Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROTESTANTŲ BALSAS DĖL ŠVČ. MARIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Gr.   

Vokietijos protestantų žurnalas "Sancta", leidžiamas Drezdene (Vokietijos sovietinėje zonoje) prieš keletą mėnesių paskelbė liuteronų grupes atsišaukimą, kuriame jie kviečia reviduoti evangelikų pažiūras i Švč. Mariją. Šituo atsišaukimu susidomėjo kitų kraštų tikintieji. Atrodo, kad jis žinotinas ir lietuviams. Jj čia paduodame iš prancūzų dvi-savaitraščio "Naujojo žmogaus".

"Mergelės Marijos kultas, kuris yra prasidėjęs pirmajame amžiuje ir ligi mūsų dienų nėra nutrūkęs katalikų Bažnyčioj, gavo galingą impulsą po apsireiškimų Liurde (1858) ir Fatimoj (1917). Šie apsireiškimai susilaukė pasaulinio atgarsio ir savo viršūnę pasiekė Marijos metais, paskelbtais popiežiaus Pijaus XII.

"Liurde, Fatimoj ir kitose Marijos šventovėse nešališka kritika susitiko su antgamtiniais faktais, kurie glaudžiai susiję su Mergele Marija arba per jos apsireiškimus, arba per jos užtarimą prašytomis ir gautomis stebuklingomis malonėmis. Ir šie faktai nesiduoda natūraliai išaiškinami.

"Žinome, arba bent turėtume žinoti, kad Liurdo ir Fatimos išgijimai yra ištiriami mokslišku griežtumu gydytojų ir tai gydytojų, kurie nėra visi katalikai. Be to žinoma, kad katalikų Bažnyčia laukia gana ilgą laiko tarpą, kol išgijimą paskelbia stebuklingu. Ligšiol 1,200 išgijimų, įvykusių Liurde, buvo pripažinti gydytojų moksliškai neišaiškinamais, tačiau katalikų Bažnyčia tėra tik 44 paskelbusi "stebuklingais", nes tik juos ji laiko peržengusius ribas, kurių mokslas niekados nepaveiks. Per 30 metų Liurdą praėjo 11,000 gydytojų. Tie visi gydytojai, nežiūrint jų religijos ir filosofinių pažiūrų, turi laisvą priėjimą į išgijimų konstatavimo biurą. Vieneriais metais Liurdą praėjo 800 gydytojų iš visų pasaulio kraštų ir dalyvavo tikrinime faktų, atrodančių stebuklingais. Taigi, jei koks nors atvejis paskelbiamas stebuklingu, teologiniu atžvilgiu yra didžiausia galima tikrumo garantija.

"Kokia tų stebuklingųjų faktų gilioji prasmė Dievo išganomuose planuose?   Atrodo,   kad   šitais  faktais

Dievas teikiasi atsakyti sukrečiančiu būdu į moderniškųjų netikėjimą. Kaip pažindamas šiuos faktus geros valios netikintysis gali pasilikt užkietėjęs savo netikėjime ? Ar mes, evangeliškieji krikščionys, iš anksto nusistatę, galime praeiti pro šalį tų dalykų, prie jų nesustodami ir rimtai netyrinėdami? Ar panašus elgesys nebūtų nelaimė mums ir ar mes juo neužsitrauktume baisios atsakomybės? Ar krikščionys tu"i teisę ignoruoti tuos faktus tik dėl vienintelio motyvo, kad jie vyksta katalikų Bažnyčioj, bet ne jo pačio religinėje bendruomenėje? Ar tie neturėtų mus paskatinti Dievo Motiną sugrąžinti į evangelišką-ją Bažnyčią ?

"Jei Marija prabyla į pasaulį apsireiškimais, tai negali atsitikti kitaip, kaip tik Dievo valia. Ar nebūtų fatališka klaida, jei mes užkimš-tume ausis ir nekreiptume dėmesio? Ar mes, Vokietijos evangeliškieji krikščionys, ir toliau turime priešintis arba pasilikti abejingi? Ar mes turime leisti tamsybių galybėms juos nugramzdinti į užmaršties bedugnę, arba, priešingai, pasiruošime atverti savo širdis tai galingai šviesai, kurią Dievas uždega mūsų išganymui ? Ar tie visi faktai nėra nepaneigiamas liudijimas apie be galo didelį vaidmenį, kokį Marija mūsų dienomis yra paskirta atlikti mūsų labui?

"Aišku, kad šis klausimas yra vertas apsvarstyti. Jis neturi būti atmestas a priori, iš anksto nusistačius ir be rimto patikrinimo tik dėl to, kad jis vyksta katalikų Bažnyčioje. Šitoks elgesys būtų nelaimė mums ir visam pasauliui. Didelė atsakomybė gula ant mūsų. Mūsų pareiga svarstyti tuos daykus, bet ne praeiti pro šalį ir juos apglobti tyla.

"Cia viename, čia kitame krašte iškyla pačios krikščionybės egzistencijos klausimas. Būtų negirdėta atsakomybės stoka ignoruoti Dievo balsą, kuris per Mariją prabyla per katalikų Bažnyčią.

"Kaip ten bebūtų, bet mums nevalia ilgiau tylėti apie tuos dalykus. Juos mums reikia tirti-svarstyti be apriorinio nusistatymo, giliai, neatidėliojant, nes katastorfa visai čia pat (prie mūsų durų). Galimas dalykas, kad atmesdami arba ignoruodami Dievo žodį per Mariją, mes atstumtume ranką, kuri mums tiesia išganymo paskutinę progą.

"Taigi liuteroniškos Bažnyčios vadams ir kitoms krikščioniškoms bendruomenėms atitenka būtina pareiga ištirti-apsvarstyti tuos faktus ir nusistatyti jų atžvilgiu su visu objektyvumu. Ir tai juo labiau, kad Liuteris ir kiti reformacijos autoriai nebuvo Dievo Motinos išmetę iš Bažnyčios, bet tai atsitiko tik po trisdešimties metų karo ir laisvamaniškų filosofų laiku aštuonioliktojo amžiaus vidury. Nužudydami Mergelės kultą evangeliškose širdyse, jie užmušė juose krikščioniško pamaldumo švelniausius jausmus.

"Giedodama "Magnificat", Marija pareiškė, kad visos kartos ją skelbs palaiminta iki amžių pabaigos. Šitą pranašystę mes matome vykstant katalikų Bažnyčioje mūsų nelaimingais laikais labiau negu bet kada, kai tuo tarpu evangeliškoj Bažnyčioj ji tokia visai užmiršta, kad net sunku surasti jos pėdsakų. Ar šitokia tikrovė neuždeda pareigos persvarstyti tuos faktus ir padaryti atitinkamas išvadas? (L'Homme Nouveau, 1959.111.15., Paris)    J. Gr.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai