Aidai.eu Apžvalga

APIE LAIKĄ IR ŽMONES

Parašė Auq. Raginis.

Jonas Aistis: APIE LAIKĄ IR ŽMONES. Išleido Terra. Chieago. 249 p.
Mums trūksta literatūrinių atsiminimų ir medžiagos apie kūrybinį mūsų rašytojo procesą. Pastaruoju atveju vokiečiai turi susikrovę visą mokslą apie tai, kaip poetas, dramaturgas ar beletristas išsiugdo temas, kaip jis kuria personažus, kokią evoliuciją padaro knygos sąranga ir stilius, ligi pasiekia galutiną formą. Tokiems ir panašiems klausimams vokiečiai yra meistrai. Jiems yra ir iš ko rinktis — iš rašytojų juodraščių, užrašų, atsiminimų, autobiografijų ir dar kitokių šaltinių.

Lietuviui literatūros istorikui arba kritikui į tą rašytojo vidaus katilą sunkiau įžvelgti, nes stokojam medžiagos, išskyrus pačią jų kūrybą. Užtai kai kurie mūsų poetai ar dramaturgai iš istorijos lapų mus pasiekia lyg kokie atvaizdai, atmušti ant medalio: oficialūs, šalti, giliau neatsiskleidžia. Tokiais medaliais pavirto Kudirka, Basanavičius ir dar kiti. Beveik nepatogu juos vaizduotis kitaip, negu oficialioje pozoje. Vis dėlto jie patys nebuvo tokie oficialūs. Antai Basanavičius savo atsiminimuose visai atvirai praskleidžia savo praeities epizodus.

Negalima pasakyti, kad būtų visai nebuvę nuotrupų ir apie kitus rašytojus. Apie Donelaitį šį tą pasako jo pastabos parapijos knygose. J. Tumas yra pažėręs visą eilę gyvų paveikslų apie smulkesnes ar stambesnes kultūrinio mūsų gyvenimo figūras. Kai kurie jo šios rūšies vaizdai toki spalvingi, kad jau virsta ištisu grožiniu kūrinėliu. Apie save nemažai žinių davė žemaitė. Gražios autobiografinės medžiagos paliko Vydūnas (žr. "Kalėjimas"...) Valančių mums gali dar labiau pagyvinti kai kurios smulkmenos iš jo pastabų. Tokių pabirų būtų galima prirankioti ir apie kitus, ypač jei dar būtų galima pasiekti laiškus, nors jais mūsų vyresnieji nebuvo perdaug gausūs. Paskutiniu metu itin vertingų atsiminimų davė M. Vaitkus.

Jono Aisčio "Apie laiką ir žmones" bene pirmoji mūsų knyga su aiškia paskirtimi: duoti medžiagos apie kitus rašytojus ir apie save. Todėl šis veikalas pasiliks literatūriniu šaltiniu, kurį atskleis istorikas, papildydamas žinias apie Kazį Binkį, Antaną Miškinį, Tumą, Jurgį Savickį, Liudą Girą ir dar kitus.
Savo naujos knygos pobūdį, gal net ir metodą, nusako pats Jonas Aistis šiais žodžiais:
"Taigi, kai prisimenu laiką, noriu visus tuos šaunius ir mielus žmones šaukti vardu, pavarde ir laipsniu.

"Jie šiandien jau stovi debesyse. Stovi šalmuoti, žvilgančiais nertiniais šarvais, auksu adytomis kapomis ir olimpiškai giedriomis šypsenomis. Juos prisimenu kitokius: paprastus, graudžius, nerimtai linksmus, išdidžius, smarkius ir nusilenkusius ligi žemės" (8 p.).
Iš jų visų pilniausias ir artimiausias prieš mus atsistoja Antanas Miškinis. Jis iš knygos lapų išlipa gyvas — su savo išvaizda, posakiais, silpnybėmis, kūrybiniu procesu ir kasdieninėmis detalėmis.

Kazys Binkis statytinas antroj vietoj. Jis piešiamas olimpiško orumo, šiokiadienio šaunumo ir kažkaip giedriai graudžios kasdienybė rėmuose. Kiek liečia jo visuotinesnį įrėminimą, galima ir nesutikti. Pavyzdžiui: "Ne Kirša, ne Sruoga, bet jis (Binkis) buvo ateinančių poetų stabas" (20 p.). Jis gal buvo toks anam ratui, kuris buvo artimesnis J. Aisčiui. Jeigu jieškoti, kas iš tos kartos labiausiai atrodė naujų poetų stabas, tektų sustoti ties Putino vardu. Tiesa, jis nebuvo naujovininkas, bet čia jau kita šneka.
Tumas pavaizduotas panašia meile kaip ir Binkis.

Liudo Giros plačiau paliestas tik vienas šonas — anekdotinis. Graži šio skyriaus pradžia: "Yra žmonių, kurių vieno pilnas miestas ir pilna šalis. Toks buvo Liudas Gira. Jo netekdavo ilgai jieškoti. Pakakdavo pastovėti betkuriame gatvių susikryžiavime, ir, žiūrėk — išlenda jis iš už kampo, kaip ožys, kratydamas savo retų gyvaplaukių rusvą barzdą" (155 p.). Didelė dalis skyriaus apie Liudą Girą atitenka vienai ekskursijai Nemunu, ir šis intarpas išsimuša iš vagos. Tačiau šį epizodą galima laikyti apskritai atsiminimų gabalu, turinčiu ir gražių gamtos momentų. Bet tokis nuklystantis metodas kaip tik yra būdingas Jono Aisčio prozai.

Skyrius "Adonis" — apie Petrą Juodelį — turi daugiau asmeninės draugystės prasmės. Mat, nors ir gabus būdamas, gal net gabesnis kritikoj už tokį Korsaką, jis taip ir liko neišnaudojęs šios savo dovanos.

Keletą įdomių bruožų randame ir apie Jurgį Savickį. Gal įdomiausiai čia išryškintas jo prieraišumas prie savo žemės ir jos atminimo, — šių savybių nenudildo nė anas kosmopolitinis lukštas, kurį pagal profesiją buvome linkę uždėti ant Jurgio Savickio. Iš knygos "Apie laiką ir žmones" jis mums kartais pasivaidena lyg koks berželis nuo Dubysos krantų. Šiame skyriuje būtų tekę pakeisti vieną kitą veiksmažodžio laiką, kuris dabar daro įspūdį, lyg dar būtų kalbama apie gyvą asmenį.

Tuo ir baigiame apie kitus rašytojus, pereidami prie paties Jono Aisčio. Tai du skyriai: "Poesis et veritas" ir "Knygos — mielosios draugės".
Savo turinio tirštumų, medžiagos įvairumu šios dvi dalys prilygsta skyriui apie A. Miškinį ir kai kur jį pralenkia. Šiaip ar taip, tai pirmų rankų medžiaga, iš kurios galima semtis keleriopą lobį: apie poeto — Jono Aisčio — gyvenimą ir aplinką, apie jo kūrybinį brendimą ir darbą, apie jo lyrikos versmes ir paskirus vaizdus, ir dar apie daug ką. Tokia medžiaga mūsų raštuose yra naujiena.

Paimkime vieną klausimą: Kas išugdė tą ilgesingą, kažkaip melsvai romantišką toną Jono Aisčio lyrikoje? Cia gali būti ir daugiau veiksnių, bet pirmykštė jų versmė štai kur:
"Kitame trobos gale, kur aš mokiausi gana nuobodaus skaitymo meno, pro langą buvo matyti šilas. Jis buvo mano burtų šventykla . . . Kiekviename medyje mačiau gyvą žmogų, tai visas šilas atrodė, kaip žmonių būrys. Kiekvieną rytą eidavau prie lango ir skaitydavau artimesnes pušis, ar visos jos dar vietoje, ar kuri nors neišėjo . . . Tasai šilas buvo mano poezijos mokykla. . . Paskui mes persikėlėm gyventi kitapus miestelio, ant kalno, kur vienos lygumos. Nesimatė jau Nemuno, bet matėsi, kaip gulbė šilų vandenyse, baltas Pažaislis ir prieš saulėtaką, kiek augščiau akiračio, numėlę Vilniaus augštumos. Ten buvo ilgu ir nyku. Matėsi ir tasai mano šilelis, bet jau kaip mėlynas žaltys, kalnais ir kloniais išsirangęs, galvą nuleidęs slėnin.

"Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten jgudau jieškoti ryšio ir prasmės. Net kuolelis pievoje prasmingas" (215-16 p.).
Tai čia ir turime tas šaknis, kurios vėliau pažadino tokius savus Jonui Aisčiui posmus kaip šisai ir daugelis kitų, davė jiems pamatinę spalvą:
O jūs, melsvi šilai, o nykios
platumos!
Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis...

Tiesa, šio šaltinio išryškinimas lyg ir susikerta su ankstesniu pasisakymu, būtent: "Mano poezijos vienintelis akstinas ir vienintelis šaltinis buvo gyvi žmonės: Juodelis, broliai Miškiniai, Binkis ir dar vienas kitas" (80 p.). Gal bus teisingiau pirminiu šaltiniu laikant aną tėviškės šilą, gimtąjį gamtovaizdį, o žmonės buvo skatinanti aplinka ir akstinai. Kalbant apie žmones, galėtume kukliai pastebėti, kad didelis "Eilėraščių" pluoštas sukasi apie neminimą laurą ar beatričę. Apie jas apskritai tepasakoma: "Jos visai buvo paprastos, pilkos, bet visos buvo nuostabios, tos mano kadaise sutiktos mergaitės: švelnios, kaip lapeliai, gražios, kaip Dovydo psalmės. Mane jos ir išmokė mėgti ir branginti grožį: gal būt, pilką ir nežymų, kaip jos, bet, kaip jos, nuostabų ir mielą" (186 p.).

Knygoje yra ir epizodų, kurie stovi ant savo kojų, kaip atbaigti grožinės literatūros vienetai. Iš jų galima priminti K. Binkio pasakojimą apie savo seserį Leosėlę, apie elnius ant Nemuno ir dar kitus. Vienas iš geliančiai graudžių savo paprastame grožyje vaizdų, tai kai motina jam, dvejų metų vaikui, parodė Nemuną, saulėje varantį ledus (213-214 p.).

"Apie laiką ir žmones" knygoje būtų tekę išlyginti kai kuriuos teigimus. Skyriuje apie Miškinį sakoma: "Mūsų gyvenimas tolydžio grindėsi maurų pluta ir paliestas dvokė" (73 p.). Kitur beveik apie tuos pačius laikus parašyta: "Jie (Maironis, Jakštas, Tumas) mirė pačiame nepriklausomybės žydėjime, kai mes kilome ir medžiagiškai, ir dvasiškai" (126 p.). Skyriuje "Poesis et veritas" perdaug pabrėžiamas apkartimas kritikais, kurie poeto nesuprato ir skaitytoją suklaidino. Gaunamas įspūdis, kad suprato tik profesorius prancūzas, išklausęs tik dviejų jo posmų. Kaip jis iš vertimo galėjo spręsti kalbines ir melodines šios lyrikos savybes? Galop man pačiam teko recenzuoti glėbį knygų — ir autoriai sakydavo, kad juos supratęs . ..

Teks patikslinti ir kai kurias smulkmenas, pvz., Herbačiauskas tegalėjo būti kapsas, ne zanavykas, jeigu iš viso su juo derinasi kokia regioninė etiketė. Knygos "Laisvės metu" autorius buvo ne Dėdė Anta-nasas. Prie tokių smulkmenų priseg-tina ir aplanko pastaba, kad "Dievai ir smūtkeliai' pasirodė "prieš devynerius metus".

Draugėn suėmus belieka tarti štai kas: "Apie laiką ir žmones" parašyta šiltai, artimai ir nuoširdžiai. Knygos tonas įvairus — čia lyriškai gailus, čia ilgesingas, čia anekdotiškas ir sąmojingas. Visur jauti, kad čia į tave kalba gyvas širdies balsas.
Auq. Raginis.

Sukurta: Kretingos pranciškonai