| |
|
|
|
NAUJAI PRASKLEISTAS TAUTOSAKOS LOBYNAS |
 |
 |
 |
Nepailstantis mūsų tautosakos skelbėjas ir tyrinėtojas dr. Jonas Balys paskutiniu metu skaitančiajai visuomenei pateikė Lietuvių mitologiškas sakmes, o prieš porą metų, deja, daugelio mūsiškių visai nepastebėtą, labai svarbų darbą apie lietuvių balades. Abu šie leidiniai yra didis įnašas mūsų tautotyrai ir pro juos negirdomis praeiti labai nedera.
Lithuanian Narrative Folksongs. A description of types and bibliography, 1954, 144 psl. in 8°. Autoriaus leidinys.
J. Balys, ilgametis Lietuvių Tautosakos Archyvo direktorius, 1936 m. išspausdino itin svarbų lietuviškųjų pasakų tyrinėtojui pagalbinį darbą —"Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą" ("Tautosakos Darbai" II t.), kur sužymėjo visas spausdintąsias ir tuo metu prieinamas rankraščiuose mūsų pasakas, suskirstydamas jas kiek praplėstu Antti Aarne (1867-1925) pagrindu, kartu pateikiant ir trumpus jų turinius lietuviškai ir angliškai, tuo pačiu jas išvedant į tarptautinį pasakojamosios tautosakos tyrinėjimų lauką. Aptvarkęs pradžiai pasakojamąją tautosaką, J. Balys tuojau prabilo apie nepastebėtas mūsuose balades (1938 m. "židinyje" ir vokiškai — "Litauische Volksballaden"— "Acta Ethnologica" 1939), kur pirmą kartą palietė 45 jų skirtingus tipus. Sekančiais metais atidavė spaudai (1940 V) "šimtą liaudies baladžių", kurios dėl bolševikinės okupacijos tegalėjo pasirodyti vos tik 1941 m. šiame, daugiau pasiskaitymui skirtame leidinyje, jis palietė jau 79 baladžių tipus ir nurodė kai kuriuos ryšius su kitų kraštų baladėmis (įvairios pastabos prie metrikos), šalia visos eilės kitų darbų, J. Balys pradėtosios baladžių klasifikacijos ir registracijos neužmete, ją tęsė ir tremties kelyje (Preiburge, Bloomingtone). Ir štai po keliolikos metų pasirodė ši nedidelė, tačiau nepaprastai kruopštaus ir didžio darbo knyga, kur aptariama ir palyginama su kaimyninių ir kt. tautų baladėmis apie 340 įvairių Lietuvoje žinomų baladžių tipų, sužymint jas iš mūsų dainynų, periodikos ir net rankraščių. Nesileidžiant į pačios baladės aptarimus ir kitus įvadinius dalykus (jų dainininkus, variacijų kilmę, tautiškumą ir tarptautiškumą, t. y. vienokį ar kitokį ryšį su kaimynais, bei jų mūsąjį, išskirtinį, pobūdį, poetines priemones ir kt.), kurie trumpai išdėstomi su visu tautotyrininko įžvalgumu ir yra įdomūs ne tik tautosakininkams, bet ir kiekvienam liaudies žodine kūryba besidominčiam, noriu pabrėžti ne tik aną didelį darbą, jas sužymint ir su kitų tautų baladėmis palyginant, bet ir šio leidinio reikšmę visai folkloristikai. Tai pirmas toks platus darbas apie baltų kraštų balades, palyginant jas su kaimynais. Bet kai pats darbas pasirodė angliškai ir teduota tik trumpa baladės santrauka, prie kurios dar nurodyta, kur toji baladė spausdinta, kur jos variantai pas kaimynus, tai šio didelio ir reikšmingo mūsų tautosakinio darbo saviškiai visai ir nepastebėjo, nes jis visas jiems visiškai "neįdomus". Tačiau ir šis "nuobodus bei neįdomus" darbas tampa patrauklus, kai rūpestingai jį pasklaidai, pvz. daug kam žinoma daina "Aš padainuosiu dainų dainelių, aš dainų mergužėlė; aš atdarysiu dainų skrynelę, paleisiu į liustelį..." išspausdinta mūsuose 32 kartus ir jai dar nesurasta nė vieno svetimo atitikmens, taigi ji savo kilme neabejotinai sava, perdėm lietuviška. Tuo tarpu daugelio dar ir dabar mėgiama ir net svetimiems uždainuojama sukulto ąsočio (puodo) baladė, nors ir gausiai išplitusi, deja, slaviškos kilmės. Slaviškos kilmes yra ir visos žiauriosios baladės, žodžiu, besidomintis savo tautos dvasine kultūra ir jos ryšiais su kaimynais, kiekviename ir šios "nuobodžios" knygos lape gali daug ką išskaityti... Aplamai, tai didelis ir įna-šinis darbas, praskleidžiąs daug ir gilių praeities dienų, būtinas kiekvieno mūsų šviesuolio knygų lentynoje ir reikalingas peržvelgti mūsų studentijai.
Lietuvių mitologiškos sakmės, 1956 — Nidos knygų klubo leidinys — Londone, 191 psl. in 12°. šiame leidinyje sutelkta 238 mūsų sakmės apie Perkūną, kaukus (aitvarus), laumes, raganas ir burtininkus, slogutes, vilkolakius, milžinus, žmogėdras, saulę, vėją ir šaltį bei ugnį. Beveik visos jos spausdinamos p'rmą. kartą ir aprūpintos gera metrika, o angliškoji dalis ir spausdintųjų šaltinių nuorūdomis (176-191 psl.), kur dažnai pažvelgs ir lietuvis, besido-mįs mūsų tautosaka. Ir nors leidinys skirtas šiaip skaitytojui, todėl užrašai išspausdinti bendrine rašto kalba, bet ne tarmiškai, tačiau atitinka ir tautosakininko reikalavimus.
Pagal lietuvių tautosaką rašęs apie Perkūną ("Tautosakos Darbai" III, VI tt.), Gabiją ("Kūryboje" 1944), medžių kultą ("Baum u. Mensch im litauischen Volksglauben",—"Deutsche Volkskunde" 1942), laumes ("Die Sagen von litau'schen Feen", — "Die Nachbarn" I, 1948), įvairias kitas dievybes — dvasias ("Gimtajame Krašte", "Vaire", "Žemės Ūkyje" ir kt., tremtyje—"Mintyje", "Pėdsakuose", "Žiburiuose" ir kt.), davęs jų visų trumpą apžvalgą "Lietuvių tautosakos skaitymuose" II, 1948 ir sen. lietuvių mitologijos apžvalgas ("Lithuanian mytho-logy", — Funk and Wagnalls Standard Dictionary or Folklore and Legend II, 1950) ir kt., taip pat ir šias sakmes aprūpino J. Balys trumpu įvadu, kuriame paliečia lietuvių mitologiją ir religijos kilmę apskritai, pabrėždamas, kad "etnologai randa keliariopas pirmykščių religijų kilmės šaknis, kurių svarbiausios, sprendžiant iš reiškimosi formų, buvę šios: magija arba burtavimai, manizmas arba mirusių senolių gerbimas, animatizmas ir animizmas" (11 P).
Visi šie religijos kilmės pradmenys yra grynai materialistiškos - evoliucioniškos sampratos išdava ir etnologijoje bei religijos istorijoje tos prielaidos, atrodo, jau pačios daugiau tinka religijų istorijai, kiek jos kilmės pradmenims ir priežastims aiškinti. Šiandieną religijos apraiškų nebesistengiama aiškinti taip paprastai, kaip daryta prieš 80-50 metų. Kylančioji evoliucija kultūros apraiškoms jau atgyvenusi savo žydėjimą, nes šalia kilimo yra ir kultūros nuosmukis (degeneracija). Ir šis nuosmukis privertė etnologus k*ek kitaip spręsti jau nevieną apraišką. Atsirado šalia anųjų ir kultūristorinė srovė, daugiausia pasireiškusi per "Anthropos" žurnalą. Ji nemaž'au žinoma už autoriaus suminėtąsias, nors pirmosios liaudžiai plačiau žinomos ir ne tiek iš visokių materialistų ar laisvamanių, bet pagrindinai iš marksistų.
Animizmą pagrindinai kritikavo ne tik W. Schmidt ir "Anthropos" mokykla, bet ir visa eilė protestantų, pvz. K. Th. Preuss, N. Soederblom 'švedas), o G. van der Leeuw animizmą laiko anglų-prancūzų pozityvizmo išraiška, t. y. filosofine išdava, bet ne iš etnologinių duomenų išplaukusia. Panašiai yra ir su kitomis, iš racionalistinės filosofijos kilusiomis animatizmo, manizmo ar magijos prielaidomis, patapdintomis religijos grindmeniu.
