Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VILNIAUS MIESTIEČIU SAVIVALDOS ORGANIZACIJA IR MIESTO VIDAUS SANTYKIAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. ŠAPOKA   
(Iš studijos rankraštyje "Senasis Vilnius")

Kaip visų magdeburginių miestų, taip ir Vilniaus miestiečių bendruomenės bei magistrato priešaky buvo vaitas. Tai augščiausias miestiečių savivaldos pareigūnas, miesto reprezentantas bei miestiečių augščiausiojo teismo pirmininkas. Magdeburginiame mieste vaitas buvo maždaug tai, kas pavietuose buvo seniūnas. Tai suvereno, didžiojo kunigaikščio (privačių asmenų magdeburginiuose miestuose savininko) atstovas. Priešingai visiems kitiems miesto pareigūnams, jis ne renkamas, bet skiriamas. Ta aplinkybė leido vaitui būti visiškai nepriklausomam nuo magistrato bei miestiečių bend-ruomens. Neretai Vilniaus vaitu būdavo paskiriamas ne vilnietis, net pašalinis asmuo, kartais net ne miestietis, bet bajoras. Skiriamas jis paprastai būdavo iki gyvos galvos, tačiau kartais iki mirties tame poste neišbūdavo, atsistatydindavo. Yra žinoma, kad didysis kunigaikštis grasino vaitams atimsiąs urėdą, tačiau, kad tai būtų buvę įvykdyta, tokio atsitikimo nėra žinoma. Kai kurie miestai vaitystes iš valdovo išpirkdavo ir vaitus toliau patys rinkdavo iš savo tarpo. Betgi Vilniaus miestiečiai savo vaito parinkimui ilgai neturėjo jokos įtakos. Tik 1610 m. Vilnius gavo privilegiją, kad mirus vaitui Chaleckiui, dėl kurio, kaip bajoro, buvo buvę daug nesusipratimų, naujas visada bus skiriamas iš 4 magistrato parinktųjų kandidatų, magistrato narių. Po to Vilnius dėjo didelių pastangų, kad šitos jo teisės parinkti kandidatus nebūtų atšauktos. Jam tai pasisekė. Kad bajorai nebūtų skiriami vaitais, jam pasisekė išgauti net kelias specialias seimų konstitucijas. Tuo būdu tokia tvarka išliko iki pat XVIII a. pabaigos.

Vaitas, kaip minėta, yra miesto oficialus reprezentantas, valdovo atstovas ir miesto augš-čiausio teismo pirmininkas. Vadinamąjį vaito teismą sudarė jis pats kaip pirmininkas ir keli (Vilniuje du) teisėjai — posėdininkai. Mažesnes bylas, kuriose ginčo objektas neprašoka 10 kapų skatikų, vaitas sprendė vienas, be po-sėdininkų, vadinamajame namų teisme. Jis pats pagal privilegijas galėjo būti teisiamas tik paties valdovo.

Literatūroje yra pareikšta nuomonė, kad Vilnius pirmaisiais savo magdeburginio gyvenimo dešimtmečiais vaito neturėjęs, kad miestas Jogailos privilegija buvęs paliktas pilies seniūno valdžioje. Šitai nuomonei susidaryti davė pagrindo 1387 m. Jogailos privilegija, kalbanti apie magdeburginių įstatymų suteikimą ir miestiečių pilies sargybos prievolės atšaukimą. Mat, ten tarp kitko yra sakoma, kad miestas turįs likti seniūno valdžioje. Tačiau kalbamasis dokumentas toli gražu nėra magdeburginė privilegija, be to, kalbamųjų jos žodžių ryšys su kontekstu nėra aiškus, o svarbiausia vaito buvimą Vilniuje prieš 1432 m. Zigmanto I privilegiją, kurioje jis pirmą kartą įsakmiai paminimas, mums įrodo vaito paminėjimai ankstyvesniuose Vytauto laikų dokumentuose (pirmą kartą 1414 m.). Taigi prileisti, kad vaito institucija Vilniaus magdeburgijoje bus atsiradusi tik 1432 m., nėra jokio pagrindo.

Kiekviename magdeburginiame mieste vaitas yra neatskiriamas elementas. Be abejo, nuo pat pradžių jis turėjo būti ir Vilniuje. Jei specialios magdeburginės privilegijos Jogaila Vilniui ir nebūtų davęs, tai žinomojo jo 1387 m. akto žodžiai, kad miestas turi likti seniūno valdžioje, dar neįrodo, kad vaito nebūtų buvę. Juk ir vėliau miestai tam tikrais atžvilgiais priklausė vaivadoms arba seniūnams, tačiau tai nekliudė vaitams eiti savo funkcijas.

Vaitas mieste buvo pirmasis pareigūnas, tačiau didžiausios reikšmės turėjo ne jis su savo teismo posėdininkais, bet miesto taryba. Tai neribotos kompetencijos miestiečių savivaldos organas. Ji leido paaiškinančius bei papildinan-čius Magdeburgo teisę "statutus" ir miestiečių gyvenimą tvarkančius nutarimus — potvarkius, jai priklausė visa eilė teisminių bylų, administracija, policija, miesto finansai, miestiečų prekybinių bei ūkinių sąlygų tvarkymas ir t.t.

Legislatyvinės tarybos funkcijos nebuvo plačios. Jos ribojosi   protarpiais    pasikartojančiais naujais "statutais", vad. "vilkierais", (vok. Willkuer), kurie papildydavo bei paaiškindavo magdeburginius įstatymus, tvarkydavo atskirų magistrato organų funkcijonavimą, jų santykiavimą su miestiečių bendruomenės nariais, jų pajamas ir pan.

Greta minėtų dviejų vaito teismų mieste veikė dar tarybos teismas. Jam pirmiausia priklausė visos profesinių bendruomenių (cechų) bylos, spręstos cechų vyresniųjų, apeliacine tvarka, o svarbesniaisiais atvejais ir kaip pirmajai instancijai. Toliau tarybos teismui priklausė visos bylos, susijusios su jos policinėmis funkcijomis bei su socialine veikla — našlių ir našlaičių globa, elgetomis bei prieglaudomis. Jai, žinoma, priklausė ir bylos, susijusios su įvairiais ekscesais ar gatvių triukšmais. Vaito ir tarybos teismai buvo visiškai atskiri, tačiau ypatingais atvejais atsiklausdavo vienas kito nuomonės.

Tarybos teisme, be tiesioginių jo narių -burmistrų ir teisėjų, buvo dar visa eilė žemesnių pareigūnų, tvarkančių techniškus reikalus. Iš jų minėtini raštininkai, vedę kanceliariją, prokuratoriai, ėję šalių gynėjų funkcijas, pa-vaiskiai, atitikę pavietų vaznius — tekūnus, (mutatis mutandis — teismo anstoliai), prisiekusieji tarnai, kurie vykdė areštus ir bylos metu saugojo nusikaltėlius posėdžių salėje, skutėjas, buvęs ekspertu bylose dėl sužeidimų, šau-kūnas, viešai miesto aikštėje skelbęs sprendimus ir kvietęs kaltinamuosius atvykti į rotušę, pagaliau budelis su savo padėjėjais, vykdę mirties bei fizines bausmes pagal teismo sprendimus.

Dėl administracinių tarybos funkcijų tenka pasakyti, kad šiuo atžvilgiu mieste jai viskas priklausė. Ji rūpinosi ir miesto saugumu nuo priešų (miesto fortifikacijomis, ginklų bei municijos atsargomis, miestiečių kariniu apmokymu), ir prekybinėmis patalpomis (krautuvėmis, rinka), tiltais, gatvių grindiniu, vandentiekiu, priešgaisrine apsauga, o taip pat žiūrėjo tvarkos, ramybės ir saugumo mieste. Taryba, be to, reguliavo miesto amatininkų bei pirklių verslus, kontroliavo bei tvarkė tiek cechų, tiek pirklių bendruomenės veikimą, sprendė jų tarpe kylančius konfliktus, tvirtino sąmatas, tvirtino kasmet renkamą cechų vadovybę, o į pirklių bendruomenės posėdžius siųsdavo po du savo atstovus.

Tarybą sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Iš jų betgi nuolat funkcijonavo tik 2 burmistrai ir 4 tarėjai, kurie keisdavosi kasmet, o kiti dalyvaudavo tik tarybos plenumo posėdžiuose. Veikiantiesiems burmistrams ir tarėjams buvo priskirti 4 raštininkai. Be to, jų dispozicijoje buvo 11, vėliau 6 "prisiekusieji tarnai", dėl uniformos spalvos vad. žaliaisiais, kurių pagrindinė pareiga buvo įvairiausių mokesčių išrinkimas. Be to, dar buvo trimitininkas, viešai skelbęs tarybos nutarimus, ir miesto sargai, kurių XVI a. pradžioje buvo 24, o XVII a. viduryje buvus 12, ir vienas dešimtininkas. Neramiais laikais šitiems sargams pagalbon būdavo pakviečiami miestiečiai, o epidemijų metu ištuštėjusiame mieste būdavo suorganizuojamos specialios sargybinės grupės, turėjusios apsaugoti miestą ir jame paliktą pasitraukusiųjų turtą.

Kada Vilniuje miesto taryba atsirado ir kokios sudėties buvo iš pradžių, mes tiksliai nežinome. Yra nuomonių, kad iš pradžių jos nebuvę, kad ji atsiradusi tik XV a. viduryje ar net gale. Tačiau tai yra tik neapdairus spėjimas. Jei, kaip matėme, sakoma, kad iš pradžių nebuvo nei vaito nei tarybos, tai kokią gi mag-deburginę savivaldą galima be jų įsivaizduoti? Jei mums nėra likę šaltinių, kuriuose taryba arba jos nariai įsakmiai būtų minimi, tai iš to dar neseka, kad jos iš viso nebūtų buvę. Kokia ji buvo bei kokios sudėties, mes iš tikrųjų nežinome, tačiau jos negalėjo nebūti. Taryba ir vaitas yra neatskiriamos miestų magde-burginės santvarkos dalys, tad ir Vilniuje tos dvi institucijos turėjo atsirasti kartu su mag-deburginės santvarkos įvedimu. Vaito funkcijas dar galėjo eiti kuris nors didžiojo kunigaikščio pilies pareigūnas, bet tarybos niekas pakeisti negalėjo.

Į tarybą, kuri buvo papildoma kooptaci-cijos keliu, paprastai patekdavo turtingesnieji miestiečiai, daugiausia pirkliai, dažnai giminės, kelių ar keliolikos šeimų nariai, miesto patricijai. Ir kai 1568 m. Zigmantas Augustas magistrato narius paskelbė bajorais, jis tuo pačiu nobilitavo turtingąsias miestiečių šeimas. Pagal tą privilegiją visi magistrato nariai — vaitai, burmistrai, tarėjai, posėdininkai ir raštininkai — gavo bajoriškas teises, lygias su visų didžiosios Lietuvos kunigaikštijos bajorų teisėmis. Tokias pačias teises gausią ir jų palikuonys, jei jie nesiversią nevertais verslais, bet būsią kariai arba mokslo žmonės. Jie galėsią naudotis ir herbais, jei kuri nors šeima juos adoptuosianti, galėsią gauti visas dvasines ir pasaulines dignitorijas, o taip pat galėsią būti pilnateisiais žemių savininkais. Tiesa, šita privilegija gyvenimiškos reikšmės, berods, neturėjo, nes bajorai šitokių naujų bajorų į savo tarpą nepriėmė, žiūrėjo į juos su panieka, tad įsilieti į bajorišką visuomenę miesto patricijams nebuvo lengva, ir daugumas jų senoviškai liko miestiečiais. Vis dėlto ši privilegija rodo miesto patricijato pretenzijas išsiskirti iš visos mestiečių masės. Be abejo, šitos pretenzijos ne tik dabar teatsirado, o tai negalėjo neiššaukti vargingesniųjų miestiečių sluogsnių nepasitenkinimo bei antagonizmo, kuris, XVI amž. primajam ketvirčiui baigiantis, buvo privedęs net prie atviro konflikto.

Magistrato ir plačiųjų masių konflikto smulkmenų mes nežinome, tačiau žinome, kad 1524 m. miestiečių skundas pasiekė net patį valdovą Zigmantą II ir kad magistratas buvo kaltinamas apsileidimu ir, kaip rodo Zigmanto II aktas, maištaują miestiečiai, taip sakant, savavališkai buvo išrinkę kažkokių savo atstovų magistrato veikimui kontroliuoti ir kad Zigmantas II juos buvo net patvirtinęs.

Didysis kunigaikštis perspėjo magistratą su "liaudimi" gyventi taikoje ir kartu suminėjo, matyti, skunde nurodytus magistrato apsileidimus:
1)    kad neišperkąs iš vaivados kai kurių privilegijų;
2)    kad miesto neparuošęs gaisro atvejui. Miestas neturįs odinių kibirų, kirvių, kablių ir kt. O už tai, kad trukdąs miestiečiams skųstis, Zigmantas II pagrasino 100 kapų skatikų bauda.
Be abejo, tai buvo magistrato pralaimėjimas. Tačiau neilgam.

1526 m. magistratas atsigriebė, jam pasisekė valdovą patraukti savo pusėn. Anoji privilegija buvo atšaukta. Magistratas, esą, pareiškiąs, kad jis naujųjų liaudies pateiktų nuostatų niekad nesilaikęs, o visada elgęsis pagal privilegijas ir papročius. Naujieji pareigūnai buvo panaikinti, o palikti galioje visi senieji magdeburginės santvarkos dėsniai bei senieji organai. Zigmantas II sakosi buvęs davęs privilegijų, pakeičiančių magdeburginės teises, tačiau apsigalvojęs matąs, kad senosios privilegijos buvusios geros, kad miestas jomis naudodamasis kilęs, augęs ir klestėjęs, tad vėl grąžinąs senąją padėtį, magistratą paliekąs veikti pagal senuosius papročius ir senąsias privilegijas.

Tačiau tai nebuvo galutinis magistrato pa tricijų laimėjimas. Kova tęsėsi toliau. Vėl daug kartų tai viena, tai kita pusė kreipėsi į valdovą, kuris pagaliau ginčijamiesiems klausimamas išaiškinti paskyrė specialią komisiją, sudarytą iš abiejų pusių pasiūlytų kandidatų, kurios išspręstieji ginčijami klausimai buvo patvirtinti specialia 1536 m. privilegija, kartu paties valdovo autoritetu sutvarkiusia ir tuos klausimus, dėl kurių komisija negalėjo susitarti.

Šioje savotiškų priežasčių iššauktoje privilegijoje randame aptartus pagrindinius Vilniaus miesto savivaldybinės organizacijos bruožus, kurie jau nekeisti išliko iki magdeburgi-nių teisių atšaukimo rusų laikais. Dėl to bus pravartu su šios privilegijos turiniu susipažinti kiek smulkiau.
Privilegija pradedama sutaikinimo formule, pageidavimu, kad visi senieji ginčai ir bet kokie vienos ar kitos pusės pareiškimai būtų pamiršti. Jie niekam negalį kenkti, ir toliau visi turį taikoje gyventi.   Toliau   sakoma,   kad miesto taryboje, kaip anksčiau kad buvę, turį būti 24 tarėjai ir 12 burmistrų. Pusė jų turį būti katalikai, o kita pusė rytų bažnyčios tikintieji, nes magdeburginės teisės,  esą, abejiems suteiktos. Kasmet turį funkcijonuoti 4 tarėjai ir 2 burmistrai. Savo pareigų metais jie turį gauti algą — burmistrai po 2, o tarėjai po 10 kapų skatikų. Piniginiams miesto reikalams tvarkyti turį būti 4 administratoriai.  Iš jų 2 turį būti tarybos renkami iš savo tarpo, o 2 taip pat tarybos paskiriami iš 10 miestiečių bendruomenės išrinktų kandidatų.  Kasmet jie turį duoti savo veiklos apyskaitą, kurios turį išklausyti bent 2 paskirti tarėjai. Jei norį, galį dalyvauti ir visi kiti tarybos nariai. Be to, apyskaitos išklausyti iš kiekvieno cecho taryba turi parinkti po vieną meisterį ir 6 tikrintojus iš 18 kandidatų, išrinktų pirklių bendruomenės. Šitie cechų ir pirklių atstovai turį prisiekti, kad niekam neišduos iš apyskaitos patirtų miesto paslapčių bei žinių apie jo turtus. Miesto iždas turįs būti saugomas rotušėje, o ten sukrautas parakas ir kiti daiktai turį būti išgabenti. Iždas ir privilegijos turį būti saugomos po 4 raktais, kurių po 2 turį būti pas kiekvieną tais metais pareigas einantį burmistrą. Iždo sumos turį būti surašytos į specialias knygas ir gali būti naudojamos tik viešiems reikalams ir su visų žinia. Taryba su burmistrais turį posėdžiauti vienoje salėje, o vaitas su po-sėdininkais kitoje, kad negalėtų vieni antriems daryti įtakos. Kad taryba  negalėtų  sutrukdyti sprendimų  vykdymo,  posėdininkai  turį  turėti savo atskirą antspaudą. Nuo nuosavų paveldimų krautuvių miestiečiai neturį mokėti jokio mokesčio. Jie turį mokėti tik namo mokestį ir nuo priekrautuvio, jei toks yra. Jei kas priekrautu-vį kitam išnuomojąs, tai nuomininkas turįs mokėti po 15 skatikų per metus. Cechams leidžiama pasistatyti savus nuosavus namus, o miestui valgyklą ir jau laikomai alinei patalpas.

Tiek buvo išspręsta minėtosios komisijos, o Zigmantas II tai patvirtino. Toliau seka eilė klausimų, paties valdovo autoritetu sutvarkytų.
Čia nustatoma, kad kiekvienais metais cechų vyresnieji turį prisiekti naujai funkcijas pradedantiems burmistrams, burmistrai ir finansiniai administratoriai turį būti teisiami, jei dėl jų apsileidimo miestui susidarytų nuostolių; burmistrais, tarėjais ir posėdininkais ateityje neturį būti artimi giminės — tėvai su sūnumis ir broliai. Tokie artimi giminaičiai betgi galį būti vienas taryboje, o antras posėdinin-kų tarpe. Be to, burmistrais turį būti renkami pagal vertumą, bet ne pagal užimamąją vietą arba eilę. Toliau, aptarus eilę ūkinių miesto reikalų, sakoma, kad tarybos posėdžiai turį vykti kas ketvirtadienį ir kad neatvykusieji nariai turį mokėti baudą. Miesto siųsti pas valdovą delegatai negalį rūpintis savo asmeniškais reikalais tol, kol nebaigia savo misijos, nėra atleisti ir gyvena miesto sąskaita. Toliau seka vėl visa eilė ūkinių bei teisminių reikalų. Be to, nustatoma, kad miestiečiai negalį" būti kalinami su kriminaliniais nusikaltėliais, kad kas nors į miestiečių teisę, kaip ir seniau, galįs būti priimamas tik kam nors laidavus, o kas panorės iš miestiečių teisės išeiti, turįs savo turtą perleisti tik miestiečiams, kad mieste namai turį būti statomi vienoje linijoje palei gatvę — "pagal virvę", nors įvairiai sustatyti senieji galį likti; kad visi turtiniai aktai turį būti sudaromi tik magistrate, o visi kiti neturį jokios galios; pagaliau dar nustatoma, kad taryba be bendruomenės žinios negalinti uždėti jokių naujų mokesčių, juridinės galios turinčių nutarimų skelbti ir t.t.

Šitos privilegijos aptarta magistrato organizacija, kaip sakyta, iš pagrindų jau niekad nebuvo pakeista ir išliko tol, kol veikė magde-burginės teisės.
Be magistrato organizacijos ir miestiečių savitarpio ginčus tvarkančių nuostatų, šioje privilegijoje dar matome ir kitokių ano meto Vilniaus miesto bei magistrato rūpesčių atgarsių. Taip minėtieji nuostatai apie sąlygas miestiečių perėjimo iš magistrato į kitų bendruomenių jurisdikcijas, o taip pat nuostatas apie turtinių pasikeitimų privalomus įrašus į magistrato knygas, yra atgarsiai magistrato kovos su miestiečių turto perėjimu į bajorų rankas.

Kova su miestiečių turto, ypač namų perėjimu į bajorų rankas, buvo prasidėjusi jau Kazimiero ir Aleksandro laikais. Tai buvo iš tikrųjų opus klausimas. Vilniuje, kaip sostinėje, bajorai ir didžiūnai natūraliai stengėsi įsigyti turto bei namų, o jų įsigiję nė negalvojo mokėti bet kokių mokesčių magistratui. Tuo tarpu magistratui tai buvo grynas nuostolis, ir suprantama, kad jis su tuo reiškiniu stengėsi kovoti.  Priversti bajorus mokėti miestietiškus mokesčius buvo nelengva. Dėl to tai magistratas iš pradžių bandė kovoti su bajorijos veržimusi į miestą. Jau iš Aleksandro 1492 m. buvo išgauta privilegija, įsakanti miestiečiams be valdovo leidimo neparduoti namų bajorams, grasinant 20 rublių (2000 skatikų) bauda pardavėjams ir pirkėjams.

Bažnyčia Rūdninkų gatvėje Vilniuje

Tačiau suprantama, kad tai buvo negyvenimiškas draudimas, ir natūralaus proceso jis negalėjo sulaikyti. Pirkimo pardavimo aktų ir toliau būdavo sudaroma nemažai, dažnai slaptai, magistratui apie tai nieko nežinant. Be to, nemažai namų pereidavo iš miestiečių į bajorų rankas per vedybas, miestietėms ištekant už bajorų.   Didžiūnai   nesunkiai   galėdavo   gauti valdovo leidimą vieną ar kitą namą pirkti. Tuo būdu miestiečių namų dalis vistiek perėjo bajorams. Tada magistratas pradėjo rūpintis, kad nežūtų jo pajamos — mokesčiai iš tų namų.

1536 m. minėtos privilegijos nuostatas dėl turtinių pasikeitimų priverstinės registracijos magistrato knygose, be abejo, yra vaisius magistrato pastangų suvaržyti bajorų įsikūrimą mieste, o 1539 m. Zigmantas II paskelbė įsakymą visiems, kas Vilniaus mieste turįs miestietiškų namų, mokėti lygius mokesčius bei prisiimti kitas lygias naštas, nors tokie namų savininkai ir nebūtų miestiečiai, asmeniškai nepriklausytų magistrato jurisdikcijai. Kartu į-sakmiai pabrėžiama, kad tokių namų bei sklypų savininkai būtinai išmūrytų per savo sklypus miesto sutvirtinimų sieną, jei ji ten numatyta.

Kitame tų pačių 1539 m. akte, kartodamas įsakymą dėl visiems nekilnojamo turto savininkams privalomų vienodų mokesčių bei kitokių naštų, Zigmantas II skelbia, kad miestiečiai, kurie turi dvarų krašte, negalį veržtis iš magistrato jurisdikcijos, nebent jis pats ką atleistų. Už tai grasinama miestietiškųjų teisių atėmimu ir namų bei folvarkų konfiskavimu. Visi, kas mieste gyveną ir turį savų namų, turį priklausyti magistratui. Taip pat ir pilyje dirbą amatininkai, nebent jie neturėtų turto ir gautų pastovią algą. Tą patį 1552 pakartojo Zigmantas Augustas.

Vadinasi, magistratas gynė savo teises tvarkyti visą miesto gyvenimą ir sulaukė paramos iš valdovų. Vėlesniais, bajorijos viešpatavimo laikais, jam jau prasčiau sekėsi. Bajorija pasidarė nebesuvaldoma, nes pati viską sprendė. Tačiau tenka dar pabrėžti, kad ir kalbamaisiais laikais magistratas vis dėlto nebuvo pilnas viso miesto šeimininkas, nes ne visas miestas priklausė magistrato jurisdikcijai ir ne visi miestiečiai naudojosi magdeburginėmis teisėmis. Mūsų laikais tai būtų sunkiai suprantamas viduramžinių visuomeninių santykių pagimdytas reiškinys, išlikęs gana ilgai. Kaip valstybėje buvo eilė visuomeninių korporacijų, gyvenančių pagal savas teises, taip ir mieste buvo eilė miestietiškų bendruomenių, gyvenusių panašioje santvarkoje, bet šalia magistra-tinės bendruomenės.

Iš tokių magistratui nepriklausomų jurisdikcijų pirmiausia yra minėtinos vyskupo ir pilies jurisdikcijos. Jų atsiradimas lengvai suprantamas. Dar prieš Magdeburgo teisių suteikimą Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupiją ir vyskupui bei kapitulai dovanojo ne tik dvarų krašte, bet ir namų bei sklypų pačiame Vilniuje ir jo priemiesčiuose. Dvasininkai anais laikais sudarė atskirą visuomeninę klasę, turinčią savas privilegijas, gyvenančią pagal savą teisę. Suprantama, kad šita atskira klasė, atskiras luomas, o taip pat jo valdiniai ir turtai negalėjo patekti magistrato valdžion bei jurisdikcijom Tuo būdu visi miesto gyventojai, kurie vyskupo ir kapitulos sklypuose turėjo pasistatę namus, arba, būdami su jais surišti verslu, gyveno jų namuose, priklausė vad. vyskupinei jurisdikcijai.

Be abejo, vyskupo bei kapitulos namai bei sklypai koncentravosi katedros apylinkėje. Jau 1387 m. Jogaila dovanojo katedrai vieną didelį ir 4 mažus namus pilies rajone, o be to, keletą sklypų ir daržų palei pilį. Laikui bėgant, vyskupo ir kapitulos sklypai didėjo, tad ir jurisdikcijos sienos plėtėsi. Plėtėsi beveik pastoviai. Parduodama buvo retai, o perkama ir testamentiniais užrašais gaunama nuolat. Suprantama, kad vyskupo ir kapitulos sklypai bei namai nesudarė vieno uždaro kvartalo, bet buvo išmėtyti po visą miestą. Vis dėlto jie sudarė vieną jurisdikcinį vienetą. Jų administravimas buvo padalintas net į kelias mažesnes jurisdikcijas — atskirus miesto rajonėlius. Jų buvo keturi: 1) Vad. Manvydinė jurisdikcija, kuri dar dalinosi į Manvydinę apie Skapo gatvę ir Manvydinę priepilio jurisdikciją. 2) Altarijos jurisdikcija užupy, už Bernardinų tilto. 3) Šereikiškio jurisdikcija — dalis Maironio parko (senojo Botanikos sodo) ir sklypai už senosios Vilnios palei Trijų Kryžių kalną. 4) Zigmantas Augustas, plėsdamas pilies rūmų pastatus, dalį kapitulos sklypų prie pilies su 23 namais iškeitė į nemažis plotus Antakalny. Tuo būdu ten buvo įkurta vyskupinė Antakalnio jurisdikcija. XVII a. ši jurisdikcija buvo parduota Sapiegoms, kurie ten pasistatė rūmus (dabar ligoninė)  ir įrengė parką.
Kaip jau minėta, kapitula ir vyskupas dar turėjo daugybę namų bei sklypų, palaidai išblaškytų mieste, kurie taip pat priklausė vyskupinei jurisdikcijai, iš magistrato valdžios buvo išskirti.

(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai