Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš spausdinamos naujos poezijos knygos Mėlynas sniegas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   
VANDENYS

Dykumų smėlyj atsiveria žemės akis — mėlyna oazė.
Girių glūdžioj gūdumoj ima juoktis upokšnis.
Pro   kietą   klintį   prasimuša   karšto   šaltinio strūklė.
Naktį kalniečių sodybose tykiai čiurlena fontanai.
Permatomi   kaip   stiklas   blyškioj   mėnesienoj fiordai.
Pilkų  vandenynų paviršiuje  mirga žvaigždėta migla.
Drumzliną džiunglių žolę neša atogrąžų potvyniai.
Srūva Azijos tyrais iš nuovargio mirštančios upės.
Putodami puola Alpių kriokliai į slėnius žalius.

Lietūs ir liūtys. Ledai ir mėlynas žemės sniegas.
Žveją nuolat masina slaptinga gili sietuva: vanduo.
Neramų jūreivį vilioja nežinomi toliai: banga.

UGNYS

Pirmąjį žaibą tau dovanojo dievai Eladoj .. .
Tu mokėjai laikyti smėlį, gėlę ir irklą.
Jauną ugnį. Tavo ranka išbraižė akmenio sienoj
strėlę, medžiotoją, žvėrį. Iš mirusio medžio
šokančią liepsną. Per nugalėtą naktį ir vandenį
lenktą valtį plukdei, Prometėjau, broli, namo.
Kedrų giria, nepažinusi gaisro, dainavo tau.
Stiklas, dar neatskirtas nuo motinos savo smilties,
glostė  tau  pėdas.  Krematoriumuose  nedeginti kaulai,

tyro vandens plaunami, gulėjo balti ant kranto.
Vėjai ir vandenys dar tebebuvo kraujo broliai.
Tu jiems atvežei keistą, laukinę seserį.
Pavadink ją vardu ir palik. Mūsų rankos nemoka
laikyti nei irklo, nei smėlio, nei žiedo. Nieko
nemyli mūsų delnai: nei bangos, nei jaunos ugnies.
Dega mūsų nelaimių laužai vandenų ir naktų pakraštyj.
Naktys auga ir potvyniai užpila liepsną .
Sudegino lengvą luotą dievai Eladoj.

TĖVIŠKĖ

Prietemoj tylios moterys stovi prie atviro lango:
dengia pečius palaidi peleniniai plaukai.
Jievų medžiai žydi ir žiūri į žydrą vandenį.
Teka garuodama tėviškės upė lėta Vaidmena.

Tokia vėsi molinė asla pavargusioms kojoms.
Pro lygų žiogų čirenimą prunkščia arkliai,
panėrę snukius į tamsią ir tykią srovę.
Dėdė niūniuoja dainą apie jievą jievužę.

Glosto gera ir gaivi migla mano veidą.
Medžių melsvi siluetai grimzta į naktį.
Pilkos moterys stovi ir tyli prie lango.
Atsidūsėdami aidi už girių varpai.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai