galerijos) sto-vylėlė žinoma, ji įvairiuose leidiniuose eina Šv. Cecilijos su kanklėmis vardu; ją rinktnės redaktoriai paėmė iš Tautosakos Darbų III t., kur ji buvo duota prie Z. Slaviūno "Lietuvių kanklių" studijos, viena iš 45 iliustr., kaip ir gretiminė — senas kanklininkas.

1954 m, nespausdinant iš buv. Lietuvių Tautosakos Archyvo dar niekur neskelbtų tekstų, Lietuvoje buvo paimta nauja kryptis: imta perspausdinėti senieji tautosakos leidiniai. Buvo perspausdintos Simano Stanevičiaus Daynas Žemaicziu (1829) ir jų Pažimes (gaidos; 1833). Duota senasis ir naujas, bendrine k. tekstas. Šį leidinį, palyginti, gerai parengė J. Lebedys, o melodijas J. Čiurlionytė, nors įvade J. Lebedys daug kur užsiiminėja su tautosaka neturinčiais bendro dalykais. Jis 1955 išspausdino ir S. Stanevičiaus monografiją, pagal naujus reikalavimus. 1954 pasirodė ir kun. A. Juškevičės-Juškos "Lietuviškos Dainos" 3 tomuose (1880-1882). Šiame rinkinyje yra 1569 ir 53 priedinės dainos. Leidinys perspausdintas toks, koks buvo, ir greta duota perrašytas tekstas šių dienų rašyba. Tuo būdu šios dainos naudingos ir kalbininkams. Prie kiekvieno tomo duotas žodynėlis, kur trumpai paaiškintos ir svetimybės. Trumpą ir tarybinį įvadą bei žodynėlius paruošė Ant. Mockus, parašęs apie kun. A. Jušką disertaciją. Dainoms melodijas, taip pat Juškos užrašytas, į tomus įvedė ir pertvarkė' J. Čiurlionytė. Visi 3 t. ir sudaro 2853 psl. Darbas didelis, bet jau 1955 sukėlė nemažą triukšmą lietuvių rašytojų tarpe, kad be reikalo eikvojama lėšos, perspausdinant jas originalo rašyba. Todėl 1955 perspausdintosios A. Juškos "Lietuviškos svodbinės dainos" (1888) "apvalytos" nuo senosios rašybos ir ne tik kalbininkams, bet ir tautosakininkams jau daug ką praradę. Leidinys išspausdintas dviems knygomis (buvo viena), pridedant ir Svodbinę rėdą (1880), kas sudaro 751 ir 872 psl. Kalbos reikalus (žodynėlį ir perrašymą bendr. kalba) atliko Vyt. Maknys, melodijas tvarkė V. Paltanavičius, o įvadus paruošė Z. Slaviūnas. Tačiau Slaviūno abu įvadai iki grynai mokslinių įvadų toli. įdomesnis yra Svodbinės rėdos komentaras, kuriam panaudota ir LTA rankraštinė medžiaga, taip pat ir spausdintieji šaltiniai, nors jų visos eilės ir pasigendame, pvz. nežinia kodėl Praetorijų cituoja iš Pierson laidos (ištraukų), kai daug tikslesnių ištraukų dalis yra pas W. Mannhardt, Letto-preussische Goetterlehre 1936; nesinaudojama Pr. Meškauskos disertacija, kai kuriomis Volterio pastabomis, praleista Gisevius, Globus 1873, Tetzner, A. R. Niemi (1914), Loetzow, M. Paprocka-Žnicz, E. Iwaszkiewiczowa ir kt., o kartais nerašo ir autoriaus, pvz. nurodo "Švietimo Darbą" 1921 (apie zanavykų vestuvinius papročius), tačiau nutylėjo to didžio darbo autorių — kun., vėliau vysk., J. Staugaitį, nors žymėdamas rankraštinę medžiagą, prie LTA 2374 ir 2375 paminėjo M. Alseikaitę. Aplamai, šios visos Z. Slaviūno pastabos daug silpnesnės, nei jo str. Liaudies papročiai ir mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose (Senoji lietuviškoji knyga 165-214 psl. 1947). Anuo metu, matyti, autorius turėjo daugiau laiko ir ne tiek daug buvo veikiamas maskvinių įtakų, nors ir paskutiniame darbe kartais pareiškia tikrai sveikų pažiūrų į lietuvių vestuvių papročių raidą.

J. Lebedys 1956 davė "Smulkiąją lietuvių tautosaką XVII-XVIII a." 631 psl. Smulkioji tautosaka iš įvairių šaltinių rūpestingai išlesiota, nors vienas kitas dalykėlis, atrodo, bus dėl politinių įtakų išleistas ar vėliau išbrauktas (kas liečia rusus). Tačiau įvadas — įprastinis, kuriuo vakarietiškas tautotyrininkas mažai tegalės pasinaudoti.

Vertinant S. Stanevičiaus, A. Juškos ir "Smulkiąją tautosaką" tenka pažymėti, kad Nepr. Lietuvos laikais (M. Biržiškos L. Rėzos Dainos) buvo rūpestingiau paruoštos, dabar, matyti, dirbant sovietiniu darbo metodu, reikia daug kas nutylėti, praleisti ir pritempti.

Praktiškiems reikalams 1945 buvo išleista "Lietuvių pasakos" 230 psl., nutylint, kad jos paruoštos dr. J. Balio ir pradėtos rinkti dar prieš šiam pasitraukiant į Vakarus. Buvo perspausdinta iš 1931 laidos M. Katkaus "Balanų gadynė", 1949 B. Sruogos "Lietuvių liaudies dainų rinkti nė" 350 psl., visai nutylint metriką ir dainas literatūriškai pataisant, tačiau leidinys už tokias dainas, kaip "Mes negalim apipiešti", "Kas per laikas", "Laukai žaliuoja" ir kt. buvo patekęs į sovietinės cenzūros (jau išspausdinus!) nemalonę, nors iš dainos (formulinės pasakos) "Siuntė ponas ožką" kai kurias vietas apie žydą ir iš pradžios išmetė. 1954 pasirodė "Vai žydėk, žydėk" ir S. Daukanto "Žemaičių pasakos", o 1956 "Gyveno senelis" ir kt. priešmokyklinio ar mokyklinio amžiaus vaikams, čia gal reikėtų priskaityti ir Mokinio bibliotekos Lietuvių tautosaką (sudarytą pagal Švietimo m. programą), anksčiau spausdintą literatūros v?dovėlyje, dabar atskirai (1956) su Lenino ir Gorkio įvadais apie tautosaką.

Prie praktiškųjų leidinių tenka priskirti ir J. Lingio "Lietuvių liaudies šokius", 1955 "Dainų šventės šokiai ir žaidimai", ir net "Lietuvių liaudies žaidimai" 1955 bei kt. Visuose šiuose leidiniuose lietuvių sen. šokiai ir žaidimai perdirbti, retai teduota sen. tekstai ir kt., o taip pat prikamšiota naujai padarytų, net ir svetimųjų (rusų, gudų, ukrainiečių).

Išvados
Lyginant Nepr. Lietuvos 1930-1940 surinktąjį tautosakos kiekį ir išleistus mokslinius bei kt. tautosakos leidinius su dabartiniais okupuotosios Lietuvos (1944-1956) atliktais darbais, gauname:

1.    Buvo sukurta tautosakos darbo organizacija, kuri dabar išardyta, Lietuvių Tautosakos Archyvas pajungtas įvairiems institutams, ir juos keičia ir keičia pagal neaiškius įsakymus;

2.    Atsisakyta Vakarų tautosakos tyrimo metodų, o minkomasi su marksistiniu-lenininiu reikalavimu, prieinant, jog nežinia kas yra tautosaka ir kuo ji skiriasi nuo paprastų eilėdarininkų ar kt. rašeivų kūrybos;

3.    Tautosakos rinkimas baimės ir kt. sąlygų visuotinai sužlugdytas; per 10 laisvės metų buvo surinkta per 450,000 tautosakos dalykų, o dabar per 12 — tik apie 60,000;

4.    Anuo metu pasirodė Mūsų Tautosakos 10 t., Tautosakos Darbų 7 t., Dovydaičio Dainos, Krėvės Patarlės ir priežodžiai 4 t., pradėta leisti Lietuvių Tautosaka (sisteminis leidinys). Tautosakos darbai buvo spausdinami dar Athenaeum, Darbuose ir Dienose, Gimtajame Krašte ir šiaip kultūros žurnaluose (Židinyje, Vaire, Naujojoje Romuvoje) bei laikraščiuose, padarant jų ir atspaudus. Dabar jų nėra jokiame žurnale ar leidinyje. Anuo metu atskiri darbai pasirodydavo svetimųjų ar tarptautiniuose žurnaluose, dabar — dvi nuotrupos sovietinėje spaudoje.

1935-7 pasirodė kritiškas ir kruopščiai paruoštas L. Rėzos dainynas (I ir II d.), dabar — Stanevičiaus, Juškos dainynai ir "Smulkioji lietuvių tautosaka", bet jie savo lygiu dar neprilygsta anam, neprilygsta visi šie leidiniai nė savo psl. skaičiumi, jei paimsime Mūsų Tautosakos 10 t. ir kt. komisijos leidinius, o kur dar Lietuvių Tautosakos Archyvo leidiniai. Anuo metu buvo išleistas ir didesnis lietuvių melodijų rinkinys, o eilinė tautosakos monografija pirmą kartą skelbiama medžiaga buvo turtingesnė, negu visa dabar rinktinė.

Tuo būdu okupuotoje Lietuvoje tautosakinis darbas yra sužlugdytas, jį lyginant su paskutinio laisvo dešimtmečio laimėjimais, ir kai kurių asmenų priekaištai, kad laisvoje Lietuvoje nemokėta ir nedirbta tautosakos baruose, tėra grynas e;linių rašeivų ir kalbovų žodis.

Sukurta: Kretingos pranciškonai