Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEITININKAI LIETUVIŲ TAUTOS EGZISTENCINĖJE KOVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SIMAS SUŽIEDĖLIS   

Ateitininkų kongresai  nėra paprasti ir eiliniai suvažiavimai. Dar Nepriklausomybės laikais, nuo 1920 metų, kai sąlygos susirinkti ir posėdžiauti buvo žymiai lengvesnės, ateitininkų kongresai tebuvo šaukiami kas penkti metai; jie ateitininkų ugdymosi programą ir visuomeninės veiklos darbą skirstė tarpsniais, kiekvienam nužiūrėdami specialų uždavinį. Jei karo viesulai ir okupacijos Lietuvos nebūtų užkliudę, kitais metais ateitininkai būtų rinkęsi į aštuntąjį kongresą ir minėję 45 metų savo organizacijos sukaktį. Deja, šiemet tebuvo galima susirinkti į penktąjį kongresą nesavo gimtoje žemėje ir praėjus 15 metų nuo antrojo Didžiojo karo ir raudonųjų bazių įsiveržimo į Lietuvą.

Lietuva iš mažųjų valstybių buvo pirmoji bolševikų užplūsta, o ateitininkai buvo vieni tarp pirmųjų to šėlsmo aukų. Aš negalėčiau kitaip jų pavadinti, kaip kraujo liudijimu už Dievą ir savąją tautą. Ir visa lietuvių tauta, daugiausia nukentėjusi ir tebekenčianti, yra stipriai to kruvinojo liudijimo paženklinta. "Baisi ir didi yra tauta, — pastebi vienoje paskaitoje ateitininkam J. Brazaitis, — už kurią net kūdikiai savo gyvybę aukoja, nes jų, nekaltųjų, auka, kaip aname Čiurlionio paveiksle, baltu dūmu ir šaukiančia tyla turi nesukliudomai pakilti iki pat Viešpaties veido".1) Mes giliai tikime, kad Viešpats leisis atmaldaujamas tų nekaltųjų aukų ir kančią pakeis pergalės džiaugsmu, bet mes taip pat gerai žinome, kad iš žmonių reikalaujama ir aiškiai apsispręsti už Dievą.

----------------
1)  Skaityta V. Ateitininkų Kongrese Chicagoje 1954 m. rugsėjo mėn. 5 d.

Ateitininkų pastangos visada buvo nukreiptos į tai, kad lietuvių tautos ryšys su Dievu ne tiktai nenutrūktų, bet dar stiprėtų ir ją keltų. Mūsų organizacijos šūkis trumpai tai išreiškia žodžiais: visa atnaujinti Kristuje, tarnaujant Dievui ir Tėvynei. Bet tėviškos žemės šiandien nebejaučiame po kojomis, o Dievas iš lietuvių tautos širdies plėšiamas su visu įsiutimu. Jei tėvynės sunkią dalią visi lietuviai vienodai atjaučia ir skausmingai išgyvena, tai lietuvių tautos nudievinimas nevisiem sudaro rūpesčio, nors kiekviena tauta su Dievu yra taip sujungta, kaip žmogaus kūnas su siela. Kūno negalią, tiesa, dažnai aktualiau pa jaučiame negu dvasios, ir Dievo kartais mažiau pasiilgstama negu savo tautos, tačiau sužalojus tautos dvasią, jei tauta yra dar nedidelė ir neperdaug biologiškai gaji, ji gali jau nebeatsitiesti net ir laisvę atgavus. K. Pakštas dar 1938 m., kalbėdamas Kaune katalikų studijų dienose, nuogąstavo, kad lietuvių tauta stovi prieš titanišką kovą, kuri gali mus pražudyti, jei mūsų nepalaikys nemirtingoji gyvoji dvasia.2) Ta titaniška kova dabar yra apėmusi visą lietuvių tautą gimtoje jos žemėje ir už jos sienų. Ji griauna pačius esminius mūsų tautos egzistencijos pagrindus, ir tik pasitikėjimas Dievu dar mus guodžia, kad tai nėra lemiamoji ir paskutinė lietuvių tautai valanda, kad gyvąją nemirtingąją dvasią ji dar išlaikys. — Bet kas yra tie tautos egzistencijos arba jos būties pagrindai ir kaip jie lietuvių tautoje griaunami?

Esminiu kiekvienos būties pagrindu yra pats jos Kūrėjas. Niekas negali egzistuoti ar būti, nesilaikydamas Dievo, nors jo ir nepripažintų. Žmogui yra duota laisvė savo Kūrėjo nepripažinti ir dėtis, tartum jis pats būtų savo būties atrama. Bet tokiu atveju jis prisiima ir visas pasėkas. "Žmogus be Dievo, — pastebi St. Šalkauskis, — jei tik padaro visas išvadas iš savo neigimo, neišvengiamai turi pulti žemiau gyvulio".3) Tai reiškia, kad jisai iškrinta net iš gamtinės Dievo tvarkos, kurios laikosi neprotingi gyviai, ir eina į savo susinaikinimą. Tuo pačiu kelių eina nuo Dievo nutrūkusios tautos ir valstybės, nors jos, it anas sugyvulėjęs žmogus, dar kurį laiką egzistuoja. Pirmas tos žūties ženklas, kaip nurodo vokiečių teologas Kari Adams, yra tai, kad "žmogus, atitrūkęs nuo savo dvasinio centro (t. y. Dievo), pameta bendruomeninį ryšį".4) Dvasiniu saitu bendruomenė jau nesimez-ga — ji krinka it gyvulių banda. Tokia pakrikusi žmonių bendruomenė gali būti palaikoma tik išviršinės jėgos, kaip dabar yra Sovietų Sąjungoje, kur kiekvienas žmogus gyvena savo uždarą gyvenimą. Bet fizinė jėga, kokia galinga ji bebūtų, istorijos tėkmėje praskysta ir dingsta kartu su prievartine bendruomene. Jei tautos daugumoje nebeišlieka ana nemirtingoji gyvoji dvasia ir neatgimsta, tauta žūna.

Štai į kokią grėsmę stato mūsų tautą ateistinė bolševikų pasaulėžiūra, kuri nežmoniškomis priemonėmis brukama pavergtiesiems. Jei prievarta ir iššaukia atoveikį, kuris tegali būti uždaras ir dėl to mums gerai nežinomas, tai vis-tiek lieka pagrindas nuogąstauti, kad lietuvių tauta, kiek dar liks jos gyvos, nebūtų sugyvu-linta, nes ir doriniu atžvilgiu ji smukdoma. Mums tenka skaitytis su faktu, kad ryšys su Dievu ir krikščioniškąja morale, ypač jaunosios kartos, bus stipriai apardytas. Net ir ta lietuvių jaunuomenės dalis, kuri nuo bolševikinės pasaulėžiūros ginasi savo dvasios tvirtumu, — tokio jaunimo, neabejojame, yra, — neturi reikiamų sąlygų savo krikščioniškajai pasaulėžiūrai stiprinti ir gilinti: nėra tinkamos literatūros, organizacijų, vadovų ir normalaus religinio auklėjimo. Griaunamoji ateistinė pasaulėžiūra, prieš kurią ateitininkai išėjo dar caro laikais ir kuri buvo ne kas kita, kaip bolševizmo užuomazga, dabar yra apsėdusi visą pavergtąją mūsų tautą.

Griaunami ir kiti lietuvių tautos egzistencijos pagrindai, kaip gimtoji žemė, individu?li tautinė kūryba, laisvė nevaržomam gyventi ir veikti. Visa tai lietuviams anoje pusėje yra atimta. Nereikia ir aiškinti, kokie čia daromi mūsų tautai nuostoliai. Norėčiau atkreipti dėmesį tik į du dalykus, kurie užkliudo ir tuos, kuriem nestigo ryžties ir buvo galimybė pabėgti ir prisiglausti svetur: tai mūsų tautos išblaškymas ir svetimos kultūros smelkimasis. Netekus savo žemės, nors ir sukolchozintos, ir pasidavus svetimos kultūros poveikiui, tauta žūna, jeigu savo nepriklausomybės neatgauna. Mes turime didelę viltį, kad laisvė bus atgauta, bet turime ir nuogą faktą, kad aštrios iltys laiko, kurį tenka pralaukti vergijoje ir tremtyje, giliai į lietuvių tautą smenga ir kruvinai ją kremta.

Taigi lietuvių tauta yra sunkioje egzistencinėje kovoje. Vienu metu ji puolama keliais frontais: religiniame — ateistinės bolševikų pasaulėžiūros, politiniame — rusų okupacijos ir komunistinės diktatūros, tautiniame — agresyvios svetimos kultūros, vitaliniame — tautos žudymo ir išblaškymo. Tai yra visuotinė kova net trejopu atžvilgiu: viena, ji apima visas gyvenimo sritis; antra, ji paliečia visą lietuvių tautą tėvynėje ir už jos sienų; trečia, ji reikalauja visų mūsų pastangų tautos gyvybei ginti. "Tautinė gyvybė, anot J. Girniaus, yra daugiau negu politinė laisvė".5) Politine laisve nebus kam naudotis, jeigu tauta bus kitų numarinta savo žemėje, o mūsų pačių išmarinta emigracijoje. Todėl visuotinė kova dėl mūsų tautos egzistencijos įpareigoja mus labai svarbiam uždaviniui, kol Lietuvos laisvė bus atgauta, būtent: sutelkti visas savo jėgas tautos gyvybei išsaugoti. Visuotinė grumtis reikalauja ir visuotinės jėgų įvaržos. Ateitininkai, besiremią pasaulėžiūra, kuri apima visas gyvenimo bei veikimo sritis, geriausiai paruošiami ir skatinami reikštis visuose tos titaniškos kovos frontuose. Klausimas tegali būti, kas šiuo metu konkrečiai darytina, saugojant savo tautos gyvastį ir kovojant dėl politinės jos laisvės.

*
Jei Lietuva būtų netekusi tik politinės laisvės, daugumos mūsų čia nebūtų: būtume namie, nors ir sunkioje okupanto letenoje, kaip pirmojo Didžiojo karo metu ar pastarojo karo vokiečių okupacijos dienomis. Tuo metu nedaug kas iš Lietuvos pasitraukė, nors jau vokiečių nacių karas nebuvo grynai politinis, bet turėjo ir ideologinį charakterį. Bolševikų vedama agresija yra ištisai ideologija pamušta. Toks jau yra istorijos vyksmas, kad karai darosi baisūs ne vien masiniai žudančiais ginklais, bet ir žudančia ideologija. Ideologinio pobūdžio karas visada yra žiauresnis už grynai politinį arba net imperialistinį; jis naikina visus pavergtuosius, kurie yra kitokio nusistatymo, ir dėl to daugumas stengiasi bėgti net į nežinomąjį likimą, kaip ir mes darėm.

Bet tai reiškia, kad mūsų laikais tenka kovoti su priešu ne vien atominiu, bet ir ideologi-
 
ŠV. PIJUS X paskelbęs šūkį "Viską atnaujinti Kristuje"

niu ginklu. Kokiomis priemonėmis kas yra puolamas, tokiomis privalo ir atsikirsti, kitaip jis pralaimės. Jei šiandien to kas nesupranta arba dedasi nesuprantąs ir nori dar su bolševizmu sugyventi, j ieško vadinamosios koegzistencijos, tai slysta baisios kovos paviršiumi ir reikia pr-sibijoti, jog gali būti pritrenktas nelaukto smūgio, nors ir jaustųsi kariškai stiprus. Tarp dviejų pasaulėžiūrų, kurios skiriasi kaip būtis ir nebūtis, negali būti jokio sugyvenimo arba koegzistencijos net ir politinėje formoje. Tai yra žaismas pavojingomis iliuzijomis.

Vadinasi, dabartinėje ideologinėje kovoje, kuri vedama net ginklu, reikia ideologiškai stiprių kovotojų. Štai koks svarbus uždavinys iškyla prieš mus, kai mes susimąstę sėdime tarsi Babilonijos upių pakrantėse, kaip kitados ištremtieji žydai, ir grąžome rankas dėl savo tautos likimo. Ne tiek reikia rankas grąžyti, kiek ideologiškai stiprėti. Ateitininkam tai buvo nuolat pabrėžiama, bet šiuo metu reikia tai ypatingai užakcentuoti. Krikščioniškoji ideologija yra į mūsų rankas įduotas ginklas, ir vargas mums, jei mes laikysime jį tiktai pablizgintoje makštyje.

Antras reikalavimas, kad būtume ideologiškai stiprūs, statomas mums pačios pavergtosios lietuvių tautos, kurioje komunizmas savo griaunamąjį darbą varo su didžiausia įstanga. Kai bolševizmas kada atlyš, mūsų tautoje liks giliai įrėžtų opų ir randų, kurių išlyginti nebus jau taip paprasta ir lengva. Jėi caro laikų nihilistinis raugas, įsismelkęs į lietuviškąją šviesuomenę, neiškvimpa ligi šiolei, net po skaudžių bolševizmo pamokų, kokiu stebuklu galės būti lengvai išveista bezbožnikų dvasia, kuri dabar daug plačiau ir giliau įsunkiama į visą lietuvių tautą? Juk yra žinia, kad atsigręžti į prarastąjį Dievą yra sunkiau negu surasti dar nepažintąjį. Po bolševizmo griuvėsių kas supažindins jaunąją lietuvių kartą su tauria katalikiškąja doktrina, kas įkvėps pasitikėjimo kilti ir siekti amžinosios tiesos, gėrio ir grožio — tų augštųjų idealų, dabar uždangstomų komunizmo stabų? Reikės žmonių, kurie tuos idealus būtų išnešioję savo širdyje, išlaikę savo gyvenime, švytėtų jais savo darbe ir pavyzdy. Lietuvių tautai tokių žmonių reikės daugiau, negu jų Dievo Apvaizda bus palikusi gimtajame krašte arba susigrąžinusi iš kančių Sibire.

Ateitininkams čia vėl tenka pareiga būti tais žmonėmis, tarsi Dievo žiburiais, kad paskui imtųsi sklaidyti tėvynėje pritvenktas tamsumas. Bet Dievo švyturiu gali būti tik tas ateitininkas, kuris be priekaišto savo ideologijoje yra stiprus. Ideologiškai stiprėdami mes pasiekiame kelių uždavinių: tobuliname ir grūdiname savo charakterį, įsijungiame į ideologinę kovą už Lietuvos laisvę, ruošiamės religiniam Lietuvos atgimimui. Tuo būdu egzistencinėje lietuvių tautos kovoje dalyvauja kiekvienas ateitininkas, net ir visai jaunų metų, kai jis auga ir bręsta katalikiškoje pasaulėžiūroje.

Bet reikia turėti taip pat galvoje, kad šiuo metu dauguma ateitininkų gyvena krašte, kuris lydo ne tiktai įvairias tautas, bet ir įvairias konfesijas: jas mala ir vienodina, formuodamas žmonių masę, į kurią stipriai įsispaudžia nukrikščionėjusio žmogaus žymė. Kasdieniam gyvenime dažnai to nepastebime, nes labai daug krikščionių neišsiskiria iš bendros masės. Ateitininkai privalo išsiskirti, nes jie savo gyvenime ir darbe vadovaujasi kitais principais, kaip yra pabrėžęs Pr. Dovydaitis pirmajame ateitininkam savo rašiny "Trys pamatiniai klausimai" arba principai." Tie kiti principai reikalauja visada ir visur būti giliai religingu ir sąmoningu kataliku. Ateitininkai jį vadina pilnutinės asmenybės žmogumi. Tokių mums daugiausia reikia ir reikės kovoje už Lietuvos laisvę, nes ir politinė kova dėl tos laisvės priklauso ne vien nuo tarptautinės padėties bei diplomatinių veiksmų, bet ir nuo stiprių asmenybių.

Šiame krašte, antra vertus, be prastos aplinkos yra ir gerų progų stebėti kilnius krikščioniško gyvenimo pavyzdžius; galima rasti geros ir plačios religiniais klausimais literatūror, kurios nė Lietuvoje nebuvo; dalyvauti diskusijose ir paskaitose, kurių pasitaiko labai gerų; pabūti uždarose rekolekcijose; susipažinti su amerikiečių katalikiškąja akcija, jų karitatyvine veikla, religine praktika ir k. Čia būtų visa eilė svarstytinų priemonių, kaip ugdytis katalikiškoje dvasioje ir apaštalauti savo aplinkoje, bet tai nuvestų mane į specialią temą ir atitolintų nuo pagrindinės minties: atskleisti tuos momentus, kurie yra reikšmingi mūsų kovai už savo tautos egzistenciją.

Antras toks momentas yra susijęs su ateitininkų tautiškumo principu.

Istorijos vyksmas, kuris žiaurina karus, kartu lenkia tautas į pasaulinę bendruomenę. Tai matome iš Jungtinių Tautų pastangų. Bet žmogiškosios prigimties amžinas ilgesys susilieti į vieną Dievo vaikų šeimą negali būti patenkintas tautų sulydymo. Katalikų Bažnyčia čia rodo kitą kelią: ji visas tautas jungia ne viena kalba, bet viena tiesa, kaip tai buvo parodyta ir Sekminių stebukle. Tik čia yra tikrasis pagrindas taikiai pasaulinei bendruomenei, į kurią kiekviena tauta įeina su sava kalba ir sava tautine kūryba. Kas mojasi tai naikinti, žudo pačią tautą, nes tai yra jos žemiškos būties atramos.

Lietuviai šiandien yra sunkiose grumtynėse taip pat už tuos tautinius savo egzistencijos pamatus. Pavergtajame krašte jie puolami komunistinio internacionalo ir rusinimo, o už Lietuvos sienų silpninami kitų tautų poveikio. Mums yra didelis pavojus, ypač jaunajai kartai, atitolti nuo savo tautos ir tvirtai nesuaugti su jokia kita. O toks sutarptautėjęs žmogus, žmogus kosmopolitas, labai dažnai nesiremia jokiomis tradicijomis ir jokia morale.

Šiuo gi metu mums reikia labai tvirtos moralės ir sąmoningų lietuvių. Juo turėtų būti kiekvienas lietuvis, kurį likimas išnešė svetur ne tam, kad jis dingtų kitiem, bet kovotų už savo tautą. Jei to nesiektume, "būtų nusikaltimas ir mūsų tremtininkiškajai misijai", kaip yra įspėjęs prel. M. Krupavičius "Ateityje" jos 40 metų sukakties proga.7 Tų žodžių negalima praleisti negirdomis, nes jie atsilieps pačios tautos priekaištu: palikote ne vien gimtąją žemę, bet viešame tautų kelyje pametėte ir mane, suklupę prieš svetimus dievus.

Šiame krašte gundančiu svetimu dievu yra medžiaginis gerbūvis, pasiekiamas lengviau negu kur kitur. Amerika kitus traukia ir sulygina savo praktinėmis idėjomis, savo realizmu, kuris sugundo kiekvieną, kam pristinga idealistinio nusistatymo ir aiškaus supratimo, jog tuo būdu jis nepasitarnauja nei pačiai Amerikai. Patogaus gyvenimo kerėsiai suvilioja ir užliūliuoja, it sirenų balsai Odisėjui begrįžtant namo. Savo draugus jis turėjęs pririšti prie laivo stiebų, kad tie neįsigeistų kopti viliokių mergaičių salon, sužavėti saldžios jų dainos, ir ten nepaliktų savo griaučių svetimai žemei tręšti. Kuo ateitininkai turėtų save pririšti svetimų įtakų skalaujamame laive?

Kai nėra normalaus ryšio su gimtuoju kraštu, o aplinka supa svetima dvasia, telieka atsiremti į šeimą, į organizacijas, lietuviškąsias parapijas, studijas ir mokyklas. Ateitininkai apsilenktų su savo principais, jei savo šeimas nulie-tuvintų, nepakankamai pasiremtų organizacijomis ir parapijomis, nepalaikytų mūsų spaudos ir apskritai kultūrinio darbo, apleistų asmenines lituanistines studijas ir nesistengtų organizuoti bent šeštadieninių mokyklų. Visos tos priemonės lietuvybei palaikyti ir žadinti gerai žinomos ir plačiau neaiškintinos, kaip ir pareiga dalyvauti tautinėse šventėse, remti kiekvieną lietuviškąjį darbą, įsijausti į kitų lietuvių ir pačios tėvynės kančias ir talkinti Lietuvos laisvinimo veiksniam. Esamomis sąlygomis darbas nėra lengvas, bet neišvengiamas, reikalaująs iš kiekvieno ateitininko asmeninės iniciatyvos, aukos, ryžties ir ištvermės.
Šiame tautiniame kovos bare susiduriame ir su dviem kraštutinėm nuotaikom: vieniems atrodo, kad šiuo metu niekas kitas, be savo tautos, mums neturi rūpėti; antrieji, atsistoję prieš sunkenybes, krinta į neviltį ir abejingai į visa pamoja ranka. Jei pirmas nusistatymas yra klaida, tai antras — dvasinė menkystė ir nusikaltimas.

Siauro ir aklo tautiškumo klaidas yra aiškiai išdėstęs St. Šalkauskis "Ateitininkų ideologijoje" ir savo knygoje "Lietuvių tauta ir jos ugdymas"/ Galima būtų tik priminti amerikiečio Th. Mertono žodžius: "garbinti save, tai garbinti nieką"." Įsižiūrėjus tiktai į save, tik į savą tautą, yra pavojus patriotiškai pratuščiažodžiau-ti ir grįžti namo, laisvės dienų sulaukus, su nieku rankose — su atvėsusią širdimi, jeigu ji nebus sušildyta universalių krikščioniškųjų idėjų. Jos yra bendros visiems žmonėms ir visoms tautoms. Tauta yra tiktai forma susemti bendram žmogiškam ir dieviškam turiniui. Turime daryti visa, kad tas brangus ir istorijoje nebepakarto-jamas tautos indas nebūtų į skeveldras sudaužytas, nes nebus kuo semti, bet turime taip pat rūpintis, kad jis nebūtų lėkštaus patriotizmo tiktai iš viršaus pablizgintas. Ateitininkai tą problemą idealiai išsprendžia, kai jie tautybę ir religiją sujungia. Bet toje jungtyje glūdi kiekvieno ateitininko moralinė pareiga, pasirėmus sava tauta, kilti į augštesnį krikščioniškos kultūros laipsnį.

Čia mes prieiname tretįjį momentą mūsų kovoje dėl savo tautos būties ir jos laisvės.

*
Nereikia, rodos, aiškinti, kad augšta kultūra, suaugusi su tautos charakteriu, sudaro jai stipresnę egzistencijos atramą už fizinę jėgą. Mažosios tautos tik savo augšta ir originalia kultūra tegali prasikišti pro kitus ir išsilaikyti didesniųjų kaimynų rate. St. Šalkauskis tai vadino "kultūriniu apsiginklavimu", pabrėždamas gyvą reikalą savintis visa gera, kas randama pas kitas tautas, ir jungti su tuo, kas yra gero savo tautoje. Jei toks uždavinys buvo statomas Ne-priklausomajai Lietuvai, tai dabar, nepriklausomybės netekus, jis pasidaro mums keleriopai aktualesnis.

Lietuva dabar niokojama barbariškos kultūros ir stipriai veikiama rusiškos dvasios, kurios ji nebuvo dar visai atsikračiusi nė laisva būdama. Tiesa, vakarietiškos kultūros persvara darėsi kaskart žymesnė; bet taip pat vienašališka, daugiau germaniškoji. Sava lietuviška kultūra dar nebuvome kitų tautų tarpe šviesiau sužibę, išskyrus liaudinę kūrybą, aną spindinčią trobelę ant dviejų karaliūnų delno Čiurlionio paveiksle. Nė dabar tremtyje, kokios geros nuomonės apie save bebūtume, be savo liaudies dainų ir šokių, neturime kuo labai pasigirti. Neturėjome Lietuvoje nė stipraus, tradicinio šviesuomenės sluogsnio, kuris dar tik brendo jaunoje valstybėje; veikliau reiškėsi tiktai atskiros inteligen-tinės pajėgos, šiuo metu ištaškytos ir išblaškytos, sunaikintos Rusijos plotuose bei kančiose ir baigiamos naikinti laisvojo pasaulio fabrikuose. Aš nenoriu čia sakyti, kad yra kraštutinė nelaimė inteligentui prarasti savo profesiją ir duone-liauti fabrike, išnešus dar sveiką galvą, bet pačiai tautai yra padaryti neapskaitomi nuostoliai.

Čia mes atsistojame prieš rimtą problemą — išsiugdyti naujos šviesuomenės, išlavintos ir kultūringos, tikrai vakarietinės, bet ir stipriai lietuviškos, kad pareitų namo ne su svetimais dievais, surankiotais iš visų pašvaisčių, bet su tuo, kas kitur tikrai yra gera, kas Lietuvai būtų tinkama ir neapseinama. Juk teks vėl pradėti iš pradžios, gal nuo tolimesnės praeities negu 1925 metų, kai į ateitininkus buvo kreiptasi: "mes be reikalo labai daug sugaišime, jei nesugebėsime pasinaudoti kitų tautų kultūriniais laimėjimais".10) Po 30 metų tie žodžiai, sakytumei, mums naujai rašyti, nes niekada nebuvo tokių palankių sąlygų ir tokiai daugumai ateitininkų ir apskritai lietuvių pažinti įvairius kraštus ir savintis jų kultūrinius laimėjimus.

Ateitininkai savo intelektualiniam brendimui turi skirti ypatingą dėmesį, nes jie suburia tuos, kurie mokosi ir ruošiasi dirbti inteligenti-nį darbą. Kas stoja į ateitininkų eiles, tuo pačiu įsipareigoja dirbti mūsų tautos kultūrinei pažangai. Tai yra kiekvieno inteligento pareigai Kai kartais prikišama, kad inteligentai, susidurdami su svetima kultūra, greičiau jai pasiduoda ir nutausta, tai jie sumaišomi su pusinteligenčiais, kurie iš tikrųjų sugeba greitai prisitaikyti ir suplokštėti. Žymus prancūzų mintytojas E. Heilo apie tokius žmones teisingai yra pasakęs: "visa, kas ištinka tuščią žmogų, didina jo tuštumą". Svetima kultūra tariamąjį inteligentą greičiau ištuština, negu praturtina.

Ateitininkai savo būreliuose turėtų gerai išstudijuoti tikro inteligento savybes ir jo pareigas savo tautai. Čia paaiškėtų, kad jis privalo rūpintis ir skatinti tautoje kultūrinę pažangą, gilinti jos tautinį sąmoningumą, palaikyti jėgų pusiausvyrą visuomenėje, ginti asmeninę laisvę ir savarankišką dvasią, vadovauti visuomeniniam darbui. Inteligentai dažnai yra tautos šaukiami palikti savo tinklus bei žvejones ir eiti ten, kur yra patys degamieji momento reikalai.

Pereikime dabar prie paskutiniųjų mūsų svarstomųjų momentų: visuomeninės veiklos, šeimos ir pačios organizacijos.

Inteligentas yra pašauktas dalintis su kitais savo dvasios turtais, kuriuos yra sutelkęs savo asmenyje. Jis turi geriau už kitus suprasti, kad kiekviena idėja prašosi būti skleidžiama, nes kitaip ji miršta. Šviesuomenė nėra tam, kad idėjas marintų, bet kad jas gimdytų ir skleistų žmonėse. Jeigu inteligentas, šviesuolis, yra tikrai išsiugdęs taurią ir brandžią asmenybę, jis savaime yra verčiamas veikti, nes iš dvasios apstumo prašneka lūpos ir sujuda rankos.

Ateitininkai moksleiviai ir studentai, mūsų bręstantieji šviesuoliai, ir sendraugiai — jau subrendusieji gerai žino, jog katalikiškumo ir visuomeniškumo principai juos skatina ir reikalauja veikti. Prie tų dviejų principų prisideda dar tas motyvas, kad šiuo metu reikia įtemptai kovoti dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės išlaikymo. Lietuvių tautos nelaimė yra per didelė, kad galima būtų pateisinti didesnį ar mažesnį mūsų pasyvumą. Šiandien bet kurio ateitininko ir apskritai lietuvio šviesuolio tūnojimas savo kertėje yra lygus dezertyro elgsenai mūšio įkarštyje. Niekas nesako, kad sąlygos, kaip ir fronte, yra lengvos, nes turime susidaryti atramą naujose gyvenimo aplinkybėse, bet jos nepalyginti geresnės už palikusiųjų tėvynėje. Ten nėra jokių pastovesnių įsikūrimo galimybių ir jokio tikrumo dėl rytojaus, o vis dėlto žmonės gyvena, kovoja, kenčia ir toje savo sukauptoje kančioje parodo daug tvirtos valios, kantros ir savitvardos. Čia gi nesuvaldoma savo traukos kiek galima patogiau įsikurti ir kiek tik įmanoma saugiau ateitį užsitikrinti. Niekas nepeikia tų suprantamų siekimų, tačiau kai jiems viskas aukojama, reikia jau kalbėti apie oportunistinį nusiteikimą niekam kitam nesiaukoti. Šiuo atveju nejaučiama pareigos veikti, nors dar pripažįstamas reikalas laikytis katalikiškojo nusistatymo ir savo tautos. Aš negalėčiau pasakyti, kuo tasai katalikiškumas ir tautiškumas pasireiškia, jeigu atsisakoma ryšio su platesniąją visuomene — vieniem padėti dirbti katalikiškąjį ir lietuviškąjį darbą, kitiems padėti rasti kelią į Dievą. O tai yra dar katalikiškosios akcijos reikalas, tos akcijos, kuri siekia viešąiį gyvenimą sukrikščioninti arba atnaujinti Kristuje, ką ateitininkai laiko savo vyriausiu siekimu. Be veiksmo ir ryšio su kitais to negalima pasiekti.

Prof.  Pranas  Dovydaitis

Tuo tarpu Amerikoje, kur ateitininkų daugiausia susitelkė, yra progos pasisavinti gero visuomenės veikėjo teigiamas ir būtinas savybes. Juk čia, kaip gerai pastebime, vertinamas žmogaus veiklus ir savarankus, veržlus ir darbus. Tai yra atvirkštus tipas rytietiškam, daugiau pasyvios dvasios tipui. To pasyvumo lietuvių tautos būde yra geras saikas, o jis dar padidės po bolševikų diktatūros, nes ji užmuša bet kokią iniciatyvą. Lazdos smūgiai mūsų tautą bus taip nuplakę, kad ji jausis išsisėmusi ir links į atilsį, be to, šleikštėdamos bendro darbo, taip apkartusio kolchozinėje bendruomenėje. Lietuvai reikės žmonių veiklių, dinamiškų, veržlios ir laisvos dvasios, kad įkvėptų ryžties veikti, noro nepavaromam dirbti, jėgų viską iš naujo atkurti. Ateitininkai privalo turėti prieš akis tą savo misiją, pratindamiesi jau dabar veikti ir savintis gerąsias veiklaus vakariečio žmogaus savybes; tiktai jas reikia labiau sudvasinti.

Prof. Stasys Šalkauskis

Mat, kiekvienas visuomeninis darbas vienu savo šonu yra pavojingas ir alsinąs: jis žmogų išblaško, išsemia, kartais padaro iš jo automatą, žmogų tik mechaniškai judrų, tačiau be gyvos dvasios. Prancūzų vienuolis trapistas D. Chau-tard yra įspėjęs veikliuosius visuomeninkus neprarasti savo vidinio gyvenimo, nes galima prarasti net patį Dievą, Jo reikalais besirūpinant".11)

Sis pavojus ypač grasus politikams, kuriems reikia augštos moralės ir tvirtų krikščioniškųjų principų, kad jie politinės kovos metodų ir priemonių nebūtų išlenkti iš Dievo įstatymų saiko. Ir mes, vyresnieji ateitininkai, politiniame darbe susikryžiuojame ir kartais visa širdimi įsmengame į ginčus opiais valstybiniais klausimais, kurių teigiamai išspręsti nė neįmanoma, kol nėra savos nepriklausomos valstybės ir tvirtesnės atramos grynai politiniam darbui.

Lietuvos laisvinimo reikalų ir rūpesčių aš nelaikau grynai politiniu darbu; tai yra visų lietuvių kova už savo tautos gyvastį, kas kokių politinių įsitikinimų bebūtų. Taip pat aš nenoriu skatinti ir nesidomėjimo politiniais klausimais, kuriuos tai pat apima ateitininkų ugdymosi ir veiklos programa. Šioms studijoms reikėtų net daugiau dėmesio skirti negu ligi šiol. Aš turiu galvoje tiktai įvyniotą politinėje veikloje pavojų, kai tos pačios pasaulėžiūros žmonės dažniau varsto duris savo slaptų ir uždarų posėdžių negu būtą savo artimo, prieš kurį kažką turi. Ar nereikėtų to būtino ir naudingo politinio darbo, kurį katalikai taip pat skiria Dievo garbei, pirma padėti ant Viešpaties altoriaus kaip auką, ir tik tada eiti į pasitarimą. Subrendusiam ateitininkui paliekama laisvė pasirinkti tą politinę programą, kuri jam patinka, ir savo asmenine atsakomybe veikti, tačiau jam statomas reikalavimas, kad nei privačiame nei viešame gyvenime neapsilenktų su Dievu ir sava tauta. Principas yra aiškus — tenka tiktai jo laikytis.

Ligšiol mes daug dėmesio skyrėme patiems principams ir jų studijoms, gerai žinodami, kad kiekvienas veiksmas atsiremia į principą. Dabar mums reikia daugiau galvoti ir rūpintis, kaip savo principus geriau įgyvendinti atitinkamomis priemonėmis ir metodais. Kiti čia mus yra aplenkę, jei norite, ir komunistai, kurie gerai žino, kaip prieiti prie žmogaus, jo rūpesčių, psichologijos, laiko dvasios ir vietos aplinkybių. Tegu ir priešas, jis moko mūsų studijas papildyti praktiškais klausimais: kaip su krikščioniškąja pasaulėžiūra geriau prieiti prie žmogaus, jį paveikti ir įskatinti daugiau dirbti ir aukotis Dievui ir Tėvynei. Smulkiau to nenagrinėjant, tenka tiktai pabrėžti, kad stipriausiai kitus veikia gerai organizuotas visuomeninis darbas ir iš jo atšvintąs paties veikėjo pavyzdys. Tai yra "langas, tariant Th. Mertono žodžiais, pro kurį į pasaulį žiūri Dievas".12) Kas nori būti tuo patraukliu langu, dažniau turi varstyti bažnyčios duris, susitelkti savo viduje, stiprėti savo šeimoje ir įsidegti artimo meile savo organizacijoje.

Šeima sudaro pagrindą kiekvienai organizacijai. Ji yra tvirčiausiu pamatu ir kiekvienai tautai bei valstybei. Kas siekia tautą žudyti, kaip bolševikai daro su lietuvių tauta, šeimas drasko, tvirkina ir svetimu krauju atmiešia. Nemanau, jog reikėtų aiškinti, kad tokios pat priemonės, naudojamos tremtyje laisvai ir sąmoningai, lietuvių tautos gyvybei kerta mirtiną smūgį. Lietuva nelaukia tų vyrų ir moterų, kurių sulaužyta ištikimybė svetimoje žemėje turėtų susitikti su palikusiųjų ar ištremtųjų ašaromis ir krauju Lietuvoje. Tasai skaudulys mūsų visuomenėje daug mažiau tvarstomas negu politinės nesantaikos opos.

Čia mes turime dar vieną ir labai apleistą barą kovos už tautos gyvastį. Ateitininkams yra pareiga šiuo klausimu griežtai pasisakyti. Jie turi tvirtus šeimai principus, paremtus sakramentu, ir jų negali pakeisti jokia laiko dvasia, mada ar pašlijusios civilizacijos divorsinė revoliuciia, tikriau sakant, savižudybė. Tasai vėžys graužėsi po mūsų tautos pamatais dar Nepriklausomybės laikais, o čia yra pateisinamas žmogaus geismams pritaikytu įstatymu. Nuo šeimos jis nuplėšia liturginį sakramento rūbą, ją padaro skurdeive, elgeta, vagiše, išvaroma uždrausto vaisiaus raškyti. Tokie įstatymai ir papročiai negalioje nė vienam ateitininkui. Iš Ateitininkų Federacijos jie automatiškai išjungia kievieną, nuėjusį su kitu vyru ar kita žmona.

Ateitininkai taip pat reikalauja iš jaunuomenės, kad į šeimą ji ateitų skaisčios širdies ir tvirtos valios, pasiryžusi savo meilės žodį ir ištikimybę išlaikyti visuose gyvenimo sunkumuose, nors ir tektų kupranugariui lįsti pro adatos skylutę. Kito kelio katalikams nėra, bet yra priemonių nuo pat jaunų dienų ugdytis šeimyniniam gyvenimui. Tie klausimai ateitininkų būreliuose dar nepakankamai studijuojami.

Tuo tarpu dabarties civilizacijoje daug kas uždangstoma nekalta skraiste, kurią vokiečių jėzuitas Kari Rahner vadina "situacijos etika ir nuodėmės mistika".'" Nuodėmė slepiama po ūkanomis, sutelktomis klausimo ženklu, nežinia kas ji yra, po ta šėtoniška mistika, kad žmogus nesuvoktų ribos tarp gero ir pikto, apsiprastų su nuodėmės tvanu, kuris plūsta per madas, papročius, pramogas, tariamąjį mokslą, literatūrą, meną ir k. Ateitininkai privalo būti labai jautrios sąžinės ir budrūs, kad toje prisitaikymo prie situacijos etikoje, tame pikto almėjime, neprarastų savo nugarkaulio. Jisai labai stipriai lenkiamas, o kitų akys į mus įbestos ir akylai stebi, kiek atsilaikysime ir pasirodysime esą žmonės kitokių principų.
Katalikams visada buvo ir bus prikišama tai, ko kiti patys nesilaiko, lyg būtų jaučiama, jog ir jie iš teisingo kelio yra išklypę. Bet kas rodo kitiems gerą kelią, kas juo eina organizuotomis gretomis, tam bus daugiau priekaištaujama, ir visai pagrįstai, jei to kelio skelbėjas pats laikysis tik savo žodžiu, o ne savo gyvenimu ir veiksmu. Čia rusų filosofas N. Berdiajevas yra teisingai apie visus krikščionis ir jų priešus pasakęs: "Krikščionybe yra meilės religija, bet apie iq žmonės sprendžia iš krikščionių neapykantos". Ir apie ateitininkus yra sprendžiama iš jų nesantaikos ir silpnybių, o ne iš ideologijos, kuriai tik tiek tegali prikišti, kad ji yra per tobula ir per kilni.

Stengdamiesi visada ir visur būti tobulesni, vieno priekaišto nesistenkime atremti, priekaišto, kad esąs per didelis atstumas tarp mūsų siekiamojo tikslo ir gyvenimo tikrovės, kitais žodžiais tariant, tarp mūsų ryžties siekti tobulos krikščioniškos tvarkos žemėje ir žemiškosios mūsų prigimties netobulumo. Siekti idealios visuomeninės santvarkos, pasiremiant dar šv. Pijaus X žodžiais, kad "visiems žmonėms Kristus būtų viskas", yra tam tikra prasme kraštutinybė konkrečiose gyvenimo sąlygose. Ji veda taip toli, kad žemę suglaudžia su dangumi. Nieko nuostabaus, kad tokie maksimalūs ateitininkų siekimai kartais palaikomi palubės lempomis, kurių ne-prisilyti mažo vaiko ranka, kol tėvas jo nepaky-lėja. Tai, kas ateitininkus kelia ar turi kelti, kaip ir kiekvieno krikščionio pastangas kopti į Taboro kalno augštumą, yra tame kalne atsimainęs Kristus. Tiktai Kristaus mokslu tegalima į augš-tesnį tobulumo laipsnį pakylėti ir patį žmogų ir jo tautą.

Susirūpinę savo tautos likimu ir ryždamies sutelkti visas savo jėgas jos gyvybei išsaugoti, nemanome, kad to būtų galima pasiekti vieno tik žmogaus pastangomis. Jas norime pavesti Dievui ir prašyti, kad Jis paremtų lietuvių tautos rezistencinę kovą, kuri iš mūsų reikalauja: tvirto ideologinio nusistatymo, gryno lietuviško charakterio, gilaus intelektualinio išsilavinimo, idealistinio nusiteikimo aukotis, gyvo tikėjimo ir pagaliau pasitikėjimo, kad pergalė turi būti mūsų pusėje.

Kas ir kaip vėliau asmeniškai apsispręstų, grįžti ar nebegrįžti, ateitininkų organizacija, Lietuvoje gimusi ir ten viena savo dalimi kovoj ant-ti, turi rodyti sugrįžties kelią į Rūpintojėlį, parimusį liūdnose Lietuvos pakelėse. Ten Jisai tikrai budi ties mūsų tautos likimu, nors kryžiai ir išvartalioti. Kai juos išlaikysime savo gyvenime ir darbe, jie išliks ir lietuvių tautoje, dėl kurios kovojame ir aukojamės, kad ji būtų laisva, šviesi ir Dievui meili tauta.

1) Prof. J. Brazaitis. Kai tėvynė yra tremtinio mintyse.
"Ateitis" 1948, Nr. 7, 6 pusl.
2) K. V. C. Studijų dienos. Židinys 1938.
3) St. Šalkauskis. Ideologiniai dabarties krizių pagrindai ir katalikiškoji pasaulėžiūra,  židinys  1936, Nr.  3. 214   pusl.
4) Židinys, 1936, Nr. 3, 259 pusi.
5) J. Girnius. Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje. Wuerzburg, 1947, 8 pusl.
6) "Ateitis" 1911, Nr. 1.
7) Prel. M. Krupavičius. Lietuvos laisvė, lietuvybė ir ateitininkai. "Ateitis" 1950, Nr. 2, 34 pusl.
8) St. Šalkauskis. Lietuvių tauta ir jos ugdymas. Kaunas 1933.
9) Th.  Merton,  Seeds  of Contemplation.  Norfolk  1949, 23 pusi.
10) St. Šalkauskis. Ateitininkų ideologija, II laida, Putnam 1954.
11) Dom. J. B. Chautard. O. C. R. Pasisekimo paslaptis.
Vertimas iš prancūzų k. Kaunas 1938, 16 p.
12)  Th. Merton, Ibid. 50 pusi.
13 K. Rahner S. J. Situationsethik und Suendemystik. Stimmen der Zeit. Feb. 1950, 330-342 pusi.
 
J.   Mackevičius — Kaprio saloj
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai