| |
|
|
|
PROFESORIUS IGNAS JONYNAS |
 |
 |
 |
1884-1954
........žmogus, kaip žvakė.
Degi, liepsnoji, šildai ir švieti.
Nepajunti, kaip jau tavęs nebėr.
Balys Sruoga
Jau prieš dvejus metus mus buvo pasiekusi žinia, kad Lietuvoje mirė žymusis mūsų senos kartos Lietuvos istorikas — profesorius Ignas Jonynas. Kaip buvusi jo mokinė, norėjau iš karto jį pagerbti bent kukliais atsiminimais, bet susilaikiau. Dažnai gandai iš anapus geležinės uždangos ateina klaidingi, nekartą be reikalo kai ką apraudame, ir tik po kiek laiko sužinome, kad tasai asmuo tebėra gyvas . . . Deja, šiuo atveju žinia buvo teisinga: profesorius Ignas Jonynas mirė Kaune 1954 m. liepos mėn. 14 d.
Profesorius Ignas Jonynas — didelis mūsų krašto patriotas, aistringas Lietuvos praeities mylėtojas ir tyrinėtojas, veiklus visuomenininkas, pasireiškęs dar spaudos draudimo metu, vienas iš aktingųjų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, užsienio reikalų ministerijos bendradarbis, ilgametis jaunimo auklėtojas ir Lietuvos istorijos dėstytojas Vytauto Didžiojo universitete Kaune ir Lietuvos universitete Vilniuje. Tai stambi asmenybė — o taip maža apie jį težinome! Stačiai tragiška, kad apie šį žymų žmogų, su kuriuo teko daugelį metų susitikti, bendrauti, iš esmės nedaug tegalima pasakyti . . . Toksai jis buvo visada: savyje užsivėręs, niekad beveik apie save, savo jaunystę, asmeniškus išgyvenimus bei jausmus nepasakojęs, neišsiliejęs. Taip tyliai jis išėjo į amžinybę, o jo gyvenimo duomenys, ypač čia, tremtyje, kaip pabiros tesurenkamos.
Gimęs profesorius Ignas Jonynas 1884 m. sausio 24 d. Atesnykų kaime, Simno valsčiuje, Alytaus apskrityje.
Profesoriaus tėvas, vardu Zigmas, išėjęs iš 22 ha. šeimos ūkio Daugirdų kaime, Krokialaukio valsč., vedė našlę Auštrevičienę ir su ja turėjo du vaiku — sūnų Igną ir dukterį Mortą. Morta buvo ištekėjusi už Babrauninkų km., Simno vlsč. ūkininko Griškevičiaus (jų vaikai vadinami Griškėnais). Zigmas Jonynas buvo užkurys, radęs savo žmonos pirmojo vyro būrį vaikų — vienas iš jų, sūnus Auštrevičius, senas JAV ateivis, tebegyvena prie Philadelphijos. Ūkį
Atesnykų kaime, Simno vlsč. paveldėjo vyriausias Auštrevičių sūnus Petras, o jam mirus — jo sūnus Vladas. Koks to ūkio likimas dabar — žinių nėra.
Profesoriaus Jonyno protėvių būta bajorų, ir jų pavardė buvo Januškevičiui. "Kada mirė profesoriaus Igno tėvo tėvas, ir jį reikėjo išbraukti iš metrikų knygų, tai Jonyno pavardės nerado, todėl šaukė vyriausiąjį sūnų (atseit, profesoriaus tėvo vyriausiąjį brolį), kuris pasakė, kad reikia j ieškoti Januškevičiaus pavardės — tuomet rado ir išbraukė. Tai buvo apie 1840-50 metų laikotarpį", — pasakojo profesoriaus pusbrolis, žinomas miškininkas, Zigmas Jonynas: "Apie 1906 m. aš pats esu žiūrinėjęs knygą kietais odiniais apdarais, kurios viršelyje auksinėmis raidėmis buvo išspausta "Januszkievvicz" (knyga rašyta lenkų kalba). . . Knygoje buvo išspausdintas medis su šakomis, pavadintomis vyriškais vardais, atžymint giminystės ryšį. Toji knyga buvo saugojama profesoriaus Igno tėvo tėviškėje Daugirdų kaime — ją vėliau pasiėmė prof. Jonynas. Kur ji dabar — nežinia . . . Atsimenu, buvo minimas vardas "Lubicz Wilehski" — ar tai herbo pavadinimas, nežinau, tik mano tėvas pasakojo, kad tėvo tėvas turėjęs teisę važinėti ketvertu arklių, kas valstiečiams buvo draudžiama". Profesoriaus sūnus Vytautas tuo klausimu prideda: "Sykį užtikau tėvo stalčiuje kažkokius bajorystės dokumentus. Labai įsigeidžiau pamatyti, kaip atrodo mūsų tariamasis herbas. Bet ar tos bajorystės būta, ar ne — taip ir nesužinojau".
Profesorius Jonynas buvo toks gilus demokratas, kad jam, be abejonės, bajorystės dokumentai buvo įdomūs tik kaip istorikui. Kad jis savo kilme ne tik kad nesididžiavo, bet visai ja nesirūpino, aiškiai matyti iš to, kad jis apie ją net savo vaikams nebuvo nė užsiminęs.
Savo gimtinėje — Dzūkijoie — Atesnykų kaime prie Atesnykų ežero profesorius praleido savo kūdikystės ir ankstyvosios jaunystės dienas.
"Kartą, vaikystėje, rudenį, buvome nuvažiavę į tėvo gimtinę", — pasakojo sūnus Vytautas Jonvnas: "Prie sodvbos buvo senas, konvulsingai išsiraičiusių obelių sodas. Tos obelys atrodė mirtininkėmis. Motina man tada sakė, kad jos sodintos tėvo rankomis, kai jo dar būta tylaus, užsidariusio, šviesplaukio . . . Netoli sodybos būta tokio kauburio — milžinkapio. Man, miesčioniukui, buvo viskas keista ir nauja. Tas liūdnas ežeras su besisūpuojančiais narais, tas milžinkapis ir Van Gogiškas sodas. Dabar, kada galvoje pilna klišių apie aplinkos įtaką žmogui, aš gal išvesčiau tėvo pomėgį istorijai iš tos vaikiškos mistikos, gyvenant milžinkapio papėdėje".
Ignas baigė rusų pradžios mokyklą Simne ir įstojo į Marijampolės gimnaziją. Čia jis gyveno bendrabuty ir tėvų buvo paskirtas eiti į kunigus. Tačiau, baigęs 4-rias klases, jis nepanorėjo stotį į Seinų seminariją ir atsisakė būti kunigu. Įvyko konfliktas su tėvais. Tėvas tedavė Ignui 10 rublių ir daugiau jo medžiagiškai neberėmė. Ignas toliau ėjo mokslus, pats versdamasis pamokomis, vasarą gaudamas korepeticijas dvaruose.
Be abejo, jauno mokytojo — Igno — pasaulėžiūrą nemažai bus paveikusi ano meto kultūringa Lietuvos dvarų aplinka, o taip pat ten jis ir bus gavęs lenkų, vokiečių, gal ir prancūzų kalbos pagrindus.
Bene giliausios įtakos jam bus padariusi draugystė su Premezių dvaro savininku Narbutu (juodu vėliau mokėsi drauge Maskvos universitete), istoriko giminaičiu. Čia profesorius turėjo matyti garsiąją "Lietuvos istoriją", kuri turėjo sužadinti jame sąmoningą susidomėjimą mūsų krašto turtinga praeitimi, lygiai kaip ir tos šeimos išlaikytas jos kultas.
Rodosi, kad 1903 m. Ignas baigė Marijampolės gimnaziją — su aukso medaliu — ir įstojo į Maskvos universiteto istorijos filolofijos fakultetą. Čia tuo laiku būta pakilios intelektualinės nuotaikos ir gyvo susidomėjimo studentų tarpe politiniais ir socialiniais klausimais, veikė lietuvių studentų būrelis ir patsai universitetas žibėjo tokiomis garsenybėmis, kaip profesorium V. O. Kliučevskiu (1840-1911 m.).
Universitetinių studijų metu, o gal dar ir gimnazijos laikais, Ignas aktyviai dalyvavo lietuviškame judėjime, slaptuose mokinių susirinkimuose skaitydavo referatus, o platindamas draudžiamąją spaudą, turėjo ryšių su teisininku Mačiu, su Ambraziejumi ir kitais knygnešiais. Lietuviškos knygos buvo gabenamos pas Igno tėvo brolį Juozą Jonyną į Ūdrijos kaimą ir slepiamos ūkininko Gavelio tvarte vidury pievų. Darbas buvo pavojingas, nes visai pašonėje Ūdrijos kaimo mokytoju buvo rusofilas Antanas Užupis.
Artimas Ignui buvo ir studentų socialistų revoliucinis judėjimas. Kai jau minėtas jo pusbrolis Zigmas Jonynas dirbo Rietave, 1911 m..
Ignui prašant, jis turėjo padėti kažkokiam revoliucionieriui nelegaliai pereiti sieną į Vokietiją.
Baigęs Maskvos universitetą, Ignas Jonynas įstojo į Grenoblio universitetą, ten įsigydamas prancūzų kalbos ir literatūros diplomą.
Grenoblyje Jonynas "gyveno archaiškoje kolegijoje, Oeuvre de St. Joseph. . . . Kai sėdėdavau kur skvere toje milžiniškoje kalnų griovėje", — rašo sūnus Vytautas, vėliau prof. Jonyno nusiųstas studijuoti į tą patį miestą ir pavestas buvusio savo mokslo draugo globai, — "aš instinktyviai pajutau, kodėl tas laikotarpis nepaliko tėvui gilesnio įspūdžio. Nebent nostalgiją, pasiilgimą savo gimtojo sodo palei Simno ežerus".
