Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS PLUNKSNOS DARBININKAI PDF Spausdinti El. paštas
Keli istoriniai bruožai

Nepriklausomoje Lietuvoje plunksnos darbininkai, žurnalistai ir rašytojai, savo kūrimosi pradžioje ėjo vienu keliu ir sutilpo vienoje organizacijoje, kuri iškart buvo pavadinta "Lietuvių literatų draugija", o vėliau — "Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga".

Nors jau anuomet turėjome savo nepriklausomą valstybę, bet žurnalistų trūko. Nei spaudos draudimo metu iki 1904 m., nei iki I-mojo pasaulinio karo nepavyko išugdyti profesionalinių žurnalistų kadrų, nors visi mūsų tautos kovotojai dėl laisvės rašė, kiti ir labai daug rašė. Jie reiškėsi visur: JAV, Mažojoj Lietuvoj, Rusijoj — Petrapily, Latvijoj — Rygoje ir kitur. Tie visuomenininkai, tautos žadintojai, aušrininkai, varpininkai atliko labai svarbų tautinės sąmonės išugdymo darbą. Jie paliko ir mūsų laikams gilius ir neišdildomai ryškius pėdsakus. Tai buvo kilnūs spaudos savanoriai: jie dažniausiai jokių honorarų negaudavo ir neimdavo, nes reta redakcija ir tegalėjo juos mokėti. Spaudos darbas buvo tik priemonė savo sroviniam ar tautiniam tikslui atsiekti. Išėjo taip, kad mūsoji praeities spauda pasitarnavo mūsų šviesuomenei, pavaduodama lietuviškus universitetus: ji iš kartos į kartą perduodavo išsaugotas mūsų šviesuolių žinias, patyrimą, laimėjimus. Tokiu būdu tie rašantieji mūsų spaudos savanoriai, tautos kultūrinio darbo pirmūnai, atliko labai svarbią misiją. Jų dėka mūsoji tauta pabudo iš miego, pakilo mokslo ir kultūros keleriopon pakopų augštumon.

Tačiau, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, vis dažniau ir dažniau daugelio spaudos darbininkų galvose kildavo mintis — suorganizuoti spaudos darbininkų, lyg ir profesinį būrelį. Reikalas aktualėjo ir brendo.

Iki 1921 m. pradžios žurnalistų ir rašytojų reprezentacinius uždavinius atlikdavo dr. J. Ereto vadovaujamoji "ELTA".

Tų pat metų pradžioje kilo mintis sušaukti Kaune Pabaltijo žurnalistų konferenciją. Kaipgi čia išeiti iš nejaukios padėties, kad tuo metu Lietuvoje dar nebuvo "Lietuvių žurnalistų Sąjungos" ?

Reikia tačiau priminti, jog ir 1920 m. bendresnio pobūdžio spaudos bendradarbių reikalams aptarti karts nuo karto susirinkdavo uolūs plunksnos darbininkai. Bet jie nebuvo organizuoti, taip pat nebuvo gausūs. Jie tik atstovavo kurios nors srovės laikraščiui ar žurnalui. Bet Pabaltijo Kaune šaukiamoji konferencija patarnavo gana svarbiu akstinu žurnalistų organizaciniame darbe.

1921 m. gegužės 11 d. dėl Pabaltijo suvažiavimo svarbių dalykų išsprendimo   susirinko   šie   asmenys: kun. J. Tumas-Vaižgantas, J. Laurinaitis, A. Klimas, A. Busilas, B. Damskis, dr. E. Draugelis, Jonas Kriščiūnas, J. Pajaujis, B. Sruoga, A. Žukauskas-Vienuolis, A. Voldemaras, V. Biržiška ir dr. Eljaševas.

Buvo išrinkta Pabaltijo žurnalistų suvažiavimo organizacinė komisija iš šių asmenų: J. Laurinaitis, V. Biržiška, dr. Eljaševas. Minimoji konferencija įvyko Kaune 1921 m. gegužės 30 d. - birželio 3 d. Latviai atsiuntė 10 žurnalistų delegaciją, estai — 8. Konferencijai vadovavo lietuvis dr. E. Draugelis, vėliau pirmininkavo latvis Švabė ir estas — Anderkopps.

Konferencijoj buvo svarstomi: kultūros, ekonomijos, politikos, spaudos ir karinio bendradarbiavimo klausimai. Konferencija buvo laikoma labai nusisekusia ir dar ilgai po jos lietuvių, latvių ir estų spaudos darbininkai savo laikraščiuose prisimindavo nuveiktus Kaune darbus — tą nuoširdų draugiškumą ir bendradarbiavimo dvasią.

1922 m. vasario 26 d. latviai švente savo pirmojo laikraščio 100 metų sukaktį. Jie kvietė kolegas žurnalistus lietuvius į Rygą., 1922 m. sausio 13 d. įvyko susirinkimas, į kurį atsilanko: kan. J. Tumas, M. šalčius, J. Pronskus, J. Laurinaitis, A. Klimas, A. Busilas, V. Biržiška, M. Bagdonas.

Vėl iškilo būtinas reikalas turėti savo profesinę žurnalistų sąjungą. Pagaliau visi nutarė tokią organizaciją steigti. Prof. Vaclovas Biržiška pasiūlė ją pavadinti "Lietuvos žurnalistų Sambūriu". Tas pavadinimas visiems susirinkimo dalyviams nepatiko. Kritikos prispirtas, prof. V. Biržiška savo siūlymą atsiėmė. Buvo dar siūlyta "Lietuvių žurnalistų Draugija", bet po ilgo ginčo dauguma balsų priimtas organizacijos pavadinimas: "Lietuvių Literatų Draugija". Į valdybą išrinkti: kan. J. Tumas-Vaižgantas, J. Laurinaitis, A. Klimas. Valdybai (laikinoji) buvo pavesta ir latvius pasveikinti, ir įstatus paruošti.

Pagaliau 1922 m. sausio 31 d. Kaune šaukiamas pirmasis žurnalistų ir literatų steigiamasis susirinkimas. Tame istoriniame susirinkime dalyvavo: kan. J. Tumas, M. šalčius, Bronius Prapuolenis, J. Laurinaitis, A. Bružas, K. Kristutis, J. Pronskus, P. Ruseckas, A. Klimas, J. Strimaitis, M. Bagdonas, K. Samajauskas, A. Žukauskas-Vienuolis, P, Būdvytis. Susirinkimui pirmininkavo kan. J. Tumas, sekretoriavo — A. Klimas.

Nors tikroji lietuvių žurnalistų sąjungos užuomazga įvyko 1922 m. sausio 31 d., bet Lietuvoje L. ž. S. įsisteigimo   data buvo  išvedama  iš 1921    m. gegužes 11 d., kada lietuviai
žurnalistai ir literatai buvo susirinkę aptarti Pabaltijo žurnalistų suvažiavimo Kaune reikalus.

Tad šiuo metu turime dvi istorines žurnalistų sąjungos įsisteigimo datas: Pagal 1921 m. gegužes 11 d.—šiemet sukako Lietuvių žurnalistų Sąjungai "6 m.

Daugumas mūsų žurnalistų-rašytojų sąjungos steigėjų jau išėjo amžinybėn. Iš 1922 m. sausio 31 d. steigiamajame susirinkime dalyvavusių rašytojų-žurnalistų nedaug beturime. Mano žiniomis, dar laikosi mūsų tarpe gerbiamas prof. inž. Br. Prapuolenis, kuris 1957 m. sausio 15 d. švenčia savo gyvenimo 79 m. sukaktį, šis brangus visuomenininkas, profesorius, inžinierius, publicistas šiuo metu gyvena JAV senelių prieglaudoje šiuo adresu: Br. Prapuolenis, Holy Family Villa, Orland Park, III.

Be to, J. Pronskus gyvena Kanadoje ir dar aktyvus lietuviškos spaudos baruose. A. Žukauskas-Vienuolis dar gyvas okupuotoje Lietuvoje.

1922 m. sausio 31 d. įvykusiame žurnalistų ir rašytojų susirinkime kan. J. Tumas pateikė naujos organizacijos įstatus. Įstatai apėmė labai plačius steigiamos organizacijos veiklos barus. Tačiau, atrodo, j'e buvo labiau priimtini rašytojams. Įstatai buvo labai praktiški, gyvenimiški, nesigilinta į įvairias plunksnos darbininkų teorines-ideologines bei filosofines sritis. Kalbamus įstatus pasirašė: kan. J. Tumas, J. Strimaitis, A. Žukauskas-Vienuolis, A. Klimas, J.  Laurinaitis.   Pagaliau  tie įstatai 1922 m. kovo mėn. buvo įteisinti, juos įregistruojant Kauno apskrities viršininko įstaigoje.

Iš viso aiškiai matyti, jog LŽS steigėjas ir organizatorius, vyriausias jos šulas ir vadovas iki 1925 m. buvo kan. J. Tumas. Niekas neginčys to didelio vaidmens, kurį laisvos Lietuvos gyvenime suvaidino Lietuvių žurnalistų ir Rašytojų Sąjunga.

Nuo to meto auga mūsoji spauda ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Atsirado vis naujų ir naujų plunksnos darbininkų. Mūsoji LŽS subūrė ir sucementavo įvairių politinių srovių, įvairių pasaulėžiūrų bei ideologijų žurnalistus į darnų vienetą. Nors kaip matome, po kan. J. Tumo įstatais tėra pasirašę vos keliolika rašytojų bei žurnalistų, bet jau 1924 m. sąjungos narių priaugo iki 43; tas skaičius iki 1929 m. paūgėjo iki 71. Sudėtis betgi kito. Daugis "entuziastų" greit atšalo. Bet jų vieton atėjo vis nauji ir nauji: jauni ir gabūs žurnalistai. Reikia pridurti, jog anais laikais labai maža buvo žurnalistų, kurie būtų išėję augštąjį žurnalizmo mokslą. Jie mokėsi spaudos darbo, nuolatos bendradarbiaudami — rašydami laikraščiams. Jie mokėsi iš vyresniųjų savo kolegų žurnalistų išspausdintų straipsnių. Džiugu šiandien konstatuoti, jog daugelis jų pasirodė talentingi žurnalistai: daugis jų net praaugo savo vyresniuosius kolegas.

Ypatingo aktyvumo ir svorio Lietuvių žurnalistų ir Rašytojų Sąjunga pasiekė 1924-1925 m. Nuo 1925 m. LŽS pirmininku išrinktas dr. J. Purickis, aukso plunksnos žurnalistas, gabus diplomatas. Jis turėjo gilų gyvenimo patyrimą ir žmonių pažinimą greta plačios erudicijos bei enciklopedinio gyvenimo bei mokslo pažinojimo.

Dr. J. Purickis pirmininkavo LŽS apie 10 metų. Gyvenimas parodė, jog labiau organizacinę veiklą mėgsta žiurnalistai ne rašytojai. Tuo tarpu sąjungos įstatuose pirmoj vietoj buvo minimi rašytojai ir patys įstatai daugiau tiko rašytojams. Tad kilo mintis žurnalistus atskirti nuo rašytojų.

1929 m. kovo 22 d. "Mūsų Rytojaus" redakcijos patalpose buvo sušauktas reoragnizacinis LŽS susirinkimas. Į jį atsilankė 30 narių. Ir šiam susirinkimui pirmininkavo dr. J. Purickis. Susirinkime buvo pakeistas sąjungos pavadinimas iš "Lietuvos žurnalistų ir Rašytojų S-gos" į "Lietuvos žurnalistų S-gą". Naujus įstatus pasirašė: dr. J. Purickis, A. Klimas, M. šalčius, F. Kirša ir A. Bružas. LŽS buvo įregistruota Kauno apskrities viršininko įstaigoje 1930 m. IV. 12 d.

Po persiorganizavimo lietuvių žurnalistų į profesinę organizaciją, daugis s-gos narių, nors ir ne prabangiai, gyveno iš plunksnos darbo—iš gaunamų honorarų arba iš kurio laikraščio mokamos algos. Ilgainiui žurnalistams buvo išrūpintos įvairios lengvatos, pvz. atpigintas susisiekimas, gydymasis, pensijų klausimas ir  t.t.   Argi   nutylėtume   žurnalistų poilsio namus Giruliuose, pačiam pajūryje? Juose buvo gana erdvūs 24 kambariai, žemė, ant kurios poilsio namai buvo pastatyti, pavyko įsigyti labai palankiomis sąlygomis: 1800 kv. metrų ploto sklypą užrašė prieš mirdamas M. šuišelis, o 2200 kv. metrų gretimą sklypą palankiomis sąlygomis perleido velionies našlė. Taigi susidarė 4000 kv. metrų, gana didelis sklypas.

Pagaliau imta rūpintis žurnalistų ir rašytojų "Lietuvos Spaudos Namais". Tuo reikalu pasirodė nemaža straipsnių (J. Kardelio ir kt.). Gal iki šiandien Lietuvos žurnalistai bei rašytojai ir spaudos namus  turėtų.

Bet 1940 m. birželio 15 d. raudonosios armijos tankai jau šliaužė Kauno ir visos Lietuvos keliais. Sovietų Rusijos pasiuntinys Pozdniakovas ir iš Maskvos atskridęs Dekanozovas likvidavo visas lietuviškas organizacijas. Buvo uždaryta ir Lietuvos žurnalistų Sąjunga. NKVD sunaikino daug žurnalistų s-gos narių. Kiti buvo ištremti į Sibiro koncentracijos stovyklas. Kai kurie žurnalistai — J. Palsckis, J. Šimkus ir k. nuėjo tarnauti rusams.

Vokiečių okupacija nepalengvino lietuvių tautos kančių. Lietuvių tautos reikalus ginančios spaudos kaip ir nebuvo; tautinė spauda ėmė spontaniškai kurtis pogrindy, žurnalistai vėl dirbo, nepaisydami pavojų gyvybei.

1944 m. liepos 16 d. komunistai užėmė Vilnių, o rugpjūčio 1 — raudonoji banga paskandino ir Kauną. Daugis Lietuvos žurnalistų gelbėjosi, pasitraukdami tos pačios nemėgiamos Vokietijos teritorijon.

Tuomet daugelio žurnalistų bei rašytojų galvose kilo mintis steigti lietuviškus informacinius laikraščius bei žurnalus. Buvo svarbu, kad stovyklose gyvenę lietuviai nepalūžtų nevilties sielvarte, kad jie būtų tinkamai informuoti. Bet tam laikotarpiui apžvelgti reikėtų atskiro straipsnio.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai