| |
|
|
|
DVI KNYGOS APIE VILNIAUS UNIVERSITETĄ |
 |
 |
 |
MYKOLAS BIRŽIŠKA: Senasis Vilniaus universitetas. Vardų ir veikalų atranka. Nidos Knygų Klubo leidinys Nr. 11, 1955 m., London, 180 psl. 8°. Atspausdinta 2500 egz. Kaina nepažymėta.
L. Vladimirovas, K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Bulovas, Vilniaus universitetas. Redagavo J. Bulovas. Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Vilnius, 1956. Spaudė Valstybinė K. Požėlos vardo sp. Kaune, Puškino 11. Fel., 112 psl., kieti kolenkoro viršeliai. Giliaspaudės darbas. Kaina 17.25 rub.
Vilniaus universitetą čia vadinsime augštąją mokyklą, vistiek kuriuo vardu ji veikė — akademijos Vyriausios Lietuvos Mokyklos ar universiteto. Jį liečianti literatūra jau gana plati. Be plačių bendro pobūdžio Balinskio, Bielinskio ir L. Janovskio veikalų, jis yra culaukęs visos eilės studijų, nagrinėjančių kurį vieną jo gyvenimo reiškinį. Paliečiamas jis taip pat daugely bendro pobūdžio Lietuvos kultūros istorijos veikalų bei monografijų. Deja, visa ta literatūra buvo lenkiška. Vilniaus augštoji mokykla joje vertinama lenkiškomis akimis. Tik 1942 m. Vilniuje pasirodė pirmoji lietuviška studija apie šią mokyklą. Tai tuometinio rektoriaus prof. M. Biržiškos "Senasis Vilniaus universitetas". Tai buvo universitetinis kursas, skaitytas 1929 m. Kauno ir 1940 m. Vilniaus universitete, žinoma, specialiai parengtas viešai skelbti. Kad būtų išvengta vokiečių okupacinės valdžios cenzūros, studija buvo išspausdinta 1940 m. data. Cia minimoji Nidos laida yra autoriaus iš naujo peržiūrėta. Be to, čia dar pridėtas priedas — "Vilniaus universiteto atgaivinimas XX amž." — perspausdintas autoriaus straipsnis iš "Santarvės" 1954 m. Nr. 9.
Tai yra, sakytume, plačios Vilniaus universiteto istorijos santrauka, enciklopedinio pobūdžio studija, pasižyminti nepaprastu sausų faktų gausumu. Kaip ir subantraštė rodo, tai va'rdų ir raštų atranka autoriaus suformuluotiesiems teigimams paremti. Dėl to eiliniam skaitytojui knyga yra sausoka, bet naudinga kiekvienam, kas ką norės išsiaiškinti ar patikrinti. Šaltiniai, bei literatūra prie atskirų teigimų nenurodyta. Tik gale pateiktas bendras Vilniaus universitetą liečiančios literatūros sąrašas. Be abejonės, tai dėl to, kad tai paskaitos, ruoštos ne spausdinimui. Žinant autoriaus kruopštumą ir mokslinį sąžiningumą, pateikiamų faktų teisingumu abejoti, žinoma, netenka.
Autorius savo studiją suskirstė į tris dalis, kurių pirmojoje kalba apie jėzuitų akademiją bei jos įpėdinę Vyriausiąją Lietuvos (Vilniaus) Mokyklą; antrojoje dalyje kalba apie universitetą rusų valdymo laikais, o trečiojoje apie Vilniaus universiteto profesorius bei auklėtinius, dirbusius mokslinį darbą kitų kraštų augštosiose mokyklose ir kitaip pasireiškusius mokslo bei kultūriniame gyvenime. Visa tai liečia betgi tik laikus po universiteto uždarymo. Kokie buvo Vilniaus augštesnės mokyklos santykiai su kitų kraštų augs
tosiomis mokyklomis, kaip šios. augšt. mokyklos šviesa spinduliavo (autoriaus terminas) ankstyvesniaisiais laikais, autorius atskirai nesvarsto, nebent prisimena prabėgomis, suminėdamas kai kuriuos vardus. Lygiai taip pat autorius neliečia klausimo, kiek patenkino ši augštoji mokykla savo krašto reikalus ir kiek dar teko toliau siekti.
Autorius aptaria tiek akademijos, tiek universiteto santvarką, mokslo planus bei dėstomuosius dalykus, kiekviena proga suminėdamas daugybę vardų — kur ką dėstė ir ką parašė. Akademiją aptaria kaip tarptautinę tiek profesūros, tiek studentų atžvilgiu, betgi turinčią lietuviškų pradų, kiekvieną iš tų tezių pavadindamas vėl vardų ir veikalų suminėjimu. Konstatavęs Vilnaus akademijoje buvus daugybę svetimšalių profesorių ir studentų, autorius ją vadina tarptautine. Neiškeldamas kitų ano meto augštųjų mokyklų tarptautiškumo, autorius praleidžia klausimą, kiek Vilniaus akademijos profesoriai ir jos studentai reiškėsi kitų kraštų augštosiose mokyklose. Kaip žinia, ypač jėzuitų akademijose buvo plačiai praktikuojamas keitimasis profesoriais bei studentais.
Prof. Biržiškos studijos antroji laida yra skirta paminėti Vilniaus augštosios mokyklos 375 m. sukakčiai, nors pasirodė metais pavėlavus. Tai brandus, bet išviršiniai kuklus leidinėlis, vos su viena iliustracija, 19 amž. graviūra vaizduojančia universiteto kiemą. Nors jvade aiškiai ir nesakoma, bet toji pati sukaktis bus paakinusi išleisti ir antrąjį čia minimą, jau liuksusinį leidinį su 81 puikia iliustracija, su užsklandomis ir išpuoštomis pirmosiomis skyrių raidėmis.
Tai pagal aiškų planą paruoštas kelių autorių straipsnių rinkinys apie stambų veiksnį Lietuvos kultūriniame gyvenime. Girdi, ankstyvesnėje literatūroje buvę iškeliamos reakcinės jėgos šioje mokykloje, o pažangiosios buvę nutylimos. Čia, vadinasi, norima reakcines jėgas pasmerkti, o "pažangiąsias" iškelti. Ir iš tikrųjų visur stengiamasi surasti ką nors, ką būtų galima laikyti pasipriešinimu vyraujančiom ano meto pajėgom, ypatingai katalikų Bažnyčiai bei ano meto socialinei santvarkai. Bejieškant šitokių bruožų pastebima, kad ir jėzuitai nebuvę "besąlyginiai feodalinių santykių rėmėjai ir gilintojai", o universiteto veikimo laikotarpy jau surandama ne tik "pažangių minčių", bet net "gamtinio materializmo" ir net evoliucijos teorijos pradininkų. šitok'o3 mintys paprastai iškeliamos apibūdinant laikotarpius, bet kai prieinama prie smulkesnio jų aptarimo, pasakoma daug teisybės, nors ji kartais ryškiai prasilenkia su aptarimo tezėmis.
Kaip ir prof. Biržiškos studijoje, teisingai pasakoma, kad ir jėzuitų laikais akademijoje lenkų kalba nebuvo brukama, kad viskas buvo dėstoma lotyniškai, kad nebuvo net lenkų kalbos katedros, kad jėzuitai įvedę lietuvių kalbos mokymą bei lietuviškus pamokslus, kad jie pasitarnavę liet. raštijai ir t.t. Tenka nusišypsoti, kai puse burnos stengiamasi jieškoti rusų kultūrininkų įtakos Vilniaus universiteto minčiai, o netrukus po to teisingai įsakmiai pasakoma, kad Vilniaus universitetas buvo pranašiausias tarpe visų Rusų imperijos universitetų ir mokslingumo ir studentų skaičiaus atžvilgiu, kad jis visų kitų universitetų buvo laikomas sektiniu pavyzdžiu.
Knyga yra parašyta keturių autorių. J. Jurginis rašo apie akademijos įsteigimą, bandydamas aptarti šios mokyklos vaidmenį Lietuvos gyvenime marksistiniu požiūriu. Akademijos ir Vyriausios Mokyklos isteriją apžvelgia K. Jablonsk;s. Apie vad. imperatoriškąjį universitetą rašo L. Vladimirovas, univ. bibliotekos direktorius. Naujausiąją universiteto istoriją apžvelgia tas pats Jurginis, J. Bulovas ir L. Vladimirovas. Čia žinoma, viskas sukonstruota pagal bolševikinės propagandos taisykles. Giriamasi, kad dabar universitete esą 24 profesoriai, 43 docentai, 300 vyr. dėstytojų ir 40 asistentų. Studentų tarpe, girdi, išnykę "išnaudotojų klasių" vaikai. Studentų 40% esą kilę iš kolūkiečių, 30% iš darbininkų ir 30% iš tarnautojų šeimų. Tai rodo, kad ir Lietuvoje jau kuriasi biurokratijos bolševikinis luomas, visas sovietinės santvarkos pagrindinė atspara. Juk valstybės tarnautojų Lietuvoje niekad nebuvo 30%, nepriklausomos Lietuvos studentijos tarpe valdininkų vaikai vargu ar sudarė ir 10% visų studentų skaičiaus. Anie, žinoma, priskaitomi prie "išnaudotojų klasės", šie — prie dirbančiųjų...
Apskritai tenka pasakyti, kad visas leidinys yra užterštas dažnai absurdiškais bolševikinės propagandos teigimais. Kalbant apie naujuosius laikus, net ir eiliniai faktai yra iškraipomi. Tačiau yra leidiny ir visiškai taiklių aptarimų, šaltinių ir literatūros yra nurodyta tik keletą atvejų, visai nesvarbiose vietose, kad net sunku suprasti kodėl. Matyt, norėta sustiprinti mokslingumo įspūdį. Minėtoji Biržiškos studija, žinoma, niekur nepaminima.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