Be abejonės, Igno, kaip karšto lietuvio, savimeilė užsieny dažnai būdavo skaudžiai įžeidžiama, kai tekdavo ginčytis su prancūzais dėl tokių sąvokų, kaip "pilietybė" ir "tautybė", kada jis buvo vis vadinamas rusu, o lietuvio vardo niekas nežinojo . . .
Kurį laiką profesorius dirbęs Berlyno ir Karaliaučiaus archyvuose, studijuodamas Lietuvos istorijos klausimus.
1912-13 metais Ignas Jonynas mokytojavo Ukmergėje.
Pirmojo pasaulinio karo metu Jonynas jau Bogorodskio (miestas prie Maskvos) berniukų gimnazijos direktorius, dėstęs istoriją, prancūzų, lotynų ir graikų kalbas.
1917 m. Ignas Jonynas veikliai dalyvavo lietuvių seime Petrapily, kalbėjo ten lietuviškų mokyklų reikalu.
1918 m. bolševizmo jūrai užliejus visą Rusiją, jis grįžo į Lietuvą ir iš karto įsijungė į nepriklausomos Lietuvos kūrybos darbą. Iš pradžių gyveno Vilniuje, talkininkaudamas savo žiniomis Lietuvos Tarybai. 1919-1920 metais jisai — Laikinojo Lietuvos Komiteto sekretorius.
"Profesorius Jonynas, žymiausias mūsų istorikas, yra nusipelnęs gražaus paminėjimo . . . Po to, kai 1920 m. vasarą lenkai gavo nuo raudonosios armijos iš Vilniaus pasitraukti, Lietuvos ministeriui pirmininkui dr. K. Griniui patariau pakviesti Igną Jonyną vyriausiuoju įgaliotiniu, nors tą vietą siūlė man", — prisimena profesorius Mykolas Biržiška, tuo laiku buvęs Laikinojo Lietuvių Komiteto pirmininku: — "Užsienio reikalų ministerijos jam buvo pavesti Vilniaus reikalai ir kiti su tuo susieti, pvz., jis rūpinosi gudiškų vadovėlių leidimu. Man rodosi, kad 1920 m. spalių mėn. 9 d. baigėsi jo vilnie-tiškas įgaliojimas, bet jis į Vilnių važinėjo su Chardigny bene kaip užsienio reikalų ministerijos įgaliotinis ar tiesiog valdininkas".
Vėl bedirbant su prancūzais, profesoriui teko nemažai karščiuotis, besiaiškinant tautybės ir pilietybės sąvokas, ginant nuo lenkams palankaus prancūzo pulkininko lietuvių reikalus . . .
 P. PUZINAS UOSTAS
Prof. Jonyno veikla Vilniuje buvo labai įvairi ir plati. Dėl jos jam teko skaudžiai nukentėti. "1919 m. balandžio 20 d. lenkų legionininkai buvo įsiveržę Į Vilniaus lietuvių gimnaziją ir ją apiplėšė. Tą pačią dieną I. Jonyną laikė keletą valandų pastatę prie sienos, grasino sušaudysią, spjaudė Į veidą ir mušė". Prof. M. Biržiškos "Vilniaus Golgotoje" minima, kad lenkai buvo profesorių Jonyną suėmę. Laimei, reikalas buvo išaiškintas, ir profesorius paleistas. 1920 m. liepos 16 d. Ašmenos apskrities gyventojai, Lietuvos vyriausybės įgaliotinį I. Jonyną aplankę, dėkojo už apskrities prijungimą prie Lietuvos ir pabrėžė: "Įkurkite lietuviškas mokyklas, o mes visi grįšime prie savo tėvų kalbos".
Geras rusų, prancūzų, vokiečių ir lenkų, o taip pat ir lotynų kalbų mokėjimas ilgam pririšo profesorių prie užsienio reikalų ministerijos, kur jis buvo labai naudingas, ne tik redaguodamas įvairias notas bei raštus, bet ir kaip Lietuvos istorijos žinovas, ekspertas etnografinių bei istorinių sienų klausimų, labai pareigingas, kruopštus ir mėgęs griežtą tikslumą žmogus.