Pastebėjęs autorius, kad maeija arba buriavimas bei mirusių gerbimas lietuviams nėra būdinga, jų plačiau ir neliečia. Iš tautosakos išeidadamas, autorius animatizmą ir animizmą skaito pagrindiniais lietuvių religijos bruožais (14 p.). Pagal ji, ugnies, žemės ir kt. gerbimai kilę iš baimės ("gerbk juos, bijok jų..." 13 p.), o jau visoki "globėjai", "sargai", "valdytojai" yra "pažengusi gamtos frerbimo forma". Tačiau tiriant sen. lietuvių religiją, vienos tautosakos neužtenka. Tenka peržvelgti ir istorinius šaltinius ir kalbinius duomenis. Dažnai viena tautosaka daugelio tų apraiškų negali išaiškinti; ji kartais teduoda tik vėlyvesnius dalykus, kartais dar ir svetimųjų poveikyje. Mūsų kalbiniai duomenys bylo ne animatizmą ar animizmą, bet gana ryškų monoteizmą. Lietuviai yra indoeuropiečių atplaiša. O indoeuropiečių Vyr. Būtybe "šviesos", arba "Dangaus Tėvo" vardu (plg. indų dyauh pitar, lot. Jupiter ir kt.), yra neabejotina. Vieni senąjį jos vardą išlaikė su senuoju "tėvo" žodžiu ("pitar", "pater"... iš indoeuropiečių pete/r/), o kiti su nauju "tėvo" žodžiu, pvz. frygai su "papas". Lietuviai, išlaikę pirmąjį Vyr. Būtybes vardo žodį "dievas" (jį dangaus skliauto reikšme dar paskolino suomiams — "taivas"), tačiau antrąją jo dalį "tėvas" pasikeitė dar gana anksti kitu savo žodžiu arba jį numetė. "Dievas" buvo perimtas krikščionybės, o antroji sen. Vyr. Būtybės vardo dalis "tėvas", vietoje indoeuropietiškojo "pete/r/" susidarius savą tėvas, galėjo būti pakeista kitu "-patis", kuris mūsuose reiškia "valdovą", atseit vyraujantįjį bendruomenėje ir gal šeimoje asmenį. Ir mes dar šalia "viešpats" turime Wolfenbüttelio postilėje ir "vieš-patni", kas atl'epia indų "âtni" (valdove, žmona). Mūsų -patis išlenda ir ne tik bendr. "Viešpatis", bet ir dievų varduose, k. a. Dimstipatis, Žemėpatis, Laukpatis, Vėjopatis. Su -pati/r/ sudaro ir sen. indai savo dievybių vardus Bramnas-pati, deva-patir, prajâ-pati (pra-džiapati) ir kt. Etimologiškai ši antroji vardažodžio dalis nėra atskiriama (plg. E. Boisacq, Dictionnaire étymologique de la langue grecque..., 806 p., 41950, Walde — Pokorny Wrtb ir kt.) ir nuo lietuvių "pats", "patis". Ir kadangi Vyr. Būtybė aplamai nėra kokis animatizmo ar animizmo padaras, tai tuo pačiu jie negali eiti ir lietuvių sen. religijos pradmeniu arba "šaknimi".
Lietuvio santykį su dievybe autorius nusako grynai praktišku "tu man, tai ir aš tau" (14 p.). Deja, toks žvilgis susipjauna su baime, kurią tik kiek anksčiau dėjo i lietuvių sen. tikėjimo priežastį. Bijodamas žmogus jau nebesidera, jis nebesilygsta su dievybe, tas labai ryšku visais jos atsiprašymo atvejais (aukose, maldose). Praktiškasis "do ut does" nėra pirmykštes religijos apraiška, bet racionalistų galvosenos padarai. Pagrindiniame žmogaus su dievybe santykyje glūdi vaiko santykis su geru, tegu ir kartais baudžiančiu, tėvu, todėl ir pirmykštes aukos pagrinde yra pirmuonių ipermaldavimo aukos, bet ne kažkoks prekybinis ar maginis santykis, ką ir pirmykščių žmonių etika taip pat aptaria negeru veiksmu.
Autoriaus pastabos Perkūnui, kad jis galėjo būti pasiimtas "karių ir valdovų" savu dievu, patikimos. Bet tolimesnis aiškinimas: "kai lietuvių karingumas atvėso ir jie pasidarė ramūs žemdirbiai, tada daugiau įsigalėjo Žemynos gerbimas, kuri duodanti žmonėms derlių" (9 p.), nėra vykęs. Lietuviai, tikriau baltai, jau iš naujojo akmens amžiaus sėsliai ir kartu žemdirbiai, tegu ir su aiškiais nomadiškais pažymiais ir po XII a. po Kr. (karingumas, imperijos kūrimas ir kt.). O moteriškos dievybės reikia greičiau aiškinti lybių-suomių tautų įsrava. Visos latvių "mate" (motinos) tik svetima įsrava. O ši įsrava. atrodo, bus prieškristinių laikų, kai mes greičiausia suvirpdinome neindoeurop'etiškos kilmės Baltijos pakraščių gyventojus, kuriuos liudija mūsų proistorė. Tuo būdu Žemynos kultas tenka iškelti iš istorinių laikų į priešistorinius, nors dėl visos eilės priežasčių istoriniuose šaltiniuose jis daug vėliau suminėtas nei Perkūnas, kurio kultas XII-XIV a. po Kr. buvo svetimųjų daugiausia pastebėtas ir išryškintas.
Ši vieta ir kelia būtiną reikalą susidaryti sen. lietuvių religijos periodizaciją. Nebeužtenka A. Brūcknerio bendrosios padalos, kuri skyrė sen. mūsų pagonybę nuo apkrikštytosios tautos, jau besideformuojančiosios pagonybės. Išeidamas iš priešistorinės laidosenos ir vėlesniųjų šaltinių, sen. lietuvių religiją skirstyčiau šiais tarpsniais:
a) prabaltiškasis arba indoeuropietiškasis iki 2000 m. pr. Kr.;
b) baltiškasis, apimąs n. akmens amžiaus galą ir žalvario bei prieškristinį geležies amžių, kol dar baltai nebuvo galutinai suskilę;
c) kiltinis iki XII a. po Kr., kuris pagal laidoseną reikėtų dar atskirai skirstyti į smulkesnius potarpsnius. šio laikotarpio galui turime jau vieną kitą ir baltams rašytinį šaltinį;
d) valdovinis, turėtų apimti XII-XIV amžius, kai lietuvių kiltys jungiamos kelių ar vieno valdovo ir kai valdovas pradeda eiti iš dalies ir vyr. aukotojo pareigas (pvz. Kęstučio priesaika), šiam laikotarpiui turime nemaža šaltininių duomenų;
e) žyninis (XV-XVI a.). Valdovams tapus krikščionimis, tauta dar nebuvo apkrikštyta, senajam, tegu ir spaudžiamam, kultui vadovavo senesnieji ar kiti išskirtiniai asmens, kurie ano meto šaltiniuose minimi "sorceries" vardu. Tačiau senasis kultas, netekęs valdovinės ir kt. paramos, pradėjo jau išsigimti, šiam laikotarpiui turime katalikų ir pirmuosius protestantų liudijimus, bet dažnai išplaukiančius iš krikščioniškojo galvojimo ir savaip nuaiškinančius (interpretatio christiana ir i. protestana);
f) žūtinis (XVII-XIX a.), prasidėjęs su jėzuitų misijomis ir valdoviniais patvarkymais (protestantiškose valdose, bausmėmis ir kita prievarta lietuvius protestantus ėmęs "krikščioninti", t. y. sukrikščioninti ir nukatalikinti drauge), šis sen. lietuvių tikėjimo laikotarpis reiškėsi tik senaisiais ir naujai susidarytais prietarais, o krikščioniškosios minties dar ir XIX a. lietuvis nebuvo pilnai supratęs, todėl ir gavosi savotiškas sinkretizmas, šis laikotarpis mums prieinamas išlikusia tautosaka ir kt. raštais. Nepadalinant sen. lietuvių tikėjimo atskirais tarpsniais ir kiekvieno jų neapžvelgiant, jo vaizdas nera aiškus, nes ir jis neliko visą laiką pastovus ir nekintantis. Jis turėjo visą eilę posūkių ir lūžių (kitaip nesuprastume lietuvių proistorėje skirtingų laidosenos tarpsnių), todėl ir tenka juos susekti bei išaiškinti, o kartu įžvelgti ir kaimynines įtakas.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
