|
|
Pietų Amerikos poezija (P. Gaučio vertimai) |
|
|
|
Parašė Red.
|
RUBEN DARIO
FATALUMAS
Laimingas medis, kuris mažai ką jaučia, o dar laimingesnis kietas akmuo, jau nieko nebejaučiąs, nes nėr didesnio skausmo už būti gyvam kančioj, nei didesnio sielvarto už sąmoningą gyvenimą. Būti, ir nežinoti nieko, ir būti be tikros krypties, ir baimė gyventi, ir būsimasis siaubas... Ir neišvengiamas būkštavimas ryt numirti, ir kentėti už gyvenimą, už šešėlį ir už tai, ko nežinome ir vos nujaučiame, ir kūnas, kuris vilioja šviežiom kekėm, ir kapas, kuris laukia su gedulingom šakom, ir nežinojimas, kur einame, nei iš kur ateiname!...
GABRIELA MISTRAL
NOKTIURNAS
Tėve mūsų, kuris esi danguje, kodėl tu užmiršai mane! Tu prisimeni vaisių rudenį, kai prasižioja jo rožinė mėsa. Taip pat ir aš nešioju pervertą šoną, o Tu nenori žvilgtert į mane! Tu prisimeni juodą kekę ir ją siunti į karmininę spaudyklą, ir savo alsavimu švelniame ore virpini jovaro lapus. O plačioje mirties spaudykloje vis dar nenori sutraiškyti mane!
Bevaikščiodama mačiau atsiskleidžiant žibuokles; vėjo vyną gėriau, pageltusiom blakstienom nulipau, nebenorėdama matyti nei Sausio, nei Balandžio.
Ir kad nereikėtų išsisakyti, strofomis patvinusią burną užčiaupiau. Tu gi, supurtinęs Rudens debesį, nenori atsisukti į mane!
Mane pardavė tas, kuris pabučiavo į skruostą; mane atmetė dėl niekingos tunikos. Savo eilėse kruviną veidą, kaip Tu savąjį ant skepetos, jam įdaviau, ir mano Daržo naktyje Jonas buvo bailys, o Angelas priešas.
Pagaliau begalinis nuovargis atėjo įsmigti į mano akis: mirštančios dienos nuovargis ir turinčios ateitį aušros: nuovargis švininės padangės, ir nuovargis žydro dangaus!
Dabar atrišu iškankintą sandaliją ir kasas, prašydama miego. Ir pasimetusi naktyje, šaukiuos iš Tavęs išmoktu šauksmu: Tėve mūsų, kuris esi danguje, kodėl Tu užmiršai mane!
DELM1RA AGUSTINI
SPROGIMAS
Jeigu gyvenimas — meilė, tebūnie palaimintas! Noriu daugiau gyvenimo mylėti. Šiandien jaučiu. kad tūkstantis metų galvojimo neatstoja to, ką duoda viena jausmo minutė.
Mano širdis merdėjo liūdna ir nusilpusi. .. Dabar gi prasiskleidžia į šviesą kaip saulinga gėlė; gyvenimas iškyla kaip audringa jūra ten, kur meilės ranka kala!
Šiandien išvyko į naktį, šaltą, graudžią, palūžusiais sparnais, mano liūdesys; kaip sena skausmo dėmė tolimoje tamsoje išsisklaido .. . Mano gyvenimas — pražydusios lūpos! Mano gyvenimas dainuoja, bučiuoja, juokiasi!
JUANA DE IBARBOUROL
LAKUSIS NERIMAS
O mylimasis, nepyk dėl mano nepaliaujančio nerimo! O mylimasis, nebark, kad dainuoju ir juokiuos! Ateis diena, kai paliksiu tyli ir rami,
ai, ant visados, ant visados! Su užgesusiom akim ir nebyliom lūpom, ir amžinai besiilsinčiom eikliom kojom juodoje žemėje. Ir bus sudužęs mano juoko krištolinis indas sučiauptų lūpų užsispyrusiam plyšyje!
Tada, nors pasakytum: "Eik!", jau nebeisiu. Ir nors pasakytum: "Dainuok!", jau nebedainuosiu. Po juoda žeme pradėsiu skaidytis tyloje ir ramybėje. Tuo tarpu kai virš manęs kaip girtos bitės aidės gyvenimo zvimbimas!
Leisk man skonėtis akimirkos malonumu kaip girtai bitei! Leisk, kad mano lūpų nuoga rožė prisispaustų prie tavo lūpų! Vėliau, juodoje žemėje, pavirsiu pelenais.
DULCE MARIA LOYNAZ
KŪRIMAS
Iš pradžių tebuvo vanduo: kimus vanduo, be žuvų alsavimo, be krantų, kurie jį spaustų. Iš pradžių tebuvo vanduo, virš iš Dievo rankos gimstančio pasaulio . . . Tebuvo vanduo. Dar žemė neišnėrė pro bangas, žemė vis dar tebebuvo minkštas ir virpąs dumblas... Nebuvo mėnesienos apžavų nei salų kokių. .. Jauno vandens įsčiose brendo kontinentai. . .
Pasaulio aušra, pasaulio prabudimas! Koks paskutinių upių gesimas! Kokia jūra liepsnose po juoda padange!
Iš pradžių tebuvo vanduo.
VICENTE HUIDOBRO
POEZIJOS MENAS
Eilėraštis tebūnie kaip raktas, atidarąs tūkstantį durų. Ar krinta lapas, ar kas pralekia, ką akys mato, tebūnie sukurta, ir klausančio siela tevirpa, ar pamišęs dabita: užčiaupė pianinas savo banginio burną, o žmogus grįžo atgal, pasitraukė į tylą. Kurk naujus pasaulius ir puoselėk žodį; būdvardis, jei nesuteikia gyvybės, — žudo.
Gyvename nervų cikle. Raumuo kaba kaip atsiminimas muziejuose; bet ne todėl prarandame dalį jėgos: tikroji stiprybė gyvena galvoje. O, poetai! Kam apdainuojate rožę? Ją pražydinkite eilėraštyje. Tik mum vieniem visi daiktai gyvena žemėje. Poetas — tai mažas Dievas.
PABLO NERUDA
PIANINAS
Koncerte pianinas stovėjo nuliūdęs, užmirštas savo laidotuviniam frake, o paskui pravėrė burną, savo banginio burną; pianistas įžengė į pianiną, skriedamas nelyginant varnas, kažkas įvyko, lyg būtų kritęs sidabro akmuo ar ranka į paslėptą kūdrą: pasipylė švelnumas kaip kad lietus ant varpo, įsiskverbė šviesa į uždarus namus, smaragdas perskrodė gelmes, ir skambėjo jūra, naktis, pievos, rasos lašas ir smarkusis griaustinis, pragydo simetrinė rožė, tyla nudardėjo į aušros guolį.
Taip gimė mirštančio pianino muzika, pakilo undinės dangalas nuo katafalko ir nuo jo dantų, ligi į užmarštį nukrito pianinas, pianistas ir koncertas, ir visa patapo garsais, srautingais elementais, tyra sistema, ryškia varpine.
Tada žmogus sugrįžo iš muzikos medžio. Nusileido skrisdamas, kaip pasimetęs varnas
PORFIRIO BARBA JACOB
ŽMOGUS Jūs, kurie širdyje nesinešiojote Dievo kapo, nei rankose žmogžudystės kraujo; jūs. kurie nesupratote sąžinės siaubo Visatos akivaizdoje; jūs. kurie nejaučiate bailumo kirmino, tolydžio graužiančio būties šaknis; jūs, kurie nesate verti nei aukščiausios garbės, nei didžiausio įžeidimo;
Jūs, kurie daiktais džiaugiatės be užsidegimo ir be kuliavirsčių, be vidinio spinduliavimo, lygiai ir kasdien vienodai; jūs, kurie nesikankinate Erdvės ir Laiko iliuzijomis, ir galvojate, kad gyvenimas yra tai, ką matome, ir įstatymas, meilė, pabučiavimas ir kūdikis; jūs, kurie imate kvietį iš apmaudingos dirvos ir jį valgote švariom rankom ir ramiais mostais; jūs, kurie sakote "aušta" ir neverkiate lelijinės aušros stebuklo;
Jūs, kurie nesugebėjote patapti nė elgetomis, savo pačių rankom paruošti duoną ir guolį vargingose ir apleistose lūšnose, ir ubagystėje žiūrėti į dienas su kančia be minties;
Jūs, kurie nešaukiate iš siaubo ir baimės, kai už storų grotų, geležiniam glėbyje žemų aistrų, — siela dega niršulingu blizgesiu, nebylė ir nusiminusi, — jūs negalite suprasti skausmingos reikšmės žodžio: ž m o g u s !
ANDRĖS ELOY BLANCO
TYLA
Kai tu paliksi nebylė, kai aš apaksiu, mum paliks rankos ir tyla. Kai tu pasensi, kai aš pasensiu, mum paliks lūpos ir tyla. Kai tu numirsi, kai aš numirsiu, turės mus palaidoti greta ir tyloje. Ir kai tu prisikelsi, ir kai aš atgimstu, mes vėl mylėsimės tyloje.
Ir kai visa visatoje baigsis ant visados, meilės tyla pataps tyla.
JORGE LUIS BORGES
APIE PRAGARĄ IR DANGŲ
Dievo pragaras nereikalingas ugnies puikumo. Kai Paskutinis Teismas nuaidės trimitais ir žemė atvers savo vidurius, ir iš dulkių pakils tautos pagarbinti nepermaldaujamą Burną, akyse nematys nei devyneriais ratilais apversto kalno, nei blankios pievos su amžinais narcizais, kur šaulio šešėlis tolydžio persekioja stirnos šešėlį; nei ugninės vilkės, kuri žemiausiam musulmonų pragaro aukšte yra ankstesnė už Adomą ir bausmes; nei aršių metalų, nei netgi matomų Miltono tamsybių: nekenčiamas labirintas iš trigubo plieno ir skausmingos ugnies neslėgs pasmerktųjų nustebusias sielas.
Taip pat amžių glūdumoje nesislepia joks tolimas sodas. Dievui nereikia, norint pradžiuginti teisiuosius, nei šviesos pasaulių, nei eilių sostų, nei galybių, nei kerubinų, nei apgaulingų muzikos veidrodžių, nei rožės gelmių, nei nelemtos puikybės vieno jo tigrų, nei švelnumo geltono saulėleidžio dykumoje, nei senovinio, gimtinio vandens skonio. Jo mielaširdingume nėra sodų, nei vilties ar prisiminimo šviesos.
Sapno krištole aš regėjau pažadėtuosius Dangų ir Pragarą; kai Teismo paskutiniai trimitai nuskardės ir tūkstantmetė planeta bus paslėpta ir staiga sugrius, o Laike, tavo nykios piramidės, praeities spalvos ir brūkšniai tamsybėse išryškins veidą, miegantį, nejudantį, tikrą, nesikeičiantį (gal mylimosios, gal tavo . . .) ir regėjimas to artimo veido, nesikeičiančio, nepaliesto, neištrinamo, nuteistiesiems bus Pragaras, o išrinktiesiems — Rojus.
CESAR VALLEJO
DIEVAS
Jaučiu Dievą esant manyje su pavakariu ir jūra. Su Juo mes einame kartu. Temsta. Su Juo aptemstame. Našlystė . . .
Bet aš jaučiu Dievą. Ir netgi atrodo, kad Jis man įkvepia kažkokią gerą spalvą. Kaip globėjas, Jis geras ir nuliūdęs; šnabžda meilią įsimylėjusio panieką: matyti, jam labai skauda širdį. O mano Dieve, tik ką į Tave ateinu šiandieną, kai taip myliu šią pavakarę; šiandien, kai netikroje krūtinės pusiausvyroje matuoju ir apraudu trapią kūriniją. Ir Tu, lyg kad verktum .. . Tu, įsimylėjęs į tiek milžiniškų, judančių pasaulių. . . Dieve, aš tave dievinu, nes taip myli; nes niekad nesijuoki, nes visad tau turi skaudėti širdį.
JORGE CARRERA ANDRADE
NEPABAIGIAMA KELIONĖ
Visos būtybės keliauja įvairiais būdais pas savo Dievą: šaknys rausiasi gilyn vandens pakopom. Lapai atodūsiais išpučia debesį. Paukščiai naudojasi sparnais, siekdami amžinosios šviesos sritį. Lėtas mineralas nematomais žingsniais perbėga nepabaigiamo ratilo tarpus, prasidedančius dulkėse ir besibaigiančius žvaigždėje. praeinant prisimindamas sapnuose savo buvusius gyvenimus ir mirtis. Žuvis kalbasi su Dievu burbulais, kurie yra čiulbesys vandenyje, puolusio ir netekusio plunksnų angelo šauksmas. Žmogus teturi tik žodį ieškoti šviesai ar keliauti į beaidę nebūties šalį.
Išvertė P. GAUČYS
Išvertė P. GAUČYS
|
|
|
|