Po želigovskiados prof. Jonynas persikėlė gyventi į Kauną. Užsienio reikalų ministerijos jis nekartą būdavo siunčiamas į Šveicariją ir kitur atstovauti Lietuvai įvairiose tarptautinėse konferencijose. Kurį laiką Ignas Jonynas buvo vieno užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius. Santykiams su augštais svetimtaučiais jis buvo ypač tinkamas, kaip vakarietiškai išauklėtas, gilios erudicijos istorikas. Savo darbą jis dirbo visu atsidėjimu ir su didele meile. Po 1926 m., įsisiautėjus voldemarininkams, Jonynui, kaip liberalinės krypties žmogui, teko iš ministerijos pasitraukti. Atrodo, tai buvo jam skaudus smūgis, bet niekas iš jo negirdėjo dėl to pikto žodžio ar pagiežos. Tylus ir santūrus, jis savo jausmų niekad nerodė.
Svarbiausia prof. I. Jonyno vaga buvo išvaryta Vytauto Didžiojo universitete humanitariniame fakultete, kur iis dėstė Lietuvos istoriją, taip pat Lenkijos, Rusijos ir kt. istorijos kursus. Į universitetą jis pateko ne iš karto ir buvo priimtas tik docentu, kadangi neturėjo mokslinių darbų. Grafofobija per visą gyvenimą buvo šio rimto ir gilaus mokslininko, savo darbui puikiai pasiruošusio istoriko, nelaimė. Ar dėl savo pedantiškumo, ar iš didelės pagarbos Lietuvos istorijai, ar iš asmeniškos ambicijos, greičiausia dėl visų tų priežasčių kartu, jis bijojo raštu skelbti savo istorines žinias. Jis bijojo klaidų, kurių, iš tikrųjų, taip sunku išvengti Lietuvos istorikui, kada mūsų istorija daugiausia buvo svetimųjų rašoma ir savaip interpretuojama. Net savo puikių, metodiškai kruopščiai kasmet naujai paruošiamų paskaitų jis nesiryždavo skelbti spaudoje, keletą kartų tik labai nenoromis leidęs studentams naudoti jų pačių mašinėle spausdintus ir hektografuotus užrašus. Kolegų, vėliau savo vaikų, spiriamas paruošti Lietuvos istorijos kursą, sakydavo: "Kai išeis Lietuviškos Enciklopedijos paskelbtos studijos, tada galima bus sudaryti pilną kursą".
"Vytauto šeima" ("Praeitis") ir "Vytauto Ženklas" ("Vairas")—tai vienintelės jo studijos, išleistos atskirais atspaudais. Šalia to eina keletas labai rimtų straipsnių, kaip apie Jogailą, apie Kęstutį ("Židiny" ir "Lietuvoje"), apie Sofiją Vytautaitę ("Naujojoje Vaidilutėje") ir dar keli kiti, taip pat kapitaliniai straipsniai "Lietuviškoje Enciklopedijoje" — tai visa, ką prof. Jonynas buvo paskelbęs.
Išeinant į paraštę, tenka prisiminti, kokiu sunkumu buvo iš profesoriaus išgaunami straipsniai "Liet. Enciklopedijai"! Vyriausiasis jos redaktorius prof. Vaclovas Biržiška nemažai prisinervino dėl jo straipsnių nudelsimo: jau visa medžiaga spaustuvėje, mašinoje, o prof. Jonyno straipsnių kaip nėra, taip nera . . . Bet užtai kiekviena jo pateiktoji eilutė buvo nepaprastai turininga, žinios tikslios, patikrintos ir semtos iš pirmųjų, dažnai labai retų šaltinių, visos perkoštos per skrupulingo kritiko koštuvą.
Dėl ypatingo nemėgimo rašyti, gal ir dėl to, kad profesorius nepataikavo valdžiai, Ignas Jonynas universitete niekad nepakilo augščiau už ekstraordinarinį profesorių universitetinės hierarchijos pakopose. Iš tikrųjų gi jis buvo viena iš rimčiausių universiteto jėgų.
Tiesa, jo paskaitas nelengva buvo studentams klausyti. Monotoniškas skaitymas užsimerkus, savotiškas balso diskantaso sausas, eliminuojantis heroizmą ir betkokį romantizmą dėstymas, o greta to augs tas mokslinis lygis nedaugeliui teprieinamas, studentų nepatraukdavo. Tačiau rimtesni studentai, tvarkingai lankę paskaitas ir vedę užrašus, nekartą ruošdamiesi egzaminams, stačiai nustebdavo, apžvelgę visumą — kaip ji buvo logiškai sukonstruota, kokia įdomi ir plati medžiaga pateikta! Dėl to platumo ir įsigilinimo į tolimos praeities įvykius dažnai profesoriaus kursas nebuvo baigiamas, bet jisai rimtai įvesdavo studentus į atskirų sričių bei epochų studijas. Seminarai, profesoriaus Jonyno vedami, pasižymėjo tikrai vokišku metodiškumu ir dideliais reikalavimais iš dalyvių. Kiekviena proga profesorius stengdavosi kelti iš praeities dulkių, mūsų krašto didybę, mūsų žmonių ir įstatymų humaniškumą, tolerantingumą ir pranašumą, palyginus su visais artimais ir tolimais kaimynais. Ypač jis pabrėždavo Lietuvos patirtas skriaudas iš rusų ir lenkų.
Nors studentų ir kolegų profesorių tarpe Ignas Jonynas nebuvo populiarus, laikomas nors ir doru, korektišku, bet ambicingu ir nesocialiu žmogumi, tačiau visų jis buvo gerbiamas. Šiandien, laiko perspektyvoje, galime tvirtinti, kad profesorius nebuvo tinkamai įvertintas mūsų visuomenės. Tiktai tie, kurie jį arčiau pažinojo, turėjo progos įsitikinti dėl augštų jo būdo savybių. Okupacijų metais profesorius Jonynas pasireiškė, kaip vienas iš labiausiai užjaučiančių kolegoms, patekusiems į nelaimę. Kai Balys Sruoga buvo kalinamas vokiečių KZ, prof. Jonynas nepaprastu nuoširdumu dėjo pastangų jam pagelbėti. Ir kaip tada to "šalto" žmogaus akys spindėjo šilta užuojauta! Taip pat nekartą teko patirti, kaip džiaugdavosi profesorius, suradęs kurį gabesnį studentą, susidomėjusį Lietuvos istorija, kaip jis stengdavosi jam padėti toliau tęsti studijas, specializuotis. Visai atsitiktinai teko sužinoti, kad jisai, laikytas pernelyg taupiu žmogumi, dosnia ranka materiališkai padėdavo savo gabiems mokiniams, niekados apie tai niekam nesisakęs ir vargu ar besulaukęs kada dėkingumo . . .
Keistas dalykas — prof. Jonynas, nemokėjęs sužadinti entuziazmo Lietuvos praeičiai per savo paskaitas plačiai auditorijai, per privačius pasikalbėjimus su savo klausytojais ar pažįstamais pasireikšdavo kaip karštas jos mylėtojas ir taip vaizdžiai mokėdavo pasakoti, taip taikliai charakterizuoti praeities asmenis, kad bematant išblaškydavo tą nuobodulį, kuriuo kai kam dvelkia vien istorijos vardas . . .
Didžiulė profesoriaus biblioteka, kur buvo surinkti kone visi svarbiausi spausdinti Lietuvos istorijos šaltiniai, turtinga ir sunkiai po visos Europos bibliotekas bei antikvariatus surinkta literatūra, liečianti mūsų praeitį, nemaža archyvinės medžiagos — tai buvo tikras lobynas (tokias turtingas Lietuvos istorijos bibliotekas teturėjo prof. A. Janulaitis, prof. Vaclovas Biržiška, Petras Klimas, J. Šaulys ir gal dar pora asmenų Lietuvoje)! Deja, ji maža kam buvo prieinama, ries profesorius, nusivylęs ne tik studentais, bet ir kolegomis profesoriais, pasiskolinusiais ir negrąžinusiais knygų, vėliau labai retai kam jas iš savo bibliotekos beskolindavo, nors leisdavo ir studentams naudotis reikalinga medžiaga savo kabinete.
Prof. Jonyno informacijomis ir jo biblioteka nekartą naudodavosi Balys Sruoga, rašydamas savo istorines dramas, o parašęs rankraštį, jis turėdavo profesoriaus Jonyno asmeny labai dėkingą kritiką, jautriai vertinusį ne tik istorinę, bet ir meninę kūrinio pusę. "Sausas" prof. Jonynas neslepiamu entuziazmu buvo priėmęs "Kazimierą Sapiegą" — jo žodžiais, ten sukurtoji karaliaus Jono Sobieskio žmonos, Marysienkos, charakteristika esanti taikliausia iš bet kur istorinėj literatūroj esamų jos apibūdinimų.
Lietuvos istorija — buvo didžioji profesoriaus Jonyno aistra. Be jos, jis dar turėjo dvi man žinomas aistras: savo šeimą ir sodą bei gėles.
Jonynų šeima buvo darni, glaudi, gal net patriarchališka. Gyveno savo namuose Žaliajame Kalne, Rūtų gatvėje Nr. 3, kur lengvos profesoriaus rankos užveistas sodelis greit išsikerojo ir žalumu uždengė namuką, o daugybė gėlių nuo ankstyvo pavasario iki vėlybo rudens puošė sodybą. Čia saulėje, laisvėje ir meilėje augo trys vaikai: Birutė, Vytautas ir Kęstutis. "Buvome beprotiškai mylimi, lepinami, glostomi ir toleruojami" — sako sūnus Vytautas. Tačiau santykiai vaikų su tėvais, nors ir buvo labai geri, neturėjo didelio intymumo. Tėvai, kaip sakyta, neturėjo papročio pasakoti vaikams apie savo jaunystę, savo išgyvenimus — jei bent motina kartais apie šį bei tą prasitardavo, kaip apie vaikams misticizmu dvelkiančią, jos kambary kabėjusią bolševikmečiu peršautą ikoną . . .
Profesoriaus Jonyno žmona, Elena Ustjanovaitė, buvo reto išsilavinimo ir takto žmogus anuometinėje Lietuvos visuomenėje. Baigusi Maskvos universiteto matematikos fakultetą, pasižymėjusi dideliais gabumais (visai dar jauna ji jau buvo mergaičių gimnazijos direktorė), ji turėjo puikių sąlygų ruoštis profesūrai. Tačiau ji tos karjeros atsisakė dėl savo vyro, nutarusi būti jo gyvenimo draugė jo šalyje, Lietuvoje. Kukli ir nesiafišuojanti, ji tyliai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Kurį laiką ji dėstė matematiką gimnazijoje, vėliau per ilgą metų eilę sąžiningai ėjo Augštąjį Mokslą Baigusių Moterų Draugijos iždininkės pareigas — visad supama savo bendradarbių pagarbos ir meilės.
"Savo šeimos židiny profesorius dirbdavo atkakliai iki vėlaus vidurnakčio, ruošdamasis naujoms paskaitoms, kurias jis surašydavo ant siaurų popieriaus juostelių drausminga rašysena, aiškesne už mašinraštį. Niekad nenaudodavo pereitų metų užrašų, bet ir nenorėdavo išleisti nors šapirografuoto kurso", — rašo sūnus Vytautas.
Profesoriaus Jonyno šeima gyveno kukliai, nesirūpindama išorine prabanga, bet daugiau kultūros reikalais, knygomis, vaikų auklėjimu bei mokslinimu. Daugeliui atrodė, kad jų namuose ir svečiai nedažnai tesilankydavo, nes jie turėjo gan uždarą artimų bičiulių ratą. Profesorius Janulaitis ten nuolat užeidavo, prof. Augustaitis ir kiti, su kuriais rišo bendri interesai ir bendri dvasiniai reikalai. Ne tik tolimesni pažįstami, bet ir vaikai kartais manė, kad profesoriui kiti žmonės nebuvo įdomūs. Pastarieji tik užaugę tesuprato, kad "tėvas iš tikrųjų gi visa širdimi buvo arti savo žmonių. Kiek kartų mamai atšaldavo pietūs belaukiant, kol profesorius išsikalbės su prastuoliais darbininkais, pienininkais, policininkais, o ypatingai — sodininkais. Kalbėdavo su visais tiesiai ir atvirai, norėdamas padėti savo patarimu. Stebiuosi, kad tas nuoširdumas jam vėliau nepakenkė. Taip, sakysim, bolševikmety sužinojau, kad mūsų kaimynas Skabąs, su kurio vaikais mes drauge augom, pasirodė esąs senas Lietuvos komunistų partijos narys. Tas žmogelis po žmonos mirties buvo atėjęs pas tėvą, klausdamas patarimo — ar jam prašytis įsileidžiamam į Sovietų Sąjungą. Tėvas neabejotinai suprato jo politinius įsitikinimus, bet nuo to žygio atkalbinėjo ... Jo santykius su žmonėmis visad apspręsdavo gal ir naivus tikėjimas, jog asmenis galima paveikti, apeliuojant į jo sveiką protą. Man visad liko atminty, kaip sykį pirmosios bolševikų okupacijos metu tėvą buvo iššaukę į NKVD namus. Išėjo mums vaikams nieko neprasitaręs. Tik kai už pusvalandžio mama pasisakė perkalbėjusi jį persirengti švariais baltiniais, mane apėmė nesuvaldoma baimė. Vėliau sužinojau, kad jį tardė apie suimtojo Duš-Dušauskos politinę veiklą. Nežinau, kokie buvo tam gudų veikėjui statomi kaltinimai (kažkaip jo iš karto nelikvidavo ir, vokiečiams atėjus, jis buvo išleistas iš kalėjimo), bet esu tikras, kad tėvas turėjo suimtąjį charakterizuoti kaip sąžiningą inžinierių bei pilietį ir kad jis kalbėjo tik apie tokius dalykus, kurie galėjo nušviesti žmogų palankiausioj šviesoj. Jo naivus pasitikėjimas artimu nesykį būdavo diskutuojamas namuose. Mums, vaikams, kartais atrodė, net anekdotiški jo įsikišimai, sudarant rekomendacijas, bet, matyt, tėvui buvo visai natūralu naudotis savo, kaip profesoriaus, autoritetu, jei tai sudarydavo galimybę kam nors padėti. Daug kartų vėliau jam tekdavo pažinti nuovylį. Sulaukti pašaipos . . . Kažkur tėvo būta užsispyrėlio. Kai sode iššaldavo medeliai ir nudžiūdavo skiepai, jis skiepydavo naujus, o kai kolega studentas suklupdavo ant pagarsėjusios universiteto koridoriuose "Žemės reformos", jis sekantį semestrą, turbūt, dar daugiau laiko skirdavo tam europinio masto įvykiui gvildenti..." — vis prisimena sūnus Vytautas.
Kaip daugelis prof. Jonyno būdo bruožų bei poelgių kitų būdavo klaidingai aiškinami, taip kai kam nesuprantamas buvo jo priklausymas TSRS tautų kultūrai pažinti draugijai. Kai bene 1935 m. vasarą humanitarinio fakulteto profesūra buvo gavusi pakvietimą važiuoti su ekskursija į Rusiją ir kai keli profesoriai savo tarpe jį interpretavo, teko girdėti prof. Jonyno samprotavimus. Mes, — sakė jis, — galime bolševikų neapkęsti, galime būti griežtai priešingi jų santvarkai, tačiau neturim pamiršti, kad Rusija — mūsų didžiausias priešas, o priešą mes kaip tik turime pažinti. Tad ragino jis kolegas reta proga pasinaudoti ir savo akimis pamatyti propagandos taip išgarsintus "laimėjimus" tikrovėje. Ekskursijos metu jisai pasireiškė kaip bolševikams labai nepatogus svečias, kuris, apsimetęs neišmanėliu, įkyriai klausinėjo vadovų apie tokius dalykus, kurie aiškiai buvo norimi paslėpti, pastebėdavo ypač didelius "kolchozų" netobulumus ir nuolat iškeldavo jų rėžiančius blogumus ir juos diskutuodavo. Grįžęs gi nesivaržydamas pasakojo apie bolševikų melus ir apgavystes. Nuo 1938 m. jis viešai piktindavosi Paleckio, Giros, Cvirkos ir panašių lokajavimu bolševikams.
P. PUZINAS ŽUVYS
Toks profesorius liko mano atminime: augš-tas, liesas, su mandagia šypsena, vis kažkur skubiai ėjęs, vis rūpinęsis kitų reikalais, kaip tipingas mūsų senos kartos atstovas, kuris laikė savo pareigą dirbti kitiems, padėti artimui. Patriotas, bet nemėgęs tuo žodžiu švaistytis, tikras lietuvis, kietas, tvirtas, taurus, kuriam ne asmeniški laimėjimai rūpėjo, bet principai.
Atrodo, tikra prieglobstis profesoriui nuo visokių rūpesčių ir nemalonumų buvo jo mėgiamoji sodininkystė bei gėlininkystė. Su kokia meile, su kokiu rūpestingumu jisai sodino, laistė, karpė savo gėles, krūmus, medelius! Įvairiausių rūšių gėlės, o ypač daugybė retų lelijų — baltų, geltonų, margų, kažkokių nematytų, egzotiškų kyšojo sodelio ir knygomis prikrauto buto kampuose. Profesorius — gilus demokratas, nekentęs bet kokios prievartos ir savo nuomonės primetimo kitam, tokiu pat reikšdavosi ir sodininkystėje. Gerbdamas ir gyvenime individybę ir laisvę, jis ir sodininkystėje buvo didelio medžių apkarpymo priešu, leisdamas medeliams kiek galima laisvai augti. Tuo reikalu jis amžinai ginčydavosi su kitu dideliu fakulteto sodininku—profesorium V. Šilkarskiu, kuris kaip tik negailestingai medelius apkarpydavo ... Ne tiktai sodely prie savo namo, bet ir nemažame sklype Tvirtovės alėjoje profesorius darydavo sodininkiškus eksperimentus. Kaip sodininkas, prof. Jonynas yra labai daug padėjęs Kauno inteligentams naujakuriams, užveisdamas sodus, skiepydamas, formuodamas medelius, o nekartą atminimui pasodinęs ir iš savo sklypo augalėlį.
Pirmojo bolševikmečio ir vokiečių okupacijos laikais profesorius dėstė Lietuvos universitete Vilniuje. Vilniaus mylėtojas, jis ir tragiškais mūsų šalies momentais gėrėdavosi sostinės grožiu ir jos istoriniais paminklais, kurie tada nekartą suteikdavo paguodos ir kitiems . . .
Masinių žydų persekiojimų metu prof. Jonynas dėjo nemaža pastangų nelaimingoms aukoms gelbėti. Prancūzų kultūros garbintojas, nemėgęs vokiečių ir vokiečių kalbos (nors ja laisvai kalbėjo), jis mezgė ryšius su vokiečių karininkais antihitlerininkaisjieškodamas jų panmos ir užtarimo patekusiems Į Himlerio ištaigas . . .
Antrajam bolševikmečiui užplūdus, profesorius ryžosi palikti savame krašte, prie savo žemės. Kiek yra žinoma, jo laikysena okupanto požiūriu buvo itin garbinga. Jis visą laiką dirbo universitete — iš pradžių Kaune ir Vilniuje, vėliau tiktai Vilniuje, bet Lietuvos istorijos dėstyti bolševikai jam jau nebeleido, palikdami tik bendrą TSRS istoriją ir Lietuvos istorijos "specseminarus". Profesorius su nemažėjančiu kruopštumu tyrinėjo naujus, iki šiol neprieinamus šaltinius, surinkdamas daug labai įdomios ir vertingos medžiagos. Apkraunamas darbu virš jėgų, jis niekad neturėdavo atostogų ir, slegiamas labai sunkių moralinių sąlygų, norėdavo užsimiršti, pasinerdamas į darbą. Jau kopdamas į 70-tuosius metus, jis realizavo savo seną svajonę: išmoko laisvai skaityti angliškai, prieš miegą būtinai atsiskleisdamas kokią britų grožinės literatūros knygą. O skaudžių išgyvenimų netrūko, kai okupantas reikalavo iš jo parašyti Lietuvos istoriją, kuri rodytų, kad Rusija praeity buvusi didžiausia mūsų geradarė . . . Profesorius Jonynas, su tokiu pasididžiavimu kiekviena proga iškeldavęs Lietuvos pranašumą prieš Rusiją, taip pabrėždavęs visas nuoskaudas, mums praeity Rusijos padarytas, ypač akcentavęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo politinę platformą, kad "visa Rusija turi priklausyti Lietuvai" (omnis Russia ad litvinos deberet simpliciter pertinere) — profesorius Jonynas negalėjo tapti rusų klapčiuku. Turime tikrų žinių, kad jis nuo bjauraus pasiūlymo atsisakė. Galime suprasti, kaip sunku buvo tokiam pareigingam, sąžiningam žmogui išsilaikyti, kaip tasai "Rede quod debes" turėjo jį kamuoti. . .
Dveji metai prieš mirtį profesorius per 10 dienų važinėjo su studentais sunkvežimiu po istorines Lietuvos vietoves, pasiekęs net Naugardėlį. Vos savaitę prieš mirtį jis buvo grįžęs iš ekskursijos su studentais po Kuršių Neringą.
Mirtis užklupo profesorių staiga. 1954 m. liepos 11 d., sekmadienį, parvažiavęs iš Vilniaus į Kauną, jautėsi blogai (vėliau sužinota, kad, būdamas Vilniuje, jis kreipėsi pas gydytoją, bet šis jam nepasakė jo tikros padėties). Dar pirmadienį lankėsi pas pažįstamus, pasodino jiems medelį, bet jau vakare pasidarė labai blogai, dėl skausmo visą naktį nei miegoti, nei gulėti negalėjo. Antradienį buvo išvežtas į kliniką, ir giminių daugiau pas jį neprileista. Tik kažkokiu būdu jį dar buvo aplankęs prof. P. Galaunė — paskutinis iš pažįstamų, kuris matė profesorių Jonyną gyvą. Paskutinių valandų kančios buvusios nežmoniškos, kraujo spaudimas labai augštas, vargino skausmas ir nuovargis. 1954 m. liepos 14 d. apie 8 vai. ryto profesorius Jonynas miré. Po skrodimo paaiškėjo, kad nuo įvairių išgyvenimų, nervinių sukrėtimų kraujo apytaka buvusi greita, susidarė dideli kraujo krešuliai ir pramušė širdies sieneles.
 P. PUZINAS AUTOPORTRETO ESKIZAS
V. Augustino nuotr.
Daugeliui, kas žino gyvenimo sąlygas nelaimingoje bolševikų okupuotoje Lietuvoje, savaime ateina į galvą mintis: ir jis tapo baisiųjų mūsų priešų auka . . .
Profesorius Jonynas palaidotas Petrašiūnuose su studentų garbes sargyba. Jo kapą, esantį iškilioje vietoje, jau puošia skoningas paminklas ir mylinčiųjų rankų pasodintos jo taip mėgiamos gėlės. Profesoriaus kapo dešinėje ilsisi prof. Galaunes sūnus Deveinis, miręs džiova, o kitoje pusėje tako — Lietuvos istorikas, teisininkas, politikas, buvęs nepriklausomos Lietuvos ministeris — profesorius Augustinas Janulaitis.
Profesorius Ignas Jonynas rado amžiną poilsį savo tėvynėje, savo taip jam brangioje žemėje. Betgi barbarai okupantai, panaikinę senuosius kapus Kaune, ruošiasi ir Petrašiūnų kapus paversti Kauno jūra . . . Tačiau jokios Kauno jūros, jokios piktų priešų pastangos neišnaikins mūsų žymaus istoriko darbų, jo giliai įbrėžtų pėdsakų mūsų tautos praeities tyrinėjime, o jo šviesus atminimas gyvens širdyse jo buvusių mokinių ir tų tautiečių, kurie turėjo laimės jį arčiau pažinti.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
