Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEĮTIKĖTINI DALYKAI APIE VASARĮ, ŠARŪNĄ IR RŪTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Matusas   
Kas nėra skaitęs "Altorių šešėly" su jo vyriausiu veikėju Vasariu. Ir aklam aišku, tai išgalvotas vardas. Turbūt, tuo labiausiai buvo ir yra įsitikinęs pats romano autorius, kadangi jis pats tą vardą   išgalvojo.

Bet... Iš tikrųjų, neįtikėtinas, nuostabus, beveik jau su burtais sumišęs dalykas... Pasirodo, 1596 m. Plikiškių sodžiuje (kuris priklausė Pelysiu dvaro, prie Pelyšės upelio) Ukmergės apsk-yje gyveno Petrelis Pavasaris. Dvaro inventoriaus slaviška kalba turi žodis į žodį: "Petrelj Pavaseris... Pelišy... nad rekoju Pe-lyšeju" (Akty Izdavaemye Vilensko-ju Archeografičesk. Komisieju, tomas 32, p. 186). žinoma, nuo Pavasario iki Vasario mažiau negu gaidžio žingsnis.

Nemažiau, jei ne daugiau, mes žinome apie Krėves Šarūną. To paties vardo veikale jis figūruoja, kaip praeities veikėjas, na, kunigaikštis. Kadangi visas veikalas apmestas realinėje praeities aplinkumoje ir knibždėte knibžda tautosakiniais elementais, tad Šarūnas savaime (ir, atrodo, Krėvės mintimi) įsiteigia, kaip istoriškai-tautosakinė asmenybė. Jis sulaukė visiškai priešingo, nei Vasaris, likimo. Kai kurie lietuvių tautosakos specialistai pareiškė, girdi, lietuvių tautosakoje Šarūno iš viso nėra. Po tokio sprendimo susidaro įspūdis, kad Šarūnas neturi jokio realaus pagrindo po kojų, vadinasi yra rašytojo vaizduotės gryniausias padaras.

Tuo tarpu Liet. Mokslo Akademijos Vilniaus archyve čia rašantis yra 1941 m. radęs duomenų iš XVI amž. apie vieną "Sarune". Tuo be galo susidomėjo patsai Krėvė. Taigi bent Šarūno vardas yra dokumentų' paliudytas, vadinasi, grynai lietuviškas.

Bet blogiausias likimas ištiko mūsų žaliąją rūtą. Vienas mūsų tautosakos mokslininkas be niekur nieko paskelbė, girdi, rūta Lietuvoje atsiradusi "prieš kokius tris šimtus metų" ("žiburiuose", 1948 m.). Išeitų, apie 17-to amž. vidurį, taigi, palyginti, vėlai. Tuo tarpu mūsų rūta dokumentaliai paliudyta jau 16-tame. 1563 m. Rokiškio bažnyčios ir klebonijos inventoriuje parašyta, kad darže, be šiaip daržovių, "pasėta ir pasodinta" — rūtų ir meirūnų (ruthą, mayora-nem) (K. Jablonskis, Istorijos Archyvas, t. I, Kaunas 1934, skiltis 678).

Vadinasi, 16-to amž. viduryje rūta Lietuvoje parašyta ant popie-rio. Bet pagal istoriškai — kultūrinės plėtotės dėsnius ji turėjo čia būti sėjama auginama kokį šimtą metų anksčiau. Kultūra bei civilizacija spinduliuoja iš tam tikrų centrų — miestų. Už Lietuvos sienų arčiausia buvo Visby Gotlando saloje (į šiaurės vakarus nuo Palangos), Tornas ant Vyslos Mozūri-joje, Ryga ir (iki 15 a. mažesniame laipsnyje) Prūsijos didieji miestai. Į Lietuvos provinciją kultūrinis spinduliavimas ėjo iš Kauno ir Vilniaus. Rūta, turbūt, susijusi su vienuolijomis, o šių pradžia pas mus yra 14-to amž.  pirmoje dalyje. Taigi, tos gėlės paplitimą Lietuvoje mes keltumėm į 15-tą. šimtmetį. Juoba, kad bendrai patikimas kultūrinis metraštininkas Dlugošas, kuris patsai gyveno 15-me šimtm. ir ne vieną kartą buvo Lietuvoje, savo Historiae Polonicae rašo, girdi, tame krašte "daržovių ir gėlių vartojimas yra paprastas dalykas" (olera et flores de ąuibus ūsus com-munis habebatur, 1412-1412 m.) (Przezdzieckio Leid. IV, 150).

Taigi, Lietuvoje rūta jau buvo prieš 500 metų. Ilgainiui ji taip prigijo, jog buvo ir, tur būt, yra auginama kiekviename darželyje. Merginos, eidamos į bažnyčią, jomis apsikaišydavo galvą, o moterys dėdavos į maldaknygę drauge su kitomis gėlėmis. Rūtų prikaišytos mūsų    liaudies   dainos.  Tų gėlių   lietuvaitės atsivežė net čia į Ameriką. Ir šiandien rūtos žaliuoja Waterburyje, Brooklyne ir kitur prie   lietuvių   namų.

Tiesiog koktu, jei kai kurie mūsų tautosakininkai (ir šiaip vienas kitas) pradėjo į rūtas šnairuoti, girdi, kitos tautos šaiposi iš to augalo, mat, jis susijęs su abortu. Bet iš dainos, kaip liaudis sako, žodžio neišmesi. Dar daugiau, kas lietuvių per amžius sukurta, yra ir turi būti brangu. Kas tauta, turi skirtingus, brangintinus dalykus ir simbolius.

Kokia paprasta, kokia iki kraujo lietuviška yra Lietuvos sodų ir darželių daina! — "Sėjau rūtą, sėjau mėtą,  sėjau  lelijėlę..."
Jonas Matusas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai