Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VIENAS IŠ LAIKRAŠTININKŲ PDF Spausdinti El. paštas
Laikraštininko likimas panašus į paties laikraščio likimą: paskaito, meta, užmiršta. Nors koks bus gabus žurnalistas, po keliolikos metų, kai jis baigė rašęs ir kasdien savęs nebeprimena, jis išeina iš atminimo. Laimingesnis rašytojas ar mokslininkas, kuris savo buvimą patvariau įamžina knyga.

Laikraštininkas ir tik laikraštininkas yra ir kun. dr. Juozas Prunskis. Jis, tiesa, yra parašęs atskirų leidinių, tačiau jie yra publicistinės brošiūros, išskyrus disertacijos darbą apie bažnytinės ir civilinės teisės palyginimą Lietuvos konkordate (1945). Tad kun. J. Prunskio 50 metų amžiaus (gimęs 1907. 12. 22) ir 25 metų kunigystės sukaktis paskatina atiduoti jam pripažinimo duoklę jau dabar, kol tebėra gyvas ir pačiame darbe. Atiduoti kaip tik šiuo pagrindiniu jo veikimo atžvilgiu—veikimo laikraštyje.

*

1936 per Jonines pradėjo eiti Kaune dienraštis "XX amžius". Finansinę ir administracinę jo naštą prisiėmė talentingi, patvarūs darbe, nebiją rizikos Remigijus J. Valaitis ir Andrius Daugirdas. Redakcinę pusę pasiėmė jaunų akademikų kolektyvas, kuriam anuo metu netrūko kovos ryžto, energijos ir optimizmo, iš kitos pusės, kuriame buvo pritapę naujesnės vakaruose bręstančios idėjos ir kitaip galvojančiam žmogui respektas. Tame kolektyve buvo Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Stasys Yla, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Pranas Mantvydas, Ignas Skrupskelis ir rašantysis; paskiau kolektyvas buvo praplėstas. Tačiau visi jie buvo apkrauti darbais šiokiose ar tokiose mokyklose, o Ignas Skrupskelis buvo "Židinio" žurnalo redaktorius. Buvo reikalingas žmogus, kuris pastoviai sėdėtų laikraštyje ir suktų aparatą drauge su redakcijos technikiniu kolektyvu, kuriame buvo puikūs darbininkai ir solidarūs bendrame darbe Julius Būtėnas, Antanas Pauliukonis, Vincas Rygertas, Petras Kupčiūnas, Pranas Rinkevičius. Šio kolektyvo priekyje buvo pakviestas vyriausiu redaktorium kun. Juozas Prunskis, o viceredaktoriaus pareigas formaliai prisiėmė Zenonas Ivinskis.

Per ketveris metus kolektyvas įrodė, kad Lietuvoje ir ano meto sąlygom galima buvo dienraštį padaryti populiariu; jei populiarumą galima matuoti jo tiražo dydžiu, tai "XX amžius" atsistojo visų lietuviškų; dienraščių prieky. Tai buvo viso kolektyvo, redakcinio ir administracinio, nuopelnas, kuriame kiekvienas paliko savo įnašą. Čia tenka kaip tik sustoti prie kun. Juozo Prunskio rolės aname darbe.

Juozas Prunskis patraukė dėmesį keleriopais žurnalistiniais sugebėjimais. Pirmiausia jis turėjo gerus reportažui reikalingus privalumus; didelį judrumą bei paslankumą visur buvoti ir savo akim viską pamatyti, turėjo įspūdingą pastabumą, mokėjimą lengvai pasakoti. Atmenu, kada 1937 ėjo Sovietuose didysis karininkų valymas, tarp jų buvo lietuvių karininkų Putnos ir Uborevičiaus pavardės. Kun. Prunskis negalėjo nusėdėti redakcijoje, kad tik gautų kokių žinių apie tuos lietuvius. Prisikalbinęs pažįstamą motociklistą jis dūmė apie Uteną jieškoti Putnos giminių, kad galėtų ducti naujo kolorito žiniai apie anuos sovietinius valymus.

Antras jo laikraštinis bruožas buvo jo supratimas, kad dienraščiui pirmiausia reikia informacijos ir informacijos, skubios, tikslios, efektingos. Kun. Prunskiui priklauso nuopelnas, kad "XX amžius" įsigijo kasdien telefoninius pranešimus iš Berlyno, Paryžiaus, Rygos. Ano meto lietuviškame laikraštiniame gyvenime tai buvo naujas ir efektingas reiškinys. Dienraštis rodės gerai ir greitai informuotas.

Trečias bruožas — mokėjimas sutelkti kuo daugiau bendradarbių laikraščiui. Ne taip svarbu, ką bendradarbis pasakys, bet tegul bus kuo daugiau pavardžių. Prie jų kun. Prunskis mokėdavo prieiti; rankas trindamas, mokėjo kiekvienam komplimentuoti ar laiškeliais lankyti. Ners "XX amžius" buvo valdančiojo režimo smarkiai cenzūruojamas, tačiau Prunskis sugebėdavo ir režimo žmonių tarpe susirasti sau palankumo bei bendradarbiavimo—kad tik laikraštis ir jis pats turėtų mažiau priešų, daugiau draugų.

Kreipdamas daugiau dėmesio į laikraščio informacinę pusę ir laikraščio populiarumą visuomenėje, kun. J. Prunskis mažiau rūpinosi laikraščio politine bei idėjine kryptimi. Ją lėmė ne pats vyriausias redaktorius, bet viso kolektyvo pasitarimas. Ir vedamuosius rečiau rašydavo pats redaktorius, kiek kiti kolektyvo nariai, formuluodami pasitarimuose prieitas linkmes. Tuose pasitarimuose kun. J. Prunskis su entuziazmu priimdavo kiekvieną idėją, kuri keltų laikraščio informacinę vertę. Bet jam reikdavo nusigalėti, kada kolektyvas nuspręsdavo ką radikalesnio skelbti, tiek režimo atžvilgiu, tiek ypačiai jei tai būtų priešinga ertodoksinei pažiūrai, įsigalėjusiai tarp pačių katalikų. Tai diktavo jam gal ne tik atsargumas kaip kunigui, bet į tai linko ir jo charakteris   sugyventi  su  visais   ir tarp visų turėtų palankume. Man rodos, kad dienraščio kolektyvo noras turėti aiškią, anose sąlygose galimai kovingesnę liniją buvo viena priežasčių, kodėl ilgainiui kun. Prunskis, su entuziazmu dirbęs "XX amžiuje", paskui perėjo į Katalikų Veikimo Centro informacijos biuro vedėjus, o "XX amžiaus" dienraščio vyriausiu redaktorium tapo dr. Ignas Skrupskelis.

Kun. J. Prunskis buvo vienas iš tų atsargiųjų, kurie išvengė pirmosios bolševikų okupacijos Lietuvoje, pabėgdamas į Vokietiją, paskui atsidurdamas Amerikoje, kur ėmė reikštis "Draugo" dienraštyje, administraciniu atžvilgiu ilgainiui perėjusiame į rankas tų pačių, kurie organizavo "XX amžiaus" administracinius reikalus.

Šiame laikotarpyje neteko stebėti kun. J. Prunskio darbe iš arti. Išvadas tenka daryti tik iš jo viešo pa ireiškime "Drauge". Įspūdis, kad kun. J. Prunskis reiškiasi su tuo pačiu žurnalistiniu veidu, kurį susidarė Lietuvoje, tik net ryškesnėmis, griežtesnėmis linijomis. Jo nuosavuose rašiniuose dominuoja informacinis reportažinis tonas. Mieliausios iam temos yra tos, kuriose iškyla tikėjimo triumfą", ir tos, kuriose gali parodyti komunizmo smurto padarinius. Šitos dvi linijos jo nusistatymuose yra aiškios ir griežtos ir dėl jų nevengia polemikos, taigi kovos. Angažuodamasis be kompromiso kovai prieš komunizmą, priima be kritikos net tokius avantiūristinio pobūdžio reiškinius kaip "antikomunistinio fronto" veikla ir duodasi įtraukiamas į jo rėmėjus. Tuo tarpu katalikų gyvenimo vidaus skirtumuose jis negali su tokiu griežtumu apsispręsti. Jis remia savo plunksna nusistojusias tradicines idėjas, kitų vadinamas ortodoksinėmis; entuziazmo nepagailėdamas vaižgantinių deimančiukų; tačiau jis nenorėtų prarasti ir antros pusės palankumo, palankumo tų, su kuriais teko pradėti žurnalistinę karjerą. Nenorėtų ir prieš juos rašyti. Tai sudaro tam tikrą nejaukumą žmogui, kuris nori būti su visais geruoju.

Tokis kun. J. Prunskis yra savo raštuose. Bet "Drauge" jo reikšmė, man atrodo, didesnė yra tuo, kad jis moka vartoti savo organizacinį talentą, kad sutelktų kitus rašyti; moka sudarinėti tam tikrus sąjūdžius specialiems reikalams. Tokis sąjūdis apie "Draugą" buvo sukurtas romano konkursų ir kitomis paties kun. J.  Prunskio   skiriamomis premijomis. Tai asmeninė auka ir visuomeninis laimėjimas sukelti dėmesio laikraščiui, knygai, meno reikalui.

Kun. Juozas Prunskis

Kai kurie sako, kad tai prisidėjo prie literatūros lygio smukimo. Tai Kontraversinis dalykas, kaip yra tontraveranis J. Prunskio sumanymas išleisti knygą "Mano pasaulėžiūra", kur pakviestieji galėtų apsirašyti. Bet tokios kontraversos neišsprendžiamos. Jos priklauso nuo žmonių skonio, charakterio. Tenka palikti kun. Prunskiui savas pažiūras, kaip jas turime ir kiekvienas ir pagal jas elgiamės. Tokios kontraversos visai nekliudo įvertinti kun. J. Prunskio laikraštinį reiškimąsi. Kun. J. Prunskis nesireiškė kaip laikraštininkas, kurio idėjos ima vadovauti visuomenės tolimesniems žingsniams. Jis reiškėsi kaip laikraštininkas, kuris moka visuomenę sutelkti, sudaryti atmosferą, kuri palaikytų ją esamam lygy ir neleistų leistis žemyn.

Tokis yra kun. J. Prunskio kelias laikraštiniame gyvenime ir jo rolė visuomenėje. Belieka linkėti jam sveikatos ir kuo ilgesnio tesėjimo, nesijaudinant dėl laikraštininko likimo; nusavos sąžinės pripažinimas, kad daryta, kas galėta, duoda daugiau pasitenkinimo nei visuomenės pasitenkinimo ar nepasitenkinimo blykstelėjimas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai