Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. K. R. Jurgėla   

Alfred Erich Senn— THE EMERGENCE OF MODERN LITHUANIA.
Columbia U. Press, New York 1959 (Russian Institute Studies), XIV-272. $3.
Viršelio atlapuose aiškinama, kad "šios amerikiečiams mažai žinomos nedidelės Pabaltijo šalies iškilimas nepriklausoma valstybe atspindi du svarbius moderniąją istoriją dominančius dalykus: nacionalizmo augimą ir Rytinės Europos politinį susigrupavimą" (panaudota "alliance"—gal   vieton   alignment).
Autorius įvade, pažymi kad Lietuva "kaip tautinė valstybė iškilo iš sąmyšio, kuris sekė Rusijos imperijos sugriuvimą 1917 m.", ir kad "ši studija mėgina nupasakoti, kaip Lietuva tapo valstybe."

Studijos schemą vaizduoja turinio padalinimas į skirsnius: I. "Lietuviško nacionalizmo išsivystymas; II. "Nuolatinė ir Tvirta Sąjunga," 1917 rugsėjis 1918 lapkritys; III. "Mums Nereikia Stambios Kariuomenės", 1918 lapkr.-1919 sausis; IV. "Stovimos Vietos Užpakaly Prie Sienos", 1919 sausis — balandis; V. "Su Savo Sostine Vilniuje", 1919 balandis—birželis; VI. "Didesnioji Konferencijos Politika," 1919 birželis—rugpjūtis; VII. "Sovietinis žaltys", 1919 rugp.—spalis; VIII. "šauni Izoliacija", 1919 spalis—1920 sausis; IX. "Nepriklausoma Lietuvos Valstybė", 1920 sausis—gegužis; X. Lietuva kaip Tautinė Valstybė. Galop — Chronologija; 1917-1920 Lietuvos nacionalistinės ir komunistinės vyriausybių asmenine sudėtis; 19 psl. Bibliografijos Indeksas, 2 žemėlapiai.

Skirsnių pavadinimai, imti iš paskirų pasisakymų ir šabloninių šūkių, veikalo pirmieji ir paskutinieji žodžiai—rodo pastangas mokslinius metodus panaudoti eilinio skaitytojo smalsumui sužadinti ir surasti įvykių skiriamuosius etapus. Pasirinkimas pagrįstas grynai įvykiais pačiame krašte. Manding, reikėjo atžymėti, kad Lietuva pasidarė "tarptautiniu klausimu" 1918 m. kovo mėnesį (tam duomenys surinkti mano disertacijoje apie "Valstybinių Santykių Užmezgimą   tarp   Lietuvos   ir   J.A.V."

Autorius nurodo, kad jo studijoms—ir matyt, disertaciją rašant— vadovavo (rusiškų reikalų institute) prof. Philip E. Mosely. Dėkojama profesoriams Oskarui Haleckiui, Chas. E. Seymour (abudu labai autoritetingi istorikai) ir Otakar Odlozili-kui, Witoldui Sworakowskiui ir prof. Alfredui Senn. Iš lietuvių talką teikę profesoriai Mykolas Biržiška ir Juozas Kaminskas, dr. Julius J. Bielskis, (gen.) konsulas Jonas Budrys, Anicetas Simutis, dr. Vincas Maciūnas ir dr. Kostas Ostrauskas. Naudotasi bibliotekų ir archyvų šaltiniais Amerikoje, Londone, Paryžiuje ir Varšuveje. Dėkojama ir "Lietuvių Dienų" žurnalui. Bibliografijos net 19 psl., bet tik nežymi dalis panaudota išnašose.

Pirmieji veikalo žodžiai: "Kai laikrodžiai Vilniuje išmušė vidunaktį 1918 m. lapkr. 2 d., Lietuvos Taryba baigė trečiąjį ir paskutinį Lietuvos Laikinosios Konstitucijos skaitymą." Taryba, "laikinoji Lietuvos valdžią, savo pretenzijas į suverenumą pagrindė nepriklausomybės paskelbimu, kurį ji išleido 1917 m. gruodžio 11d., ir Vokietijos vyraiusybės suteiktu tos deklaracijos pripažinimu 1918 m. kovo 23 d." Taip    esą, pagal Jurgio šaulio archyve turimas "mimeogra-fuotas stenogramas", lietuvių konferencijoje Lozanoje 1918 m. rugsėjo 9 d. pareiškė Smetona (be vardo ir be titulo). Tarybos mandatas betgi nebuvęs bendrai pripažįstamas, iš dalies dėl jos pobūdžio (p. 1). Tarybos nariai sekė "tradicinį lietuvių kursą" rytinės Europos politinių ir tautinių  konfliktų sūkuriuose   (p.2).

Veikalą baigdamas, autorius išveda, kad Lietuvos atsisteigimas buvo (1) rusų revoliucijų atžala, (2) pirmojo pasaulinio karo šalutinis produktas, (3) 20-jo amžiaus demokra-tybės ir tautinio apsisprendimo Zeitgeist (laiko dvasios) atspindys, ir (4) tautinio sąjūdžio kulminacija (221). Tautinė Lietuvos valstybė 1918-1920 m. laikotarpy "iš 22 vyrų be aiškaus autoriteto išsivystė į tvarkingai sudarytą ir išrinktą vyriausybę" (222). Kitur Tarybos narių priskaitoma 20. Vilniuje šeimininkavę komunistai gyventojus nuo savęs atstūmė daugiausia dėl savo žemės ūkio politikos, ir "kai vokiečių—lietuvių pajėgos ir lenkų armija ėmėsi ofensyvos vėlai 1919 m. žiemą, komunistai nepajėgė prieš juos atsilaikyti" (222). Neįstengė ginklo jėga išlaikyti Lietuvos ir "kitų vakarinio pasienio sričių", bolševikai stengėsi diplomatinėmis priemonėmis suskaldyti opoziciją ir pasiūlė taikos derybas. Bolševikų pasisekimas Lenkijoje 1920 m. būtų Lietuvai atnešęs Gruzijos likimą, tačiau "Vyslos stebuklas ratifikavo Maskvos sutartį, nors tuo pačiu metu radikaliai perrašė teritorinį sutvarkymą" (222).

Susumavęs lenkų nusistatymų skirtumus Lietuvos atžvilgiu, vokiečių ir Santarvės politikos raidą ir rusų bolševikų žaidimus, autorius pažymi, kad bolševikinis režimas Vilniuje "galėjo ir nesubyrėti, jei nebūtų prieš jį pajudėję lenkai ir lietuvių-vokiečių daliniai, betgi yra beveik tikra, kad jis negalėjo laikytis be pagalbos iš Maskvos." Taigi, esą, "intervencija iš lauko" reiškėsi abiejose pusėse, tiktai intervencija iš Maskvos atėjo pirma. Maža šalis negalėjo atsikelti be pagalbos iš svetur, ypač kai trys stambūs kaimynai turėjo savo užmačių del Lietuvos ateities. "Rusijos sugriuvimas, Vokietijos pralaimėjimas ir Lenkijos su-veržymas iš Santarvės pusės buvo esminiai veiksniai Lietuvos gimimui. Betgi nereikia nepastebėti, nei perdėti pačių lietuvių įnašo". Lietuviai esą linkę numažinti svetimos pagalbos svorį, kadangi nei viena didžioji valstybė "nerėmė tiesiogiai lietuvių reikalavimų kaip tokių" (229).

Lietuviai nemėginę smurtu dominuoti gudams ir žydams, ir nuolaidomis laimėjo jų savanorišką pritarimą. "Lenkai buvo vienintelė tautybė, su kuria lietuviai negalėjo pasiekti tiesioginio susitarimo." Galutinėje išvadoje, "lemiamu veiksniu buvo...1918-20 m. rytinėje Europoje vykusi titaniška galybių kova". Lietuviai nebūtų pajėgę atsilaikyti be pašalinės pagalbos, tačiau valstybės įsteigimas priskirtinas užsieno intervencijai, tik padarius rezervaciją, kad "jeigu Lietuva būtų kritusi 1919 m., tasai kritimas irgi didžiąja dalimi būtų įvykęs dėl "užsienio intervencijos"... Kaip Voldemaras patyrė 1918 m., Lietuvos likimas nebuvo tik Dapras'a vidaus problema." (231-2). Tai paskutiniai veikalo žodžiai.

Bibliografijoje galima pasigesti kai kurių reikšmingų veikalų svetimomis kalbomis. Autoriui būtų pravertusi Dr. Stanley W. Page disertacija (Harvarde) apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos susidarymą tame pačiame 1917-1920 m. laikotarpyje.

Autoriaus savarankiškas samprotavimas išvystytas paskutiniame skirsnyje, ir todėl teko plačiau ties juo apsistoti. Mokslinė metodika išlaikyta visame veikale ir atpasakojimas atrodo apsčiai dokumentuotas. Įsigilinus ir patikrinus nurodytus šaltinius, pastebima ir nepagrįstų dalykų. Įtikinamumas nukenčia daugiausia dėl propagandinių leidinių dėstymo lygiomis su rimtais šaltiniais, dėl svetimos spaudos nurodymo šaltiniais tais atvejais, kai yra išleisti oficialūs dokumentų rinkiniai ir archyvinė medžiaga; dėl Mykolo Sleževičiaus per dažno vertinimo augščiau kitų. Vietomis prasiveržia jaunatviški per griežti teigimai, o bendrai imant—bent aš pasigendu iš autoriaus pusės meilės ir pagarbos nagrinėjamam reikalui. Pvz. autorius pažymi lietuvių rodomą "stiprų tautinės vienybės jausmą, siekiant savo politinius kivirčus laikyti grynai šeimyniniu reikalu. Netgi dabar, po veik 40 metų, labai mažai apie vidujines politines varžybas už valdžią yra atskleista svetimomis kalbomis... Gabrys buvo gal vienintelis lietuvis nacionalistas, kuris buvo tarptautinėj plotmėj žinomas prieš 1919m. ir yra reikšminga, kad jisai buvo vienintelis, skelbęs savo nusiskundimus vakarietiška kalba" (230). Na, dabar jau nebeliks pagrindo tokia stoka nusiskųsti.

Nemažinant—ir neperdedant—veikalo vertės, tenka atkreipti dėmesį į pastebėtus abejotinus teigimus ir netikslumus. Veikalo apie Lietuvą pasirodymas svetima kalba yra pakankamai rimtas ir retas reiškinys, kad nekreipus "mikroskopinio dėmesio" į jo turinį: autoriaus pasėtą sėklą ne jam teks ravėti ir studijoms jo veikalą naudojančius įspėti...

Aptardamas lietuviškojo nacionalizmo raidą prieš 1917 m., A. Senn teigia, kad Muravjovo ir jo suk-cesorių režimas "netiesiogiai pagelbėjo tautiniam sąjūdžiui per savo politiką, kuri drąsino lietuvius atsiskirti nuo visa ko, kas lenkiška" (p.5 "Rusų vyriausybės" vykdomas katalikų religijos persekiojimas "sujungė kunigus su liberalais ir netgi su an-tiklerikališkais radikalais opozicijai prieš caristinį režimą" (8-9). Manding, pačių rusų valdymosi forma nedarė skirtumo kovoje už žmogaus ir tautos teises.

"Po 1905 m.... vietiniai rusų pareigūnai žymiai daugiau simpatizavo lietuvių aspiracijoms, rasdami jas kaskart naudingesnėmis prieš lenkus, ir jie padarė ypatingų pastangų parūpinti lietuviams darbų Vilniaus ir Kauno gubernijose.... Nepaisant to atolydžio, lietuviai gyvai dalyvavo 1905 m. revoliucijoje Rusijoje. Jie užsiėmė plačiai paplitusiomis riaušėmis, tiek politiniais ir ekonominais sumetimais, kaip ir vien dėl patriukšmavimo (and just for the sake of rioting) kurstant vadinamiesiems giltininkams (death gangs)" (9). Tokiam aiškinimui pagrįsti nurodoma Roemerio "Litwa".

Partijų užuomazgą aprašant, socialdemokratai vadinami internacionalistais su stipria nacionalistinių sentimentų priemaiša, o liaudininkai tebuvę "rusų narodnikų lietuviškoji versija" (12). "Bendrai imant, po 1905 m. lig pirmojo pasaulinio karo prasiveržimo, lietuviai laikėsi bendradarbiavimo su Rusijos vyriausybe" (13). Po to seka Antanas Smetona (jau su vardu), pasisakymas prieš smurto veiksmus ir už kultūrine veiklą, ir Pogodino 1909 m. pareikšta nuomonė, kad rusai galėtų "po savo sparnu priglausti" tautinį lietuvių sąjūdį, tik atmesdami rusifikaciją, "kuri tikrumoje padėjo skatinti separatistinius sentimentus". Dr. A. Senn prideda: "šiame vertinime esama daug tiesos".  (13).

Eidamas prie Maž. Lietuvos klausimo, autorius pažymi, kad nors lietuviai teigia, jog lietuviai Rytprūsiuose gyvenę dar prieš Ordino įsigalėjimą ten, "tačiau esama įrodymų, jog lietuvių sodybos ten išaugo tiktai po 1422 m., dėl riterių vestos kolonizacijos politikos, kviečiant naujakurius iš Lietuvos" (14). šaltiniais autorius nurodo nacių Gertrūdą Mor-tensen ir Lenkijoje gyvenusį Lietuvos emigrantą Wielhorskj.

Nesiskaitydamas su ano meto istoriniais duomenimis ir be tikro pagrindo Vilniaus kanceliarijos "jezyk ruski" gretindamas su baltgudžių kalba, autorius pažymi, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, nors jos vadai buvo lietuviškai kalbėję lietuviai, turėjo slavišką gyventojų didžiumą ir netgi savo oficialia kalba naudojo slavišką kalbą, giminingą baltgudiš-kai" (17). Priminęs vėlybesnį lenkų kalbos ir kultūros paplitimą, dr. A. Senn "istorinį" lietuvių argumentą regi esant silpną. Jisai cituoja Ko-larzo "Myth and Realities" nuomonę: "Tuo būdu, esama ne vienos ar dviejų, bet keturių Lietuvos istorijos interpretacijų—lenkiškos, lietuviškos, baltgudiškos ir didžiarusiškos, kurių visos keturios gali būti panaudojamos pretenzijoms pareikšti šiandien" (17). Tokį teigimą reikėtų gana žymiai aptvarstyti rezervais dėl DLK istorijos laikotarpių ir dėl kitų trijų tautybių vaidmens ar pretenzijų į tam tikras DLK teritorijų vietas. Pvz., ar gali kitos tautybės pretenduoti į pagoniškos Lietuvos istoriją? ar gali didžiarusiai pretenduoti turėję vaidmenį Lietuvos vidaus reikaluose prieš 18-jo amžiaus įvykius? ir tt.

Karui prasidėjus, Rusijos kariuomenės vadas pažadėjo Lenkijai autonomiją. Dr. A. Senn rašo, kad "lietuviai šį mostą stebėjo su įtarimu, bijodami 1772 m. sienų atstatymo" (20). Šaltinis nenurodomas kaip ir tokios "baimės" apimtis. Regis, 1772 m. sienos buvo ir rytuose su Rusija, ir savitarpy tarp Lenkijos ir DLK.

Vokiečių okupacinės politikos motyvai "neabejotinai buvo labiau an-tilenkiški, nei prolietuviški" (21). šaltiniai: Colliander knyga ir "New York Times" 1916.8.13. Patikrinus K. V. Baltramaičio "Lithuanian Affairs" New York Times skiltyse indeksą— ta data užtinkame: "Karas nusiaubė Lietuvą 6 kartus; tyrinėtojai iš J.V. pasakoja apie jų užtiktą skurdą krašte; vokiečiai atstato Kauną; gubernatoriaus Izenburgo planas a-neksuoti provinciją į Lenkiją sukelia smarkų protestą. (Kun. dr. M. Bartuchkos ir dr. J. J. Bielskio pranešimas)". Kažkas čia nesiderina. Tačiau dr. A. Senn tęsia:
"Bendrai, vokiečiai favorizavo lietuvius, nors vokiečių rateliuose buvo kiek abejojimų (misgivings) dėl šios politikos realizmo po to, kai 1916 m. gyventojų surašymas parodė žymiai stambesnį   lenkiškąjį   elementą,   nei ligi tol buvo tikima esant Lietuvoje" (21). Išnašoj autorius prideda gen. Hoffmanno pastabą, kad lietuviai tiek pajėgia valdyas, "kiek mano dukryte Ilzė save mokslinti". Autorius nemini tilžiečio komendanto Poni atsišaukimo, užėmus Vilnių. Atsišaukime Vilnius buvo vadinamas "Lenkijos vainiko perlu". Autorius nemini ir to, kad Lietuvos provincijoje vokiškai okupacijai atstovavo lenkiškai kalbą poznaniečiai— nors pastarąjį faktą dr. A. Senn kiek vėliau, 43 psl., pamini kaip "lietuvių teigimą".

Rašydamas apie Tarybos sudarymą, autorius josios pirmininką Ant. Smetoną apibūdina kaip gerai žinomą publicistą, nusimanantį problemose ir uždavinių planavime, bet visuomet dvejojantį "būti savimi". Tęsdamas pasakojimą apie šį 1917 m. rudens įvykį, dr. A. Senn prideda:
"Jau buvo pasakojama, kad jį dominavo jo žmona, inteligentiška ir ambicinga moteris" (26). Išnašoj— šaltiniu nurodomas 1919 m. vasaros "Rigaer Zeitung".

Tarybos pastangos ir Vasario 16 akto gimimas nesusilaukė tikslaus nušvietimo. Kartojamos bolševikų pasakos apie pastangas 1918 m. pavasarį sukurti lietuviškus raudonuosius dalinius ir apie tariamąsias bolševikų "konferencijas" vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1918 m. liepos— spalio laikotarpy (34-35), ir minimas Uracho kildinimas iš karaliaus Mindaugo (37).

Aptardamas 1918 m. rugsėjo konferenciją Lozanoje, autorius vėl nurodo Smetoną teigus, kad Tarybos pretenzijos į suverenumą bazuoja-mos 1917 m. gruodžio 11 aktu ir Vokietijos suteiktu pripažinimu (38). Savo vardu dr. A. Senn išvedžioja, kad "Tarybos atsisakymas pripažinti sau lygų organą Vakaruose arba save įjungti į didesnę tarybą su centru Vakaruose rimtai laikytinas (might well be considered) stambesne politikos klaida, atsižvelgiant į reputaciją, kurios-pagrįstai ar ne- ji įsigijo tarp tų Santarvės autoritetų, kurie pastebėjo jos egzistenciją" (39). Karinės okupacijos valdomam krašte toksai su priešu susisaistymo mostas vargiai būtų įmanomas.

Jau nusikelęs į 1919 m. sausio konferenciją Kaune, dr. A. Senn grįžta prie Uracho išrinkimo atšaukimo ir pastangų sukurti kabinetą. Čia pat, užuot aprašęs lietuvių pastangas krašte, autorius griebiasi plačiau dėstyti tikras ir fiktyvias bolševikų pastangas rusų okupuotoje krašto dalyje, netgi pasaką apie Lietuvos ir Baltgudijos kompartijos "pirmąją konferenciją" Vilniuje 1918 m. spalių 1-3 dd., kurioje dalyvavę "34 delegatai, atstovavę. 60 celių ir 800 narių" (42). šaltinis: Kapsuko 1929 m. veikalas, o išnašoj pastebima, kad "šiuo metu" (taigi 1918 m. spalio m.) atskira organizacija Baltgudijai nebuvo planuojama. Pastarajam teigimui pagrįsti šaltinis yra 1919 m. vasario 4d. "Pravdos" žinia apie Baltgudijos Sovietų Kongreso rezoliuciją. Norisi pastebėti, jog kapsukiados klausimo ekspertas J. Vlks š.m. rgp. 26 d. "Keleivyje" cituoja 1922 m. Komu-naro" Nr. 2, kad 1918-1919 m. komunistų ir jų simpatikų Lietuvoje buvo nedaugiau kaip 700 asmenų.

Dr. A. Senn pažymi, kad Taryba ateities pastangose sukurti valdžią ir "grumtynėse už Lietuvą tegalėjo tikėtis vieno rėmėjo—Vokietijos." Ludendorffo pastangos Lietuvą turėti "kliente valstybe" rėmėsi stipria armija. Kariuomenei subyrėjus Vakaruose, Vokietijos vyriausybei teko persvarstyti savo poziciją Lietuvoje. "Ar bebuvo verta toliau remti Tarybą?" Nepaisant įvairių abejonių, apsispręsta remti. 1919 m. vasario 14 Vokietijos įgaliotinis Zim-merle įspėjo Berlyną: "Nėra reikalo plačiau kalbėti apie pavojų. Vokietijos ateičiai, jei susidarytų Lietuvos unija su Lenkija. Juo labiau reikia remti antilenkiškas nacionalistines lietuvių pastangas ir padėti kiek galima, nors ir neakivaizdžiai, lietuviams sukurti savo valstybę" (45). Tačiau 1919 m. vasarą Zimmerle, savo atsiskaitoma jam memorandume apie veiklą Lietuvoje nuo 1918 m. lapkr. iki 1919 m. birž. vokiečių nutarimą 1917. remti nepriklausomą Lietuvą vadino "politiškai nelaimingu žingsniu" (46). Zimmerlės raportų atskleidimas nusipelno dr. A. Sennui dėkingumo. Tik tokios medžiagos dėjimas II skirsnyje, kuris turėjo būti įvadas į seniai lauktas progas lietuviams patiems pasireikšti ir sukurti valdžią, t.y. 1919 m. lapkričio mėn., savotiškai "nudažo" tas pastangas—kurioms iš anksto užbėgama už akių.

Taigi, jau po to skaitome, kad 1918.11.14 Tarybos posėdyje "Smetona pripažino, jog praraja (gulf) skyrė Tarybą nuo žmonių, betgi jisai teigė, kad atsiskyrimas įvyko dėl vokiškos okupacijos ir dabar dalykai eisią daug geriau" (48). šaltinis: M. Yčo straipsnis "Pirmojo Dešimtmečio" leidiny, p. 87. Tačiau Yčas citavo štai kokius žodžius; "Būdama visą laiką atkirsta nuo visuomenės ir neturėdama jokių tiesioginių (mano pabraukta. KRJ) ryšių su ja, negaudama laisvės žodžio spaudoje..."
Autorius pažymi nerangumą organizuojant valdžią ir kariuomenę ir pastebi: "Kai revoliucionieriai pradėjo ofensyvą, jie nesutiko jokio pasipriešinimo iš Tarybos ir jos šalininkų puses"  (51). Šaltiniu nurodomas Nevako veikalas, be tiesioginės citatos. Lietuviai su viltimi laukė A-merikos paramos, "tačiau amerikiečiams ekspertams, kuriems buvo pavesta taikos projektą paruošti, Lietuvos problema buvo arba Lenkijos problemos arba Rusijos klausimo dalimi, be jokios savitos vertės" (57). Čia autorius nurodo vieną 1919 m. sausio 21 d. šaltinį. Mano disertacijoj, kurią dr. A. Senn tuo klausimu vadina "gal naudingiausia", yra platesnių duomenų, kurie neleidžia sutikti su tokiu teigimu.

1918 m. gruodžio mėn. vokiečiai traukėsi, o paskui juos, 15-20 km. atstu, atsekė "bolševikų raudonoji armiją" (turėtų būti —"Raudonosios gvardijos daliniai"). Dr. A. Senn pažymi, kad nebuvo kovojama, ir gal būta susitarimo nekovoti. "Iš tikrųjų vokiečiai nebūtų pajėgę priešintis komunistų žygiui pirmyn" (60). Betgi kitoje vietoje (p. 77) autorius teigia, kad Vilnių okupavo vos 500 vyru dalinys.

Kapsuko vyriausybės genezė painiai dėstoma. Esą, Kapsukui ir An-gariečiui atvykus Vilniun su instrukcijomis iš Maskvos, Lietuvos ir Baltgudijos kompartijos CK posėdyje 1918 m. gruodžio 8 d. buvo "suorganizuota Laikinoji Lietuvos Revoliucinė Darbininkų Vyriausybė". Toliau beskaitant paaiški, kad tai buvęs tik projektas ir kad Rusijos kompartijos CK vėliau patikrino projektą ir išbraukė žodžius apie susijungimą su Rusija ir davė vyriausybei kitokį vardą: Laikinoji Lietuvos Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė. Gruodžio 15 Vilniuje buvo sudarytas Sovietas, kuriame dominavo komunistai, nors jie turėjo tik 96 iš 200 vietų. Visvien tasai Sovietas gruodžio 16 nutarė perimti Vilniuje valdžią ir tą pačią dieną kompartija paskelbė apie savo laikinosios vyriausybės (antru patobulintu titulu) sudarymą, nepriklausomai nuo Vilniaus Sovieto (63-64). Po to dr. A. Senn pastebi, kad kap-sukinė vyriausybė buvusi tik "šmėkla", bet vėl pareiškia, kad ji sudaryta gruodžio 8 . Jos nariai tučtuojau pakriko—vieni liko Vilniuje, kiti išvyko Vileikon, "pasiimdami su savim vyriausybės vardą. ...Jos sudarymo tikslas buvo tik paruošti kelią raudonajai armijai" (65). Betgi jau sekančiame sakiny dr. A. Senn rašo: "Nors Lietuvos komunistinei vyriausybei pavyko laimėti daugelio provincijos sovietų pripažinimą, ji susilaukė pasipriešinimo iš Vilniaus sovieto" (65). Pastarajam teigimui šaltiniu nurodomas 1918.12.22 "Komunistas", o kitoms machinacijoms— Kapsuko 1931 m. veikalas ir gruodžio 20-24 laikotarpio "Komunistas". Mano jau minėtas "Keleivio" straip.jnis cituoja Angariečio straipsnį 1922 m. "Komunaro" Nr.6, kad, rusams žengiant į kraštą, "Nuo Dvinsko, kaip nuo laikino revkomų centro, pradėjo kurtis Lietuvoje visokie rev-komai ir "revkomai"...". Taigi kyla klausimas: kada ir kur, prieš 1918. 12.22, "daugelis sovietų pripažino" kapsukinę valdžią?

Antrojo kabineto sudarymas pagrįstas "Mykolo Sleževičiaus" autorių duomenimis, o išnašoj dr. A. Senn pastebi: "Šapokos redaguotoje "Lietuvos Istorijoje", p.548, kabineto pakeitimo atpasakojimas yra visiškai klaidingas" (68). Pasiskaičius nurodytą vietą, nepavyko užtikti to "visiško klaidingumo". Autorius tęsia, kad lietuviai labai atsargiai stengėsi "pašaliečiams tą pasikeitimą vaizduoti kaip reorganizaciją, o ne perversmą", ir pradeda pasakoti apie naujos vyriausybės darbus. Sleževičiaus vyriausybės atsišaukime taip cituojama viena vieta: "... for our Mother Fatherland (sic—"Motin Tėvynė"), for the Lithuanian State!" (69). Tačiau tėvynės - patria-ojczyzna atitikmeniui autorius patsai pasirinko "Fatrerland", o ne kitokį žodį, prieš dėdamas "sic".

Dr. A. Senn rašo, kad gruodžio 30 d. "Sleževičiaus vyriausybė padarė paskutinį bandymą gauti Vilniaus lenkų paramą" ir Vileišio vadovaujama delegacija (autorius nemini kitų narių—Sleževičiaus ir M. Biržiškos) pradėjo derybas su 5 lenkais (70). Wielhorskis savo veikale teigia, kad lenkų delegacija atstovavo kelių gubernijų atstovų sukurtai "laikinajai tarybai."

Toliau dr. A. Senn rašo, kad 1919 m. sausio 2 d. lietuvių vyriausybė davė lenkams ultimatumą ir tą pačią dieną išsikėlė iš Vilniaus, o lenl'ai perėmė iš vokiečių miesto kontrolę ir "po daugiau kaip 12 valandų kautynių pakrikdė Vilniaus sovietą" (71). Apie tokias kautynes 1931 m. rašė Kapsukas, kurio Vilniuje tą dieną nebuvo. Lietuvių paliktas "simbolinis dalinys susilaikė nuo bet kokio dalyvavimo kovose už miestą ir sausio 5 naktį ramiai išvyko Kaunan". Toliau dr. A. Senn rašo: "Vilniaus kritimas visiems interesuotiems padarė didelio įspūdžio. Vokiečių kariai ir lietuviai daugiau sielojosi dėl miesto perleidimo lenkams, nei dėl bolševikinės okupacijos" (71). Iš sekančio sakinio atrodo, kad tokią išvadą autoriui pakišo... Soldatenrato kivirčai ir Vydūno 1932 m. veikalas. Bet prie ko čia lietuviai? Esu gyvas liudininkas, kad Vilniun su rusais atėjo ir soldatenratiečiai, o patsai dr. A. Senn 79 psl. išnašoj nurodo, kad "lenkai buvo ypatingai stiprūs gynybos komisariate" pas Kapsuką.

Veikalo 75 psl. po Lietuvos žemėlapiu rašoma, kad Memelio Teritorija buvo "Vokietijai sugrąžinta 1938m.", o "pietrytinė siena su Lenkija" buvo "lietuvių pripažinta tik 1939 m." Datos netikros, teigimai neteisingi.

Toliau pasakojama, kad vokiečiai nutiesė demarkliniją priešais Kauną ir pranešė komunistams, su kuriais atviro konflikto ligi šiol buvo išvengta, kad "tos linijos peržengimas būtų laikomas priešišku veiksmu" (77). Šaltinis: Vokietijos įgaliotinio pranešimas. Pridėjęs, kad "Raudonoji armija buvo sustabdyta", autorius išnašoj pažymi, kad Vilnių užėmė "vos 500 vyrų dalinys". Nuo savęs tegaliu pridėti, kad vokiečių vadovybė turėjo tiesioginį telefono ryšį su rusais ir, kaip užfiksuota JAV užsienio politikos dokumentų leidiny, vokiečiai siūlė amerikiečiui korespondentui kalbėti telefonu su rusų vadovybe. Kita vertus, lenkų savanorių buvo daugiau nei 500 ir jie nepajėgė atsilaikyti prieš žymiai stambesnes rusų pajėgas, nepaisant "Komunisto" teigimo apie 500 vyrų okupacinį dalinį.

Toliau dr. A. Senn išvedžioja, kad "vokiečių dalinių buvimas buvo absoliučiai reikalingas lietuviams. Be jų, Kaunas gal negalėjo būti atlaikytas". (78). Tam teigimui pagrįsti—išnašoj pastebima; "Vokiečių pajėgos taipgi nulėmė išgelbėjant Latviją, o Estijai padėjo suomiai savanoriai. Žr. Von Hehn, "Die Entstehuiig der Staaten Lettland und Estland," "Ferschungen zur osteuropischen Ge-schichte" IV (1956), 160 "Sunku į žvelgti ryšį su Kauno gynyba. Taip pasisakęs, dr. A. Senn palieka Kauną ramybėje ir imasi dėstyti Vilniaus režimo  bėdas.

Angariečio agrarinė politika "kėlė didelį nepasitenkinimą provincijoj, kuri pradžioje sveikino Raud. Armiją kaip atoslūgį po vokiečių" (80). šaltinis nenurodomas, bet prieš tai ir po to cituojamas "Komunistas", 1919 m. sausio-vasario mėn. Kaimiečių pritarimo atėjūnams nesimato Angariečio rašiny (1919 m. "Komuna-ras" Nr. 7). kurį cituoja š.m. rgp. 26 "Keleivis": "1919 m. pradžioje Lietuvos kaime darbininkuose sovietų valdžios   vardas   labai   žemai   stovėjo.
1919 m. balandžio m. lauko darbininkai suvažiavime žiūrėjo į sovietų valdžią, kaip į savo priešų valdžią, kaipo į bagočių valdžią".

Dr. A. Senn pažymi, kad "Kitoje sienos pusėje, nacionalistinė vyriausybė Kaune buvo daug sėkmingesnė laimint žmonių paramą, ypatingai dėl žemės reformos skatinimo" (82). Esą, nei "lenkų partijos", nei vokiečiai nežavėjo lietuvių. "Ilgai lauktoji Valstybės Konferencija" susirinko Kaune 1919 m. sausio 16-23 dd., ir joje Jonas Vileišis kėlė klausimą dėl jos kompetencijos, "kadangi netvarkos sąlygos neleido įgyvendinti vienodos procedūros deputatams išrinkti" (83). Tas rašoma, jau nušvietus vasario ir kovo įvykius Vilniuje, o deputatų rinkimai iš viso pirmą kartą minimi. Taigi, kažko pasigendama, greta smulkmenų apie bolševikų darbų eigą.

Įvykiams Vilniuje nušviesti—autoriui pakako komunistų spaudos, ypač vilniškės. Tačiau "kitoje sienos pusėje" (atseit: kitoje fronte pusėje) įvykiams nušviesti—vietiniai šaltiniai nenaudojami, su retomis išimtimis. Ir taip: kad vasario 13 buvo mobilizuojami 1897-8 m. gimę vyrai -šaltiniu nurodoma Brooklyno "Vienybė Lietuvninkų" (89); apie kitų 3 metų šaukimą rugsėjo 27—šaltiniu nurodomas Lenkijos štabo liedinys (166); kad Lietuvos vyriausybė "atšaukė politinę cenzūrą, nors paliko karinę cenzūrą"—šaltiniu yra "Wal-dibas Wehstnesis", o karo stovio atšaukimui "Vienybė Lietuvnininkų" (201); Galvanausko deryboms Londone ir pareiškimams užs. politikos klausimais—šaltiniais žymima lenkų, rusų, prancūzų, šveicarų ir tt. spauda (206-207); Vileišio nota Lansin-gui cituojama iš Hertmanovicziaus rinkinio, o Lansingo atsakymams— šaltiniais nurodomi "Waldibas Wehs-tnesis" ir Am. Liet. Tarybos rinkinys; apie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus misijos ("Juozo Aleknos" vieton dr. Jurgio Aleknos) išvykimą Maskvon- šaltiniai "Kurjer Polski" ir Brooklyno "Vienybė" (211); Voldemaro nota Maskvai imama iš "Pravdos" (212), apie Lietuvos delegacijos išvykimą taikos deryboms. Maskvon—šaltinis Ciuricho laikraštis (labai dažnai minimas) (213): Kauno "Laisvės" pasisakymas cituojamas pagal Voršuvos "Narod" pranešimą (211). Vienoje vietoje rašoma: "1920 m. sausio mėn. lenkų laikraščiai teigė, kad Yčas pakeitė Galvanauską" (208) — išnašoj šaltiniu nurodomas "Waldibas Wehstne-sis". Taikos sutarties su Rusija nuostatai cituojami iš "Izviestijų" (208) nors sutartis buvo paskelbta oficialiuose rusų Lietuvos ir Tautų Sąjungos leidiniuose. Panašiai ir su Paryžiaus taikos konferencijos reikalais: Dmovvskio parodymams šaltiniu nurodo žoltowskio veikalą. (94) Cur-žono linijos nutiesimas tik Wielhor-skio autoritetu pagrindžiamas (194), ir panašiai.

Autorius rašo: "Buvo sakoma, kad kariuomenės sukūrimas (1919) sausio mėn. buvo paskutinis žingsnis valstybei suorganizuoti... Tačiau popierinės organizacijos nereikia painioti su tikra organizacija.... Vokiečiai tebenešė karo veiksmų naštos sunkumą (brunt of the warfare), ir partizanų sąjūdis bolševikų linijų užnugaryje, veikiąs nepriklausomai nuo Kauno vyriausybės, buvo svarbesnis nei reguliari armija. Todėl tiktai nuo vėlyvo balandžio ir gegužės, kai partizanų pajėgos buvo inkorporuotos į reguliarią armiją, tegalima Lietuvos valstybę laikyti realybe" (84). Išnašoj autorius nurodo Navako ir Rusecko straipsnius ir prideda: "Nesama duomenų apie partizanų pajėgų dydį nei vasario, nei gegužės m. 1919 m." šio pasisakymo prasmė paaiškės kiek vėliau, kai apžvelgsime karo veiksmų eigos aprašymą.

Tarp įvairių Kauno vyriausybės bėdų autorius mini, kad "pulkininkas Glovackis" 1919 m. vasario mėn. su šaudęs kelis civilius "Suvalkuose, numalšinus ten sukilimą" (98). Verta pastebėti, kad vasario mėn. karininkų laipsnių dar nebuvo kariuomenėje, o antra vertus—ką Glovackis veikė "in Suwalki", kur ne lietuviai šeimininkavo? Mistifikuoja ir prie rašąs prie Ant. Smetonos išrinkimo pirmuoju prezidentu: autorius patikslina, kad titulas buvo "Valstybės prezidentas", ne "Respublikos prezidentas" ir pamini vokiško laikraščio žinią jog Tarybos nariai socialistai protestuodami išėjo iš salės. Cia dr. A. Senn prideda; "betgi tenka žinią skeptiškai vertinti, nes tuo laiku Taryboje jau nebebuvo likę socialistų" (100). šiaipjau kitur autorius ir liaudininkus vadina socialistais, taigi kyla abejojimas apie ką čia kalbama.

Kaip tik šiuo metu įvykiai pagyvėjo. Lenkų kariuomenė stūmėsi "Į rytus, pakeisdama vokiečius ir stumdama bolševikus atgal" (102), nors tiksliau būtų kryptį nurodžius į šiaurę, Lydos ir Vilniaus pusėn. "Kovo 30 Vokietijos vyriausybė pakišo koją lietuvių planams, įsakyda^ ma vokiečių daliniams nutraukti o-fensyvinius veiksmus prieš bolševikus ir vengti bet kokio konflikto su lenkais" (103). Pilsudskis, "nuolat žygiuodamas į rytus," Velykų savaitgaly užėmė Vilnių. Lenkai džiūgavo, nes ir 1661 m. Vilnius buvo per Velykas paimtas ir "1794 m. balandžio 22 d. buvo Kosciuškos paimtas" (105) Tiksliai kalbant, į rytus keliaudamas, Pilsudskis nebūtų Vilniaus pasiekęs, o Kosciuška anuomet buvo Krokuvoje.

Nuo čia prasideda rimtesnis ginčas su lenkais. Dr. A. Senn rašo: "Lietuvių požiūriu, bolševikų valdžią atrodė geriau turėti (preferable) nei lenkų valdžią ten, kadangi bolševikai bent negalėtų tiek daug paramos laimėti Vakaruose" (109). šaltiniai nenurodomi. "Antra vertus, Lenkijos vyriausybė norėjo savo santykiuose su lietuviais būti laisva nuo kliudymų iš Paryžiaus pusės ir todėl stengėsi bet kuria kaina palaikyti dėryba" su lietuviais (110), sakoma įvade į Šaulio misiją Varšuvon, nors iš derybų eigos nesimato jokio noro kainą mokėti. "Betgi lietuviai šuo metu pagyvino savo pastangas galutinai susitarti su baltgudžiais" (116). Čia išnašoj šaltiniais nurodomi "Le Temps", Ciuricho laikraštis ir Wiel-herskis. Staniszewskio misiją Kaunan, laikraštis "Laisvė" vadino "juokdariais"—autoriaus išversta "jokers" (vieton  jesters)   (118).

Lietuviai budriai stebėjo Vakarų politikos posūkius. Anot dr. A. Senn. "vienos politikos Lietuvos klausimu neturėjimas, ar tai individualiai ar kolektyviai, turi būti laikomas viena priežasčių tiesiognių pokalbių tarp lietuvių ir lenkų nepasisekimui", surandant kokį nors sprendimą (119). Taip įžengiama į Taikos Konferencijos darbus Paryžiuje.

Lenkijos reikalų komisijoje amerikietis Morison nepritarė Lietuvos žemių okupacijai ir ragino leisti vokiečiams pasilikti, ligi patys lietuviai pajėgs savo reikalus tvarkyti. "Gegužės 26 Morisonas vėl tą klausimą iškėlė, teigdamas, kad nuo kovo 30 d. lietuviai patys vieni laikė frontą ir tuo būdu esą pajėgūs patys perimti visą Lietuvos teritoriją" ir ragino skirti komisiją lenkų-letuvių konfliktui sutvarkyti (124). Išnašoj dr. A. Senn nurodo, kad Morisonas klydo:" Vokiečiams buvo uždrausta stum-tis pirmyn prieš bolševikus po kovo 30 d., bet jie pasiliko fronte ligi birželio pradžios." Šaltinis atitaisymui nenurodomas, betgi netrukus autorius vėl pasisako:" Avansavimas prieš bolševikus tęsėsi visą balandžio mėn. Vokiečių kariuomenei buvo iš Berlyno įsakyta nepulti rusų, betgi savo priešakinius postus vadindami "patruliais" ir po to laimėtą teritoriją perleisdami lietuvių kariuomenei, jie apėjo tą uždraudimą ir taip padėjo lietuviams paimti Ukmergę gegužės pradžioje" (126). Tokį teigimą dr. A. Senn priskiria J. Jakšto straipsniui 1935 m. "Karo Archyve", VI, 214-5 ir amerikiečiui pulk. Daw-ley. Tačiau—"birželio 3 d. lietuviai perėmė viso bolševikų fronto kontrolę" (128). Čia autorius nurodo Schro-derio ir Heygendorffo veikalą apie saksų freiwilligerius Lietuvoje. Ukmergės paėmėjams ir kitiems to meto kovų dalyviams toksai aiškinimas bus tikra naujiena, čia pat autorius dar rašo, kad tuo pačiu laiku lenkai pradėjo plėsti savo okupacinę zoną "į šiaurę nuo Varėnos-Vilniaus geležinkelio" (129). Man asmeniškai kaip tik tada teko pakliūti lenkams nelaisvėn, kai jie veržėsi į vakarus nuo tos linijos.

Toliau dr. A. Senn rašo, kad 1919 m. vidury "nebuvo kalbos apie uniją su Vokietija... Toksai kursas būtų buvęs neįmanomas dėl gyventojų nusistatymo prieš vokiečius, ir Santarvės pripažinimo gavimo sumetimais." (138). Padaręs tokį teigimą, autorius kiek toliau (148 psl.) Eltą vadina "an affiliate of the German Wolff agency", o išnašoj 94 pažymi, kad "Wolffo agentūra Kaune buvo uždaryta rugsėjo mėn." 1919 m. Tam šaltiniu nurodo Ciuricho laikraštį. Taip ir neaišku -kas buvo kieno agentūra.
"Lenkų pasisekimai žymiai sumažino bolševikų grėsmę lietuviams, ir rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais, lietuviams lėtai artėjant prie Dvinos upės, tenykštės kautynės buvo A-merikos charges (d'affairs) Stokholme apibūdintos kaip 'nedaugiau kaip pakrūmėm daužymasis (bushwhacking) su žemiausios rūšies kariuomene'." (151). Amerikiečių profesionalų karininkų teigiami atsiliepimai (o tokių buvo) neminimi. Tad ar priderėjo tokiu niekinančiu pareiškimu apibūdinti Lietuvos savanorių krauju ir kentėjimais nušlaks-tytą pergalės kelią, ligi rusai buvo nublokšti anapus Dauguvos ?

Po to aprašomi prasidėję bolševikų, baltiečių ir Santarvės manevrai, kurie pradžioje privedė prie bendro fronto derybomis su bolševikais (autorius nevykusiai 154 p. apibūdino žodžiais "to negotiate in a common front with the Bolsheviks") — ir to fronto subyrėjimo bei paskirų taikos derybų.

Priėjus prie bermontiados, autorius rašo, kad. nepaisydami gen. Niesselio raginimo nepulti besitraukiančių vokiečių, lietuviai lapkr. 21 puolė ir kitą dieną paėmė Radviliškį. Išnašoj autorius pasipiršo su papildoma informacija. Esą, "Laimėjimas atrodo įvykęs daugiausia dėl latvių pasisekimų toliau šiaurėje. (Kanadietis generolas) Crozier pasipiktino pasenusia taktika ir bloga drausme lietuvių kariuomenėje. Jisai betgi pasakė neradęs "blogų kareivių, tik blogus pulkininkus" (188). Sumenkindamas lietuvių brangiai nupirktą pergalę prieš keleriopai stipresnį ir šauniai ginkluotą priešą, autorius nepriminė nei estų šarvuočių ir britų laivyno vaidmens "toliau šiaurėje" prie Rygos.

Toliau dr. A. Senn rašo, kad kai latviai ir lenkai paėmė Daugpilį, "Lietuviai labai (extremely) pyko dėl lenkų ir latvių bendradarbiavimo, ypač kad jie patys buvo savo akis nukreipę į Daugpilį nuo 1919 m. vasaros" (195). čia pat išnašoj autorius priduria: "Gen. Crozier savo memuaruose pareiškė, kad lenkai ir latviai nepasitikėjo lietuviais, įtardami juos slaptai prekiaujant su bolševikais, 'reiškinys' kuris deja, nebuvo atviras abejonei'... Priekaištą iškėlęs,  autorius dėl jo nepasisako.

"Amerikos lietuvių brigados" nepasisekimo klausimu—autorius remiasi Svvarthouto ir Eielskio versija. Jis rašo, kad pik. Gedgaudas Paryžiuje "paskyrė amerikietį pik. Swar-thoutą vykti Amerikon padėti Am. liet. brigadą suorganizuoti" (163). Iš tikrųjų Swarthout JAV kariuomenėje buvo majoru, Lietuvos kariuomenėn pasisiūlydamas, priimtas pulkininko, vėliau brigados generolo laipsniu. Lietuvos Laisvės Sargų kpt. Dr. Julius Bielskį autorius tituluoja Am. liet. brigados "generaliniu inspektorium" (193). Pagal dr. A. Senn dėstomą dr. Bielskio versiją, Voldemaras —užs. reik. ministeris Voldemaras-norėjęs gauti karių iš svetur, bet norėjo 'uos išbarstyti tarp "egzistuojančių karinių dalinių", o Bielskis norėjęs atskiro amerikiečių dalinio. "Nors Lietuvos kariniai vadovai, tokie kaip Žukauskas ir Liatukas, pritarė brigados idėjai, Voldemaro opozicija reiškė neperžengiamą barjerą. Su Lietuvos vyriausybės parama, sumanymas atkelti brigadą galėjęs būti į-vykdytinas; be jos, projektas subyrėjo" (197). Ši versija nemini iškilusio karininkų kvalifikacijų klausimo. Kai kurie savanoriai nesutiko atsižadėti Lietuvos Laisvės Sargų organizacijos suteiktų (civiliams) laips-psnių, o kai kurie pasiliko Lietuvoje tarnauti, pvz. vienas LLS organizatorių "Įeit" Jonas K. Milius viršilos laipsniu.

Autorius rašo, kad "Finansinės krizės sukeltas administracijos paralyžius sukūrė naują prarają (abyss) tarp žmonių ir vyriausybės" 1919 m. gale (198) — taigi, kai partizanų masė padėjo vyriausybei ir kariuomenei susidoroti su bermontininkais... Autorius tęsia, kad "gabūs lietuviai nesutiko eiti menkai apmokamon valdžios tarnybon, ir dėl to daugelis buvusių Rusijos valdininkų laikė postus naujoje valdžioje, dar labiau atstumdami gyventojų masę nuo vyriausybės" (198). Toksai ryškus perdėjimas pagrįstas Brooklyno "Vienybės Lietuvninkų" 1920 m. sausio mėn. paskelbtais laiškais iš Lietuvos.

1920 m. pradžioje Purickis iš Berlyno rašė Šauliui Bad Nauheime, kad kariuomenėje buvę nepasitenkinimo dėl nesuteikimo kariams balsavimo teisės būsimuose steigiamojo seimo rinkimuose. Reikalai ėjo blogyn vasario mėn., "kai bolševikų agitacija laimėjo tarp nepatenkintų gyventojų sluogsnių... Gandai, kad gal bus įvesti balsavimo suvaržymai... dar daugiau nepasitenkinimo sukėlė" (199-200). šaltiniu nurodytas "Kurjer Polski". Na, bet ir Vac. Sidzikauskas vas. 23 rašęs Šauliui Vokietijoje, kad "Bendrai imant, revoliucinė dvasia auga Lietuvoje, ir žmonės ten atvirai kalba ir laukia revoliucijos" (200).
Taip nuteikęs skaitytoją, autorius nauju paragrafu pradeda žinią apie karinį sukilimą vasario 22. Esą, "keli valdžios pastatai buvo artilerijos ugnimi apšaudyti, o kai kurie lietuviai karininkai suimti, betgi sukilimas buvo greitai numalšintas, daugiausia Santarvės karininkams padedant Kaune ir kitose Lietuvos dalyse" (200). Šaltiniai tokiai informacijai—Brooklyno "Vienybė," lenkų "Monitor", Londono "Times ir tarybinis šarmaitis. Vistik, nepaisant tokių smarkių įvykių, "Vienintelė auka karininkų tarpe buvo amerikietis kpt. Samuel Harris, projektuojamos Am. liet. brigados narys, kuris buvo nukautas" (200). Kiti šaltiniai kalba apie įeit Harrisą.

Sukilimą greitai numalšinus, karių gyvenimo sąlygos buvo pagerintos, suteikta teisė balsuoti ir nustatyti kanalai nusiskundimams priimti. Netrukus po to, kanadietis gen. Cro-zier "atsistatydino iš savo posto gen. štabe (on the General Staff) ir buvo pakeistas (replaccd by) Žukausku, kuris dabar tapo štabo viršininku" (201). Išnašoj 15 rašoma: "Liatukas buvo formali gen. štabo galva, betgi atrodo, kad Crozier buvo tikroji galybė." Jokio šaltinio tokiam teigimui nenurodoma. Kažkodėl lietuvių karininkų laipsniai apleidžiami, Croziero ir Harriso bent po kartą minimi. Autorius tęsia, kad Lietuvos kariuomenėje didėjo nepasitenkinimas privilegijuota užsieniečių karininkų padėtimi ir Crozier rezignavęs "del principo" (neįvardinto). Vėliau jisai Anglijoje rėmė Lietuvos reikalą, ypač prieš lenkus. Laiške į Londono "Times" Crozier rašė, kad britų ir prancūzų misijos Lietuvoje "seniai stengėsi grąžinti Žukauską malonėn, ir kad galop tas joms pavyko" (201). Išnašoj nurodoma į gen. Niesselio 1919 m. lapkr. 21 d. raportą Prancūzijos K.A.M.-jai, bet ne sakoma, kas ten parašyta—žymiai anksčiau nei aptariamas laikotarpis.

Rašydamas apie Lietuvos laisvės paskolos vajų Amerikoje, autorius pastebi: "...ir nors pasitaikė apsivo-gimų (some embezzlement), vėliau buvo sakoma, kad "be amerikiečių pagalbos"... (207). Šaltiniu nurodytas kan. F. Kemėšio straipsnis, Amerikos Lietuvių Kova", "Pirmasis Dešimtmetis", I, 61-62. Patikrinus: Kemėšis nerašo apie "apsivogimus" ryšium su tuo vajumi, o tik aptaria amerikiečių liet. bendrovių likimą:  "Pražudė juos iniciatorių nesugebėjimas ir neprityrimas, o kartais ir bloga valia." Neatitinka ir kitas Kemešiui priskirtas autoriaus teigimas apie varžtus žemei pirktis Lietuvoje.

Toliau dr. A. Senn rašo, jog "išvijus" Vokietijos įgaliotinį Zimmer-lę, lenkai ir bolševikai teigė, kad vokiečiai tebebuvo "piktieji genijai" Lietuvos vyriausybės užnugary. Autorius tuos teigimus šiais žodžiais paneigia: "Tikrovėje, atrodo, kad dabar, anglai visiškai pakeitė vokiečius Lietuvoje, nors, dėl vidaus netvarkos sąlygų, atrodo buvus žymios vokiečių veiklos" (210). Tokiam autoriaus teigimui pagrįsti išnašoj nurodoma į JAV komisionie-riaus John Gade 1920 m. kovo 16 d. pranešimą Washingtonan. Kiek vėliau cituojamas ir "Komuniste" 1920 m. geg. 23 d. paskelbtas Lietuvos komunistų partijos pareiškimas, kad komunistai negali taikintis su Lietuvos anuometine vyriausybe, kadangi jos buržuaziniai vadai tebuvo britų "įrankiai" (214).

Autorius teigia, kad komunistai boikotavo steigiamojo seimo rinkimus, o išnašoj nurodo vėlesnį Kapsuko pasisakymą, kad tai buvusi klaida (215). Jei taip, tai kodėl steigiamajam seime buvo du "nepartiniai", kurių faktinė partijinė priklausomybė buvo vieša paslaptis?

Apie 1920 m. liepos mėn. įvykius autorius rašo: "Lenkų partizanai ir reguliari kariuomene pasipriešino lietuvių žygiui į Vilnių, ir to pasekmėje rusai pirmieji miestą okupavo, paimdami jį iš lenkų liepos 14. Lietuvių daliniai Vilniun atvyko po kelių dienų vėliau" (218). šaltiniai išnašoj nurodomi, betgi faktai netikri: ir rusai, ir lietuviai Vilniun įžengė tą pačią liepos 15 d., tik rusai atvyko anksčiau. Be to, lenkų partizanai anuomet dar neveikė Vievio ruože. Kiek vėliau, skirsnį baigdamas, autorius teisingai pastebi: "Yra tiesa, kad lenkų laimėjimai prieš rusus 1920 m. rugpjūčio mėn., kaštavo lietuviams Vilnių, betgi veikiausiai išgelbėjo jiems Lietuvą"  (220).

Iš daugelio čia cituotų ištraukų aiškėja, kad kai kurie šaltiniai ns-teikia reikalingo tikrovės orumo ir kad ne visos autoriaus pasirinktos citatos buvo kruopščiai patikrintos, prieš suvedant jas veikalan ir atiduodant spaudon. Tenka gailėtis, kad autorius nerado reikalo savo veikalą pateikti kritiškam specialistų pasiskaitymui, nors ir įvade suminėtiems tauriems lietuviams, prieš skelbiant daugelį tendencingų teigimų, pusiau-tiesų ir nerimtų teigimų. Veikalas nuo to nukenčia ir prašosi pataisomas.
Dr. K. R. Jurgėla

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai