Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
COMMENTATIONES BALTI CAE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kun. R. Krasauskas   

IV-V, 1956-57. Jahrbuch des Baltischen Forschungsinstituts. Bonn 1958,  334   psl. Kaina nepažymėta.
1953 metų pradžioje įsteigtas Vokietijoje Baltų Institutas apjungė tremtyje esančius trijų Pabaltijo tautų: estų, latvių ir lietuvių mokslininkus, tyrinėjančius tų kraštų istoriją, kalbą, literatūrą, meną bei kitas juos liečiančias problemas ir rengiančius tais klausimais mokslines studijas. Tyrinėjimo ir darbų rezultatams paskelbti institutas leidžia metraštį Commentationes Balticae, kurio nuo 1953 m. iki šiol išėjo jau 5 tomai. Juose sutelkta vertingos medžiagos. Visos trys Pabaltijo tautos yra davusios savo įnašą. Proporcingą metraščio skilčių dalį užima lietuvių autorių studijos. I-me tome randame du dr. Z. Ivinskio darbus: "Die Druckerei der Jesuiten in Vilnius und die ersten litauischen katholischen Buecher" (41 p.) ir "Kirchengesang in Litauen im XVI-XVII Jahrhundert" (39 p.). Il-me tome — prof. dr. A. Maceinos "Das Volkslied als Ausdruck der Volksseele" (41 p.) ir P. Rėklaičio "Die  gotische St. Annenkirche in Vilnius" (42 p.); III-me tome — kun. K. Senkaus "Die Formen der litauischen Volkslieder" (47 p.) ir dr J. Griniaus "Die Herkunft der litauischen Kreuze" (45 p.) Ir čia dar nekrologai prof. V. Krėvės-Mickevičiaus ir prof.  Vacl.  Biržiškos.

Paskutinis dvigubas — IV-V tomas turi iš viso 7 studijas, pranešimą apie 1956-57 metų Instituto veiklą ir dr. E. Fraenkelio pa-minėjimą-nekrologą. Tai pats - stambiausias (334 p.) "Commentationes Balticae" tomas. Pagal tautybę ir apimtį šio tomo moksliniai darbai sudaro tokią proporciją: estų dvi studijos su 164 p., latvių dvi — 63 p.,  lietuvių trys — 92 psl.

Estų ir latvių autorių darbai liečia Estiją, Latviją ir apskritai baltų tautas. Ilgiau nesustodami prie jų, paminėsime tik autorius ir temas, būtemt: Oskar Loorits (est.), "Eine altrussische Tradition bei den Liven und Letten" (53 p.), Mihkel Toomse (est.), "Palatalklusil im Wort- und Silbenlaut bei Georg Mueller" (111 p.), Benno Abers (lat.) "Zur paepstlichen Missionspolitik in Lettland und Estland zur Zeit Innocenz III" (18 p.) ir B. Jegers (latv.) "Baltische Etymologien"  (45 p.).
Ypatingo dėmesio vertos IV-V tomo lituanistinės studijos. Autoriai —nagrinėjamų klausimų specialistai—duoda tris skirtingomis problemomis darbus iš mums artimo XIX-XX amžiaus Lietuvos gyvenimo.

1. Dr. K. J. Čeginskas savo darbu "Die Polonisierung des litauischen Adels im 19. Jahrhundert" prezen-tuojasi kaip brandus mokslo darbininkas. Nežiūrint, kad pasiimta svarstyti problema yra daugiaurio-pa ir komplikuota, jis sugebėjo ją originaliai iškelti ir visai nauju būdu palukštenti. Pastebėjęs, kad norint gerai suprasti Lietuvos bajorijos lenkėjimą ir lenkavimą, reikia atsižvelgti į penkių šimtmečių istorinį palikimą būnant abiems tautoms bendruose valstybės rėmuose, į naują lietuvių tautinės sąmonės pabudimą ir į istorinių lietuvių-lenkų santykių visumą, kokia ji buvo susikristalizavusi XIX amžiaus bėgyje. Autorius lenkėjime įžvelgia dvejopą paradoksišką procesą: artėjimą, o kartu ir tolėjimą, apsireiškiantį čia susiliedinimu lietuviškos ir lenkiškos sąmonės, čia žingsnis po žingsnio viena nuo kitos atitolimu. Su lenkėjimu neatskiriamai ėjęs ir lietuviškasis separatizmas, kuris tam tikru būdu ir saiku lėmęs ir sąjunginės valstybės žlugimą.

Įdomiai panagrinėta bajoro tipas, nešiojęs savyje lietuvišką sąmonę su lenkiškumo etikete. Tokio bajoro vidų gerai išreiškė posakis: "gente lituanus, natione polonus". Politinėj tarptautinėj plotmėj jis naudojo lenko vardą, o reikaluose ir santykiuose Lenkijos atžvilgiu pabrėždavo savo lietuviškumą. Tokia lietuviškai lenkiška ideologija ypač charakteringa XIX amžiaus Lietuvos bajorams. Būdingi jų pasisakymai išryškina  dvilypį   jų   idėjų  pasaulį.

Pasvarstęs lietuvių separatizmo XIX a. bėgyje tendencijas, autorius prieina prie priešlenkiško lietuvių nusistatymo apraiškų, šalia didėjančio lenkams antagonizmo istorinių, socialinių bei politinių priežasčių, iškelia kitas, labai subtilias, bet reikšmingas, kaip antai: rehabilitavimą lietuvių kalbos, kurią lenkai laikė nekultivuota ir nepanaudojama literatūrai, aktyvumą Lietuvos istorijos rašymo srityje, iškeliant Lietuvos vyrus ir nustumiant į šešėlį lenkų. Ee to, valstiečių— ūkininkų emancipacija ir iškilimas, naujas intelektualinio elito prieauglis (aušrininkai, varpininkai) bei aktyvūs jo  visuomeniniame-kultūriniame gyvenime pasireiškimas stipriai sklaidė lietuviškos-lenkiškos ideologijos atstovus, silpnino jų reikšmę ir vis labiau tolino lietuvius nuo lenkų. Tačiau mūsų bajorija ne tik praeityje buvo pastatyta prieš šią dilemą. Baigdamas autorius primena iš mūsų laikų atvejį brolių Narutavičių, kai vienas tapo Lenkijos prezidentu, kitas 1918.11.16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Studija parašyta kruopščiai ir su įprastu autoriui giliu įžvalgumu, dėstymo nuoseklumu, panaudojant atitinkamus šaltinius ir literatūrą. Linkėtina, kad autorius imtųsi šią problemą tirti visoj jos platumoj, kaip laiko, taip įvairių aspektų atžvilgiu. Būtų labai pageidautinas šiuo klausimu išsamus veikalas.

2. Dr. V. Literskis savo studijoj "Der Memeler Hafen unter litauischer Verwaltung", apimančioj 25 psl., duoda vertingos medžiagos apie Klaipėdos uostą. Pateikęs žinių apie jo geografinę padėtį, dydį, gylį, tinkamumą mažesniems ir didesniems laivams, techniškus į-rengimus, autorius plačiau paanalizuoja, kokie faktoriai paveikė Klaipėdos uosto prekybinio judėjimo pagyvėjimą, perėmus jį Lietuvos valdžiai. Prijungus Klaipėdos uostą prie Lietuvos. dešimteriopai padidėjęs uosto užnugaris. Tai labai teigiamai atsiliepė į eksporto ir importo suintensyvėjimą, žymiai pakilęs laivų įplaukimas vertė praplėsti uosto baseiną, pagilinti prieplauką, pailginti krantinę, o maždaug tuo laiku pastatyta Kretingos-Telšių geležinkelio linija patogiau sujungė su uostu, atidarydama jam visą šiaurinės Lietuvos rinką. Ir Telšių-Šiau-lių-Mažeikių trikampis, iki šiol daugiausia naudojęsis Liepojos uostu, dabar savo įvežimą ir išvežimą pakreipė Klaipėdos link. Buvo numatyta ištiesti naujas geležinkelio linijas: Kazlų Rūda-Šakiai-Jur-barkas-Pagėgiai ir Kėdainiai-Rasei-niai-Klaipėda, kuriomis būtų laimėta Klaipėdos uostui plati erdvė, iki tol aptarnaujama Karaliaučiaus.

Klaipėda buvo importo uostas, kur įvežimas du-tris kartus viršijo išvežimą. Per Klaipėdos uostą daugiausia importavo savo žaliavą arba gaminius šie kraštai: Anglija, Vokietija, Rusija, Švedija, Belgija, Danija,   Suomija   ir   Olandija.
Studija neilga, bet kondensuota. Gale pridėtos 11 statistinių lentelių. Jos akivaizdžiai parodo uosto veiklos išsivystymą, šis darbas yra svarbus įnašas į Lietuvos ūkio, res-pektyviai prekybos mokslo sritį.
3. Trečia lituanistinė studija IV-V "Commentationes Balticae" tome yra prof. K. Pakšto darbas: "Earliest Statistics of Nationalities and Religions in the Territories of Old Lithuania 1861".

Ar ne paradoksiškai skamba: "Anksčiausios statistikos...", kai tuo tarpu jos yra labai vėlyvos, tik iš XIX amžiaus antros pusės. Pavėlavimas yra būdingas faktas mūsų istoriniame kelyje. Pavėluota sukurti valstybę, priimti krikščionybę, pavėluota su lietuvišku raštu, spausdinta lietuviška knyga, ir taip daug kur pavėluota. Labiausiai gi gal pavėluota su statistikomis. Prof. K. Pakštas yra teisingas taip įvardindamas studiją, nes iš tikro tai yra pirmoji tos rūšies statistika. Deja, ankstesnės neturime.

Autorius savo studijos pagrin-dan deda M. Lebedkino sudarytą Rusijos "Vakarų provincijos" (kuriai priklausė Kauno, Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mohilevo, Volui-nės, Kievo ir Podolės gubernijos) gyventojų statistiką pagal tautybę ir tikybą. M. Lebedkinas, Rusijos Centralinio Statistikos Komiteto pavestas, atliko darbą gal jau 1860 m., o 1861 m. rezultatus paskelbė Peterburge leidžiamame geografiniame žurnale. Šią Lebedkino statistiką jau buvo užtikęs kun. M. Krupavičius ir, panaudodamas jos davinius, parašė ir išspausdino 1920 m. Kauno "Laisvėje" straipsnių. Taip pat ją žinojo ir panaudojo P. Klimas savo knygoj "Mūsų kovos dėl Vilniaus" (1923). Bet tai buvo tik daliniai tų statistinių duomenų atskleidimai.

Prof. K. Pakštas išnagrinėjo ją visą pagrindinai ir kritiškai. Jis papildė trūkumus iš savo turtingo žinių bagažo, o taip pat kitų autorių dalinėmis statistikomis patikslino abejotinus teigimus, visą medžiagą suėmė į aiškią ir sistemingą schemą ir praturtino gausiais paaiškinimais, pastabomis bei išvedžiojimais. Tuo būdu jis davė mums plačią, turtingą, brangią medžiagą, ir moksliškai rimtą studiją. Joje randame ir visos senosios Lietuvos (1569-1772 m. ribos) teritorijos ploto ir gyventojų skaičius, gyv. tankumo ir augimo procentus ir etnografinės Lietuvos įvairiopus statistinius duomenis, o taip pat visos teritorijos paskirstymą tautinėmis zonomis ir tų zonų gyventojų skaičius apskritai ir atskiromis gubernijomis, apskritimis, su apskaičiuotais procentais pagal tautybę ir tikybą.

Prof. K. Pakštas D. L. Kunigaikštijos geografinėje erdvėje jaučiasi kaip savo kieme. Jis pažįsta ją iki smulkmenų. Už tai jo sprendimai drąsūs, daromi paskirstymai tikslūs ir logiški, apibendrinimai ir išvados charakteringos. Ši studija yra mūsų produktingojo mokslininko darbų vienas deimančiukų. Ji labai pasitarnaus istorikams, geografams, etnografams bei kalbininkams.

Reikia pažymėti, kad Baltų Institutas taip yra sutvarkęs savo metraščio "Commentationes Balticae" leidimą, jog šalia tomo atmuša dar ir studijų atspaudas, taip sudarydamas palankias sąlygas įsigyti atskiras studijas ir tiems, kurie nenori pirkti viso tomo.
Kun. R. Krasauskas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai