Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Naujos erdvės lietuvių tautai jieškant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. JAGMINAS   

Prof.  K. Pakšto idėjos

Akivaizdoj pavojų, kurie šiandien gresia lietuvybės išlaikymui, prof. K. Pakštas paskutiniu metu iškėlė radikalią idėją — įkurti lietuvių tautos židinį ("Atsarginę Lietuvą") kuriame nors krašte, kur susitelkę lietuviai galėtų išlaikyti savo kalbą, papročius, kurti savo kultūrines vertybes ir apsaugoti savo vaikus nuo nutautėjimo.

Iš tikro, prof. K. Pakštas jau seniai yra susirūpinęs lietuvių tautos išsisklaidymu bei tirpimu. Jis bene pirmas laisvos Lietuvos laikais pasisakė prieš neplaningą lietuvių emigraciją ir jau tada bandė surasti kraštą, kuris labiausiai tiktų lietuviams vienoje grupėje įsikurti. Apie šias savo pastangas jis pats taip rašo: "1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje dalyje esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis Sao Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930-31 m. tyrinėjau Angolą pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko. 1939-46 m. domėjaus Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertoje, Mata-nuskos slėniu Alaskoje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galop prieš trejetą metų susikoncentravau į Britų Hondūrą. Nė vieno iš tų kraštų galutinai ir tvirtai nerekomendavau, bet tariau, kad būtų verta juos patyrinėti grupinės kolonizacijos atžvilgiu". ("Lietuvių Dienos", Nr. 8, 1958, 18 psl.).

Suprantama, planinga emigracija laisvos Lietuvos laikais turėjo būti Lietuvos vyriausybės tvarkoma ir finansuojama. Tačiau per visą nepriklausomybės laiką nė viena Lietuvos vyriausybė šiuo klausimu nesusidomėjo, ir todėl, nors anuo metu dešimtys tūkstančių lietuvių emigravo, mes šiandien neturime nė vienos vietos, kurią galėtume pavadinti Lietuvos atžala ar lietuviška kolonija. Dabar, kai lietuvių tauta nebeturi savo valstybės, ir okupantas nebeleidžia lietuviams emigruoti į laisvuosius kraštus, tokios kolonijos (židinio) įkūrimas yra žymiai sunkesnis. Tokio plano įvykdymas jau turi remtis vien tik lietuviais išeiviais, ir iš jų tarpo turi atsirasti tie pionieriai, kurie jau antrą kartą ryžtųsi keltis į naują vietą ir ten iš naujo kurtis. Teoretiškai tai atrodo įmanoma, tačiau praktiškai jokia emigrantų grupė to dar nėra įvykdžiusi.

Prof. S. Stonkaus bandymas

Gal pats naujausias ne tik lietuvių, bet ir apskritai emigrantų bandymas šioje srityje yra prof. dr. S. Stonkaus mažai išgarsintos pastangos įkurti lietuvių koloniją Kanadoje. Apie šį mėginimą I. S. Regina "Nepriklausomoje Lietuvoje", Nr. 51, 1958,12.17 d., str. "Ar kurtis Britų Hondūre?" taip rašo: "1952-3 m. prof. dr. S. Stonkus yra turėjęs panašią idėją, būtent, Įkurdinti lie.uvius Saskacevano provincijoje... Laisvų žemių tuomet jau nebuvo Saskačevane. Prof. dr. Stonkus tarėsi su municipalitetu bei provincinės valdžios atstovais. Jo pastangomis buvo įgyta dalinai išdirbta žemė farmai. Buvo parūpinta statybinė medžiaga, o municipalitetas pratiesė kelią. Projektuojamame įkurdinime lietuvių dalyvavo būrys žmonių — lietuvių daktarų, lietuvių farmerių ir kitų. Bet kuomet visi paruošiamieji darbai buvo atlikti ir reikėjo su mašinomis kibti į žemę, pasirodė, kad ūkininkų lietuvių tarpe neatsirado. O tie lietuviai, kurie gyveno Montrealy, trumpai atsakė, kad visai nėra galvoję keltis iš kultūrinių miesto centrų į tolimas Saskacevano stepes. Rodosi, tik vienas lietuvis iš Australijos buvo atsiliepęs tuomet bei rimtai nusiteikęs ūkininkauti, bet ir jis dėl tolimos kelionės išlaidų rezignavo ir neatvyko".

"Lietuvos" kolonijos steigimas Arkansas valstijoj

Atrodo, kad pats pirmasis lietuvių emigrantų mėginimas savo pastangomis įkurti Antrąją Lietuvą buvo Jungtinių Valstybių lietuvių bandymas sutelkti lietuvius Arkansas valstijoj. Apie šį įdomų užsimojimą Jr. Jonas savo knygoj "Lietuviai Amerikoje" (Plymouth, Pa., 1899 m., 155-6 psl.) taip pasakoja: "Arkansas valstijoj, arti miestelio Hazen priesz keletą metų laikraszczio "Lietuvos" iszleistojas, sutartij su keliais kitais Chicagos lietuviais, 1894 m. užmanė uždėti lietuviszkas kolionijas. Dėl to mierio Chicagoj buvo laikomi susirinkimai, ant kurių nutarta iszleisti delegatus, kad aprinktų atsakancziausią dėl lietuviszkų kolionijų vietą. Burtas puolė ant apygardos Hazen, kurią vietą buvo nusprensta praminti "Lietuva". Laikrasz-cziui "Lietuvai" pakvietus, ne vien isz Chicagos, bet ir isz kitų miestų lietuviai, ypacz isz Philadelphijos, skubino apsipirkti "farmas" "Lietuvoje", kur, kaip paskalas garsino, bulvės, kopūstai ir kiti vaisiai gali būt valomi du kar per metus. Viso lietuviai apipirko czion 27 farmas. Kompanija, kad daugiau lietuvių pritraukti, paskyrė vietą, ant kurios būtų pastatyta lietuviszka bažnytėlė ir davė farmą dėl klebono, kurs apsigyventų tarp lietuviszkų kolionis-+ų. Farmerių klebonu pasiukvatijo pasilikti kun. J. Balcevyczius, žemaitis, iszbuvęs daugelį metų Siberijoj. Jis dapirko daugiaus (už 1,500 dol.) ir pastatė bažnytėlę (už 1,203 dol.), kurios paveikslas ilgai buvo spausdinamas 'Lietuvoje"  prie apgarsinimų  lietuviszkųjų  farmų

Arksnsas. Greitai vienog pasirodė, kad gyvenimas dėl lietuviszkų ūkininkų yra negalimas. Žemė ant prerų nors labai riebi, bet menkai derlinga, vaisiai be smoko, bulvės, kopūstai užauga, bet jau beaugant vidurys pradeda pūti. žodžiu, vieta dėl ūkės netikus. Turint kapitalą galima būtų gyventi isz auginimo gyvulių, bet visi lietuviai atėjo ten su mažu pinigu ir todėl greitai pradėjo Arkansus apleisti. Pražuvo daugelis lietuviszkų ūkių, pražuvo ir pastatyta kun. Balcevycziaus dėl lietuvių bažnytėlė. Sziame laike ten yr' bene 4 ar 5 lietuviai ūkininkai. Pietus Amerikos nėr' dėl lietusių".

Lietuvių įkurdinimas Tobago saloje

Ta pačia proga įdomu priminti, kad buvo bandyta lietuvių koloniją įkurti ir valstybinėmis priemonėmis. Tai aprašo S. Daukantas savo "Lietuvių Bude" (307-8 psl., Sakalas, 1935). Anot Daukanto, apie 1668-1688 metus "didžturčiai Lietuvoje svietą vergė, kursai, vengdamas nuo tos vergybos, muko į Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rėdės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei didžiomis donėmis nesunkino; nuo to radusis tenai didžiai daugybei svieto, kunigaikštis Jokūbas nupirko salą, Tobagu vadinamą, nuo ispanų karaliaus ir tenai išleido atėjūnus naujukynui įkurti ir tuomi pačiu prekybai praplatinti, kuri naujukyną paskuo anglai išgriovė, o likusį svietą išvedė Į Nevvjorką".

Pastebėtina, kad Jr. Jonas anksčiau minė-toj knygelėj, cituodamas šį Daukanto pasakojimą, mini "salą, vadinamą Guadalupą". Tobago ir Gvadalupės yra atskiros salos Antilų salyne prie Pietų Amerikos. Patikrinus šių šalių istoriją keliose enciklopedijose, nieko nerasta, kas patvirtintų šį S. Daukanto pasakojimą.

Idėja įkurti lietuvius Br. Hondūre

Prof. K. Pakštas savo idėją įkurti lietuvių koloniją ar židinį Britų Hondūre viešai iškėlė 1958 metų vasarą, kai jis po poros metų skaitymo ir diskusijų su atskirais asmenimis padarė "ekspediciją dausosna" ir pats savo akimis pamatė šį kraštą. Šią savo ekspediciją ir Br. Hondūro klimatines, ūkines, kultūrines ir kitas sąlygas plačiai aprašė 22 laiškuose "Drauge" 1958 metų vasarą. Kartu jis taip pat pasiūlė planą, kaip eiti prie šios kolonijos steigimo. Būtent, pirmiausia turi įsisteigti Žaliosios Diasporos (Atžalos) klubai ar rateliai, kurie "pradėtų kolonizacines studijas. Kiek vėliau tie rateliai sušauktų suvažiavimą, išsirinktų vadovybę ir tikslaus planavimo komisijas". (Drau-
 
ADOMAS   GALDIKAS    PAVASARIS   (tempera)
 
gas, 1958.VIII.21). Jis taip pat pažymėjo, kad jis pats "nenorėtų Žaliosios Diasporos sąjūdžiui vadovauti, manydamas, kad tai geriau priderėtų jaunesniems ir gal labiau praktiškiems žmonėms. Tai būtų ilgų metų sunkus uždavinys, kuriam vykdyti geriau tiktų jaunas ir drąsus kolektyvas, pilnas sveikatos ir ištvermės ir labai jautrus lietuviškosios amžinybės idėjai".  (Ten pat).

Iš kitos pusės, prof. K. Pakštas iš anksto numatė, kad susidomėjusių jo iškelta idėja bent pradžioje nebus daug. "Turint galvoje mūsų didelį suburžuazėjimą", rašė jis savo 16-amc laiške (Draugas, 1958.VIII.21), "jau netenka laukti, kad tie kolonizaciniai rateliai būtų labai gausūs. Vargiai ar mes dabar galim atspėti, koks lietuvių skaičius panorėtų pereiti iš vystančiųjų diasporų į žaliąją diasporą, jauną, augančią, nemažėjančią. Manyčiau, kad koks šimtas besidominčių dar atsirastų. Ateity, reikalui ryškėjant, gal atsirastų ir daugiau. Tad kodėl nepabandyti organizuotis, jeigu net filatelistai ir sportininkai organizuotai veikia?"

Lietuvių visuomenės reakcija

Šiam prof. K. Pakšto kvietimui organizuotis lietuvių visuomenė iki šiol neparodė žymesnio susidomėjimo. Tiesa, pirmasis Žaliosios Atžalos būrelis įsisteigė Vašingtone 1958.VIII.26, prof. K. Pakštui ką tik grįžus iš ekspedicijos. Netrukus po to Įsisteigė būreliai Čikagoj, Detroite, New Yorke ir Baltimorėie. Šie būreliai įsisteigė dalyvaujant prof. K. Pakš:ui ir jam įrodinėjant reikalą kurtis Br. Hondūre. Tačiau šių būrelių narių skaičius nėra didelis, ir jie iki šiol nėra pasižymėję didesne veikla. Be to, iki šiol nėra jokio centrinio organo, kuri^ vadovautų būrelių veikimui. Iš šalies žiūrint atrodo, kad vienas prof. K. Pakštas tebėra šio judėjimo "spiritus movens", ir jis iki šiol daugiausia šiuo reikalu yra rašęs ir padaręs viešų pranešimų.

Didesni susidomėjimą kūrimusi Br. Hondūre yra paredę Brazilijos lietuviai. Jei patikėti J. K. pranešimu iš Sao Paulo, tai ten jau yri aštuonios šeimos, norinčios tuojau keltis savu kapitalu, virš dvidešimt asmenų yra pasirengę vykti grynai fiziniam darbui, kurį nurodytų lietuvių židinio steigėjai, ir aštuoni pageidauja priklausyti bendrovei su nemažiau kaip puse milijono kruzeirų. "Yra daug abejojančių", rašo toliau J. K.: "Kai bus gautas specialus kolonizacinės ar tam tikros komisijos atsišaukimas dėl kolonizavimosi Br. Hondūre, tada reikalai virs kitaip... Kiekvienas vis klausia, kada prasidės. Nežinant laiko, daugelis nežino, ką daryti. Pavyzdžiui, vienas iš persikeliančių norėtų žinoti, kiek laiko užtruks, nes esąs pasiruošęs statyti namą. Kėlimosi atveju nuo statybos susilaikytų. Yra ir tokių, kurie nenorėtų su darbdaviais naujų sutarčių pasirašyti, jei žinotų, kad kolonizacijos klausimas yra tikras reikalas".

Brazilijos lietuvių septynių svarbiųjų organizacijų pirmininkai parengė raštą dėl lietuvių kūrimosi Br. Hondūre ir nori jį per prof. K. Pakštą įteikti Br. Hondūro gubernatoriui.

Lietuvių spaudos reakcija

Lietuvių židinio kūrimo Br. Hondūre idėja nesukėlė didesnio atgarsio nė lietuvių spaudoje. Daugiausia šiuo klausimu straipsnių ir informacijų buvo "Drauge". Po prof. K. Pakšto laiškų iš "Ekspedicijos dausosna" jame neigiamai pasisakė dr. J. Budzeika ir daugiau abejojančiai V. Veselauskas. Idėjai pritarė Z. Prūsas, dr. J. Pikūnas, J. Linas, V. Jagminas ir k. "Naujienose" pasirodė vienas neigiamas straipsnis ir ilgesnis pranešimas apie Anglijos ir Gvatemalos ginčą dėl Br. Hondūro. "Darbininkas" įsidėjo porą pasikalbėjimų su prof. K. Pakštu. "Lietuvių Dienos" atspausdino prof. K. Pakšto iliustruotą straipsnį. Taip pat šiuo klausimu pasisakė "Tėvynės Sargas" ir "Į Laisvę". Kanadoj einanti "Nepriklausoma Lietuva" įsidėjo keletą straipsnių dėl lietuvių židinio Br. Hondūre kūrimo. Rašė taip pat "Vienybė" ir "Dirva". "Naujienos", įdėjusios prof. K. Pakšto atsišaukimą "Atsarginės tėvynės reikalu", savo apžvalgoj pasisakė, kad redakcija "visiškai jam nepritaria". (Naujienos,  Nr.  91,  1959.IV.17).

Lietuvių židinio Br. Hondūre kūrimo priešininkų svarbiausi argumentai yra tokie: klimatas netinkamas, kolonijų laikai praėję, britai nevykdys pažadų dėl tautinės-kultūrinės autonomijos, lietuvių židinys neišsilaikys, jo steigimas susilpnins lietuvių veiklą laisvuosiuose karštuose bei Lietuvos vadavimo darbą arba net reikš atsisakymą nuo kovos už Lietuvos išlaisvinimą, pagaliau niekas ten nevažiuos, nes niekas nenorės keisti geresnių gyvenimo sąlygų į blogesnes.

Dėl šių priekaištų įdomiai pasisakė žurnalas  "Į Laisvę"  (Nr.  16-17,   1958).  Jame  taip rašoma: "Buvo galima nustebti, kuo tas kolonijos siūlymas susikerta su lietuvių įsistiprini-mu Lietuvoje ir Lietuvos laisvinimu. Keistas galvojimo alogiškumas. Bet jis darosi dėmesio vertas daliai veikėjų, senesnės kartos veikėjų, kurių mintis priprato prie vienos brangios idėjos, ir bet kuri kita nauja idėja jų pergyvenime jau priešinasi anai Įsigyvenusiai, Skaudus tai psichologinis reiškinys, nes jis neleidžia nei naują idėją prisiimti, nei surasti naujų formų bei priemonių senajai realizuoti. Tai intelektualinio sukalkėjimo graudus reiškinys. Jo pasitaiko jau daugely kitų gyvenimo sričių. Kito tipo atsiliepimas... rimtai argumentuotas. Už tų argumentų matyti asmuo, susiformavęs jau amerikinio gyvenimo įtakoje, linkęs matuoti daiktų ir idėjų vertę naudos ir patogumo matais. Kadangi kolonijos organizavimas reikalauja rizikos, energijos, pasiaukojimo, tai jis nepriimtinas, nes Amerikos gyvenimas patogesnis ir lengvesnis. Prieš šį argumentą blanksta kita vertė — galimybė kompaktiškiau išlaikyti lietuvybę kitai kartai". Žurnalas daro išvadą, kad šiai idėjai "lemta likti neįvykdytai. Ne dėl to, kad ji nebūtų tinkama lietuvybei ir neįvykdoma, bet greičiau dėl to, kad mes jai nesame tinkami: mumyse nebėra dvasios tų žmonių, kurie kūrė Ameriką".

Lietuvos okupanto  reakcija

Idėja įkurti lietuvių židinį Br. Hondūre nepraėjo nepastebėta Lietuvos okupanto. Kadangi ji siekia padėti lietuvybei išlaikyti, tai yra aišku, kad sovietiniam Lietuvos okupantui ji yra nepriimtina, ir jis griebėsi ją suniekinti bei atgrasyti nuo jos lietuvius. Tam tikslui pirmiausia buvo panaudotas Vilniaus radijo transliacijos užsienio lietuviams ir laikraštukas "Tėvynės Balsas", taip pat leidžiamas suklaidinti laisvuosiuose kraštuose gyvenantiems lietuviams. Pagaliau prieš šią idėją buvo pasisakyta ir okupuotos Lietuvos žmonių skaitomame žurnale "Švyturyje", Nr. 24 (1958), kur straipsnio "Kur turi gyventi lietuviai?" autorius A. Klevas, smarkiai išplūdęs prof. K. Pakštą, pareiškia tokį sovietinį troškimą: "Mes esame tikri, kad lietuvio darbo žmogaus, likimo vėtrų nublokšto į svetimus kraštus, nesužavės rimbu kvepiančios perkaršusio profesoriaus idėjos". (Žiūr.  "Naujienos",  1959.III.6).

Galimybės įkurti lietuvių židinį Br. Hondūre

Pagrindiniai reikalavimai lietuvių židiniui įkurti bet kuriame krašte yra tinkamos klimatinės bei ūkinės sąlygos ir perspektyvos gauti tautinę-kultūrinę autonomiją bei teritorinę savivaldą, kad įsikūrę lietuviai galėtų išlaikyti savo mokyklas ir turėti kitas būtinas sąlygas kurti savo tautinės kultūros vertybes.

Britų Honduras, kaip esąs tropinėje zonoje, gąsdina lietuvius savo klimatu. Tačiau pagal britų ir prof. K. Pakšto pravestus tyrinėjimus neatrodo, kad Br. Hondūre negalėtų gyventi lietuviai. Britų kolonijų ministerijos komisijos, 1934 metais tyrinėjusios Br. Hondūro sąlygas, apie jo klimatą taip sakoma: "Kolonija su 200 mylių pajūrio ir turinti žymių augštumų virš jūros lygio natūraliai pasižymi klimatinių sąlygų skirtingumu. Vidutinė temperatūra pajūry yra apie 80 laips. F ir svyruoja tarp 50 1. F ir 95 1. F. Temperatūra iki 100 1. F pasitaiko krašto vidury sausame sezone, tačiau naktys paprastai būna vėsios. Apskritai klimatas, kaip tropikinio krašto, atrodo esąs sveikas ir jokiu būdu nėra nemalonus, išskyrus rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, kada drėgnas oras yra kankinantis (trying). Mūsų kelionės metu per Great Southern Pine Ridge klimatas galėjo būti laikomas maloniu, lyginant su bet kuriuo kitu kraštu. Pajūry vėjai iš jūros pučia beveik ištisus metus, išskyrus naktis, kada paprastai pučia žemyno vėjai iš vakarų. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais stiprūs ir palyginti šalti vėjai iš šiaurės (vietoj vadinami "Šiauriniais") yra įprastas reiškinys. Po 1931 metų kolonija nebegali kaip anksčiau tvirtinti esanti saugi nuo uraganų, bet jie pasitaiko labai retai. Be to, sausros koloniją ištinka daug mažiau negu daugelį Jameikos vietų". (Žiūr. British Honduras, Financial and Economical Position, Report of the Commission Appointed by the Secretary of State for the Colonies, March, 1934, Presented by the Secretary of State for the Colonies to Parliament by Command of His Majesty, May 1934; 9-10 psl.).

Kita oficiali britų komisija, tyrinėjusi europiečių ir DP įkurdinimą Br. Hondūre 1948 metais, taip pat pripažino, kad jo klimatas daugeliu atžvilgiu yra geresnis, negu galima tikėtis tokioj geografinėj platumoj esančiame krašte, ir padarė išvadą, kad klimatas nesudaro jokių rimtų kliūčių Br. Hondūro pažangai pakelti. (Žiūr. Colonial Office, Report of the British Guiana and British Honduras Settlement Commission, Presented by the Secretary of State for the Colonies to Parliament by Command of His Majesty, Sept. 1948; 198-199 pp.).

Prof. K. Pakštas savo stebėjimus apie Br. Hondūro klimatą taip susumuoja: "Susidariau įspūdį, kad šio krašto šiltas klimatas sveikatai yra gal kiek geresnis už šaltuosius klimatus, nors per ilgą laiką žmogaus energija ir dinamizmą kai kam jis sumažina". ("Lietuvių Dienos", Nr. 8, 1958, 18 psl.).

Br. Hondūro ekonominės sąlygos taip pat yra britų ištirtos. Minėtame 1948 metų britų komisijos pranešime rašoma: "Taigi, apskritai imant, išvada yra tokia, kad europiečiai gyventojai gali nugalėti klimato sunkumus... tačiau neatrodo, kad jie kalėtų konkuruoti (su vietos gyventojais) šiandien ten esančiose sąlygose. Iš kitos pusės, šių dviejų kraštų (Br. Hoduro ir Br. Gvijanos) išvystymui moderniškais ir pažangiais metodais... bus reikalinga pagalba asmenų, turinčių specialų išsilavinimą, verslą bei techniškus sugebėjimus; tokių žmonių reikalingo skaičiaus negali duoti pati Karibų sritis. Ne tik kapitalas šiam išvystymui, bet ir didelė dalis žmonių užtikrinti tiksliam šio kapitalo panaudojimui turi būti surasti kitur. Tai ir sudaro sritį, kur ribotas ir rinktinis europiečių skaičius gali įsikurti; šių dviejų kraštų gamtinėse ir ekonominėse sąlygose nėra nieko, kas rodytų, kad tokio pobūdžio imigracija nepasisektų". (Žiūr. 1948 m. komisijos pranešimo 27 psl.).

Ta pati komisija, išnagrinėjusi europiečių įsikūrimo galimybes Br. Hondūro žemės ūky, pastebi: "Mes taip pat pareiškiame savo nuomonę, kad Cayo distriktas sudaro galimybių numatomoj pieno pramonėj įkurdinti išvietintų asmenų, ypač tuos iš jų, kurie turi patyrimo galvijų auginime savo pačių kraštuose. Šiame ruože yra ispaniškai kalbančių gyventojų, ir todėl žmonės iš Europos kraštų prie Viduržemio jūros gerai tiktų šioms sąlygoms". (300 psl.).

Kaip atrodo iš minėtų britų komisijų pranešimų ir dabartinės britų ūkio politikos Br. Hondūre, lengviausia lietuviams būtų įsikurti žemės ūkio srity, ypač pienininkystės ir mėsinin-kystės srity. Tam tinkamos žemės yra pakankamai; be to, britai turi Cayo srity įkūrę pavyzdinį ūkį, kuris gali padėti savo patarimais naujai besikuriantiems ūkininkams. Tačiau vietos ekonominės sąlygos yra tokios, kad vienam ūkiui ar mažesnei jų grupei būtų sunku išsilaikyti, nes, be gyvulių, jie turėtų rūpintis pagaminto pieno bei mėsos apdirbimu ir pardavimu. Tai sėkmingai galėtų atlikti tiktai didesnė galvijų ūkių grupė. Pagal 1948 metų britų komisijos apskaičiavimą, tokia grupė turėtų susidėti iš centrinio ūkio (300 akrų) ir 50 mažesnių ūkių po 50 akrų, laikančių po 20 karvių, kiek kiaulių ir paukščių. Ši grupė privalėtų turėti savo pieninę ir pieno konservavimo įmonę bei visą pagamintų produktų pardavimo aparatą. Tokios ūkių grupės įsteigimas, pagal 1948 metų britų komisijos apskaičiavimą, kaštuotų 624,000 dol. (125,000 dol. centriniam ūkiui ir po 10,000 dol. kiekvienam mažesniam ūkiui;  pastarąją  sumą  sudarytų:  žemė ir jos nuvalymas — 2,750 dol., namai ir tvartai — 3500 dol., padargai — 600 dol., galvijai  (20 karvių ir k.) — 2,000 dol. ir kitos išlaidos — 1150 dol.).

Įsikūrimas kitose Br. Hondūro ūkio šakose pareikalautų dar didesnių lėšų. Pvz. pagal minėtos komisijos apskaičiavimą, Br. Hondūro šiaurėje galima išplėsti cukraus pramonę, tačiau cukraus fabriko statybai ir plantacijoms užvesti reikėtų apie 15 milijonų dol. Toks fabrikas galėtų pagaminti 30,000 tonų cukraus per metus. Vienos savarankiškos kakavos plantacijos užvedimas kaštuotų apie pustrečio milijono dolerių. Tokia plantacija apimtų 3600 akrų ir pagamintų apie tūkstantį tonų kakavos. Bananų plantacijos (10,000 akrų) įkūrimas Toledo dis-trikte kaštuotų apie penkis milijonus dolerių.

Tačiau reikia pažymėti, kad cukraus ir pietų vaisių plantacijų produktams parduoti rinkos vietoje nėra, bet jų reikia surasti užsieny. Tuo tarpu pieno ir mėsos produktų Br. Hondūras įsiveža. Pvz. 1956 m. mėsos ir jos gaminių buvo įvežta už 356,370 dol., sviesto ir pieno — už 64,000 dol., ir kitų pieno gaminių už 860,381 dol. Taigi, pieno ir mėsos gaminiams  rinka  užtikrinta  vietoje.

Kultūrinė autonomija

Prof. K. Pakštas savo laiškuose "Drauge" (1958.VIII.21) rašo: "Iš pasikalbėjimų su gubernatorium aiškėja, kad Br. Hondūre lietuviai greit įsigytų kultūrinę autonomiją. Evoliuciniu metodu, jei jie sukurtų ryškesnę etninę sritį, jie galėtų siekti ir pasiekti teritorinės autonomijos, t.y. sukurtų savą mažą pusiau nepriklausomą valstybę. Tokios evoliucijos spartumas priklausytų nuo to, kaip gausiai toji lietuvių kolonija augtų ir stiprėtų". Kitaip tariant, lietuvių autonomijos klausimas priklausytų nuo to, koks lietuvių skaičius Br. Hondūre įsikurtų ir kokį žemės plotą jie užvaldytų.

Br. Hondūras yra retai apgyventas kraštas. Jo plotas yra 8866 mylios arba 22,050 kv. km., t.y., trečdalis Lietuvos. O gyventojų jis turi apie 85,000, arba 4 žmonės viename kv. km., t.y., 12 kartų rečiau negu Lietuvoje (Žiūr. K. Pakšto aštuntą laišką, "Draugas", 1958.VII.14). Apie trečdalis visų Br. Hondūro gyventojų gyvena jo sostinėj, Belizėj. Todėl, esant tokiam gyventojų retumui, Br. Hondūre nesunku įsigyti žemės dideliais plotais ir grupėje apsigyventi be svetimtaučių priemaišos. Tiktai klausimas, ar lietuviai turės pakankamai pinigų nupirkti didesniems plotams. O tai jau priklauso grynai nuo lietuvių.

Kitas klausimas, kuris taip pat grynai nuo lietuvių priklauso, yra, kiek atsirastų tokių lietuvių, kurie norės Br. Hondūre kurtis. O šis skaičius turi būti pakankamai didelis, kad pateisintų autonomijos davimą ar pačios kolonijos kūrimą. Keletai įsikūrusių šeimų būtų nerimta prašyti autonomijos; iš kitos pusės toks skaičius negalėtų turėti savo mokyklų ir kitų įstaigų, būtinų lietuvybės išlaikymui. Tokiu atveju nebūtų ir prasmės kurti lietuvių židinį Br. Hondūre.

Jei lietuviai surastų tiek žmonių ir sutelktų tiek kapitalo jiems įkurdinti Br. Hondūre, kiek turi jau ten beįsikurią menonitai (vokiečių religinė sekta), tai nėra abejonės, kad britai lietuviams suteiktų bent tokią autonomiją, kokią garantavo menonitams. Gi menonitų keliasi į Br. Hondūrą apie 5,000, ir jie sutartim su britais pasižadėjo Br. Hondūre investuoti virš vieno milijono dolerių (Br. Hondūro doleris lygus 70 JAV centų), apmokėti atsikraustymo išlaidas ir jokiu atveju netapti našta Br. Hondu-rui. Tuo tarpu jie jau yra Br. Hondūre nusipirkę 140,000 akrų žemės arba apie 570 kv. kilometrus — apie penkis lietuviškus valsčius, ir savo pastangomis statosi namus. Kol lietuviai neturės bent to, ką turi menonitai, sunku tikėti, kad būtų galima Br. Hondūre įkurti lietuvių židinį ar koloniją.

Įsikūrimas  priklauso  nuo pačių  lietuvių


Taigi, apskritai imant, lietuviai gali įsikurti Br. Hondūre, tačiau atsižvelgiant į ten esamas sąlygas ir lietuvių židinio kūrimo reikalavimus, yra aišku, kad lietuvių įsikūrimas Br. Hondūre bent pradžioje turi vykti organizuotai; tam tikslui yra reikalinga organizacija, kuri sutelktų reikalingą kapitalą (mažiausia pusę mil. dol.), ištirtų, kiek lietuvių yra linkę vykti į Br. Hondūrą (bent 5,000), susitartų su britais dėl lietuvių židinio tautinių bei kultūrinių teisių, ir sudarytų kūrimosi planą, kuris pirmiesiems pionieriams užtikrintų tinkamas gyvenimo bei tautinio reiškimosi sąlygas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai