Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VEIKLA IR BENDRUOMENĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   
Išskirtinė padėtis

Normalaus gyvenimo kraštuose ir pastoviais laikais žmonių rūpesčiai nėra dideli. Lieka tik pasistengti, kad susikūrus kiek galima lengvesnes sąlygas: augštesnį atlyginimą ir parankesnį darbą, dailesnį drabužį ir saldesnį kąsnį. Kas turi platesnį sielos pasaulį, nesunku ir jį užpildyti. Maldos namai ir žaidimai, menas ir pramogos pasiekiami be didelių kliūčių. Mokslo, garbės ir įtakos j ieškoma tik dėl to, kad lengviau prasivertus ar troškimus patenkinus.

Mūsų siekimai yra gerokai platesni. Šalia asmeniškos aplinkos, kuriai esame verčiami skirti daug daug dėmesio, turime ir visuomeninio pobūdžio įsipareigojimų: politiniai ir kultūriniai uždaviniai, tautinės gyvybės išlaikymas, artimųjų šalpa. Nors šios apraiškos nėra išskirtinai užtinkamos lietuviškoj visuomenėj, jų sprendimo būdas mūsų tarpe yra kitoks, kaip reguliariam kely esančiose tautose. Normalioje valstybinėje santvarkoje politika, kultūra, tautinės sąmonės vystymas ir šalpa yra supro-fesinti užsiėmimai. Vidaus ir užsienio reikalais besirūpiną pakankamai atlyginami. Kūrėjui, švietėjui ir dvasiškiui pragyvenimas užtikrintas. Net ir vargingųjų pastogę praskaidrinti besistengia nėra palikti tuščiomis rankomis. Tačiau mes esame aplinkybių verčiami šiais uždaviniais rūpintis šalia kasdieninių darbų, gerai suprasdami ir žinodami, kad minėti reikalai yra ne pramoga, bet tautiniai įpareigojimai, už kuriuos atlyginimo beveik nėra.

Visus užsimojimus už privačių namų lietuviai įpratome vadinti veikimu. Dešimtmečiais su juo nesiskirdami, sukūrėme šiam darbui metodus ir tvarką, prisirišome prie jos ir šiek tiek pamiršome veiklos paskirtį. Dažnai vadovaujamės šūkiu! "veikimas veikimui," už tai ir atsie-kimai neprašoka pačio veikimo. Šis šūkis nėra teisingas, nes veikla, kuriai esame įpareigoti, turi aiškų tikslą ir griežtus uždavinius. Nei vienas mostas ar žodis negali būti eikvojami, nei vieno žingsnio be aiškios krypties.
Kadangi veikla turi paskirtį ir tikslą, ji negali būti atsitiktinė. Atsitiktiniai reiškiniai atsiranda be nustatytų priežasčių, jų tąsa ir vyksmas sunkiai apvaldomi. Jie blėsta, banguoja, o padarinių numatyti negalima jokiais dėsniais. Mūsų veikla turi išauginti vaisių ir dėl to ji privalo  būti planuota,  visuotinė  ir nuolatinė.

Pagrindiniai bruožai

Žinant, ko norime pasiekti, pirmon galvon tenka išmąstyti sąlygas ir gerai jas pažinti. Pažinus būtina su jomis apsiprasti. Šiuo laiku, kai aplinka lietuviškam darbui išeivijoje nėra prieteliška, dažnai padejuojame ir graudinamės, skųsdamiesi slegiančiomis aplinkybėmis. Verkšlenimas sunkia dalia pradeda užimti darbavimosi vietą. Nesėkmės verčiamos j neviltį. Jei kas nevyksta, kaip tikėtasi, kaltes atgalia ranka ir greitu mostu prižeriame sąlygoms. Toks nusistatymas padeda atsikratyti įpareigojimais, tačiau žlugdo kūrybą, išradingumą ir atsparumą. Kas su aplinkybėmis apsipranta, tam lengva jas įveikti. Kartu išvengiama ir nuostolingo laiko eikvojimo, sunkią dalią apraudojant.

Kai aplinka ištirta ir susigyventa su mintimi, kad greitai jos negalima pakeisti, tenka numatyti, kas darytina. Kas darytina, kad įpareigojimus išpildžius, nors tektų drabuotis su kliūtimis, užsimojimus dėstant pagal aplinkybių rikiuojamą taktiką? Čia yra planavimas, būtinas kiekvienoje srityje, be kurio sunku verstis ir mūsų veikloje. Darbo išdėstyme būtina numatyti, kas jam vadovauja ir kas už jį atsakingas. Atsakomybė grįstina ataskaita prieš tautą ir prieš savą sąžinę, kurioje neturi būti žiūrima, kas savaime pasidarė, bet kas atlikta, dideles pastangas parodžius.

Kaip negalima pasitikėti atsitiktiniais darbininkais, taip ir lėšų j ieškojime turi būti detalus planas, išdirbtas gudria forma, kuri savyje atšviestų ir sąlygas ir galimumus. Čia įeitų asmeninės aukos ir kiekvieno tautinės šeimos nario būtini įnašai lietuviškam darbui remti, pinigų j ieškojimas svetimuose fonduose bei kišenėse ir savo kapitalo plėtimas jo ekonomine apyvarta.
Tenka gerai apsižiūrėti, kad nebūtų nuošalyje palikti svarbūs reikalai. Kiekvienas dažnai mėgsta pirma imtis tų darbų, kurių nauda greičiau pastebima, arba su kuriais susietas didesnis asmeninis pasitenkinimas. Gerai vykęs koncertas rengėjams mielesnis, kaip solidarumo mokesčio ir aukų Balfui rinkimas. Dainų švenčių organizatoriai išpopuliarėja greičiau, kaip šeštadieninės mokyklos mokytojai. Tačiau darbas lituanistinėse mokyklose, jaunimo stovyklų organizavimas ir knygos paskleidimas lygiai reikalingi ir svarbūs su kitais užsimojimais.

Darbuose ir planuose vengtini lygiagretumai, pasikartojimai ar grįžimas atgal. Kad neišmėtytume energijos ten, kur nebūtina ją eikvoti, tenka suktis taip, kad rankomis nekliudytume to, kas kitų atliekama. Mums būdinga daugelio užsimojimų pradėjimas iš pradžios keletą kartų. Ar tai būtų kultūrinių institucijų kūrimas, politinių vienetų organizavimas ar visuomeninių tikslų siekimas, dažnai grįžtame po kelis kartus į tą pačią vietą, iš kurios prieš kelis ar net keliolika metų esame išėję. Vietoj taisę, lyginę nesklandumus, šalinę nenumatytas kliūtis, griaunam viską iki paskutinio akmens ir vėl statome. Todėl planuose tenka skirti vietos ir laiko nesklandumams išlyginti, kad išvengus eikvojimosi.

Darbuose būtina siaurinti kalbėjimo sritį ir plėsti akciją. Siūlymų, pataisymų bei kritikos nestokojame. Kur tau! Žodžiai visuomet bėga per kraštus, nenaudingai teka purvan, ir jų niekad niekad nepritrūksta. Blogiausia tai, kad jie esti perdaug bendrinio pobūdžio, be konkrečių gairių, dėstą ir aiškiną aksiominius dėsnius. Daug pelningiau, regis, būtų užgriebti mažą darbelį, jį iki galo išvesti nors ir su mažomis klaidomis, negu, rankas šonuos įrėmus, patarimus dėstyti.

Atliktinų uždavinių numatymas, jų racionalus paskirstymas atsakingiems asmenims, pasikartojimų šalinimas ir lėšų j ieškojimą s sudaro mūsų darbų planavimo sritį.
Mūsų tautos išeivijos dalis, turinti didelius įpareigojimus skurdžioje aplinkoje, juos pakenčiamai atlikti gali tik tada, kai veiklai įstengsime suteikti visuotinumo bruožą. Tik to, kas save iš tautinės šeimos išskyrė mūsų interesams priegaištingu darbu, bendrųjų uždavinių vykdyme nelaukiame. Visi kiti, kurių prigimtyje yra lietuviškumo žymių — būtų kalba ar kraujas — turi nešti bent mažą naštos dalį. Pareigos atsisakymas taip pat yra pragaištinga veikla prieš visą lietuvių tautą, kiekvieną dezertyrą išbraukianti iš mūsų mažytės šeimos.

Veikla taps visuotinė, kai liausimės galvoję jog ji yra tik viena iš mūsų pramogų. Ji privalo tapti gyvenimo dalimi, lygia su duonos parūpinimu sau ir šeimai, nes ir lietuviškumo žymė taip pat yra gyvenimo dalimi. Uždavi niai negali būti atliekami tik tuo laiku, kada nesusirandama, ko griebtis. Veikla privalo eiti ir asmeniškų reikalų sąskaiton, o ypač smulkesniųjų reikalų. Kaip kiekvienas rūpestis paima vargo ir laiko, taip ir šis. Jis turi būti įrašytas mūsų darbotvarkėn su jam numatytu laiku.

Teisinimasis, kad tolimas atstumas, darbais apsikrovimas, šeimos padėtis trukdo dalyvauti darbuose, nėra pakankamas. Jei kas trukdo žmogui valgyti, jis miršta fiziškai. Jis dėl to stengiasi, kiek įmanydamas, kad ši svarbi pareiga pilvui būtų atseikėta. Jei kam sąlygos neleidžia eiti kartu su tautine srove, tekei-čia jas, jei nenori mirti tautine prasme: tesikelia arčiau gyventi, tebando kitaip užsiėmimus surikiuoti. Savąjį gyvenimą planuojant, negalima užmiršti ir lietuviškųjų reikalų.

Kiekvienas tikslas tol lieka vietoje, kol judama jo kryptimi. Tačiau jei šis judėjimas ap-lėtėja   arba   visai  sustoja,   patsai  tikslas   ima slinkti tolyn, o ramybės laikotarpio metu atstumas didėja. Mūsų veikloje žalingas bet koks tempo sumažinimas, o sustojimas būtų pragaištingus. Jei bent akimirkai poilsiui nuleistume rankas, nejučiomis prarastume ir tai, ką šiandien dar turime. Nutautėjimas paspartėtų, išsibarstymas pasiektų augščiausią laipsnį, didelė žmonių dalis įkristų neprižadinaman snaudulin. Veikla turi vystytis nenutraukiamai, be bangavimų ir sulėtėjimų. Jos greitis privalo tolygiai didėti, nes kol kas dar yra jėgų pagreičiui suteikti. Nuolatinis budėjimas išlaikys mūsų akis plačiai atvertas.

Reikalavimai ir bendruomenės žymės

Mūsų darbai, deja, iki šiol nėra pakankamai sėkmingi, nes veikloje stinga būdingiausių bruožų. Šį nesėkmė dažnai atsiliepia nusivylimu. Tačiau šis nusivylimas yra be pakankamo pagrindo, nes koordinuotai veiklai pastangų nebuvo rodyta. Net ir tikrame kelyje atsistojus, staigių pagerėjimų kurį laiką nebūtų galima įžiūrėti. Kiekvienoje srityje reikia triūso ir atkaklumo, kol prasiveržiama, prasilaužiama pro pirmąsias užtvaras. Tik tada, kai dirva esti gerokai apvalyta, ima želti daigai, o po jų ir grūdas ateina. Kiek kaiko ir pastangų sueikvo-ta, kol pirmąjį atomą išlukšteno! O štai, po penkiolikos metų, atominiai povandeniniai jau po ašigalio ledais narsto.

Nors lietuviškieji reikalai išeivijoje gerokai užleisti, padėtis nėra beviltiška. Lieka tik liautis ašarojus ir griebtis išmintingo darbų koordinavimo, kad jie turėtų planą, būtų mūsų visų remiami ir niekad nesustoją.

Kad šiuos bruožus bent apytiksliai veikloje įrėžus, tenka jieškoti, kas ją tvardytų ir būtų atsakingas už išdavas. Sambūris ar vienetas, kuris galėtų pareigą atlikti, pats privalo turėti keletą būtinų žymių:
1.    sambūrio dėmesys turi būti ne viename taške sukoncentruotas, bet išplėstas po visą lietuviškąjį gyvenimą;
2.    jis privalo apimti įvairių sričių ir sugebėjimų žmones;
3.    turi būti visuotinis, jungiąs visus geros valios lietuvius;
4.    vieneto ar sambūrio veikla privalo būti universali, neatremta į vienos kolonijos ar vieno krašto sąlygas;
5.    mūsų tautinės šeimos pasitikėjimas šiuo vienetu turi būti didelis;
6.            vieneto tikslai negali būti riboti trumpu laiko periodu, bet nepabaigiamai ištęsti į begalybę.

Atsakymą galime rasti Pasaulio (ir atskirų kraštų) Lietuvių Bendruomenėje. Jos iki šiol įsigytas charakteris ir žymės, kurias savo veide LB stengiasi artimoje ateityje įspausti, anksčiau vardintus reikalavimus atitinka. Jos siekimai nesiriboja siauromis sritimis, bet yra atremti į lietuviškosios gyvybės išlaikymą ir į turtų krovimą ateičiai, kur subėga ir visų darbų bei užsimojimų keliai. Visuotinumas yra pagrindinis LB ženklas, ir jos pastogėje vieta paruošta turtingam ir nuskurdėliui, kūrėjui ir pasimetusiam, jaunam ir senukui, kad visų sričių ir visų pajėgumų lietuviai, susirinkę vienan būrin, galėtų viens kitu pasiremti. Šio sambūrio darbai ir tikslai neišsemiami tol, kol bus gyva bent mažytė tautos dalis, ir jokia kita organizacija negali įsigyti didesnio pasitikėjimo už LB visuotinį, pastovų ir mūsų visų rankomis bei  išmintimi  tvarkomą  vienetą.

Darbų sritys

Kol kas esame griežtai atskyrę vieną nuo kitos mūsų darbų sritis, laikydami jas nepriklausomomis ir net priešiškomis. Kultūrininkai griežtai atsiriboja nuo politinių svarstymų ir nuo kasdieninio visuomeninio gyvenimo, bijodami užsikrėsti kokia nelemta liga, tačiau reikalaudami paramos. Kieno vardas buvo ar yra susietas su pasisakymais politiniais klausimais, tas laikomas suteptu ir menkesniu. Kai keli ekstremistai griebėsi propaguoti bendradarbiavimą su Lietuvos okupantu, kietai pakaltino politikus, kaip didžiausią kliūtį jų užsibrėžimuo-se, nors patys neapsižiūrėjo, kad jų siekiamas bendradarbiavimas būtų turėjęs daugiau politinės (ir tai neigiamos) kaip kultūrinės reikšmės. Į visuomenininkus, pačius kukliausius, taip pat žiūrima tik kaip į paprastos košės maišytojus, kurių vieta ne prie bendro stalo, bet virtuvėje, kad kitiems patarnavus. Dar blogiau su šalpa. Ji imta laikyti privačiu keleto asmenų rūpesčiu, ir ja susidomėjimas labai ribotas. Apie ją kalbama mažiausiai, kaip apie mus tiesiogiai neliečiantį reikalą.

Šį mintijimą reikia neatidėliotinai revizuoti. Kad išliktume gyvi ir sveiki, neturime nuvertinti politinių svarstymų, kurių tikslas yra kraštui laisvės atstatymas. Laisva šalis tautos gyvybei yra lygiai svarbi, kaip kiti reikalai. Žydų tauta, tūkstančius metų nenustojusi savo bruožų, iš akių niekad nepaleido savos valstybės atkūrimo. Lygiai svarbus yra kultūrinis judėjimas. Juo ugdome ir ryškiname lietuviškam charakteriui būdingus bruožus, krauname turtą šiandienai ir rytojui. Be to, pro čia lengviausia, bent teoretiškai, prabilti išėjus iš savo namų, nes ši kalba suprantama ir amerikiečių ir visuose kituose kontinentuose pačiomis egzotiškiausiomis kalbomis šnekančių žmonių. Tautinis auklėjimas, būtų jis vystomas parapijinėje ar šeštadieninėje mokykloje, jaunimo organizacijoje ar vasaros stovykloje, yra vienintelė garantija ateičiai. O šalpa? Ar ne ja palaikoma šeimos fizinė gyvybė, kai varge ir ligoje atsidūrusius išgelbstime?

Kuri šių sričių svarbesnė, sunku nuspręsti. Tačiau nei viena iš jų negali būti nuslopinta, visos privalo egzistuoti ir turi būti aktyviai puoselėjamos. Veikla pašvęstina ir Lietuvos laisvės kovai ir tautinės gyvybės išlaikymui, nes visi darbai, kaip juos beskirstytume sritimis, reiškia tą patį.

Kokiam santykyje su šiais uždaviniais yra LB įsipareigojimai, kuriuos ji pati sau pasirašė? Kiekvieno krašto LB turi šiek tiek skirtingus planus, tačiau visuose rasime: išlaikyti lietuvybę. Ar tai ne tas pats, apie ką anksčiau kalbėjome?

Tiesa, JAV LB šiandieniniai tikslai ir triūsas stipriau pabrėžia tautinius kultūrinius bruožus, daugiau koncentruojantis ryšio palaikyme tarp savų žmonių, lituanistiniam švietime, kūrybinių jėgų vystyme ir rėmime. Tačiau šis stipresnis dėmesio kreipimas į kultūrinį gyvenimą turi rimtas priežastis. Jų yra dvi: Pirma, nutautėjimas JAV vyksta sparčiau, kaip kitur, tad pirmoje eilėje reikia stengtis jam paruošti užtvaras. Antra, čia yra atskirų institucijų, specialiai užsiėmusių politika ir šalpa, savo darbą atliekančių patenkinamai. Todėl visai protingai elgiamasi, kai jėgos spiečiamos ten, kur jų daugiausia reikia ir kur jų mažiausia iki šiol buvo, nesimaišant į kitų institucijų sprendžiamus uždavinius. Tačiau LB jokiu būdu nėra atleista nuo pareigos kitur pasižvalgyti. Jei rytoj sušlubuotų Vlikas ar Altas, jei Balfas taptų neefktyviu, šių institucijų darbo perėmimas būtų neišvengiama LB prievolė. LB tikslai nesikeičia, tačiau darbų pobūdis priklauso nuo reikalavimų. Kur bendruomenė sąlygų bus pašaukta, ten ji privalo eiti, vykdydama savo uždavinius ir paskirtį.

Kai ant pečių guli tokia našta ir taip didelė atsakomybė, LB juokų krėsti negali. Su ja taip pat negali juokauti nei pavieniai asmenys, nei politiniai ar kultūriniai sambūriai. LB žaidimams laiko nėra. Ji neturi laiko bevaisiams užsiėmimams, trypčiojimams ir plepalams. Sunkus, nepaliaujamas ir produktyvus darbas yra jos duona. Bet šioje paskirtyje glūdi ir jos jėga.

Artimiausi uždaviniai

Žinoma, iki šiol kalbėjome tik apie mūsų mintyse ir širdyse egzistuojančią LB. Dabartinė, ypač kurią turime JAV, toli gražu nėra pasiruošusi jai numatytai paskirčiai. Jai tenka dar augti ir daugiau subręsti. Tačiau ji yra vienintelė viltis. Iš jos privalo išsivystyti jėga, kuriai kiekvienas iš mūsų eis talkininkauti. Jei šios jėgos nesugebėsime išauginti, svajonės apie planuotą, visuotinę ir nuolatinę veiklą nueis tuščiomis. Niekais nueis ir viltys susilaukti pakenčiamų rezultatų. Ir toliau liksime verstis, kaip kiekvienas išmanome. Keli pasigriebę tąsysime kokį nors smulkų reikaliuką, o svarbūs rūpesčiai liks nepalytėti. Metai mus vargins, gražų ir žvalų jaunimą išpustys po įvairiausias svetimas bendruomenes, o lietuviškoji gyvybė, palengva mirkčiodama, išblės. Mes būsim ištrinti, nuvalyti iš gyvenimo. Requiescant in pa-ce!

Kas šiandien darytina, kad egzistuojančios LB augimą paspartinus? Pirmiausia, reikia gerokai daugiau akcijos ir mažiau pasišnekėjimų. Teoretiškai LB mums aiški ir suprantama. Aiškūs ir suprantami jos uždaviniai, taip pat ir sąlygos, kuriose reikia jai išsivystyti. Užuot šias sąlygas aiškinus ir verkšlenus, reikia pajudinti rankas.

Gal dėl to, kad prabilti yra lengviau, kaip ką konkretaus nuveikti, dabartinėje bendruomenėje kalbų yra apstu. Šnekama, kas reikėtų daryti, duodami nurodymai, labai daug ir pasigardžiuojant kritikuojama. Einama į detales, jos išdiskutuojamos iki panagių, kiekvienas pajudėjimas susilaukia įvairių nuomonių. Tačiau ne šitai reikalinga. Reikia akcijos ir "akcijos komisijos", kaip vienas rytinio JAV pakraščio  suvažiavimo dalyvių išsireiškė

Iš tikrųjų, reikia stipriau paspausti bendruomenės organizavimąsi. Net ir šis organizavimasis turi būti organizuotas. Jį reikia vesti ir prižiūrėti. Tenka gal skelbti vajus, gal bendruomenėn jungimosi metus, gal ką nors panašaus. Reikia stiprios propagandos, kuri eitų ne oficialių raštų forma, bet gyvu, patraukliu žodžiu, tiek spaudoje, tiek susibūrimuose. Tektų pajudėti asmenims, esantiems centro valdyboje, taryboje, apygardose. Tektų nuvykti į apylinkes ir jas paraginti. Susisiekti su tais žmonėmis, kurie galėtų ir privalėtų apylinkes įsteigti, kur jų dar nėra. Šis "revizijos" metodas gali būti efektyvus. Jo nereikėtų palikti neišbandžius, ir bandytini visi padorūs būdai, kuriuos tik pajėgiame sukurti.

Visais atvejais svarbu, kokiems asmenims yra pavesta atsakomybė viename ar kitame dar-
 

ALBERTAS   VESČIŪNAS    ŠOKANTI
(Tušas. 1956)
 
be. Ypač svarbus asmenų parinkimas bendruomenėje šiuo metu, kai jos pirmuoju siekimu yra augimas ir plėtimasis. Kiekviena diena, kurios pabaigoje negalima konstatuoti, kad atsiektas nors menkutis laimėjimas, yra didžiai nuostolinga. Sveikam organizme augimo procesas vyksta ne laipsniais, bet nepertraukiamu gyvybės didėjimu. Srovenimas turi būti be už-sitvenkimų, krioklių ir išsiliejimų. Tuo būdu reikia nepaliaujamai budėti, kad šį srovenimą palaikius.

Tik tie žmonės, kurie mūsų reikalų sprendimą mato vien bendruomenėje, gali ištverti, jai diena dienon tarnaujant. Kas pareigas pasiima ne iš įsitikinimo, bet tik aplinkos paskatintas, lieka pasyviu keleiviu, šios srovelės nešamu paviršiuje, o gal net sukelia pavojų, kad jo plaukimas neužtvenktų tekėjimo. Antra, LB darbininkai turi būti gyvi ir laisvi žmonės. Gyvi energija ir patvarumu. Laisvi mintijime ir rankose. Protinga, taigi, kai neskatinama LB reguliavime maišytis asmenims, kurių galvojimas varžomas vienos ar kitos priežasties. Tačiau nėra sveika, kai vengiama atverti duris žmonėms su ryškia pasaulėžvalgine ar politine spalva, jei jie yra pajėgūs ir moka išskirti bendruomenės uždavinius iš savo asmeninių įsitikinimų. Darbininko vertę nusako ne vardas, amžius, išsilavinimas ar įsitikinimai, bet jo kvalifikacijos LB uždaviniams vykdyti.

Kaip spręstina, kam ši atsakomybė patikėtina? Kas LB veidą tiksliai atpažino nuo pat pirmųjų jos dienų, tas vargiai suklys, jos vagą ateityje reguliuodamas. Dar svarbiau, jei tokio asmens gyvenimas ėjo greta LB augimo. Aktyvi veikla apylinkėse ir apygardose, įgyta patirtis ir lietuviškosios aplinkos nuotaikų pažinimas LB atžvilgiu yra svarbiausios patikimo ir prityrusio darbininko žymės. Kiekvienas asmuo, atsakingam darbui atėjęs iš LB pašalies, su savim atsineša ir šiek tiek netikrumo: ar pajėgs greitai priprasti prie reikalavimų ir įtempto darbo?

Iki šiol JAV LB šiuo atžvilgiu buvo sėkminga. Ankstyvesnio j i ir dabartinė centro valdybos atliko daugiau, kaip reikalautina. Nestokojo nei energijos, nei išminties, nei sėkmės.

Augimo sąlygos ir viltys

Verta pažiūrėti, kokiose sąlygose LB turi pergyventi savo augimo peri j odą. Atrodytų, kad, LB esant visų tautiečių sambūriu, visi turėtų jai talkininkauti. Šiuo atveju persistengimo nejaustume, ir organizacinė stadija būtų trumpa. Išvengtume ir dažnų paraginamųjų kalbų, kurios sveikos psichologijos individui yra sunkiau pergyvenamos, kaip nedideli įsipareigojimai. Tačiau su širdgėla reikia sakyti, kad mūsų galvojimas gerai apžalotas. Apžalotas įvykių, kuriuos be išimties praėjo kiekvienas mūsų tautinės grupės narys, arba prieš keliasdešimt metų skaudžiai išnaudotas svetimo krašto sąlygų, prie kurių priprasti buvo sunku, arba paskutinio karo eigos. Šie įvykiai reikalavo apie save išsiauginti kiautą, sunkiai pralaužiamą aplinkos, kad save apsaugojus. Buvome priversti egzistuoti panašioje aplinkoje, kaip daugelis gyvių, kurių rytdiena netikra. Šie sutvėrimai, nors prisisotinę iki pat žiočių, griebia viską, kas po kojomis maišosi, nes nėra tikri, ar sekančią dieną neteks kęsti alkio. Jų nuolatiniu užsiėmimu yra maisto ir saugios vietos poilsiui j ieškojimas.

Kai instinktai pakeičia galvojimą, psichologija išnyksta. Mumyse mintijimas pralaiminčiai kovoja su instinktais, dėl to dažnai sunku rasti. paaiškinimą kai kuriems reiškiniams. Nėra lengva suprasti ir plačiai išsikerojusį disso-cialumą. Bendravimas yra viena iš žmogiškojo charakterio žymių, beveik išnykusi mūsų tarpe, užleisdama vietą neriboto laipsnio individualizmui.

Reikia pripažinti, kad nusivylimas inteligentija savo mokesčio taip pat pareikalavo. Šiais laikais neįmanoma pasislėpti nuo visuomenės akių, o nuolatiniam kontaktui su aplinka mūsų inteligentija nebuvo priaugusi. Jos akcijos ėmė kristi tremties stovyklose, jos nepagerėjo ir emigracijoje. Savisaugos instinktas lygiai stiprus ir šioje visuomenės dalyje, nors ji sąlygas apie save turėtų pajėgti geriau susireguliuoti. Prisideda nemokėjimas susikalbėti savo tarpe, augštas savo asmens vertinimas, nenoras parodyti paslaugą visuomenei, didelio inteligentijos procento ranka mojimas į tautinius interesus. Kai ši situacija plačiai žinoma, būtų bergždžia pasakoti pavyzdžius apie lituanistinių mokyklų ignoravimą, apie visuomeninės pareigos kratymąsi, apie kurtumą LB šauksmui, apie tautinio charakterio išpardavimą, lyg skudurų mainuose su per kaimus keliaujančiu prekybininku.

Nors aplinka nepalanki, LB, žinodama savo atsakomybę, stiprėjimui deda milžiniškas pastangas. Ji neperstojamai šaukiasi visuomenės talkos ir niekad nenustoja vilties jos susilaukti. Šiandien jau aišku, kad didieji pavojai praeiti. Jei pastangos nesumažės, augimas netrukus baigsis. Su džiaugsmu regime, kad greitai ji bus pajėgi vykdyti jos laukiančius uždavinius. Tiesa, nuotrupų liks ir ateityje. Bet kur jų nebūna?
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai