Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ARK. JURGIO MATULAIČIO BEATIFIKACIJOS BYLOS EIGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. K. A. Matulaitis, MIC.   
Dievo Tarnas Arkivysk. Jurgis Matulaitis

Pirmą kartą tenka lietuviams vadovauti beatifikacijos byloje. Savo tarpe neturime reikalingų bylos žinovų, ekspertų, neturime patyrimo, kai kitos tautos jį turi. Reikia iš jų mokytis ir patirtomis žiniomis dalintis. Tiesa, kunigai ir teisininkai žino Bažnytines Teisės Kodeksą, rečiau kam yra žinoma knyga: Codex pro Postulatoribug (IV laida 1929 m. turi 340 puslapių), bet visa tai, kaip ir enciklopedijose išmėtytos žinios, šiuo klausimu neduoda pilno bylos vaizdo.

Įsigilinę į teisinę beatifikacijos ir kanonizacijos bylos eigą, pajusime Bažnyčios didelį dėmesį ir jos teikiamą svorį šios rūšies byloms. Nuodugniai tiriami visi įvykiai ir liudininkai, kviečiami reikalų žinovai, advokatai, gydytojai, priimami palankūs ir nepalankūs liudijimai.

Kai nebelieka nei kokių abejonių visose bylos dalyse ir žingsniuose, kai šv. Apeigų Kongregacijos kardinolai priima galutinai bylai palankų sprendimą, — visas klausimas atsiduria pas šv. Tėvą, kuriam vienam yra rezervuota teisė paskelbti Dievo Tarną palaimintuoju ir palaimintąjį — šventuoju. Pirmu atveju popiežius leidžia teikti viešą liturginę pagarbą palaimintajam, o antruoju — jis įsako, kad visoje Bažnyčioje jam būtų teikiama vieša šventojo garbė, čia yra esminis skirtumas tarp beatifikacijos ir kanonizacijos.

Veiksniai

Beatifikacijos bylą gali pradėti vietos vyskupo bažnytiniame teisme ne vien pavieniai ta byla susirūpinę asmenys, bet ir šeimos, draugijos, parapijos, vyskupijos, visa kuri tauta. Jie yra bylos veiksniai; bet pačioje bylos eigoje jie dalyvauja per savo įgaliotinį, vadinamą postulato-rių. Kai tokį postulatorių skiria kuri nors vienuolija, jis vadinasi generaliniu postulatorium. Postulato-torius, gavęs Bažnyčios vyriausybės pripažinimą ir su tuo einančias teises, atstovaudamas visų veiksnių troškimui šventai gyvenusį ir šventai mirusį asmenį iškelti į altorių garbę, gaunant šv. Tėvo paskelbimą, kad tas asmuo yra tarp palaimintųjų ar šventųjų, — visa daro, kad byla eitų sklandžiai, tvarkingai, greitai ir sėkmingai.

Kai tik vietos vyskupo teisme oficialiai pradedama šventai gyvenusio asmens byla, jis gauna vardą — Dievo tarnas. Daug sėkmingų žygių ir pagelbinių teismų reikia pravesti, kol jis gaus naują vardą: — Garbingas Dievo Tarnas. Kol arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos byla vedama Romos Vikarijato Tribunole, jis vadinamas Dievo Tarnu.
Cia noriu nurodyti suglaustai tąjį kelią į Garbingus Dievo Tarnus.

Gyvenimo bruožai

Dvasinį arkivyskupo Jurgio veidą, jo sielos išgyvenimus, rūpesčius, kovas, jo nepaprastas dorybes, didvyrišką Dievo meilę, pasiaukojimą dirbti Kristui ir Bažnyčiai galime surasti jo "UŽRAŠUOSE" (išleido TT. Marijonai Londone 1953 m.). Nors rašė jis tuos užrašus sau, todėl atvirai, nieko neslėpdamas, bet jie bus labai naudingi tiems, kurie nori arkiv. Jurgio eituoju keliu pasiekti dvasios viršūnes.
Jo išorės gyvenimas beveik išsamiai yra apibūdintas 1933 m. išleistoje knygoje: "Arkivyskupas Jurgis Matulevičius". Ja seka rašiusieji straipsnius ir knygeles autoriai.

Santraukoje atrodo jo gyvenimas nesudėtingas. Gimė Lūginės kaime, Marijampolės parapijoje, 1871 m., balandžio 13 d. Jo tėvai buvo Andrius Matulaitis ir Uršulė Matulytė, šeimoje Jurgutis buvo aštuntas ir paskutinis vaikelis.
Krikšto sakramentą suteikė jam Marijonų generolas kun. Jurgis Čes-na. Pakrikštytas buvo dviem vardais: Jurgis-Boleslovas (Balys), nors visą gyvenimą buvo pratęs vadintis vienu Jurgio vardu.

Ketvirtus metus eidamas, neteko tėvo. Dešimt metų Jurgutis neteko ir motinos. Našlaitis vaikščiodavęs Marijampolės pradžios mokyklon iš tėviškės. Grįžęs, padėdavęs ūkio darbuos broliui Jonui. Kitas jo brolis, Maskvos universiteto studentas, Andrius, 1882 metais paruošė Jur-gutį į pirmąją Marijampolės gimnazijos klasę. Nepatogios tėviškėje gyvenimo sąlygos pakenkė Jurgio sveikatai, susirgo kaulų džiova, ko» joj atsivėrė žaizda, ir jis turėjo pasitraukti iš penktosios gimnazijos klasės. 1889 m. iš Kielcų atvyko vasaros atostogoms dėdė Jonas Matulaitis, gimnazijos mokytojas. Jis ten vadinosi Matulewicz. Patiko jam brolėnas Jurgis ir jis paėmė jį į Kielcų gimnaziją. Ten dėdė užrašė Jurgį savo pakeista pavarde — Matulewicz. Visi tolimesnieji mokslo dokumentai žino vien Jurgį Matulevičių: Kielcų kunigų seminarija, Varšuvos kunigų seminarija, Petrapilio kunigų akademija, etc, bet jo tėvai ir broliai buvo Matulaičiai.

Kunigas ir profesorius

Baigęs Petrapilio kunigų akademiją teologijos magistro laipsniu, Jurgis Matulaitis buvo įšvęstas kunigu 1898 m. XII. 31 d. Sveikatos taisyti išvykęs užsienin, Šveicarijos Friburge baigė universitetą 1902 m. teologijos daktaro laipsniu. Neilgai mokytojavęs Kielcų kunigų seminarijoje, ligai iš naujo įsigalėjus, pateko į Varšuvos ligoninę. Kiek pasveikęs, dėstė grafaitės Plateraitės mergaičių gimnazijoje, suorganizavo socialinių mokslų kursus, rašė į bažnytinę enciklopediją apie krikščionišką demokratiją, parašė tuo laiku knygą apie nuosavybės teisę, rašė Varšuvos darbininkų laikraščiuose ir sutraukė į krikščionių darbininkų sąjungą apie 50,000 darbo žmonių.

Iš Varšuvos jis buvo pakviestas į Petrapilio kunigų akademiją profesoriauti 1907 metais. Ten jis dirbo ketverius metus, pabaigoje kaip vi-cerektorius, žavėdamas studentus giliu mokslu ir gyvenimo šventumu. Jis parėmė akademijoje įsikūrusią eucharistininkų studentų kuopelę. Pasiryžęs siekti dvasios tobulybės ir kaip galint daugiau padirbėti Kristui ir Bažnyčiai, nutarė, pavojų nepaisant, slapta atnaujinti marijonų vienuoliją. Tam jo sumanymui pritarė marijonų generolas kun. Vincas Senkus, o šv. Pijus X leido jam 1909 m. sudėti į vyskupo Kazimiero Rūš-kio-Ruškevičiaus rankas pirmuosius vienuolio įžadus. Tai įvyko 1909 m. rugpjūčio 29 d. 1910 metais spalių 28 d. šv. Pijus X patvirtino naujus marijonų įstatus, o mirus 1911 m. marijonų generolui, prof. Jurgis buvo išrinktas atnaujintos marijonų vienuolijos pirmuoju vyriausiuoju vadu.

Vienuolijos vadas

Pirmąjį slaptą vienuolijos naujokyną prof. Jurgis buvo įtaisęs Petrapilio kunigų akademijoje. Prof. Pranciškus Petras Būčys ir kun. dr. Jonas Totoraitis pirmieji atliko ten naujokavimo metus. Kai jo dvasinė šeima ėmė daugėti, pajuto, kad civilinė valdžia juo "susirūpino". Nenorėdamas įstatyti savųjų į persekiojimo pavojų, atsisakęs profesūros, išsikėlė Šveicarijos Friburgan ir ten 1912 metais atidarė antrąjį naujokyną. Iš ten 1913 metais kun. Jurgis Matulaitis atvyko į Jungtines Amerikos Valstybes, palydėdamas pirmuosius marijonus, kun. Feliksą Kudirką ir kun. Julijoną Kazaką, į naujus darbo plotus. Įkurdinęs juodu Chicagoje šv. Mykolo Arkangelo parapijoje, grįžo Friburgan. Pirmąjį pasaulinį karą praleido kun. Jurgis Lenkijoje, atgaivindamas ten išmirusią marijonų vienuolijos provinciją. Į Lietuvą grįžęs 1918 metais, sutvarkė marijonų vienuolyną Marijampolėje, įkūrė ten naujokyną, įkūrė Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo Seserų Kongregaciją. Tais pat 1918 m. XII 1 d. buvo Kaune konsekruotas Vilniaus vyskupu. Vilniuje jis veikė nuo 1918 m. XII 8 d. iki 1925 m. vasaros. Atsistatydinęs išvyko Romon stiprinti marijonų vienuolijos centro.

Pirmas arkivyskupas

Šv. Tėvas Pijus XI, atsižvelgdamas į vyskupo Jurgio nuopelnus Bažnyčiai, 1925 m. rudenį pakėlė jį į arkivyskupus. Tai buvo pirmasis lietuvis arkivyskupas. Greitai po to atėjo arkiv. Jurgiui naujas šv. Tėvo paskyrimas ir naujos pareigos apaštalinio vizitatoriaus Lietuvai. Tai buvo 1925 m., XII 8 d.

Būdamas pareigos žmogus, visu širdies atsidėjimu tarnaudamas Bažnyčiai ir lietuvių tautai, arkiv. Jurgis per tris darbo mėnesius paruošė visa, kad popiežius Pijus XI galėjo įsteigti 1926 m. balandžio 4 d. Lietuvos bažnytinę provinciją.

1926 m. vasarą praleido arkiv. Jurgis Matulaitis Amerikoje. Atvyko į tarptautinį eucharistinį kongresą, kuriame veikliai dalyvavo, padarė Bažnyčios kanonų reikalaujamą vienuolynų vizitaciją ir, lietuvių klebonų prašomas, apie 88 parapijose pasakė per 200 pamokslų ir kalbų, kai kur suteikdamas tūkstančiui ar daugiau žmonių sutvirtinimo sakramentą.

Po tokios kelionės ir darbų nedaug pasilsėjęs, ėmėsi naujo darbo, — paruošti konkordato projektą. Jį parašė ir pasiuntė šv. Tėvui prieš pat savo mirtį. Jau bebaigdamas darbą, sirguliavo, bet nekreipė į tai gana dėmesio. Po kelių įtempto darbo dienų, pasiuntęs konkordato projektą, sausio 20 d. nakčia pajuto skaudų (apendicito) uždegimą. Jis sprogo. Po keletos valandų padarytoji operacija nepadėjo.
Arkiv. Jurgis Matulaitis, apaštalinis Lietuvai vizitatorius, mirė 1927 m. sausio 27 d., priėmęs šv. Sakramentus, paprašęs visus rikiuotis ir aukotis Dievo darbui.

Iš karto jis buvo palaidotas Kauno bazilikos pogrindyje, o 1934 m. spalių 24-25 d. pervežtas ir palaidotas, bažnytinei ir civilinei vyriausybei dalyvaujant, Marijampolės bažnyčioje, švč. Jėzaus Širdies koplyčioje. Šeši kunigai marijonai įleido jo palaikus su nauju karstu į na'ją sarkofagą, padarytą iš Suomijos granito.

šventumo garsas

Panašiai kaip šviesa vilioja akį, taip šventumas, atremtas į nepaprastai didelę Dievo ir artimo meilę, pavergia širdį tų, kuriems teko bendrauti ir kartu veikti su švento gyvenimo žmogumi: jis taip yra artimas, savas, taip nepaprastai žavus pilnutinis žmogus.

Daug širdžių pavergė arkiv. Jurgio nepaprastai svarbūs padarytieji darbai. Jis buvo nuoširdus, gilus akademijos profesorius, gerai paruošęs gyvenimui savo auklėtinius. Pasidaręs slaptai atnaujintos marijonų vienuolijos vadas, sutraukė iš įvairių tautų idealių kunigų būrį į savęs atsižadėjimo ir aukos darbą. Radęs patogią ir palankią dvasiniam gyvenimui plėtotis dirvą Lietuvoje, įkūrė švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo Seserų Kongregaciją. Kristui ir Bažnyčiai tarnaudamas per septynerius metus Vilniuje, iš daugelio priešių padarė Kristui draugus. Paskirtas Lietuvai vizitatorium, jis paruošė svarbų Bažnyčios pertvarkymą Lietuvoje, gaudamas jai pilną dva'inę nepriklausomybę, įkūrus popiežiui Lietuvos bažnytinę provinciją. Jis buvo pirmas lietuvis arkivyskupas, kurs aplankė Amerikos lietuvius. Trumpu laiku jis paruošė konkrrda-to projektą, kurs, su mažomis pataisomis, buvo priimtas ir šv. Tėvo ir Lietuvos valstybės. Tais savo darbais arkiv. Jurgis pastatė sau didingą nemirštamą paminklą.

Bet tie, kurie jį stebėjo iš arti, kurie žinojo jo nugalimas įvairias dideles sunkenybes, kurie atjautė jo ligotos kojos nuolatinius skausmus, kurie girdėjo pamokinantį jo žodi, skatinant į sielos tobulumo viršūnes, — visi jie žavėjosi arkiv. Jurgio sielos taurumu, nuolankumu, kantrybe, be galo didele išmintimi, nepaprasta patarimo dovana, jo beribe Dievo, Kristaus, Bažnyčios ir sielų meile. Tai palenkė žmonių širdis jieškoti pas jį paramos, užtarimo ir dvasiniuos ir kūno varguose, kad iš Dievo gautų malonių, ypač pasklidus žiniai, kad arkiv. Jurgiui užtariant, kai kurie yra gavę iš Dievo nepaprastų malonių. )

Keli pavyzdžiai

Prie jo karsto 1927 m. pasimeldus, dr. Povilaičio žmona sulaukė staigios atmainos marinamam savo vyru;, kai net dr. Kuzma, jo geras draugas, su kitais gydytojais buvo tarę, jog dr. Povilaičiui nėra vilties išsigelbėti nuo mirties.

Veliuonos klebonas kun. Vladas Polonskis, arkiv. Jurgio kūno perkėlimo iš Kauno į Marijampolę metu staiga visiškai pasveiko ir pagijo iš kankinamosios jį per kelerius metus šone žaizdos. Nustebo jo gydytojas ir slaugė, o jis, atsidėkodamas už atgautą sveikatą arkiv. Jurgiui Matulaičiui, gavęs marijonų vadovybės sutikimą ir arkiv. J. Skvirecko leidimą, 1935 m. įstojo į marijonų vienuoliją.
1933 metais visai apako Agota Pal-tanavičiūtė. Gydytojas jai pasakė, jog tik Dievas gali grąžinti aklam akis. Ji pradėjo melstis prie arkiv. Jurgio Matulaičio karsto, kai isitiki-no, jog gydytojai jai nieko nepadės. 1938 metais besimelsdama prie ark. Jurgio sarkofago Marijampolės bažnyčioje, ji pamatė patį karstą ir šviesą.

Kriokialaukyje N. N. gyventojui įsimetė vėžys lūpon. Gydytojas patarė išpjauti apgedusią vietą. Bet ligonis nenorėjo sau veido gadinti. Sužinojęs apie arkiv. Jurgio Matulaičio palaikų perkėlimą Marijampolėn, pradėjo melstis į jį. Žaizda ir skausmai sumažėjo. Dar kartą atsilankė 1935 m. vasario 15 d. pas gydytoją. Gydytojas siūlėsi vėžį pašalinti operacijos būdu; bet ir tada ligonis nesutiko. Jis meldėsi toliau į arkiv. Jurgį. Pamažu ligos apimta vieta ėmė mažėti ir vėžys visai išnyko. Dvejiems metams praslinkus, buvusis ligonis patvirtino savo ligą ir pagijimą raštu, kurį įteikė Marijampolės par. klebonui.

Amerikoje susirgo akimis O. R-la, 87 metų senutė. Pradėjo visai nematyti. Operacijai buvo per sena. Atsiminusi girdėtus arkiv. Jurgio pamokslus, pradėjo į jį melstis, kad galėtų bent viena akimi matyti. Ir ji 1950 metais pasveiko be gydytojo operacijos. Jos pagijimo faktą raštu paliudijo 1953 m. vienas kunigas su liudininkais.

Tokių ir panašių įvykių buvo daug atsitikę Lietuvoje. Prieš antrąjį pasaulinį karą, atgavusieji sveikatą ligoniai atvykdavo Marijampolėn padėkoti ir pasimelsti pas savo geradario, arkiv. Jurgio, sarkofagą ir ta proga pasipasakodavo Marijampolės klebonui apie savo ligas ir staigų išgijimą. Ryškesnieji įvykiai būdavo surašomi ir pranešėjo pasirašomi. Jie paskatino arkiv. Jurgio gerbėjus pasirūpinti, kad Bažnyčai pradėtų jo beatifikacijos bylą.

Kas  padaryta  beatifikacijos byloje

Antrojo pasaulinio karo eigoje nustojus Lietuvai laikinai nepriklausomybės, o jos gyventojų daugybei tūkstančių pasirinkus tremties kelią, — nei valstybė, nei tauta, nei kuri Lietuvos vyskupija, nei stambesnės jos organizacijos negalėjo imtis beatifikacijos byloje veiksnių pareigos ir teisių. Baigiantis gi po arkiv. Jurgio mirties 30 metų laikui, nustatytam kanonų teisės, kuriuo metu galima be kliūčių pradėti beatifikacijos bylą, padėtimi susirūpino marijonų vienuolija. Jos generalinė taryba 1952 m. lapkričio 15 d. posėdyje nutarė veikti; nominavo kun. dr. K. M. Rėklaitį, MIC, beatifikacijos bylai generaliniu postulatorium. šv. Apeigų Kongregacija pripažino kun. K. Rėklaitį generaliniu postulatoriu-mi 1952 m. vasario 27 d. (Prot. C. 40/53), įrašydama jo vardą į savo aktus.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis mirė Kaune 1927 m. sausio 27 d. Ten buvo palaidotas iki 1934 m. spalių 24 d., kai jo kūnas buvo atlydėtas į Marijampolę ir spalių 25 d. buvo palaidotas Švč. Jėzaus širdies koplyčioje. Prie jo karsto darėsi stebuklai.

Kadangi, einant kanonų teise (Can. 2039 #1) beatifikacijos ordinarinę informacijas bylą gali pradėti tas vyskupas, kurio vyskupijoje Dievo Tarnas mirė, ar kur įvyko stebuklai, susidarė tariamai neįveikiama kliūtis pradėti beatifikacijos bylą Kaune ar Vilkaviškio vyskupo teisme, kai ten nebeliko vyskupų, nei reikiamos laisves tokioms byloms vesti.

Bet arkiv. Jurgis Matulaitis nebuvo privatus asmuo. Jis buvo paskirtas šv. Tėvo Pijaus XI apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai ir savo pareigų metu jis mirė Lietuvoje, nors jo pastovi ir oficiali rezidencija nuo 1925 m., šv. Tėvui leidus, buvo Roma. Ta aplinkybe pasinaudodamas, generalinis postulatorius 1953 m. balandžio 20 d. prašė šv. Apeigų Kongregaciją, kad pateiktų šv. Tėvui prašymą leisti pradėti arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą Romos Vikarijato Tribunole. Šv. Tėvas Pijus XII reskriptu iš balandžio 21 d. 1953 m. Nr. C.82/53 sutiko, kad ši byla prasidėtų Romoje. Leidimas pasiekė generalinį postulatorių balandžio 28 d.

Pasitaręs su bylų žinovais, kun. Rėklaitis raštu 1953 m. gegužes 4 d. prašė Jo šventenybes generalinį vikarą, kardinolą Klemensą Micarą, kad būtų pradėta arkiv. Jurgio beatifikacijos informacine byla Vikarijato Tribunole, kaip yra leidęs tai daryti šv. Tėvas.

Kardinolas Klemensas Micara sušaukė pirmam bylos posėdžiui tribunolo narius ir generalinį postulatorių 1953 m. gegužes 15 d. Posėdyje pirmiausia buvo paskelbtas kardinolo nutarimas pradėti ordinarinę beatifikacijos bylą, paskui buvo paskelbtas kardinolo ediktas, įpareigojęs visus, kurie turi arkiv. Jurgio Matulaičio raštų, laiškų, kad visa tai pristatytų jo skiriamam teismui, kurio sudėtį čia pat paskelbė: teisėjas delegatas — Mons. Marcellus Maglio-chetti; jo padėjėjai: Mons. Michael Federici ir Mons. Marianus Strojny; tikėjimo gynėjas — Mons. Augustinus Grego; teismo notarai: Can. Pius Dominici ir D. Philippus Gianni, pirmo posėdžio notaras D. Vincentius Frazzano.
Čia pat visi teisėjai ir teismo nariai ir gen. postulatorius prisiekė, kad savo pareigas eis ištikimai.

Minėtas kardinolo Micaros ediktas buvo atspaustas Vatikano spaustuvėje ir 1953 m. gegužes 29 d. pasiųstas visoms Romos parapijų bažnyčioms. Gen. postulatorius pasiuntė edikto nuorašus į visus marijonų vienuolynus ir paskelbė spaudoje, kad visi arkiv. Jurgio raštai būtų pasiųsti Romon.

Spaudiniai

Generalinis postulatorius pagamino ir 1953 m. liepos 2 d. atspaude itališkai 50 puslapių knygelę, kur arkivyskupo gyvenimas, dorybes, jo padarytieji stebuklai suimti j 129 teigimus — "articoli", kuriuos nori teismui įrodyti mačiusių arkiv. Jurgį ir su juo gyvenusių liudininkų parodymais.
Rugpjūčio mėnesį Londone marijonai išleido arkiv. Jurgio Matulaičio "Užrašus", 220 psl. knygą, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse išėjo iš spaudos kun. J. Vaišnoros, MIC. brošiūra: "Dievo Tarnas Arkivyskupas Jurgis Matulaitis (Matulevičius)".

Vasara ir ruduo praėjo betvarkant turimus arkivyskupo Jurgio raštus. Jie buvo seniai renkami į vyriausios vadovybės archyvą. Visi rankraščiai ir laiškai tenka perrašyti, pagaminant keletą nuorašų teismui, daug ką išversti į italų ar lotynų kalbas, įrišti, naujai sugrupuoti, suskirstyti.
Šveicarijos Friburgo universiteto rektorius O. Perler atsiuntė arkiv. Jurgio parašytą ir atspaustą disertaciją: "Doctrina russorum de statu iustitiae originalis".

Antroji byla

Nebaigus Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio raštų rinkti, tvarkyti ir tirti, 1953 m. rudenį pradėta buvo antroji informacinė byla apie jo gyvenimą, dorybes, šventumo garsą ir padarytus stebuklus. Teismo sudėtis šiai bylai palikta ta pati kaip ir pirmajai. Viešas pirmasis šios bylos teismo posėdis įvyko spalių 31 d. Generalinis postulatorius įteikė savo teigimų knygas ir liudininkų sąrašą.

Pirmas šios bylos liudininkas apie arkiv. Jurgio šventumo garsą, jo turėtas dorybes ir padarytus stebuklus buvo pašauktas teisman 1953 m. lapkričio 9 d. Iki 1954 m. vasaros atostogų teismas išklausė 10 liudininkų 16-je teismo posėdžių. Rudens sesijai liko 6 liudininkai.

Trečioji byla

1954 m. birželio 19 d. Romos Vi-karijato Tribunole pradėta trečioji ordinarinė byla "de non cultu", kad Dievo Tarnui arkiv. Jurgiui nebuvo teikiama vieša liturginė pagarba, šiuo atveju už kardinolą Klemensą Micarą veikė pirmininkas arkivyskupas Aloyzas Traglia. Jis perteikė teismui generalinio postulatoriaus prašymą, kad būtų sudaryta minėtoji informacinė byla, čia pat paskelbė kardinolo K. Micaros dekretą tą bylą pradėti ir bylos teisėjų sudėtį. Tuomet generalinis postulatorius įteikė sudarytam teismui 10 savo teigimų, kad Dievo Tarnui arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui (Matulevičiui) nebuvo teikiama vieša liturginė pagarba ir kad tai patvirtins teismui pristatomieji keturi liudininkai. Tuo pasibaigė pirmasis šios bylos posėdis. Vasaros mėnesiais teismas neveikia.

Pagelbinė  byla

Jungtinėse Amerikos Valstybėse atsirado keletas liudininkų, kurie artimai pažinojo arkiv. Jurgį, matė jo gyvenimą, stebėjo jo nepaprastas dorybes ir nori tą savo patirtį pateikti bažnytiniam teismui. Kadangi į Romos Vikarijato Tribunolą vykti jiems nepatogu, Romos tribunolas, generalinio postulatoriaus prašomas, pavedė Brooklyno arkiv. Thomas E. Mol-loy sudaryti pagelbinę bylą, "Pro-cessus Rogatorialis", išklausyti liudininkų ir visus jų parodymus persiųsti Romos Vikarijato Tribunolui.

šia ir panašiomis pagelbinėmis beatifikacijos bylomis rūpintis Amerikoje ir Kanadoje generalinis postulatorius paskyrė vicepostulatoriaus pareigoms kun. dr. K. A. Matulaitį, MIC. Vicepostulatorius atvyko Amerikon birželio 26 d., o liepos 12 d. įteikė savo kredencialus ir Romos Vikarijato teisėjų siunčiamus Brooklyno vyskupui dokumentus tai bylai sudaryti. Brooklyno ganytojas mielai priėmė ir pasakė, kad ši byla prasidės vasaros atostogoms pasibaigus.

Kai šios ir panašių bylų autentiški nuorašai bus įteikti Romos Vikarijato Tribunolui, kai bus aktai išversti italų kalbon ir padarytas visų iki tol buvusių informacinių bylų autentiškas viešas nuorašas, tada teks perkelti bylą į šv. Apeigų Kongregaciją.

Sekančioji byla

Romos Vikarijato Tribunolas, kai surinks visus Dievo Tarno arkiv. Jurgio raštus, kai jie bus išversti į oficialią kalbą, surūšiuoti, patikrinti, visą šią bylą įteiks šv. Apeigų Kongregacijai. Kongregacija praneš tada generaliniam postulatoriui, kad yra gavusi iš Vikarijato Tribunolo minėtąją bylą. Tuomet generaliniam postulatoriui teks kreiptis su prašymu į šv. Tėvą, kad leistų atidaryti bylą Apeigų Kongregacijoje, kad paskirtų kardinolą — bylos pranešėją. Visus leidimus ir paskyrimus gavus, pradės veikti kardinolas pranešėjas. Jis, atsiklausęs generalinio tikėjimo gynėjo, paskiria raštų tikrintojus — revizorius, kunigus, turinčius  teologijos mokslo  laipsnius.

Jie vienas kito nežino. Kiekvieną raštą turi patikrinti du teologai. Kai raštų yra daug, jie suskirstomi dalimis ir kiekviena dalis patikrinama atskirų dviejų revizorių. Tai daro teismas atskiru potvarkiu.

Generalinis postulatorius, gavęs visų informacinių bylų oficialų nuorašą, paveda tinkamam advokatui padaryti bylų santrauką, paruošti reikalingas ar reikalaujamas žinias, raštu atsakyti į tikėjimo gynėjo padarytas pastabas ir jo abejones bei sudarytas sunkenybes. Visų šių dokumentų rinkinį reikia atspausti spaustuvėje ir bent 20 dienų prieš teismo posėdį įteikti visiems šv. Apeigų Kongregacijos kardinolams.

Raštų revizoriams nesuradus Dievo Tarno raštuose nieko priešinga tikėjimui ar dorai, skelbiamas teismo dekretas, kuriuo leidžiama daryti tolimesnieji žygiai byloje, t. y. eiti pasitariman, ar skirti ar neskirti bylai komisiją, kuri ją įves į šv. Apeigų Kongregaciją. Sutartu laiku susirenka šv. Apeigų Kongregacijos kardinolai posėdin. Jame nutariamas komisijos klausimas. Susirinkime dalyvauja vien kardinolai, be patarėjų ir be kitų valdininkų, nors šie gali būti atskiru reskriptu įleidžiami į pasitarimą.

Kardinolams nutarus skirti bylai komisiją, čia pat skelbiamas dekretas, kurį pasirašo popiežius, kad Dievo Tarnas turėjo didvyriškas dorybes. Nuo šio laiko jis pradedamas vadinti Garbingu Dievo Tarnu.
Kun. K. A. Matulaitis, MIC.

• Lapkričio 1 d. šv. Tėvas iškilmingose apeigose apvainikavo Marijos, Dangaus Karalienės, paveikslą, įsakydamas kas metą gegužės 31 minėti šio jos titulo šventę. Tą dieną turi būti pasiaukojama Švenč. Marijos Širdžiai. Paskelbdamas tą naują šventę, popiežius pažymėjo: "šią valandą, kai taika ir vienybė labiau, kaip kada nors yra pavojuje, kur kitur krikščionys turi kreipti savo žvilgsnį, jei ne į tą, kurios rankose yra karališka galia". Po to Šv. Tėvas išreiškė viltį, kad Dievo Motina "sugriaus vieningos ir krikščioniškos žmonijos priešų tamsius planus ir nedorus darbus". Iškilmėje dalyvavo 25 kardinolai, šimtai vyskupų ir apie pusę milijono pasauliečių. Marijos paveikslo apvainikavimą ir naujos šventės įvedimą katalikai sutiko su džiaugsmu ir viltimi. Iškilmių pabaigoje Šv. Tėvas suteikė palaiminimą miestui ir pasauliui. Tai yra viena iš didžiausių iškilmių šventaisiais Marijos Metais,  paskelbtais pernai.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai