Aidai.eu Apžvalga

PETRAS DANCKERSAS DE RIJ VILNIAUS MENO ISTORIJOJ

Senesnėje literatūroje, aprašančioje Vilniaus meno paminklus, nuo Narbuto iki Zahorskio ir vėliau, sutinkame Petro Danckers de Rij—XVII amžiaus olando tapytojo—vardą.

Vilniuje jam buvo priskiriamas nemažas skaičius darbų. Visų dažniausiai Danckerso vardas buvo rišamas su Vazų dinastijos karalių prie katedros pastatytąja šv. Kazimiero koplyčia, kurios altoriuje 1636 rugpjūčio 14 d. buvo padėtos šventojo relikvijos') ir kurios vidus spindėjo marmoru ir sidabru, o sienas ir kupolo pandantivus puošė freskos šventojo stebuklų temomis. Plataus dėmesio susilaukė dvi neblogai išsilaikiusios didelės freskos šoninėse sienose: "Mergaitė pagyja prie šv. Kazimiero karsto" ir "Šv. Kazimiero karsto atidarymas".2) Ilgai buvo manoma, kad šių freskų kūrėjas buvo Danckersas. Sykiu buvo tvirtinama, kad Danckersas buvęs ne vien freskų autorius, bet suprojektavęs visą koplyčios architektūrą. Jis buvęs taigi tapytojas ir architektas, perstatęs katedroje taip pat karališkąją arba Valavičių koplyčią, moterų bernardinių vienuolynui pastatęs šv. Mykolo bažnyčią (baigta 1625) ir jėzuitų profesoriams šv. Kazimiero bažnyčią ties rotuše; buvęs net skulptorius, nes Verkių rūmuose buvę Danckerso darbo reljefų; tos pačios rankos buvusios jėzuitų novicijato šv. Ignoto bažnyčios freskos.3) Net Pažaislio prie Kauno kamendulių vienuolyno bažnyčios freskos buvo palaikytos Danckerso kūriniu.4) Šitoks Danckerso darbų sąrašas literatūroje laikėsi virš šimto metų.

Šv. Kazimiero koplyčios architektas
Visų anksčiausiai abejojimų sulaukė Danckerso tariamoji architektūrinė veikla Vilniuje. Jau J. I. Kraševskis savo Vilniaus miesto istorijos II tome (1840) pastebėjo, kad šv. Mykolo bažnyčioje pamaldas pradėta laikyti 1596 m., taigi Danckersas 1625 m. galėjo ją tik remontuoti,5) o J. Klosas pirmose savo vadovo laidose nurodė, kad 1594-1625 m. statytoji šv. Mykolo bažnyčia negalėjo būti Danckerso kūrinys, nes jis tuo laiku buvo dar vaikas.1-*) Tuo labiau šv. Kazimiero bažnyčia, kuri buvo baigta apie 1615 metus, negalėjo būti statyta pagal Danckerso projektą, nekalbant jau apie jėzuitų šios bažnyčios tipą.

Prieš Danckerso šv. Kazimiero koplyčios prie katedros statybinę autorystę pirmasis pasisakė 1922 m. St. Tomkovičius, nurodydamas svarbų dokumentą (be metų) — jėzuito Rudnicko laišką pakancleriui T. Zamoiskiui (taigi apie 1628-35 m.). Jame jis rekomenduoja architektus Motiejų ir jo brolėną Konstantiną, kuris statęs šv. Kazimiero koplyčią Vilniuje.7) Tomkovičius iš to sprendė, kad Konstantinas buvo šv. Kazimiero koplyčios architektas, gi "Danckersas, kurį žinome tik kaip tapytoją, greičiausia tik dekoravo jos vidų sienine tapyba". Plačiau šiuo klausimu pasisakė M. Morelovskis 1931 ir 1932 m.8) Jo argumentai prieš Danckersą buvo šie: 1. Šv. Kazimiero koplyčios architektūros stilius, jį palyginus su Romos, Vienos, Varšuvos ir Nederlandų (t. y. flamų ir olandų) pavyzdžiais, yra aiškiai ankstyvojo italų baroko, ne olandiškas; 2. Šv. Kazimiero koplyčios vidaus marmorinės dalys turi bendrų bruožų su Vilniaus šv. Teresės karmelitų bažnyčios fasadu, kuris turi panašumo su Domininkonų bažnyčia Vienoje (Carpoforo Tencalla darbo), kai šių abiejų fasadų bendras prototipas yra L. Soria projektuotoji S. Maria della Vittoria Romoje (1624); 3. Šv. Kazimiero koplyčios stiuko ornamentai yra giminingi išlikusiems XVII a. šv. Teresės bažnyčios stiukams skliautuose9); 4. Šv. Kazimiero koplyčios ir šv. Teresės bažnyčios architektas buvęs Varšuvos dokumente minimas "Konstantinas", kuris esąs identiškas su Cons-tantino Tencalla, apie 1633-45 m. Varšuvo'e buvusiu karališkuoju architektu ir pastačiusiu Zigmanto III garbei koloną (obeliską) karaliaus rūmų aikštėje Varšuvoje, su kuria esama ir stili-nio panašumo. Vilniaus kapitulos aktai kaip tik mini, kad 1635 C. Tencalla dirbo prie katedros didžiojo altoriaus111); 5. Šv. Kazimieri koplyčią negalima nei istoriniu nei stiliniu požiūriu s'e-ti su Danckersu ar flamų-olandų architektūra, kurios įtaka pas mus baigėsi su XVI amžium (Bernardinų šv. Onos bažnyčia, Subačiaus vartai ir 1.1.).11) Vėlesni tyrinėjimai šiuos samprotavimus pilnai patvirtino. Apie 1836-37 m. W. Kieškovskiui suradus C. Tencallos laišką, jo autorystė buvo galutinai patvirtinta; taip pat paaiškėjo, kad Tencalla buvo giminaitis skulp-torių-architektų šeimai Castelli, kurie kilę nuo Lugano ežero itališkos Šveicarijos dalyje ir Lietuvoje minimi jau XVI a. pabaigoje. Šv. Kazimiero koplyčios įsteigimo marmorinės lentos ornamentai (išorinėje sienoje) yra panašūs į Andrea Castelli darbus Bielanuose, o vidaus visuma turi daug bendrų bruožų su Italijos baroku apie 1600, pvz. St. Maria Maggiore bažnyčioj Romoje Borghese koplyčia, prie kurios 1612 m. dirbo Matteo Castelli, nuo 1614 persikėlęs Lenkijon.12) Šv. Kazimiero koplyčios formos yra ne kas kita, kaip Italijos meno ekspansijos rezultatas, mūsų kraštan patekęs Romos-Lugano-Vienos-Krokuvos-Vilniaus keliu.

DELBENE ŠV. AZIMIERO KARSTO ATIDARYMAS
Freska šv. Kazimiero koplyčioje

Šv. Kazimiero koplyčios freskų meistrai
Jei Danckersas negalėjo būti šv. Kazimiero koplyčios architektas, ar jis galėjo skurti jos interjero dekoraciją, jo freskas? Su šv. Kazimiero koplyčios freskomis jau labai anksti buvo rišamas kito menininko, italo Delbenės iš Neapolio, vardas.13) Jo veiklą plačiai aprašė buv. Varšuvos universiteto profesorius kun. Sebastiano Ciampi savo "Notizie" (1830) apie italus, dirbusius Lenkijoje-Lietuvoje; tas žinias pakartojo kiti menininkų leksikonai.14) XVII amžiaus pabaigoje Delbenę buvo į Lietuvą atsikvietęs Jonas Kazimieras Sapiega (LDK het-monas). Jo rūmuose Antakalnyje šis italas ištapę freskomis galerijas ir didžiosios salės plafono paveikslą, vaizduojantį Olimpo dievų puotą (apie 1690). Jau 1840 m. Kraševskis savo Vilniaus istorijos II tome svarstydamas, kas sukūrė šv. Kazimiero freskas — Danckersas ar Delbene — rašė, kad "tie, kurie dar matė Antakalnio rūmų tapybas, turėjusias Delbenės parašą, linksta į jo pusę, ir šv. Kazimiero koplyčios freskas jam, bet ne Danckersui priskiria"15). Vis dėlto Kraševskis ir daugumas XIX amžiaus vadovų palaikė Danckerso autorystę.16) W. Za-horskis savo katedros aprašyme (1904) spėjo, kad Delbere tapęs tik išnykusias freskas virš koplyčios choro, o didžiąsias stebuklų freskas — Danckersas, nors ir nenuslėpė, kad "kai kurių nuomone, jos esančios Delbenės"17). Dabar žinome, kad Delbenės freskų buvo ir Sluškų rūmuose Vilniuje, kurie buvo statyti 1690-94. Dar 1832 jų scenose buvo galima matyti šių freskų liekanų.18) Ciampi žiniomis, apie 1694 Delbene dirbo Pažaislyje.19) H. Kairiūkštytė savo disertacijoje apie Pažaislio vienuolyną įtikinamai įrodė šv. Kazimiero freskų Vilniuje ir šv. Kristupo, šv. Romualdo, šv. Bruno Bonifacijaus bei šv. Marijos Magdalenos de Pazzi freskų Pažaislyje stilinį giminingumą ir sykiu aiškų Venecijos tapybos mokyklos poveikį visose šiose freskose: būdingieji diagonaliai gilėjantieji architektūriniai paveikslų fonai, vieninga šviesi paletė, manieringos figūros su atskirais veidų ir kostiumų realistiniais motyvais yra labai panašūs Pažaislio ir Vilniaus freskose.20) Danckerso autorystė atpuolė visiškai. Kairiūkštytės stebėjimai buvo visų priimti pripažįstant, kad dvi šv. Kazimiero stebuklų freskos Vilniuje priklauso italų tapybos mokyklai ir buvo sukurtos Delbenės XVII amžiaus pabaigoje.21) Visai neseniai Bohdzievičius (1955), pasiremdamas Pažaislio freskų stiliumi, priskyrė Delbenei kamendulių bažnyčioje Bielanuose prie Varšuvos freskas; autorius pripažino, kad tuo metu meninės kultūros įtaka ėjo iš Lietuvos į Lenkiją, ne priešingai.22)

DELBENE MERGAITĖS PAGIJIMAS PRIE ŠV. KAZIMIERO KARSTO
Freska šv. Kazimiero koplyčioje

Prieš paskutinį karą buvo užtikti du dokumentai, kalbą dar apie kitą italą — Giacinto Campana iš Bolonijos, dirbusį freskas šv. Kazimiero koplyčioje Vilniuje. Vienas dokumentas mini karaliaus Vladislovo IV 1639 m. liepos mėn. paskirtą subsidiją už šį darbą (400 talerų).23) Įdomų antrą dokumentą (be datos) paskelbė Batovskis 1932 m. ištisai: tai yra pačio Campanos laiškas lotynų kalboje Lietuvos iždininkui Mikalojui Kiškai (taigi apie 1640-44). Jame Campana prašo, nežiūrint pavėlavimo, jam išmokėti už darbus šv. Kazimiero koplyčioje (Capella D. Casimiri) karaliaus pažadėtąją subsidiją.24) Iš šio laiško matome, kad dar apie 1640 šv. Kazimiero koplyčioje ėjo puošimo darbai. Biografinių žinių apie Campaną davė jo mokinys C. C. Malvasia.25) Šv. Kazimiero koplyčioje Campanai dabar priskiriamos dvi kupolo pandantivų freskos altoriaus pusėje (jos labai blogai išlikusios, buvo 1934 m. restauruotos); greičiausia Campanos freskų buvo ir koplyčios sienose, bet jas 1655 m. Vilniun įsiveržę maskviečiai bus sunaikinę.20) Iš visų turimų duomenų apie šį menininką matyti, kad Campana buvo tipingas freskų tapytojas religinėmis ir mitologinėmis temomis.27) Prieš 1639 m. šv. Kazimiero koplyčioje, kaip dokumentai liudija, dirbo dar trečias Vladislovo IV dvarui priklausąs tapytojas Baltramiejus Strobel. Šis iš Vroclavo (Breslau) kilęs vokietis buvo ne vien religinių temų tapytojas, bet taip pat gan gabus portretininkas: jo darbo išlikę keli portretai Varšuvoje rodo palinkimą į detalių natūralizmą ir groteskišką charakteristiką.28) Jo darbai Vilniuje bus, matyti, visi žuvę per 1655 metų invaziją. Tokiu būdu šv. Kazimiero koplyčios išpuošimas freskomis įvyko dviems fazėmis: apie 1640 (Giacinto Campana ir Strobel) ir apie 1690 m. (Delbene) užbaigiant po Jono Kazimiero karų atliktą atnaujinimą. Apie Danckerso tapybinę darbuotę šv. Kazimiero koplyčioje tuo tarpu ligšiol nėra rasta jokių dokumentinių įrodymų, tad netenka manyti, kad kurie nors jo darbai koplyčioje buvo 1655 m. sunaikinti.

Pav. 1. Petras Danckersas de Rij — Cecilija Renata, Lietuvos didžioji kunigaikštiene ir Lenkijos karalienė (apie 1640 m.) - Frederiksborgo muziejus (Danijoje).

Petras Danckersas de Rii—vortreto meistras
Kas tad buvo Petras Danckersas ir kaip atsirado jo veiklos Vilniuje tradicra?

Pieter Danckers de Rij eime 1605 m. Amsterdame.29) Jo tėvas CorneUs Danckers de Rij (miręs 1634) buvo miesto architektas ir artimas architekto Hendrik de Keyrer bendradarbis.30) 1634 P. Danckersas nutanė savo tėvų portretus: tėvas pavaizduotas su tilto projektu; abu portretai datuoti ir signuoti išliko Briuselio muziejuje.31) Nežinoma, kada P. Danckersas buvo atkviestas iš Olandijos į. Varšuvą. Tėvų portretus tikriausiai jis buvo atlikęs prieš pat apleidžiant tėviškę. Nėra duomenų, kad Danckersas būtų dirbęs Zigmantui III Vazai. Varšuvoje Danckersas atstovavo olandų tapybai plačiame menininkų rate karaliaus Vladislovo IV (1632-1648) ir vėliau Jono Kazimiero (1648-1668) tarnyboje — šalia tapytojų italų T. Dolabelli, G. Campana, flamų A. Boy, Chr. Melich, P. Soutman, vokiečio B. Strobel, grafiko Salomon Wagener ir kt.32) Daugumas šių menininkų jau titulavosi "karališkaisiais tapytojais", buvo taigi pakelti iš paprasto servitoriato į dvariškių luomą.

Pav. 2. Petras Danckersas de Rij — Cecilija Renata, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė (apie 1640-43). Rumiancevo muziejus Maskvoje. Buv. Jėzuitų Akademijos Vilniuje nuosavybė.

Vladislovas IV nebuvo abejingas menui, nors nesipuošė taip ištaigingai auksu ir tapyba, kaip tėvas. Dar būdamas princu, 1624-25 m., keliavo po Vakarų Europą daugiau ne dėl politinių, bet meninių interesų. Šios kelionės metu Artverpene pozavo Rubensui ir užmezgė ryšius su flamų menininkais. Italijoje lankė Guido Reni ir Guercino dirbtuves Bolonijoje, parsigabendamas daugybę tapybos darbų. Tapęs karaliumi, 1632 m. karūnacijos iškilmėms užsakė seriją gobelenų (arasų) iš Flamų, o po Rubenso mirties (1640) nupirko dalį jo palikimo. 1637 m. vedęs Ceciliją Renatą (Austrijos Ferdinando II dukterį), karalienei priimti ruošė rūmus Ujazdove daugiausia italų menininkų pagalba.

Didžiausią dėmesį karalius taigi skyrė italams ir flamams. Atkvietimas olando meistro buvo išimtis ir, matyti, dėl Olandijoje augštai išvystyto portreto meno. Karalius Vladislovas, kaip ir jo tėvas Zigmantas, labai mėgo pozuoti. Pagal epochai būdingą paprotį portretai buvo siunčiami dovanomis valdovams į užsienį. Tokiu būdu Londonas, Paryžius, Viena ir 1.1, gavo eilę Lenkijos-Lietuvos valdovų portretų. Tai buvo graži diplomatijos priemonė ir savotiška propaganda. Todėl nenuostabu, kad Vladislovo ikonografija yra labai plati, betgi aliejumi atliktų originalų išliko mažiau. Mums žinomi daugiausia vario raižiniai, daryti pagal buvusius, bet dingusius tapinius. Taip ir Danckerso kūryba iš pradžių buvo žinoma vien iš W. Hondijaus. J. Falcko, P. de Jode. Jakob von Sandrarto, C. de Jonghės vario raižinių (jų tarpe 3 Vladislovo IV, 4 Jono Kazimiero, Liudvikos Marijos Gotizasos, vysk. Karoliaus Ferdinando ir t.t.). Daugiausia pagal Danckersą raižė W. Hondius — apie 1597-1660 gyvenęs ir ,.1636 m. į Dancigą iš Haagos nusikėlęs olandas.

Mums žinomų originalinių Danckerso darbų skaičius yra visai nedidelis. Be minėtų Danckerso tėvų Briusely portretų, Amsterdamo Rijksmuseum turi antrą jo tėviškėje išlikusį darbą — riterio portretą medžioklės kostiume (1635), kuris gal jau buvo atsiųstas iš Lenkijos.33) Keli Danckerso originalai buvo užtikti visai neseniai. Buvęs Vilniaus vaivadijos konservatorius St. Lorentzas prieš pat paskutinį karą užtiko vieną karalienės Cicilijos Renatos portretą Frederiksborgo muziejuje Danijoje (pav. 1). Karalienė pavaizduota ant balto žireo ir medžiokles išvykos aprangoje. Yra W. Hondijaus to paties paveikslo raižinys, datuotas 1645 m. ir turįs pažymėiimą, kad dirbtas pagal Danckerso originalą34) Raižinyje galima aiškiai matyti po žireo koiomis du medžiokliniu šuniu, o fone — pamiškėje jojančius medžiotojus, šokantį elnią ir šunis. Frederiksborgo paveikslas buvo tapytas apie 1640 metus.35) Tokiam raiteliniui karalienės portretui turėjo priklausyti panašus karaliaus portretas (plg. Velasąuezo Pilypo IV ir Izabelės, Rubenso Albrechto Habsburgo ir žmonos raitelinių portretų poras). Šaltiniai tokį karaliaus ?nt žirgo portretą mini 1642 m., tačiau jis neišliko,3") bet gal bus kuriame muziejuje dar surastas. Paveikslas rodo minkštą augštos kokybės tanvseną, dailią pusiausvyrą paprastoje komoozicijoie ir asmeniškai atjaustą individualybę veide.

Pav. 3. W. Hondius — Vladislovas IV Vaza, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Režinys pagal P. Danckerso de Rij portretą.

Jo faktūra patvirtina Morelovskio Danckersui priskirtą antrą biustinį Cecilijos Renatos portretą Rumiancevo muziejuje Maskvoje, kaip to pačio meistro darbą (pav. 2). Į Maskvą šis portretas pateko iš Vilniaus universiteto (akademijas) rinkinių po 1863 m. sukilimo. Jėzuitų akademija negalėjo karalienės portreto gauti anksčiau, kaip po 1639 m. Tada karalius pirmą sykį atvyko su jauna žmona į Vilnių ir buvo iškilmingai sutiktas. Gal šitos iškilmės metu akademijai buvo įteiktas jaunos karalienės Danckerso tapytasis portretas.37) Karaliaus santykiai su Vilniaus jėzuitų akademija buvo jau anksčiau labai artimi, pvz. 1636 karalius dalyvavo Sarbievijaus doktorizacijos iškilmėse, klausėsi jėzuitų disputų ir žiūrėjo teatro.38) Karalienės karūnacijos ir jos atvykimo Lietuvon proga Vilniuje buvo išspausdintos panegyrikos.39) Vilniuje karalius liko visus metus ir leido laiką medžioklėmis ir kitomis pramogomis. Yra pagrindo manyti, kad su dvaro palyda Vilniun atvyko ir portretininkas Danckersas. Cecilijos Renatos portretą ant žirgo Danckersas greičiausia nutapė, pamatęs tokius jodinėjimus Vilniaus apylinkėse. 1643 m. karalius Vilniuje priėmė Danijos princą Valdemarą ir su juo medžiojo. Šių gerų kaimyninių santykių pasėkoje vėliau karalius ir bus pasiuntęs į Daniją Kristijonui IV (Voldemaro tėvui) savo ir žmonos raitelinius portretus. 1644 m. Cecilija medžioklėje prie Vilniaus, išsigandusi meškos, turėjo prieš laiką gimdyti ir mirė kovo 24 d. (palaidota Varšuvoie).40) Šis tragiškas įvykis, kuri turėjo sekti gedulingos iškilmės, taip pat sudarė progą karaliui dovanoti jėzuitų akademijai mirusios karalienės portretą jos atminimui Vilniuje. Akademijos portrete ji atrodo pora metų senesnė.

Šie du Danckerso ranka tapyti Cecilijos Renatos portretai rodo jo palinkimą į realistinį charakterizavimą veide, nenuslepiant kai kurių negražių bruožų, bet išlaikant orią laikyseną ir išpildant preciziškoje tapybinėje technikoje. Tokį Danckerso drąsė^antį realizmą, virstantį karikatūrizmu, pvz. didinant mėsingą nosį, dar ryškiau rodo Vladislovo IV raižinys iš 1646 m., dirbtas Hondijaus pagal Danckerso tapytą portretą, kaip tai liudija raižinio paiškinamoji lentelė (pav. 3). Taip pat pagal Danckersą Hondijaus raižytame karaliaus Jono Kazimiero portrete smarkiai didinama nosis (pav. 4). Šis požymis būdingas ne Hondijaus traktavimui veido, bet tai yra specifiška Danckerso maniera.41) Ją sutinkame taip pat Clement de Jonghės raižinyje, vaizduojančiame Joną Kazimierą ant žirgo ir su Dancigo panorama. Tomkevičiaus nuomone, jis dirbtas pagal Danckerso originalą (pav. 5); Danckersas, matyti, specializavosi raiteliniams dvaro portretams.42)

Danckerso kūryba rodo jį buvus ryškų portreto meistrą. Nėra duomenų, kad iis būtų dirbęs architektūrai ar dekoracijai. Vilniaus akademijoje kabėjęs karalienės Cecilijos Renatos portretas, kurio tapytojo vardas jėzuitams turėjo būti žinomas, galėjo vėliau paskatinti tradiciją apie Danckerso veiklą Vilniuje. Konkrečių žinių apie tokios tradicijos susidarymą akademijoje neturime.

Danckerso garsas baroko epochoje ir Vilniaus romantizmo istorikai
XVII amžiuje buvo pasklidęs garsas apie Danckersą, kaip žymų portretininką Vladislovo IV Lenkijos karaliaus tarnyboje. Taip jį keli XVII amžiaus biografiniai veikalai pristato. Pats pirmasis buvo Jean Meyssens jau 1649 m. savo "Images de diverses hommes d'esprit sublime" (Antverpene), sykiu duodamas Danckerso autoportreto raižinį, kurį pakartojo 1662 C. de Bie ir 1694 Th. Galle (Gallaeus).43) Danckersą paminėjo ir jo amžininkas Joachim von Sandrart savo "Teutsche Akademie" (1675 m.), kur aprašė keliolika šimtų flamų, olandų, vokiečių ir kt. dailininkų biografijų. Sandrarto žinutė apie Danckersą labai trumpa: "Peter Danker de Ry war auch ein Amsterdamer und guter Mahler und dem König Ladislaus in Polen, auch Schweden, mit seiner Wissenschaft lang bedienet"44). Nors Sandrart čia pasekė C. de Bie žinia,45) bet, pats būdamas tapytojas ir dirbdamas portretus Vazų giminėms Vienoje (1649), turėjo savo kolegos darbus prie kaimyninio sosto gerai žinoti. Arnold Houbraken, kuris savo Nederlandų menininkų biografijų rinkiniui "De groote Schouburgh der nederlantsche Konstschilders en Schilder essen" (1718) surinko daug naujų žinių (tai rodo jo anekdotiškomis smulkmenomis turtingas pasakojimas), davė P. Danckerso gimimo metus — 1605 Amsterdame — ir labai trumpą, bet daug sakantį jo meno aptarimą: "Jis buvo geras portreto tapytojas. Jo darbai buvo Nederlanduose ir kitur labai branginami, kaip reikia spręsti iš kelių eilėraščių, kurie savo laiku jam buvo sueiliuoti"48). Vėliau nevienas biografinis veikalas pakartojo panašių Danckerso garso apibūdinimų (pvz. G. K. Nagler 1836 ir kt.).

Lietuvoje 1817 m. "Tygodnik Wilehski" žurnale pasirodė T. Narbuto "Senovės Lietuvos Tyrinėjimai", kuriuose yra gerokai praplėsta Danckerso biografija ir išvardinti jokiam senesniam biografui ligšiol nežinoti jo darbai Vilniuje.47) 1856 m. Narbutas vėl paskelbė rašinį apie Danckersą ("Niektore szczegoly z zywota malarza Dankersa"48). Šitame straipsnelyje reikia skirti tris dalis: 1) 1817 metais paskelbtųjų tariamų istoriškų duomenų pakartojimą, 2) tikrojo šaltinio — autentiško XVIII a. veikalo citatą ir 3) patvirtinimą ir papildymą. Nesunku atpažinti šiame rašte tikrąjį Narbuto šaltini. Jau bestudijuodamas Vyriausioje Lietuvos Mokykloje civilinę ir karinę architektūrą, Narbutas gavo naudotis "Dictionnaire d'Architecture civil, militaire et naval etc. par M. C. F. Roland de Virloys 1770 Paris. T. I." Ten jis užtiko žinutę, kuri iš esmės nesiskiria nuo Sandrarto ir kitų XVII amžiaus biografų aptarimo: "Dankerse Petras de Ry, tapytojas gyvenęs apie 1630, buvo pirmuoju Vladislovo IV Švedų ir Lenkų karaliaus tapytoju; monarchas, žinodamas šio menininko sugebėjimus portretui, įsakė jam tapyti visas savo dvaro asmenybes ir kai kuriuos tolimesnius kunigaikščius ir ponus"49). Ši lakoniška žinutė sužadino Narbuto fantaziją. Tokio žymaus menininko turėjo būti žymūs meno darbai. Neabejodamas Danckerso epochine reikšme, Narbutas jau 1817 metais ir priskyrė jam maždaug viską, ką jo žiniomis Vazų laikais Vilniuje buvo statyta ir tapyta: "Petras de Ry Dankerse, žinomasis Vladislovo IV tapytojas ir architektas, nemažai davė savo talento įrodymų puošnių menių statyboje, ypatingai mūsų mieste (Vilniuje), kur pastatė šventojo Kazimiero koplyčią, kurią dar išdabino rinktiniais paveikslais, ant grindų ir sienose fresko tapyboje. Šv. Pranciškaus vienuolėms pastatė šv. Mykolo bažnyčią. Varšuvoje išstatė karaliaus rūmus viduje ir iš lauko gražia architektūra savo karaliaus pasitenkinimui ir garbei. Mokėdamas gauti marmorą ir jį radęs Lenkijos kalnuose, nusipelnė nemirtingą garbę"30).

Pav. 4. W. Hondius — Jonas Kazimieras Vaza, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Rėžinys pagal P. Danckerso de Rij portretą.

Tokį darbų sąrašą Narbutas pateikė ne kaip hipotetišką priskyrimą, kaip tai daro modernioji meno istorija, remdamasi formaliniais panašumais ir kitais argumentais, bet kaip kategorišką tvirtinimą, kad suminėtieji pastatai yra Danckerso kūryba, ir net dar daugiau — Narbutas teigė, kad šios žinios esančios ištrauka iš rankraštinės vokiečių kronikos, kurios autorius yra Rivius: "Crónica aus einem und anderen Croniken ausgezogen und alten Geschichten ausgeschrieben I. F. R. a. 1697 d. uit. Febr.", kuri vėl esanti išrašas iš lietuviškosios Vilniaus vaito Rotundo kronikos (Knyga II, C. 8).S1) Čia netenka aiškinti šio šaltinio vertę ir kilmę.52) Pakaks priminti, kad kitoje vietoje šia kronika Narbutas rėmė Perkūno šventyklos aprašymą. '*) Iš tos pačios "kronikos" Narbutas sėmes ir pasakojimą apie Danckerso mirtį: "Važiuodamas iš Vilniaus į Varšuvą, netoli Rūdininkų miestelio, jis buvo užpultas dviejų žydų plėšikų ir sužeistas devyniomis mirtinomis žaizdomis į krūtinę ir pečius, palaikytas mirusiu buvo paliktas miške. Netrukus atrastas dar gyvas su merdinčia ranka nubraižė plunksna savo žudikų taip panašius portretus, kad trečią dieną po jo mirties abu žydai Vilniuje pagal šių portretų panašumą buvo surasti ir nubausti mirtimi. Mirė (Danckersas) Rūdininkuose 1661 metais rugpjūčio 9 d., 78 metų amžiaus"54).

Pav. 5. Clemens de Jonghe — Jonas Kazimieras Vaza, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Rėžinys pagal P. Danckerso de Rij portretą.

Ši jokiu tikru dokumentu neparemta data pateko į eilę vėlesnių leksikonų ir veikalų,55) taip pat ir nelaimingas 1856 m. prijungtas papildymas: "Yra dar spėjimas, kad buv. šv. Kazimiero bažnyčia turgavietėje, dabar soboro cerkve, priklauso prie Danckerso kūrinių. Šis dailininkas yra buvęs Annibale Carracci, kuris mirė 1609 m., mokiniu."(!)54).

J. I. Kraševskis, surašydamas savo keturių tomų Vilniaus miesto istoriją, skundėsi apie Danckersą negalėjęs nieko daugiau rasti, kaip liesą žinutę pas Descamps: "Pierre Dankers de Ry naquit a Amsterdam en 1605. Son talent etoit de peindre le portrait. Il y a réussi. Il fut peintre de Vladislas IV Roy de Suéde. On ne sait rien de plus de sa vie"56). Todėl rašydamas apie Danckersą, kaip ir kitose savo veikalo vietose, Kraševskis mielai pasinaudojo Narbutu. Nors ir pastebėdamas Narbuto prieštaravimus ir suabejojęs pakritikuodavo jį, vis dėlto Kraševskis Narbutą plačiai citavo kaip šaltinį, nemanydamas jo visiškai atmesti. Todėl suprantama, kad Danckerso autoryste Vilniaus freskų tapyboje jam pasirodė priimtinesne, kaip Delbe-nės, ir todėl priskyrė jam ne tik šv. Kazimiero koplyčios, bet ir šv. Ignoto bažnyčioje buvusias Delbenės freskas.57) Dar vėliau ir Pažaislyje kuriam laikui Delbenės vardą išstūmė Danckerso garso romantiškoji atšvaiste. Apie tariamus Danckerso kūrinius Vilniuje eilę metų kalbėjo romantikais sekę A. H. Kirkoro ir rusiškieji vadovai, enciklopedijos ir kitokia istorine literatūra.

1)    J. I. Kraszewski, Wilno od poczatkow jego do r. 1750, Vilnius 1840, II t. 211 p. pagal Kcjalowicz, Miscellanea rerum ad statum Ecclesiasticum in Magno Lit-vaniae Ducatu etc., Vilnius 1650, 3. Koplyčios išorinėje sienoje barokine marmoro lenta su fundacijos įrašu ir data "MDCXXXVI. Die XIV. Augusti" buvo įmūryta šv. Kazimiero kūno koplyčion padėjimui paminėti. Plg. taip pat išnašą 12.

2)    žr. pav. Z. Ivinskis, šv. Kazimieras 1458-1484, New York 1955 tarp 96-97 p.

3)    Jan ze éliwin (A. H. Kirkor), Przechadzki po Wil-nie i jėgo okolicach, Vilnius 1856, 77, 149 p.; J. Klos, Wilno. Przewodnik krajoznawezy, Vilnius 1923, 119, 157, 194; Lietuviškoji enciklopedija V t. XII (LX) sąs., Kaunas (1937 II 3), 1423 p. su 1 pav.; Lietuvių enciklopedija, ketvirtas temas, Boston 1954, 270 p.; E. Budreika, Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, Vilnius 1954, 165 p. Z. Ivinskis, o. c. 106 p.

4)    S. J. Kolaczkowski, Wiadomoéci dotyczące przemyslu i sztuki w dawnej Polsce, Krokuva ir Varšuva 1888, 305 p.

6) J. Klos, o. c. 2. laid. 1929, 140 p.

7) St. Tomkowicz, O artystach pracujących w Polsce lub dla Polski. II. Wiek XVII, Prace Komisji Historji Sztuki, II, Krokuva 1922, LXIII p.

8)    M. Morelowski, Odkrycia wilenskie, Alma Mater Vilnensis, Zesz. X, Vilnius 1932, 54 p.; M. Morelowski, Zagrdnienie tworcy kaplicy šw. Kazimierza i koše. šw. Tercsy w Wilnie a Constantino Tencalla, projektodawca kolumny Zygmunta III w Warszawie, Prace Sekcji Historji Sztuki, II t., Vilnius 1935, 302-303 p. (posėdis 1932. IV. 16 d.) ir 250 p.

9)    M. Morelowski, Zarysy syntetyczne sztuki wilenskiej od gotyku do neoklasycyzmu, Vilnius 1939, 82 p.

10) Wizerunki i roztrzasania naukowe, Poczet nowy II, XXIX t., Vilnius 1842 p. 93.

11)    M. Morelowski, Prace Sekcji Hits. Szt., o. c, II t., 247-8 p.

12)    E. Lopacinski ir M. Morelowski, Matteo Castelli, architekt krôlewski-polski i jego kaplica w Melide z. r. 1626, Prace Sekcji Historji Sztuki, III t., Vilnius 1938-39, 108-10 p.

13)    Pavardė kartais rašoma: Del Bene, Dellbene, Dell Bene, Delbane.

14) Seb. Ciampi, Notizie di medici, maestri di musicae e cantori, pittori, architetti, scultori ed aitri artisti ita-liani in Polonia e Polacchi in Italia per regno di Polonia, Lucca 1830, 264-265 p.; E. Rastawiecki, Slôwnik malar-z6w polskich, Varšuva 1850-57, I t., 137, III t., 180.

15) J. I. Kraszewski, o. c, II t., 212 p.

16)    A. H. Kirkor, Przewcdnik po Wilnie, Vilnius 1889, 110 p.

17) W. Zahorski, Katedra Wilenska, Vilnius 1904, 11 p. isn. 1.

18) E. Lopacinski, Palac Sluszkôw na Antokolu w Wilnie, Prace Sekcji Hist. Szt. III t. 1938-39, 293-294 p.

19)    Seb. Ciampi o. c. 253 p.

20)    H. Kairiūkštytė-Jacynienė, Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen, Tauta ir žodis VI t., Kaunas 1930, 135-136 p.

21)    J. Klos, O. c, 3 laid. 1937, 125 p.

22)    M. Bohdziewicz, Grupa freskôw z kręgu Delbenego i Pallonego w okolicach Warszawy, Biuletyn Historii Sztuki, Nr. 4 Rok XVII-I, Varuva 1955, 472-474 p. su 4 pav.

23)    Nacionaliniame Muziejuje Krokuvoje iš grafo Chodkevičiaus archyvo. Plg. M. Morelowski, o. c. Alma Mater Vilnensis, X, 1932, 54 p.

24)    Z. Batowski, Giacinto Campana i kaplica šw. Kazimierza w Wilnie   (Przyczynek archiwalny), Biuletyn Naukowy, wydawany przez zaklad architektury polskiej i historji sztuki politechniki warszawskiej, Varšuva (1932. XII. 1) I t., Nr. 2, 72-75 p.

25)    c. C. Malvasia Felsina pittrice, Vite dei pittori Bolognesi, Bologna 1678, I t. 548 p., II t. 39 ir 266 p. Giacinto Camapana mirė Varuvoje 1650 m., o jo freskų yra išlikę Bolonijoj. Plg. Thieme-Becker, Allgemeines Lexikon der bildenden Kunstler, V t., Leipzig 191n, 453 p.; Z. Batowski, o. c. 74 p.

26) R. Przezdziecki, Wilno, Varšuva 1938, 91 p.

27)    W. Tomkiewicz, Malarstwo dworskie w dobie Wladyslawa IV, Biuletyn historii sztuki, Rok. XII, Varšuva 1950, 159-160 p.

