Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELETAS PASTABŲ DĖL LIBERALIZMO DEFINICIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Pasisakius tuo klausimu mūsų filosofams bei moralistams, sociologams bei publicistams, belieka tarti žodį nebent. . . filologams. Jų pasisakymas gali būti pateisintas to fakto, kad pirmesni autoriai nesutarė ne tik mūsų liberalų charakteristikos, bet ir paties liberalizmo esmes klausimu. Norint gi išsiaiškinti esmę, naudinga išsiaiškinti termino vartosenos klausimą. Dėl to ir filologo-kalbininko trigrašis gal nebus be naudos. Tad nuo čia ir pradedam.

1. Termino vartosena. Kaip žinoma, skiriama nominalinė ir materialinė termino reikšmė, kurios dažnai nepadengia viena kitos. Nominalinė dažniausiai yra plačioji žodžio reikšmė, materialinė — siauroji, bet užtat ji yra realinė reikšmė, kai tuo tarpu nominalinė reikšmė tėra dažniausiai tik potencialinė, galima reikšme. Keletas pavyzdžių. Mūsų karininkas galėtų reikšti (seniau taip ir buvo) kiekvieną kariaujantįjį, t. y. karį, bet šiandien jis mūsų tevartojamas tik tam tikrai karių rūšiai (aficieriams) vadinti. Tautininkas nominaliai reiškia kiekvieną, kuris rūpinasi tautos reikalais, bet šiandien paprastai jis tevartojamas pavadinti tik tam tikros politinės grupės žmonėms. Arklys (padarytas iš žodžio arti) galėtų reikšti kiekvieną ariantį gyvuli, betgi žinome, kad jaučiai, nors tam reikalui ir buvo plačiai naudojami, arkliais nevadinami. Tai rodo, kad termino nominalinė reikšmė nepasako, kokia yra jo materialinė reikšmė. Kitaip sakant, iš to, ką terminas galėtų reikšti, negalima pasakyti, ką jis faktiškai tikrovėje reiškia, nes faktinė, tikrovinė termino reikšmė yra sutartinė. Teisingai tad Juozas Girnius sako, kad "žodis tėra sutartinis ženklas" (Aidai, 1956 Nr. 4, 166). Toliau jis įspėja, kad "esminė žodžio prasmė negali būti iškreipta", bet nepasako, ką jis vadina esmine prasme nei kuriomis sąlygomis ji gali būti iškreipta ar yra iškreipiama. O iškreipiama ji būtent tada, kai žodis pradedamas vartoti nebe sutartiniu būdu. Gi sutartiniu būdu žodį vartoti reiškia jį vartoti taip, kaip dauguma vartoja. Išimt:nė vartosena nepaneigia sutartinės, tad ir esminės, žodžio prasmės. Šita taisykle ir teks toliau pasinaudoti šiame rašiny, sprendžiant klausimą, kas liberalizmo terminą vartoja teisinga, esmine prasme, o kas ne.

2.    Kas nėra vadinami liberalais? Liberalas (nuo liber — laisvas) nominaliai turėtų reikšti kiekvieną žmogų, kuris yra laisvės šalininkas. Ta prasme visi lietuviai, išskyrus komunistus, būtų liberalai. Esmėje ir visi katalikai bei protestantai, visi europiečiai bei amerikiečiai (te komunistų) yra laisvės šalininkai, tad irgi galėtų būti vadinami liberalais. Bet, kaip žinoma, šitokia plačiausia prasme niekas šio termino nevartoja. Tad tenka liberalo reikšmę siaurinti. Juozas Girnius minėtame straipsny ją susiaurina sakydamas, kad tik tie yra liberalai, kurie tiki nelygstamu asmens vertingumu ir santykiuose su žmogumi atsisako nuo bet kokios diskriminacijos. Kitur jis tai dar labiau sukonkretina pareikšdamas, kad "tasai vieningasai liberalizmo pagrindas yra moraliniai žmogaus nelygstamos vertės, tolerancijos, sąžinės laisvės principai." (Aidai, 1957 Nr. 2, 93). Pažiūrėkime, kiek šitoks liberalizmo apibūdinimas atitinka tikrovę. Aš pvz. negirdėjau, kad patį J. Girnių būtų kas liberalu vadinęs. Negirdėjau, kad liberalais būtų kas vadinęs ir jo draugus ateitininkus, nors jie taip pat išpažįsta toleranciją bei sąžinės laisvės principus. Tolerancijos bei sąžinės laisvės principus šiandien pripažįsta jei ne visi, tai bent daugumas katalikų, bet ių taip pat niekas liberalais nevadina. Tad atrodo, kad tikrovėje nevisi žmonės vadinami liberalais, kurie išpažįsta tolerancijos bei sąžinės laisvės principus. Jeigu taip, tai minėtų principų kriterijus liberalizmui apibūdinti yra per platus. Faktai rodo, kad tik tam tikra dalis žmonių, išpažįstančių tolerancijos bei sąžinės laisvės principus, faktiškai vadinami liberalais.

3.    Kurie tad žmonės faktiškai vadinami liberalais? Tolerancijos bei sąžinės laisvės principai tėra liberalizmo etinė pusė. J. Girnius, kalbėdamas apie liberalizmą, prisipažįsta, kad "imdamasis principinio pasisakymo liberalizmo klausimu, turiu mintyje augščiau aptartą moralinę liberalizmo prasmę" (Aidai, 1956 Nr. 4). Čia betgi kyla klausimas, ar liberalizmo esmė išsisemia minėtais moraliniais principais. Ar liberalizmas tėra tik etikos dalykas? Ar konkretus liberalas tegyvena etika? O kaip su jo metafizika? Manyčiau, kad iš liberalizmo esmės negalima išskirti metafizinės pusės, kuri nemažiau svarbi kaip etinė pusė. Čia liberalas nuo nelibeberalo skiriasi tiesos pažinimo klausimu. Natūralu, kad skelbdamas laisvę liberalas išpažįsta ne tik veikimo (moralinė plotmė), bet ir pažinimo (idėjinė plotmė) laisvę. Svarbiausia gi žmogui tiesos yra egzistencinės tiesos, kaip Dievas, žmogaus gyvenimo tikslas ir pan. Liberalas, būdamas laisvės šalininkas, pripažįsta kiekvienam teisę pačiam susirasti atsakymą į šiuos klausimus. Bet kadangi kiekvienas asmuo laisvam, t. y. individualiam, šių klausimų sprendimui teturi vieną priemonę — savo protą, tad liberalas yra racionalistas ir tuo jis skiriasi nuo tų, kurie proto nelaiko vienintele tiesos pažinimo priemone, t. y. tų, kurie pripažįsta vad. apreikštąsias religines tiesas. Tos rūšies žmonės priima religines tiesas tikėjimu, nors protu jos ir neišaiškinamos. Kadangi religinės tiesos, kartą priimtos, "verčia" žmogų su jomis derinti visas kitas idėjas ir patį savo gyvenimą, tai toks žmogus tam tikra prasme nėra laisvas. Ir dėl to tos rūšies žmonės liberalais nevadinami, nors etiniu atžvilgiu jie ir pripažįsta tolerancijos bei sąžinės laisvės principus. Priimdami apreikštąsias religines tiesas savo pasaulėžiūros pagrindu, tos rūšies žmonės yra teocentrinės pasaulėžiūros adeptai. Tuo tarpu liberalai, būdami, kaip minėta, racionalistai, yra antprocentinės pasaulėžiūros žmonės. Kad liberalas yra racionalistas, netenka stebėtis, nes laisvė ir protas yra labai glaudžiai susiję, yra, anot Maritaino, du to paties dalyko aspektai. Kas teigia laisvę, tas turi teigti ir protą.

Kai kam kils klausimas, ar toks liberalizmo aptarimas yra teisingas. Atsakant į šį klausimą, reikia prisiminti tai, kas šio rašinio pradžioje pasakyta apie terminų reikšmę bei vartoseną. Terminas, kai minėta, yra sutartinis dalykas. Ir man rodos, kad liberalizmo terminas sutartinai raštuose bei gyvenimo praktikoj vartojamas kaip tiktai ta prasme, kaip mano augščiau jis buvo aptartas. Šitaip jį vartoja ne tik katalikų rašytojai (St. Yla, A. Maceina, Maritainas, katalikų enciklopedijos, popiežių enciklikos), bet ir bent kai kurie protestantai, kaip Reinhold Niebuhr ir kt. Šita prasme jis vartojamas ir mūsų lietuvių liberalų. Turiu galvoj ne tik B. Railą, J. Pronskų, plačiai apie liberalizmą rašiusį Naujienose, J. Liūdžiu, V. Kavolį, bet ir studentų Santaros organizaciją (plg. Trečioji metinė Santaros knyga — mintys ir darbai 1956-57). Jeigu šitaip, jei liberalizmo terminas daugumos vartojamas ta prasme, kaip augščiau pažymėta, tai tokia ir yra jo realinė arba, kaip J. G. sako, "principinė", "pagrindinė" prasmė. Vartoti liberalizmo terminą kitokia prasme reiškia kalbėti ne apie realiai egzistucj intį liberalizmą, o apie pageidaujamąjį, ne apie tokį, koks jis yra, o apie tokį, koks jis kieno nuomone turėtų būti.

J. G. savo straipsny skiria du dalykus: "pagrindinę liberalizmo prasmę" ir "specifinę liberalizmo interpretaciją". Turiu pažymėti, jog faktai verčia sakyti, kad ta jo vad. specifinė liberalizmo interpretacija, jo paties siejama su reliatyvizmu bei laicizmu (vietoj to aš vartoju bendresnį racionalizmo terminą), iš tikrųjų yra pagrindinė liberalizmo prasmė, nes ji yra realinė prasmė, tikrove paremta interpretacija. Gi tai, ką J. G. vadina pagrindine liberalizmo prasme, tikroviškai žiūrint yra J. G. specifinė interpretacija, nes tikrovėje ji sudaro bendros taisyklės išimtį. Jeigu kas manytų, kad aš apsirinku, jis turėtų pateikti faktų, parodančių, kad tikrovėje liberalizmo terminas daugumos vartojamas kita prasme.

4. Kas skiria liberalus vienus nuo kitų? Laisvė, kurios nevaržo metafizinės tiesos, nesuprantamos individualiam protui, yra, mano nuomone, pati bendriausioj i liberalizmo savybė. Tai yra vad. idėjinis liberalizmas. Yra visai suprantamas dalykas, kad bendra idėjinė plotmė neverčia žmones būti visiškai vienodo nusistatymo ir praktinėj srity. Pvz. katalikai ir protestantai, pripažindami apreikštąsias religines tiesas, daug kuo praktiškai skiriasi. Net ir patys katalikai, pripažindami nelygstamą asmens vertę, tolerancijos bei sąžinės laisvės principus, valstybinės santvarkos klausimais gali gerokai skirti ir praktiškai skiriasi. Juk yra katalikų ir demokratų, ir monarchistų, ir net stipraus autoritetinio režimo šalininkų, pvz. Ispanijoj. Nenuostabu, kad ir liberalų esama visokio nusistatymo praktinės veiklos atžvilgiu. Liberalas gali būti gryno kraujo demokratas, jis gali būt didesnio ar mažesnio ūkinio liberalizmo šalininkas, gali būti ir socializmo simpatikas ar net palinkęs į stiprų autoritetinį režimą. Tai yra visai suprantamas dalykas, nes žmogaus sąmonės negali užpildyti viena kokia nors bendro pobūdžio idėja, pvz. laisvė, o juo labiau praktiniame gyvenime žmogus negali gyventi vien ta idėja. Ji turi reikštis konkrečiom formom, kurios net ir negali neįvairuoti. Vienas tačiau dalykas liberalams yra bendras — tai jų laisvės samprata, kuri juos ir apjungia po vienu stogu.

Bet ir ne tiktai praktinės veiklos atžvilgiu, t. y. ne tik politinėje bei ūkinėje srityje, skiriasi liberalai vieni nuo kitų. J:e gali skirtis ir praktiškai skiriasi konkrečiomis pasaulėžiūromis, kurios remiasi bendruoju liberalizmo pagrindu. Sutinku, kad liberalizmas nėra "pilna pasaulėžiūra", kaip teigia Br. Raila. Galima sutikti su J. G., kad liberalizmas tėra forma, ir su V. Kavolių, kad jis tėra metodas, rėmai. Reikia betgi pažymėti, kad idėjinėj srity nėra "grynų" formų ir grynų metodų, kad kiekvienos idėjos pagrinde glūdi tam tikras turinys, tam tikras, kad ir labai bendras, pasaulėžiūrinis nusistatymas. Ir pats J. G. liberalizmą vadina "moraliniu nusistatymu", o nelygstamos asmens vertės, tolerancijos bei sąžinės laisvės principus — idėjiniais principais. Tačiau vien šiuo bendruoju nusistatymu, nors jis ir yra pasaulėžiūrinio pobūdžio, praktiškai, kaip minėta, niekas pasitenkinti negali. Jis užpildomas konkretesniu turiniu net ir idėjinėj srity. Ir tik šio konkretaus turinio atžvilgiu tas bendras pasaulėžiūrinis nusistatymas g:li būti vadinamas formos vardu. Vis dėlto tarp tos "formos" ir konkretaus turinio esama gana glaudaus ryšio — bendrasis nusistatymas sudaro pagrindą konkretesnei pasaulėžiūrai.

JUOZAS BAKIS  ŽVEJYS
(Spalvota keramika)
Iš parodos Paryžiuje

Suprantama, jog toji liberalizmo forma — bendras nusistatymas, kad protas tėra vienir.telė tiesos pažinimo priemonė, negali būti užpildyta pvz. katalikiškos pasaulėžiūros turiniu. Užtat ji gali būti užpildyta deizmu, panteizmu, ateizmu, materializmu, pozityvizmu ar pan. konkrečiom pasaulėžiūrom. Iš to seka, kad tikrovėje nėra gryno liberalo, nes kiekvienas konkretus liberalas visada bus liberalas-deistas, liberalas-ateistas, libéralas-materialistas ir pan. Liberalo, kuris tenkintasi laisvos minties šūkiu, liberalizmo formos nepripildymas turiniu, tikrovėje nėra. Kaip matom, konkretūs liberalai yra gana įvairūs savo konkrečiomis pasaulėziūromis, bet visų jų bendrasis nusistatymas, toji bendroji forma, toji genus próxima yra idėjinis liberalizmas, o toji diferencia specifica — tos konkrečios pasaulėžiūros. Štai dėl ko jieškoma kelių mūsų liberalus demokratus ir liberalus buvusius autoritetinio režimo šalininkus apjungti į vieną organizaciją, kaip jų vaikai telpa vienoj Santaros organizacijoj. Jie suvokia, kad jų bendra:is idėjinis pasaulėžiūrinis pagrindas yra tas pats.

Iš to. kas pasakyta, matyti, kad tas bendrasis liberalizmo pagrindas yra demarkacijos linija, skirianti dvi vieną kitą išskiriančias pasaulėžiūras. Vienoj pusėj yra tie, kurių pasaulėžiūra grindžiama ne tik filosofija, bet ir religija, — kitoj pusėj, kurių pasaulėžiūra grindžiama vien tik filosofija (protu). Iš augščiau minėtų konkrečių liberalizmo pasireiškimų deistai (Locke, Jeffersonas, Rousseau) yra arčiausia krikščionybės, nes jie pripažįsta Dievą (kiek  is suvokiamas protu) ir natūralinę religiją. Vis dėlto vargu juos galima vadinti tikrais krikščionimis, nes toks pvz. Jeffersonas, Locke'o gerbėjas, pajuokė Trejybės ir kitas krikščionybės tiesas. Todėl idėjiniu atžvilgiu vargu galima kalbėti apie krikščioniškąjį liberalizmą. J. Pronskus tiesiog ir sako: "neįmanoma yra suderinti Romos Katalikų Bažnyčios su liberalizmo filosofija". Tuo tarpu kiti liberalizmo pasireiškimai tikrovėje įvairuoja nuo abejingumo iki atkaklios kovos prieš bet kokią religiją. Kodėl iš bendro idėjinio liberalizmo pagrindo vienur išsivysto konkretus liberalizmas, palankus religijai ar krikščionybei (anglosaksiškasis), kitur nepalankus (europinis), priklauso nuo istorinių, socialinių bei kitokių aplinkybių, kurių aiškinimas išeina iš šio rašinio rėmų.1)

1) Nesusipratimams išvengti reikia pažymėti, kad kasdieninėje kalboie, ypač Amerikoje, liberalo žodis vartojamas dar pažymėti pažangumui, nuo esamos padėties nutolimui. Tik šia prasme galima kalbėti ir apie katalikus liberalus. Pvz. katalikai demokratai monarchistų atžvilgiu bus liberalai; arba pedagogikoj tėvai, kurie savo vaikams leidžia šokti iki 1-os nakties, bus liberalai atžvilgiu tų, kurie leidžia šokti tik iki 11-os. Visame šiame rašinv kabama ne apie šitokį, bet apie principinį—idėjinį liberalizmą.

5. Liberalų ir neliberalų bendroji plotmė. Kiek tai liečia moralinę sritį, galima sutikti su J. G , kad liberalai pripažįsta tolerancijos bei sąžinės laisves principus, nors praktiško tų principų taikymo atžvilgiu jie irgi gerokai vieni nuo kitų skirsis. Panašiai skiriasi ir krikščionys ar katalikai savo tarpe, kurie principe taip pat pripažįsta tolerancijos bei sąžines laisves dėsnį. Abiejose grupėse yra didesnes ir mažesnes laisvės šalininkų. Pirmesniuosius paprastai vadiname demokratais, antruosius kitokiais vardais. Demokratai šiandien yra dominuojanti civilizuoto pasaulio dalis, kuri praktiškai pasisako už plačiausias laisves ribas politinėje bei kultūrinėje srityje. Ir čia šitoje moralinėje-praktinėie srityje daugelio liberalų ir daugelio neliberalų (krikščionių ar kitokios religines pasaulėžiūros žmonių) nusistatymas sutampa. Abiejų grupių žmones sutaria dėl praktiškų principų, kuriuos Maritainas vadina demokratijos chartos principais ir kuriais pagrįsta Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracija, priimta kone viso pasaulio tautų — tiek religines, tiek ir liberalines pasaulėžiūros atstovų. Čia vėl matome, kaip netikslu būtų sakyti, kad žmogaus teisių deklaraciją pasirašė tik liberalai . . . Dalis įdėjimų liberalų, kaip ir dalis neliberalų, nėra demokratai. Jie gali būti daugiau ar mažiau griežto autoritetinio ar net totalistinio režimo šalininkai. Tokių pavyzdžių turėjome pas save, jų yra ir kitur.

Apie tos rūšies liberalus, pagimdžiusius bolševizmą, kadaise kaip tiktai ir buvo kalbama nolemikoje Ramono "Kryžių" pasirodymo proga. Tą polemiką J. G. prisimena ir šiandien, bet, deja, darydamas netikslius priekaištus liberalizmo kritikams, kad jie esą bet kokį liberalizmą vadine bolševizmo gimdytoju. Kad gyvenimiški] liberalų esama visokių, pripažįsta ir pats J. Girnius sakydamas, kad "tam tikri sluogčiai tų. kuriu liberalizmas tebuvo minties tuštuma, daupelvie kraštų pasidarė bolševizmo talkininkai" (AMai 1956. Nr. 4, 163). Ši sakinį papildyčiau ta prasme, kad tiksliau būtų kalbėti re apie "tam tikrų sluogsnių minties tuštumą", bet apie jų minties pilnumą, nes ateistiškai materialistinis liberalizmas nėra jau tokia "minties tuštuma". O iuk iš tokių liberalų kaip tik ir atsiranda bolševizmo talkininkų. Jeigu tad pats J. G. daro distinkciją tarp gero ir negero liberalizmo, tiksliau, tarp gerų ir negerų liberalų man nesuprantama, kaip jis galėjo nepastebėti, kad ir kiti tai daro.

6. Pabaigoje noriu pažymėti, kad nesutikdamas su J. G. dėl liberalizmo defimcijcs. labai teigiamai vertinu jo straipsniu'- liberalizmo klausimu kaip pastangą mūsų ideoginiu" ginčus sukultūrinti. Čia jis teisingai sako, kad jau seniai metas išimti iš apyvartos tokius argumentus, kaip "be galo netolerantingas klerikalizmas (=katalikai) kvepiąs visais totalistinės ir diktatūrinės nuotaikos požymiais" ar tokio publicistinio stiliaus, mažiausia dviprasmiškus posakius, kaip kad "mūsų liberalai eina prieš protą, prigimtinę moralę" ir pan. St. Ylos nucharakterizuoti liberalai iš tikrųjų atrodo kaip kokie išsigimėliai. Man gi atrodo, kad mūsų liberalai nėra nei geresni, nei blogesni, negu kitų kraštų liberalai, kaip lygiai ir mūsų katalikai apskritai nėra nei geresni, nei blogesni už kitų kraštų katalikus. Todėl vargu yra tikslu kalbėti, kad mūsų liberalai eina prieš protą (jie jį, kaip matėm, per daug vertina), prigimtinę moralę ir pan. Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaraciją yra pasirašę visokio nusistatymo žmonės — liberalai ir neliberalai. Manau, kad ją pasirašytų ir mūsų liberalai. Toji deklaracija kaip tiktai ir remiasi ir protu, ir prigimtine morale bei ta St. Ylos vadinamąja "visuotine plotme" arba, Maritaino žodžiais tariant, bendraisiais žmogiškais principais. Taigi yra bendra plotmė, kurią pripažįsta tiek liberalai tiek katalikai, tiek ir kitokių pažiūrų žmonės. Jeigu St. Yla "visuotine plotme" laiko krikščionybės ar katalikybės plotmę, tai, žinoma, liberalai joje nesutelpa, bet tokiu atveju argi verta tiek daug įrodinėti, kad liberalai yra liberalai, ir bartis, kodėl jie negrįžta katalikybėn?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai