| |
|
|
. . . Eilinis John Still. Jo kojos nuslydusios griovin, rankos ištiestos priekin, nagai suleisti į dumblą. Pasilenkęs matau, kad purvinu veidu jam trykšta ašaros ir krinta į drumzliną balos vandenį.
Aš nespiriu jam pašonėn, kaip darau naujokams, kurie sudrimba prazvimbus pirmam šūviui, atsilieka nuo puolančios grandinės. Lengvai stukteliu petin — ir ne dėl to, kad jis jau ne naujokas. Jis guli čia, o vyrai jau priekyje šaudo. Ten kiekvienas žmogus, kiekvienas ginklas svarbus — atsilikėliams negalima dovanoti. Bet aš nepakeliu jo ir nečiumpu už suprakaitavusios apikaklės. Tik judinu kaip draugą.
Jis ne draugas man — joks silpnas žmogus nėra mano draugas. Bet aš pažįstu jį, žinau, kodėl jis guli ir nesikelia. Ir negaliu būti grubus.
Kažin ar elgčiausi taip, jei ne ana naktis paskutinių atostogų metu. John Still yra tylus, neįdomus ir vienišas. Kalba retai ir niekad apie save. Jis tik skaičius mūsų daliny ir, jei dingtų be žinios, niekas jo nepasigestų. Bet tą naktį jis kalbėjo ir dabar jis man yra žmogus.
Tuokart neapykantos sau nuodai ėdė mane. Man reikėjo degtinės ir žmogaus, gerti ir kalbėti, išplauti pirktos meilės paliktą kartumą. Užsukau į suklypusią alinę. Ten pamačiau John, sėdintį pasienyje, sukinėjantį nugaravusio alaus stiklą ir mirusiu žvilgsniu spoksantį į putom apdrabstytą stalą. Priėjau ir porą valandų kalbėjau jam apie save. Jis klausėsi nustebęs — jam, John Still, piktasis seržantas išlieja savo juodą gyvenimą. Mano atvirumas ir alus paveikė jį. Man baigus, kalbėjo jis.
Dar gimnazijoj John skaitė romaną apie anglų išsikėlimus Norvegijoj. Ten jis pirmą kartą pamatė tris lemtingas raides — BAR. Jos kyšojo iš puslapio savo paslaptingumu — ką jos reiškia? koks tas ginklas? kodėl tą ginklą taip pakrikštino? John perskaitė knygą, grąžino bib-liotekon, bet ginklas ir jo keistas pavadinimas liko sąmonėje. Pradžioje jis bandė įsivaizduoti — tai kažkoks šautuvas, greičiausia automatinis ir nepaprastas. Bet koks? Kiekvienas mintyse sumontuotas projektas atrodė netobulas, ir pagaliau John liovėsi kūręs ginklo vaizdus. Tikro vaizdo ir nereikėjo, užteko vardo. BAR — trys slėpingos raidės malėsi John mintyse. Sekmadienių popiečiais ir vakarais prieš miegą John leidos svajonių gyveniman su nauju draugu BAR. John buvo karys, visada priekyje, visada narsus. John naikino kulkosvaidžių lizdus, John veržėsi į štabus giliai priešo užnugaryje, John dešimtimis klojo užpuolikus. Dingo mažasis, nepastebimas John. Su didžiuoju BAR iškilo John — herojus, augančia garbe ir garsu. Bet tik svajonėse, sapnuose be miego. Tikram gyvenime John netroško ginklo, net netausojo noro kada nors jį čiupinėti, dar mažiau — vartoti. Jam užteko svajonių, nes svajonės buvo geresnė jo gyvenimo dalis.
Tik kilus karui, BAR pradėjo sruventi realesnėm mintim — dabar John bus kareivis, šaudys tikrom kulkom, ir gal, kas žino, gal valdys ir nuostabųjį ginklą. Ta galimybė pamažu augo į pasiryžimą, ir kai John, sėdėdamas autobuse, važiavo pro karo stovyklos vartus, jis buvo tikras — jo ginklas bus BAR.
Išsisprendė greit ir trijų raidžių paslaptis. Tik gavęs kario vadovėlį, John godžiai vartė ginklų skyrių, jieškodamas išmainyti svajonių vaizdą tikru. Du kartus pravertė, nes pats ginklas nebuvo taip iššokąs kaip jo raidės. Atradęs, John nusivylė — paveiksle ginklas visai paprastas, neturėjo nei storo vamzdžio, nei apvalios lėkštės šone, stovėjo sau kukliai, priekyje pasirėmęs dviem kojelėm, diržo pilvu lietė žemę, atrodė lieknas ir nepavojingas. Po nuotrauka John skaitė duomenis: The Browning automatic rifle, kalibras — .30, svoris — 19.5 svarai, naša — 3500 jardai, šaudymo greitis — nuo 350 iki 550 šūvių per minutę. Viskas žemiška ir paprasta. John užvertė knygą ir išsitiesė ant dar nau-jokiškai pakloto guolio. Tai toks mano didysis BAR, galvojo jis. Svajonė, tapusi kūnu. visada netobula, neša savyje nusivylimą. Bet kadangi laukta, turi būti priimta naujam pavidale — John priėmė. Po keleto dienų lengvasis kulkosvaidis ir senasis BAR jam buvo viena. Jis laukė šaudyklos pratimų, ir diena, kurioj gavo paleisti dvidešimt šūvių seriją, buvo pilna dar niekad kasdienybėje nepatirto džiaugsmo. Laisvalaikiais John spoksodavo į ginklo nuotrauką vadovėlyje. Ginklą laikė kniūpsčias kareivis, kurio veide John matė save.
Apmokymo pabaiga atnešė pirmąjį smūgį. Išskirstant į dalinius, John buvo tikras, kad gaus lengvąjį kulkosvaidį. Negavo — John Still, vadovybės paskyrimu, tapo paprastu pėstininku, su paprastu šautuvu, paprastom granatom, paprastu durklu. Lengvuosius kulkosvaidžius atidavė tiems, kurie gal norėjo būti tankistais, sanitarais, ar užfrontės darbininkais.
Likusį pratimų laiką John buvo nelaimingas, visada nusiminęs, piktas žmonėms ir vadams. Jis nekentė prievarta įbrukto šautuvo, dažnai palikdavo nevalytą ir už tai stovėdavo be eilės sargyboje. Kiekviena diena buvo kančia, kiekvienas uždavinys — beprasmis vargas. Tačiau kasdienybės kartumas neužpūtė vilties — kažkur ateityje kybojo BAR, didelis ir laukiąs savo tikrojo valdytojo. John žinojo, kad fronte dalykai greit keičiasi — vyrai žūva, jų vieton stoja nauji, jų ginklus paveldi kiti.
Iš tikro fronte viskas mainėsi, tačiau kiekvienas pasikeitimas Johną paliko laukime. Žuvus pirmam dalinio kulkosvaidininkui, būrio vadas paskyrė kitą, ne Joną. Kai jį su peršauta krūtine nunešė sanitarai, BAR gavo naujokas, vos tris dienas išbuvęs daliny. John kentė jam daromą skriaudą, bet tylėjo, neišdrįso skųstis, prašyti. O būrio vadas tarsi, užmiršo turįs vyrą vardu John Still — jo įsakymu kulkosvaidį valdė tie, kuriems jis tebuvo sunkus geležies gabalas, nemylimas, bereikšmis, net ne BAR.
Tiek man papasakojo John Still ir nustebino mane — kas galėjo žinoti, kad tokiam mažam žmoguj slepiasi dideli norai. Bet žinojimas man neatėjo dykai. John, patylėjęs akimirką, sakė:
— Seržante, ar negalėtum man padėti? Matai, be BAR aš negalėsiu ilgai išgyventi. Kartais mane supurto baimė, atrodo, kad mirtis pralenks mano eilę prie kulkosvaidžio. Žiūrėk — koks dabar iš manęs kareivis? Be reikalo tik vietą užimu grandy. Aš nieko nepadarau dabar būriui, aš visai nereikalingas. Niekas negali manim pasitikėti. Kaip gali — aš pats savim nepasitikiu. Bet jei turėčiau BAR, žinau, būčiau naudingesnis. Žiūrėk, galėtum pakalbėti su leitenantu, ar ne?
— Aišku, aš pakalbėsiu — prižadėjau. John turi gcuti kulkosvaidį, jis vertas, kaip galėjome jį pražiūrėti?
Taip galvojau tą vakarą. Kitą dieną, išsisklaidžius svaigalams ir įspūdžiams — neįmanoma. Duoti jam kulkosvaidį — tai tas pat, kaip numesti ginklą griovin. BAR reikalauja stipraus vyro. John Still - net keista, kaip sveikatos tikrinimo komisija praleido jį kariuomenėn.
Tačiau kai po kelių savaičių mums1 vėl reikėjo naujo kulkosvaidininko, aš prisiminiau savo pažadą ir nenorom pasakiau:
— Gal paskiriam Still?
— Still? Tą neužaugą? — nusijuokė jo grandinės vyresnysis, korporalas. — Jei jam iš vis ginklą keisti, tai geriausiai tiktų žirninė šaudyklė. Jis net savo šautuvo nepakelia — Velka kaip pagalį.
— Ar tu rimtai kalbi? — paklausė leitenantas.
— Ne, tik pagalvojau taip.
Aš gėdinausi, padaręs tokį neprotingą pasiūlymą.
John ir toliau nešiojo, valė ir keikė paprastąjį šautuvą. Tik dabar jis jau darėsi drąsesnis — sekiojo mane, bandė užkalbinti. Aš vengiau jo ir praeidamas nematydavau. Jis buvo silpnas, paniekos vertas žmogus. Kaip aš galėjau jam išsipasakoti ir kvailai pažadėti?
Pastebėjęs mano nuošalumą, John, turbūt, suprato, kad geruoju kulkosvaidžio nesulauks. Aistra ginklui išvijo jį iš tylos kiauto,
— Leitenante, aš prašau, kad man paskirtumėt Browningo automatinį šautuvą.
Mes su leitenantu štabo palapinėj tikrinom žemėlapius sekančios dienos puolimui. John įėjo, tinkamai atraportavo ir tvirtu balsu ištarė savo reikalavimą.
— Ar tu rimtai, Still? — Leitenantas piktu nustebimu nerado žodžių.
— Taip, leitenante.
— Kodėl tu nori BAR?
— Dėl to, kad žinau, jog su BAR aš būsiu armijai naudingesnis.
— Žiūrėk, Still. Tavo rankos gan silpnos, ir išvis — BAR valdytojas turi būt fiziškai patvarus.
— Kare ryžtas daugiau nulemia negu stiprūs raumenys, leitenante.
John puolė statuto žodžiais. Karininkas buvo apsuptas ir naikinamas.
— Tvarkoj, pažiūrėsiu. Dabar naujų kulkosvaidininkų nereikia. Gal vėliau.
— Dėkui, leitenante. John apsisuko ir išėjo.
— Tas prakeiktas Still. Atrodo, turėsim bėdos, seržante.
Karininkas neklydo — kartą pajudėjęs, John nesustojo. Už savaitės jis vėl kreipėsi į leitenantą, kasdien krimto savo korporalą, mane, paskum vėl leitenantą. Neaiškūs atsakymai jo nenubaidė — jis grįžo ir grįžo, tuo pačiu kietasprandišku reikalavimu, kartodamas savo nenumalšinamą norą, gręždamas visų mūsų kantrybę. Leitenantas širdo pagautas — negalėjo duoti, jam rūpėjo dalinio saugumas. Negalėjo neduoti, nes turėjo išlaikyti dalinio pasitikėjimą — vyrai stovėjo mažojo reikalautojo pusėje. John tęsė kovą už savo BAR, ir matėsi, jog laimės.
Ir laimėjo. Bedengiant batalijono pasitraukimą, radome krūvą paliktų ginklų — šautuvų ir vieną lengvąjį kulkosvaidį.
— Atrodo, kad išsisprendė mūsų šeimos problemos, — nusijuokė leitenantas.
Aš paėmiau ginklą ir nunešiau jam. John sužiuro, lyg netikėdamas troškimo išsipildymu, paskum paėmė atsargiai, tarsi šventą daiktą, delnu pabraukė per ploną vamzdį ir pasakė:
— Dėkui, seržante. Jis tikrai dėkojo.
John Still virto kitu žmogum. Dabar jo numirusios akys pabudo gyvenimui, jis šypsojosi, švilpavo, juokėsi iš kario dienas lydinčio nuobodulio. Išsipildė jo norai — jis gyveno dabar.
John turėjo trijų raidžių ginklą, ir turėjimas buvo nesunkus, kol ilsėjomės užfrontėj. Bet paskum mus netikėtai užklupo didysis pasitraukimas. Sukilom paryčiui ir žygiavome keturias paras, dieną ir naktį, retkarčiais sukrisdami porai valandų apsiraišioti nutrintas kulnis ir sučiupti sprunkantį miegą. John mokėjo pirmąją duoklę už savo gerąjį ginklą: pradžioj jis nešė BAR drąsiu pasididžiavimu, paskum nurimo, pavargo, kiekvienas žingsnis pasidarė skaudus dūris, ginklas spaudė petį, lenkė prie žemės, o prieky dar buvo nesuskaitytos mylios, be miego ir be poilsio. John pradėjo atsilikti — vilko švinu virtusias kojas ir našta tapusį norų išsipildymą. Mačiau, kad jo veidas buvo išraižytas skausmu ir akys aklos nuovargiu. John svyravo, atrodė, jis grius ir nesikeis.
— Duok man BAR. Panešiu galiuką. Jis tik pasižiūrėjo piktai.
— Duokš, išvirsi greitai.
— Po velnių, atstok! Kai reikės pagalbos, paprašysiu pats.
John surėkė, tarsi atgal šaukdamas išsklidusias jėgas. Palikau jį — jis grius, nes kaip toli žmogus gali eiti vien iš svajonių pasaulio atsineštu užsispyrimu, kūnui atsakius?
Bet John nekrito — puolimą sulaikė, mes sustojome. Patikrindamas vyrus, nuėjau prie jo. Jis sėdėjo, panarinęs galvą tarp kelių, nuovargio sugraužtu veidu. BAR gulėjo šalia, ne ant kelių kaip anksčiau.
— Kaip jautiesi, John?
— Gerai, — pasakė jis tyliai ir meluojančiai.
— Matai, BAR sunkus griozdas.
— Ar dideli dalykai turi būti lengvi?
— Manai, kad pajėgsi toliau? Pagalvok, dar ne per vėlu atiduoti kitam.
— Nereikia. Aš noriu, aš pajėgsiu.
Jam uždegiau cigaretę. Drebančiom rankom jis pats nepajėgė.
Tai buvo vakar vakare — puolimą sulaikė, mes ilsėjomės. Viena naktis — trumpas atpildas už keturias vaiduokliškas žygio dienas. Šį rytą antpuolis.
— Pasistenk šiandien, Still. Atsimink, kad esi vienintelis su BAR visam būry, — pasakė leitenantas. Tikrasis mūsų kulkosvaidininkas naktį išėjo su žvalgais ir negrįžo.
Išsidėstėm purvinam ryžių lauke ir, atėjus laikui, pakilome. Mūsų kryptį kirto kelias, kuriuo dumblu arėsi pavieniai tankai. Iš anapus kelio šaudė — krūmuose buvo kulkosvaidžiai, minosvaidžių lizdas, mūsų uždavinys. Bėgome susilenkę ir klimpdami. John atsiliko. Abipus kelio tiesėsi gilūs grioviai. John vijosi, šoko. Jo koja vos užkabino griovio kraštą, jis nuslydo, silpnos rankos neišlaikė ginklo. BAR išsprūdo, nulėkė kelio purvan. John karštligiškai kibo į dumblą, bandė išsikelti iš griovio, pasiekti ginklą. Keliu atriedėjo tankas. John rankos įsitempė, bet veltui — slydo, nepasiekė, tanko vikšrai sumalė trapų gero ginklo metalą. John liko tįsoti ant griovio krašto, ištiesęs bejėges rankas į sunaikintą BAR.
Aš judinu jį.
— Eime, John. Skubėk.
Jis tik papurtė dumblan įmerktą galvą.
Pakylu vienas. Priekyje mūsiškiai dar šaudo, bet žinau, kad be lengvojo kulkosvaidžio ugnies tuoj reikės trauktis. John, pavertęs svajones gyvenimu, neišlaikė. Tačiau ar kaltas jis. turėjęs stipresnius norus negu rankas?
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