28)    W. Tomkiewicz, o. c. 178-180 p.

29)    Plg. Thieme-Becker, VIII t., 1913, 342 p. Pavarde rašoma dar kitaip: Danckerts, Danckert, Dankorse (pas Kraszewski), Dankers, Danker, Danckwart. E. Bénézit (Dictionnaire des Peintres, sculpteurs, dessinateurs & graveurs, Paris 1913, II t. 12 p.) duoda Dankerso signatūros faksimilę "Pr. Danckerse P. Df." ir "P. DANCKERSE-FECIT. P. D. inv.", bet nepaaiškina iš kurių darbų ji paimta. — Naujausieji autoriai rašo "Danckers".

30)    Pravardė "de Rij" (Ry, Ryj) gavo Cornells Danckers sąryšy su savo profesija: "Rooimeester" — miesto architektas, trumpai — "Rij" — matavimo virvė.— Meno istorijon pateko viso 10 architektų, tapytojų ir raižytojų pavarde Danckerts (Danckers), gyvenusių Olandijoje XVI-XVII amžiais. Plg. Thieme-Becker, o. c. VIII t. 341-344 p.

31)    Thieme-Becker, o. c. VIII t. 341 p.

32)    W. Tomkiewicz, o. c. 157.

33)    E. Bėnėzit, o. c. 12 p.

34)    "Petro Danckers (de Ry) pinxit sculptore Wilhelm Hondio . . . MDCXLV" 50, 8 X 42, 8 cm. Plg. F. W. H. Hollstein, Dutch and Flemish etchings, engravings and woodcuts ca. 1450-1700, Vol. IX, Amsterdamas 1949 t. t., 102 p.

35)    W. Tomkiewicz (o. c. 170 p.) spėja apie 1641 m.

36)    W. Tomkiewicz, o. c. 173 p. pagal A. Jaržęmbski, Gošciniec albo opisanie Warszawie 1643 r., Varšuva 1903.

37)    W. Tomkiewicz, o. c. 173 p.

38)    j, I. Kraszewski, o. c. II t. 18-19 p.

39)    Triumphalis Socii etc. Panegyrik na Koronacyą Cecylij Renaty 1637 r. w Wilnie przez Mik. z Ciechanowca Kiszkę Zgierskiego Wojewode Mscislawsk. 1637; Aetemitas Serennissimorum stirpis Jagellonicae Regum in Vladislao IV. orbis expressa etc. cum Vilnam Lithvaniae Metropolim, cum Regina Caecilia Renata Austriaca, ingxediretur fol. 1639. Pig. J. I. Kraszewski, o. c. IV t. 181, 183-4 p.

40)    J. I. Kraszewski, o. c. II t. 32 p.

41)    W. Tomkiewicz, o. c. 175 p.

42)    w. Tomkiewicz, o. c. 177 p. — Yra pėdsakas, kad Danckersas dirbo taip pat žanrą. W. Hondius 1642 m. išleido ciklą raižinių pavadintą "Verscheydeaardige Boeren", vaizduojant šokančius kaimiečius, kurie dirbti pagal Danckersą: pažymėti jo inicialais "P + D + inv." Plg. G. K. Nagler, Die Monnogrammisten, München 1871, IV t. 864 p. Galimas daiktas, kad motyvus šitokio pobūdžio žanrui Danckersas škicąvo Lietuvoje (1639-44 m.).

43)    Cornelis de Bie, Het gulden Cabinet van de edele vry schildersconst, Antverpenas 1662; Theodorus Gal-laeus, The True Effigies of the most Eminent Painters... that have flourished in Europe, Londonas 1694.

44)    Joachim von Sandrarts Académie der Bau-, Bild-und Mahlerey-Künste von 1675, Herausgegeben von Dr. A. R. Peltzer, München 1925, 192 p.

45)    A. R. Peltzer (Sandrart) o. c. 204 p. (leidėjo pastaba).

46) Quellenschriften für Kunstgeschichte und Kunsttechnik des Mittelalters Bd. 14, Wien 1888 (A von Wurz-bach'o vertimas), 109 p.

47)    T. Narbutt, žyciorys Dankersa, (Badania starožyt. Dit.), Tygodnik Wilenski, III t. No. 68, Vilnius 1817.

48)    T. Narbutt, Pomniejsze pisma historiczne, Vilnius 1856, 232-234 p.

49) T. Narbutt, Pomn. pisma hist. o. c. 234 p.

50)    T. Narbutt, Pomn. pisma hist. o. c. 233 p.

51)    Tygodnik Wilenski 1817; plg. J. I. Kraszewski, o. e. II t. 265 p.

52)    Apie Narbuto falsifikatus žr. Aidai, 1956 nr. 1, 20-21 p.

53)    T. Narbutt, Dzieje starožytne narodu Litewskiego, Vilnius 1835, I t. 145 p.

54)    T. Narbutt, Pomn. pisma hist. o. c. 234 p.

55)    Plg. Thieme-Becker o. c, Bénézit o. c. ir kt.

56)    J. I. Kraszewski, o. c. II t. 272 p.; Descamps, Lavie des peintres Flamands, Allemands et Hollandais avec port., Paris 1754, II t. 79 p.

57)    J. I. Kraszewski, o. c. II t. 448 p.

Sukurta: Kretingos pranciškonai