Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAD VISI BŪTUME VIENA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYSK. V. BRIZGYS   
Amerikos lietuviai iš seniau, o tremtiniai nors po karo surado labai girtinų ir gražių vienybės ir bendradarbiavimo būdų. Turint progos patirti Amerikos lietuvių visuomenės įvairių sluogsnių nuotaikas, tenka konstatuoti didelį norą tos vienybės turėti dar daugiau. Jeigu vietiniai lietuviai ir mes, tremtiniai, kiekviename žingsnyje vis pasigendame tos vienybės dar daugiau, tai reiškia, kad jos dar daugiau ir norime. Jeigu nenorėtume, tai ir nekalbėtume: iš širdies pilnumo kalba lūpos. Ir jeigu tos vienybės j ieškodami, nors dalį to padarytume, ką prikalbame, tai tikrai jau būtume pasiekę pasigėrėtinų rezultatų.

Taip pat kiekviena proga kalbamės apie vienybės reikalą ir įvairių grupių politinėje veikloje. Kalbamės apie vienybę katalikų tarpe.
Kalbantis apie lietuvių politinę vienybę (kurios lietuviai yra pasiekę vistik girtiną laipsnį), daugiau yra polemikos, kaltinimų, negu minčių, vedančių į susiklausymą ir bendradarbiavimą. Tokie kaltinantieji atsiliepimai kartais gali būti pateisinami valstybėje, gyvenančioje normaliu laisvu gyvenimu. Mūsų tačiau šiandieninė padėtis yra visai kitokia. Ir mūsų laikysena turi būti tik pozityvi, konstruktyvi.

Pakankamai susiorientuokime bendroje šiandieninėje mūsų padėtyje. Galvojime, kalbose, veikloje mes turime labai ryškiai skirti du laikotarpiu: dabartinį — tautos žūtbūtinės kovos už laisvę, ir būsimąjį — laisvos Lietuvos tvarkymą mums dar nežinomoje ateityje. Suprantama, kad antrojo iš viso nebus, jeigu nebus laimėta dabartinė kova.

Šiuos du laikotarpiu skiria ne tik mums nežinomas laiko tarpas. Juos skiria svarbiausia tai, kad laisvę reikia pirma atgauti, o tik paskui ja naudotis. Dabar yra laikas kovos prieš mums svetimas ir neprieteliškas jėgas. Tik laisvę atgavus, laukia pozityvus tautos ir valstybės vidaus gyvenimo kūrimo darbas.

Dabartinis mūsų kelias į laisvę yra labai sunkus ir komplikuotas. Laimėjimas nuo mūsų vienų nė nepriklauso, tačiau vistiek labai daug reiškia ir mūsų pačių pastangos bei sugebėjimas. Kas šiandien pasaulyje apie Lietuvą kalbėtų ir kas jos reikalus užtartų, jeigu išbrauktume visa. kas yra padaryta pačių lietuvių. Dabartinis mūsų kelias reikalauja visų lietuviškų jėgų ir dėmesio sukoncentravimo, susistematinimo. bendradarbiavimo. Mūsų didžiausia politinė išmintis šiandien turi pasireikšti visų lietuvių tarpusavės meilės, organizuotumo, bendradarbiavimo ir aktyvumo ugdymu. Kas prieš tai, kas šalia to, visa yra kenksminga ir tautos dabartinei kovai, ir laisvojo pasaulio lietuvių vieningumui, ir daugiau ar mažiau tautos ateičiai. Dabartinis visų lietuvių solidarumas yra daug svarbesnis už visokias diskusijas apie ateities planus. Tremtinių tarpe įvairios grupės ne tik nemažėja, bet dar vis daugėja. To reiškinio vertės čia nenagrinėkime. Jeigu jos visos, kaip kuri besivadintų, dėl įvairių priežasčių ir negalėtų formaliai įeiti į tokius organus, kaip ALT'as ar VLIK'as, tai už tų organų pasiliekančių grupių laikysena turėtų būti tik konstruktyvi ir pozityvi: su meile ir konkrečiai nurodant matomus trūkumus, padarant konkrečių geresnių pasiūlymų, kaip tuos trūkumus taisyti. Ir tai saisto visų pasaulėžiūrų žmones. Būtų perdaug neišmintinga ir nuostolinga pyktis ir skaldytis, besiginčijant už tai ir besidalinant tai, ko neturime.

Ar dėl šios vienybės reikia atsižadėti savų principų, savos politinės doktrinos, konkrečių planų ruošimo ir aptarimo krašto ateičiai? Ne, dabartinis visų grupių sutarimas ir bendradarbiavimas to nereikalauja. Bendradarbiavimas eina iš dabarties supratimo ir iš meilės lietuvio lietuviui. Jis turi būti sąmoningų valstybininkų, o ne kareivio stiliaus — kažkurio vieno klausyti be savos nuomonės pareiškimo. Dabartinėje kovoje ir bendrame darbe, kaip parodo ALT'o ir VLIK'o pavyzdžiai, galima kiekvienam pasilikti ir prie savos doktrinos ir surasti visiems bendrus reikalus, bendrą kalbą ir bendrą darbą. Lietuvos vidaus gyvenimo konkrečių klausimų šiandien mes nesprendžiame ir netvarkome. Laisvame pasaulyje esantiems mums yra likę tik kova už tėvynės ir tautos išlaisvinimą, visų lietuvių vienybė ir tautos vardo bei tėvynės teisių populiarinimas pasaulyje. Šiose darbo srityse, išskyrus komunistus, mūsų tarpe negali būti nei pozicijos nei opozicijos, o turi būti tik vienas kūnas, viena dvasia ir vienas darbas. Tie klausimai, kurie galėtų mus daugiau ar mažiau išskirti, tvarkantis laisvoje Lietuvoje, šiandien praktiškai nėra aktualūs. Šiandien mes nieko nenusimanome, kiek jie gali mus skaldyti ar vienyti ateityje. Jų praktiškam taikiam sprendimui mes tuo geriau pasiruošime, juo daugiau bus bendradarbiavimo dabar, juo daugiau dabar vieni kitus pažinsime ir suprasime.

Betgi laisvės siekiant vistiek reikia kiekvienam turėti daugiau negu bendrą nuovoką, kaip turėtų tvarkytis Lietuva, laisvę atgavusi. Mūsų visuomenininkai ir politikai būtų labai neatsakingi, jeigu apie tai negalvotų, nesitartų. Tik tų kalbų forma turi būti ne tokia, kuri vienus su kitais erzintų, o turi būti prieteliški ir rimti svarstymai bei pasitarimai. Šianden nėra už ką karščuotis, atskiroms grupėms ar net partijoms ginant savo tezes. Šiandien mes nenusimanome, kiek bus tų skirtingų tezių Lietuvai laisvę atgavus. Žymus pasikeitimas yra įvykęs paskutinių metų tarpe socializmo pažiūroje į krikščionybę ir bendrai į religiją. Daug kas keičiasi socialistų valdomuose Skandinavijos kraštuose. O kiek to skirtumo liks dar po eilės metų, to šiandien negali atspėti nei socialistai nei krikščionys. Iš mūsų liberalų nevienas kartais piktai pasijuokia iš krikščioniškos moralės reikalavimų. Ir su jais tektų karštai pasiginčyti, polemizuojant šeimos, mokyklos, nuosavybės ir kitais panašios svarbos klausimais. Aš manau, kad išvydę tą tragiškąją realybę, kurią paliks dabartinė vergija Lietuvos dvasinėje ir medžiaginėje srityje, tautos atsigavimo ir egzistencijos problemas svarstydami tikrieji patrijotai visi suras bendrą kalbą svarbiaisiais klausimais. Juos sprendžiant, motyvai galės būti skirtingi, pagal pažiūrų skirtingumą, tačiau išvados bus daugumoje tos pačios.

Politiniuos laukuos šiandien yra nesutarimų tremtyje esančių katalikų tarpe. Ne dėl to, ar Lietuvai laisvės reikia ar ne, ne dėl Lietuvos būsimos valdymosi formos — visi yra demokratinės tvarkos šalininkai — ir ne dėl svarbiausių praktiškų būsimo gyvenimo klausimų, o dėl miglotų sąvokų, dėl neaiškaus turinio terminologijos. Nesakau, kad dėl asmeniškumų, nes jeigu kas tokiais motyvais nerastų svarbiuose reikaluose bendros kalbos su savo broliu, tam truktų paties svarbiausiojo krikščioniško reikalavimo — artimo meilės. Tie nesutarimai katalikus nuvedė per toli: net ligi bendros kalbos ir bendro darbo nutraukimo laisvės kovoje. Tai konstatuodamas, nereiškiu jokios nuomonės, kas už tai kaltesnis, kas mažiau kaltas. Pats faktas tačiau yra tikras paradoksas, nes tuo pačiu laiku ir tuose pačiuose reikaluose suranda bendrą kalbą ir bendrą darbą skirtingos pasaulėžiūrinės grupės.

Ar įmanoma dabar tuos nesusipratimus baigti? Visiems aišku, kad tai reikia baigti. Visi, ypatingai jaunimas, to laukia. Jeigu reikia, tai aišku, kad ir keliai yra, tik tenka juos surasti. Jeigu nepasiseka vienoki bandymai, reikia j ieškoti kitokių. Jeigu nesugeba to padaryti vieni asmenys, reikia pa j ieškoti kitų, pirmoje eilėje nuoširdžiai norinčių tuos kelius surasti. Šiandien taip reikalingos visų lietuvių vienybės, taigi ypatingai katalikų vienybės, negalime parduoti už tokį pinigą, kurs arba visai vertės neturi ar jo vertė bent neaiški. Visi jaučiame, kad tas klausimas yra katalikų širdies reikalas. Ne vienas galvoja ir gal suras į tai praktiškus kelius. Man tebus leista pasakyti kelias mintis, kurios gal bus naudingos bendrai orientacijai, j ieškant tų aiškumo kelių.

Supraskime visą rimtumą to fakto, kad laisvės neturime, o už ją tik kovojame. Jeigu jos nelaimėtume, tai visos svajonės apie jos ateitį būtų tik gražūs sapnai. Iš to supraskime, koks yra šiandien vertės skirtumės tarpe kovotojo ir teoretiko.

Mūsų tarpe nėra dviejų nuomonių ne tik tokiu klausimu, ar Lietuvai laisvės reikia, bet ir konkrečiais svarbiaisiais gyvenimo klausimais. Ginčijamasi daugiau dėl terminologijos — kaip pavadinti tą patį dalyką. Tai yra naujų žodžių kūrėjų, o ne laisvės kovotojų reikalas. Tų ginčų ir vienų nuo kitų didesnio ar mažesnio nutolimo nebūtų, jeigu būtų pakankamai atsargumo, raštu ar žodžių reiškiant anais naujais terminais senus ir savo vardą turinčius dalykus. Galvoti vra būtina, nauju kelių jieškoti taip pat galima. Dalyko esmei taip pat nieko nekenks, ar tam tikrą kūno dalį vadinsime galva ar makaule, tačiau svarbiais klausimais nereikia skubėti pasakyti nepilnai suformuluotas mintis. Neaiškios mintys iš viso niekad nebus pasakytos aiškiais terminais. Iš to kartais atsitinka, kad pasakytuose terminuose nesusigaudo nei skaitytojas, nei klausytojas, o kartais nei pats jų autorius.

Aš nenoriu prileisti, kad po ta katalikų tarpe pasitaikančia dviprasmiška ir ginčus keliančia terminologija slėptųsi skirtumai principuose. Jeigu tai prileistume, tai apie katalikų padėtį tektų kalbėti visai kitokia kalba. Aš norėčiau manyti, kad katalikų tarpe skirtumai atsirado iš to, kad vieni jų tuos pačius principus yra linkę pasakyti aiškiai, tradicine terminologija. Kiti gi bando jieškoti ne tiek kalbos naujenybių, o naujo metodo: konkrečiais gyvenimo klausimais ne visur deklaruoti, kad tai ir tai yra katalikų principų reikalavimai, o surasti gyvenimiškų motyvų, kuriais būt galima paremti ir apginti principų reikalavimus. Šiuo keliu eidami, jie tikisi sugebėti savo principų reikalavimus parodyti kaip gyvenimiškus, priimtinus ar net būtinus ir kitokių pasaulėžiūrų asmenims. Kas tokių pastangų da-
 
 
V.   K.   JONYNAS —   PAVASARIS (akvarelė)
Iš parodos Weyhe galerijoje New Yorke
 
 
rytų, jų negalima laikyti nereikalingų innovacijų kūrėjais, o reiktų pagirti ir palinkėti jų proto išradingumui, sumanumui geriausio pasisekimo.
Iš ko tie skirtumai bekiltų, kai kuriais klausimais visų nuomonė turi būti vienoda. Pirmiausia turime priimti kaip neginčytiną dalyką, kad kataliko viso gyvenimo visos sritys turi vaduotis religijos ir moralės dėsniais. Atiduodami tinkamą pagarbą kitokioms mūsų artimo pasaulė-žiūroms, turime sutikti, kad jos savyje ir praktikos gyvenime ne visos yra tos pačios vertės. Pvz. kuris žmogus sakosi esąs marksistas, aš žinau, ką jis mano, ko jis siekia vienu ar kitu klausimu. Žinodamas šaką, kuriai jis priklauso, aš nusimanysiu iš anksto, kuriais klausimais su juo galima susitarti ir kuriais ne. Tačiau aš negaliu to paties pasakyti apie visas pasaulėžiūras.

Jeigu kurs sakosi nepripažįstąs jokių pastovių dėsnių — nesvarbu, kuo jis vadintųsi -— iš anksto niekad negali būti tikras, ar su juo susikalbėsi, ar ne. Negali būti tikras, ar jis tą pat mano, kas iš jo žodžių man atrodo. Negali būti tikras, ar jis rytoj sieks to paties, kaip šiandien. Kai jis kalba apie visuomenės naudą, tai neaišku, kaip ją supranta: ar paremtą posakiu "po mūsų kad ir tvanas", ar jos siekia nors vieno šimtmečio perspektyvoje, ir kuo ta perspektyva pagrįsta. Visokių pavyzdžių rinkimai iš valstybių ir tautų praeities ar dabarties yra naudingi tam valstybininkui, kurs turi savo pastovius principus ir j ieško būdų praktikoje juos geriau pritaikyti. Gi be principų klajojimas po laiko ir erdvių platybes yra tas pat, ką naktį klajoti nežinomoje girioje.
 
Turinčiam aiškius ir pastovius principus nepakanka juos tik turėti. Savus principus reikia tiek suprasti, kad galėtume juos patys sau paaiškinti, kodėl jų turime laikytis. O dar daugiau reikia juos suprasti ir mokėti aiškinti tiems, kurie turi reikalo tų principų reikalavimus ginti prieš kitus. Kai katalikas visuomenininkas ar politikas turės reikalo visuomenės ar parlamento forume aiškinti ir ginti kokį nors reikalavimą, einantį iš jo principų, tai jam nepakaks pareikšti, kad tai yra jo kaip kataliko principas, kad taip parašyta Evangelijoje, ar kurioje nors popiežiaus enciklikoje. Klausančiųjų tarpe gali būti tokių, kurie nei Evangelijų neišpažįsta, nei su enciklikų autoritetu nesiskaito. Tiems reikės pasakyti kitokių argumentų, kad ir jie suprastų, jog katalikų siekimas nėra tik koks jų ritualo dalykas. Savus principus tiek išstudijavusiam išmintis parodys, kam ir kur derės pasakyti patį principą ir jo šaltinį, o kam ir kur pavartoti kitokius argumentus. Taip yra ne tik su mumis, o su visais. Kokioje nors Vokietijos darbininkų profesinės sąjungos konferencijoje socialdemokratui kalbėtojui gali nepakakti pasakyti, kad taip ar kitaip moko Karolis Marksas "Kapitale". Ne vienu atveju gali būti išmintingiau apie Marksą nė neužsiminti, o savo siūlymus paremti visai kitokiais argumentais.

Tiesa, kad katalikai turi atmesti visokias be-pasaulėžiūrinės, pozityvistinės, empyristinės ir panašias politikos teorijas, tačiau iš kitos pusės reikia taip pat suprasti, kad nepakanka savus principus tik žinoti, mokėti pasakyti, bet reikia mokėti ir apginti. Kas jieško naujų kelių savo principus aiškinti ir ginti savųjų ir kitaip manančiųjų tarpe, tie yra verti ir pagyrimo ir pasisekimo. Mūsų principai yra mums kelrodžiai, ko mes turime siekti savam privačiam ir visuomenės gyvenime. Jie yra mūsų mokytojai, ką mes turime laikyti geru ir ką blogu, jeigu nenorime būti trumparegiai savojo gyvenimo tvarkytojai, auklėtojai, visuomenininkai, kultūrininkai, politikai. Krikščioniškos moralės principuose nėra nieko, kas nesektų iš pačios žmogaus prigimties reikalavimų. Visa tai tačiau reikia tiek išstudijuoti, kad sugebėtume aiškiai tai ir kitiems parodyti.

Savus principus ginti per silpnais argumentais yra tas pat, ką juos nuvertinti kitų akyse. Natūraliosios ir krikščioniškos etikos principai ir savo kilme ir savo svarba yra per augštai, kad juos apginti pakaktų tokių argumentų, esą, taip ar kitaip yra kurioje nors valstybėje, esą, tai Vakarų kultūros tradicija ir panašiai. Jie gali būti kartais naudingi, kaip antraeiliai argumentai, pavaizduoją ar paremia svarbesnius, tačiau jie vieni nedaug ką reiškia. Kam neaišku, kad visose valstybėse galima rasti gero ir blogo. Vakarų tradicijos argumentas gali turėti reikšmės tam, kurs mano, kad Vakaruose visa buvo ir yra gera. O neužmirškime, kad Vakarų kultūros atstovas europietis daugelyje Oriento šalių yra sau nusipelnęs baltojo velnio vardą, kad Afrikos ir Amerikos juodukui Vakarų kultūra primena vergų prekybą, Amerikos, Kanados indėnui — jų rasės išnaikinimą. Ir pačios krikščionybės bei krikščioniškosios kultūros nesutapdinkime su Vakarais, nes į Vakarus ji atėjo, o Vakarai ją gerokai iškreipė.

Išvados: Būkime ištikimi savo religinių bei dorinių principų išpažinėjai ir vykdytojai. Kartu tačiau būkime ir uolūs jų studijuoto j ai, kad visada būtume pasiruošę, esant reikalui, už juos pasakyti tiek protinių ir gyvenimiškų argumentų, jog pajėgtume jų reikalingumu įtikinti kiekvieną geros valios žmogų. Juos studijuodami, betgi neskubėkime visas naujas mintis atiduoti viešam visuomenės teismui, o pirma jas vispusiškai įvertinkime tylomis savųjų tarpe. Viešumai jas atiduokime tik tada, kai nebus pavojaus sulaukti priekaišto nei iš katalikų nei iš kitų, esą, nesu-sigaudome, ko norime.

Tas aiškus reikalas sugebėti savus principus ir jų reikalavimus apginti politikos srityje kitaip manančių žmonių tarpe mums primena mano kadaise jau paminėtą sąlygą, kad einant į visuomenės ir politikos darbą, reikia pakankamo pasiruošimo. Natūralių sugebėjimų paprastai čia nepakanka. O tokio pasiruošimo programoje turi būti ne tik valstybinių mokslų reikiamos sritys, bet ir savos pasaulėžiūros gilus išstudijavimas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai