| |
|
|
|
LIETUVOS TAUTOTYRININKO SUKAKTIS DR. J. BALIUI PENKIASDEŠIMT |
 |
 |
 |
|
Parašė A. Mažiulis
|
 Mūsų dienų rūškanose dažnai pamirštame tyliai dirbančiuosius, nes jie paprastai lieka nuokelyje ir nesi-maišo dienų grumtynėse. Todė1 beveik nepastebėjome šiemet trijų lituanistų profesorių sukaktuvininkų (Pr. Skardžiaus, J. Balio ir V. Maciūno), nors kiekvienas jų į lietuviškąsias dirvas giliai arklą panėręs ir visai eilei savas lituanistines žinąs perteikęs. Ir pamiršome juos tie, kurie jiems daug kuo kalti esame... Šiuo kartu sustoju ties vieno jų darbais ir sukaktimi, kai sava spauda beveik jo nepastebėjo, bet paminėjo gana tolimi kaimynai ir kartu labai artimi mūsų draugai suomiai.
Mokslo dienos
Jonas Balys gimė 1909 VII 2 d. Krasnavos viensėdyje, Kupiškio vis, Panevėžio aps. Baigęs Kupiškio vid. mokyklą, 1923 įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją ir 1928 ją baigė. Panevėžyje jis susipažino su kraštotyros darbu, kur jau nuo 1920 veikė kraštotyrininkų būrelis, o 1924. III.15 buvo įkurta ir gimtajam kraštui pažinti draugija, kuri sekančiais metais įsteigė ir Panevėžio kraštotyros muziejų. J. Balys kraštotyriniam darbui čia palinko, rinko senienas, užrašinėjo tautosaką ir tautotyros klausimais rašinėjo "Lietuvai" ir kt. 1928 įstojo į Lietuvos univ., humanitarinių mokslų f ak., kur studijavo lituanistinius dalykus, reiškėsi stud. neolituanų tarps, telkė vid. mokyklų moksleivius į Jaunosios Lietuvos būrelius ir 1929-30 redagavo "Jaunąją Lietuvą". Gavęs švietimo m-jos stipendiją, 1930 išvyko į Austriją ir ten etnologiją studijavo Graco ir Vienos univ., parašydamas disertaciją apie šamanizmą (jos santrauka "Eranus" žurnale) pas kultūrinės istorinės etnologijos mokyklos kūrėjus prof. W. Schmidtą (1868 -1954) ir W. Koppsrsą, ir 1933m. gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Po to metus laiko gilino studijas Suomijoje grižęs į Kauną, J. Balys buvo paskirtas į Lietuvių Tautosakos Komisiją ir 1934-35 mokslo metams išrinktas Vytauto D. univ. humanitarinių mokslų fak. etnikos katedros vyr. asistentu, bet turėjo skirtingų pažiūrų į tautosaką bei jos tyrinėjimą, todėl veikiant visai eilei intrigantų, darbą universitete turėjo apleisti 1935 m. J. Balys buvo paskirtas kuriamojo Lietuvių Tautosakos Archyvo vedėju, arba direktoriumi, kuriam vadovavo iki pasitraukiant nuo bolševikų (1944.VII.1). Išvydinus bolševikus iš Lietuvos, dar 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu ir tuojau pat paskirtas jos Etnologijos instituto direktoriumi (vietoje P. Bugailiškio), 1942 išrinktas Vilniaus universiteto docentu ir perėmė tautotyros katedros vadovybę. Tremties metu J. Balys dirbo Vokiečių dainų archyve (Deutsches Volksliedarchiv, Preiburg i Br) 1946-47 Baltų univ. asso. prof., 1948-52 instruktorius Indianos univ., vad. Rytų Europos programoje,vėliau Arktikos institute Vašingtone ir paskutiniu metu slavų ir centrinės Europos skyriuje Kongreso bibliotekoje. Jis buvo išrinktas Tarptautinės liaudies meno ir tautosakos komisijos ir kt. tarptautinių institucijų nariu.
Lietuvių Tautosakos Archyvo kūrėjas
1930 sukurtoji Lietuvos Tautosakos Komisija, susidedanti daugumoje iš literatų ir į tautosaką žvelgianti rusų tautosakos tyrinėtojų akimis, pasuko ne tiek tautosakos rinkimo, jos tyrinėjimo, bet tautosakos stilizavimo linkme. Lygiagrečiai veikė ir komisija tautos melodijoms rinkti. 1935 J. Baliui pavyko įtikinti švietimo m-jos vadovybę, kad reikia sudaryti viena tautosakos darbui įstaiga, ir 1935 m. buvo išleistas Lietuvių Tautosakos Archyvo (LTA) įstatymas; kuriamojo archyvo vedėju buvo paskirtas J. Balys. Ši atskira, jungtinė, tiesiogiai nuo švietimo m-jos priklausanti nauja tautosakos rinkimo ir tyrimo įstaiga paveldėjo ir anų abiejų komisijų rinkinius: 71,824 dainų, 9,023 jų melodijų, 8963 pasakų, 86,754 kitos tautos pasakos, ir viso 176,564 tautosakos užrašų, bet 'neperėmė' jau tautosakos rinkėjų, nes darbas buvo porą metų nutrūkęs ir komisijos su jais nebepalaikė jokio ryšio.
Lietuvių Tautosakos Archyvas mūsuose pradėjo naują tautosakos rinkimo barą: a) jis jieškojo naujų tautosakos rinkėjų, kai ankstyvesnė Lietuvių Tautosakos Komisija tenkinosi tik 'jos jieškančiais'; b) iš rinkėjų reikalavo kiek galint tikslesnių tiek teksto, tiek ir kalbos atžvilgiu užrašų, būtent tautosakos rinkėjai išgirdo, kad daina reikia užrašyti dainuojant, pasaka sekant ir pan. Už gerus užrašus LTA pradėjo mokėti, nors tas atlyginimas buvo labai menkas, tačiau išmokamas, kai L. Tautosakos Komisija šių pažadų niekad vėliau netesėjo; 3) visiems tautosakos rinkėjams siuntinėjo klausimų lapus, "Tautosakos rinkėjo vadovą" (1938, 1940), 1939 suruošė jiems kursus, o atskiriems tautosakos rinkėjams nešykš-tėdavo pastabų ir atskiruose laiškuose, būtent tautosakos rinkėjas pajuto, kad yra globojamas, jam patariama, bet nepaliekams vienas; 4) iš didesnių ar vietos atžvilgiu svarbesnių tautosakos rinkėjų LTA atsirinko bendradarbius—korespondentus, kuriems LTA siuntinėjo veltui savo leidinius ir teikė, sakyčiau, tam tikrų teisių. Todėl LTA pavyko: a) sudaryti mūsų vidurinėse mokyklose tautosakos rinkėjų būrelius, kuriems paprastai vadovavo lietuvių k. mokytojai; b) susikūrė atskiri tautosakos rinkėjų būreliai tarp pavasarininkų, jaunalietuvių, kurie vėliau išplėsti ir tarp jaunųjų ūkininkų, jų pagalba įvykdant ūkinės tautosakos rinkimo varžybas: c) turint nuolatinių tautosakos rinkėjų, buvo galima skelbti tautosakos rinkimo varžybas, kurios davė daugiau tautosakos užrašų, nei pačių LTA buvo tikėtasi, ir tai buvo padaryta, pažadinus tautosakos rinkėjų savigarbą, ryžtą, bet nesiūlant tik pinigą. Ir taip LTA, J. Baliui vadovaujant, iki 1940.1.1 galo pavyko sutelkti: 150,154 dainas, 15,378 melodijas (8328 užrašus fonografo plokštelėse), 33,844 pasakas, 101,338 liaudies tikėjimus, 241,370 kt. tautosakos užrašų. Okupacijų metais LTA darbas sutriko, o po 1945 m. net ilgą laiką nebuvo tęsiamas, nes dabar (1956) buvę apie 600 tūkstančių tautosakos užrašų vaizdžiai byloja, kokį didelį tautosakos rinkimo darbą atliko LTA 1935-1940 m., kuris 1939 m. buvo įjungtas į A. Smetonos vardo Lituanistikos Institutą ir tautosakos rinkėjams 1939 m. lapkričio mėn. buvo suruošęs trijų dienų kursus, o 1941 m. prijungtas prie Lietuvos Mokslų Akademijos Ir kai šiandieną okupuotojo Lietuvoje didžiuojamasi Lietuvos Mokslo Akademijoje esančiais tautosakos rankraščiais, kurie susitelkė 'partijai vadovaujant', bijoma paskelbti jų sutelkimo laiką, nes tada paaiškėtų, kad jie beveik visi užrašyti dar Nepriklausomybės metais, ir didžiausioji dalis LTA metu, vadovaujant J. Baliui: apie 500 tūkstančių įvairių tautosakos užrašų LTA paliko pasitraukdamas 1944 m., kurių per 300 tūkstančiu sutelkta jam LTA vadovaujant. Ir iš šių tikslių, pabrėžiu tikslių, tautosakos užrašų, visais atžvilgiais tinkančių tautotyros reikalams, matyti, kad J. Balys pradėjo mūsuose naują tautosakos rinkimo barą, ir už visai tai jau tenka nulenkti pagarbiai galva.
J. Balio vadovaujamas LTA pradėjo ir paruošiamuosius tautosakos tyrimo darbus. Jis sužymėjo rankraštines ir spausdintas pasakas, sakmes ir kitokią pasakojamąją tautosaką pagal Antti Aarne duotuosius katalogizavimo pagrindus, juos lietuviškiems reikalams pritaikydamas ir praplėsdamas. LTA pradėjo ir tautosakos užrašų sistemingą leidimą, kurį nutraukė 1940 m. Lietuvos okupacija. Taip pat LTA leido ir "Tautosakos Darbus", kur spausdino tautosakos studijų, tekstų, jų 1935-40 m. pasirodė septyni tomai. Aplamai, LTA 1935-44 m. buvo tapęs lietuvių tautotyrinių studijų reikšmingu centru, į kurį dažnai kreipdavosi ne tik artimieji kaimynai, bet ir tolimų kraštų atskiri tautosakos tyrinėtojai ar tų kraštų tautotyros įstaigos.
Mūsų tautotyrininkas
Iš lietuvių tautosakos rašė darbų dr. J. Basanavičius ir kt. Labai gerų mūsų tautosakos tyrinėjimų davė A. R. Niemi ir kt. svetimtaučiai. Bet ankstyvieji mūsų tautotyrininkai buvo mėgėjai, jie atėjo ne mokslinės tiesos jieškodami, kiek lietuvio garbei naujos atsparos, naujos stiprybės semdindami, todėl lengvai išklysdavo į lankas (tfakologija, etrus-kologija ir pan.), ir visi jų darbai tesutelkė tautosakinės medžiagos, bet visoks užsispyręs "lietuviui garbės" jieškojimas neleido ramiai pažiūrėti į medžiagą ir nusileisti į tau-totyrines gelmes. J. Balys į mūsų tautosakos tyrinėjimus atėjo pasiruošęs ir be romantinės nuotaikos 'surasti lietuviui garbės', bet tautosakoje atskleisti praeitį tokią, kokią ją galima įžvelgti. Ir šis kritiškas žvilgis į mūsų tautosaką pilnai atėjo su tik J. Baliu.
J. Balys tautotyriniais klausimais pradėjo rašinėti, dar Pavenėžio mokytojų seminarijoje būdamas. Iš to meto gana įdomus jo netrumpas darbelis: Senovės lietuvių tikybos klausimu ("Lietuva" 1927 45 nr. 2-5 psl. atkarpa), čia jis pasisako už stabus, kuriuos lietuviai turėję, ir remiasi kartais nekritiškais šaltiniais (Kyburgu). Tačiau šis, kaip ir kiti, yra būdingas tuo, kad vos 18 metų jaunuolis jau šiuo klausimu yra surinkęs daug spausdintosios medžiagos, ir kartu turiu pastebėti, kad anam metui gana kritiškai daug ką apdorojęs ir turimą medžiagą įžvalgiai siejąs, pvz. stabų ir mūsų kryžių saja. Panašia, dar jaunuoliškai, nors jau daug kritiškiau nagrinėjo stabų klausimą ir kitame, vienus metus jau pastudijavęs, rašinyje: Ar senovės lietuviai turėjo stabų? ("Jaunoji Lietuva" 1929 8-10 nr.). Ir nors šių jaunuoliškų darbų būtų galima neminėti, nes po kelių metų tautotyrinių studijų pats J. Balys lietuvių stabų klausimu pasisakė priešingai, tačiau jie liudija ir praskleidžia, kurie lietuvių tautotyros klausimai jam buvo anuo metu įdomiausi: jie liko dažnai tie patys ir vėliau.
J. Balys mūsų tautotyrai buvo raštingas. Jis ruošė ir išspausdino gausiai tautosakos tekstų atskirais leidiniais ir kita tiek paskelbė apdorojęs įvairiuose kitų leidiniuose ir žurnaluose. Visa toji tautosaka, kurią paruošė spaudai J. Balys, yra pateikta ir atrinkta su didžiu tautoty-rininko nusimanymu ir sutvarkyta aiškiu tautosakos mokslo planu, iš kurio galima tuojau jausti didelį sistematiką, kritiškai peržvelgiantį lietuvių tautosakos visumą ir kartu prisisiejantį kaimynus, pasinaudojant} jų pasiektais laimėjimais. Prie tų leidinių ar atskirų darbų pridėtos jo trumpos apžvalgos nėra šiaip sau tik gražiai parašytos, bet ir praskleidžia tautosakon įvyniotas amžių gelmes: jam tautosaka nėra tik literatūrinė apraiška, žmogaus susikurtos tikrovės žaismas, bet ir to žmogaus, anų dienu žmogaus pasaulio atsklaida. Iš tokių jo tautosakos užrašų leidimų tenka minėti: Iš Maž. Lietuvos tautosakos 1937, Lietuvių sąmojus 1937, Vilniaus krašto lietuvių tautosaka 1938, Klaipėdiškių lietuvių tautosaka 1940, Lietuvių tautosaka I: Lietuvių liaudies Sakmės I 1940 (šiuo leidiniu pradėjo sistemingą LTA sutelktos rankraštinės tautosakos spausdinimą), Šimtas liaudies baladžių 1941 m, Istoriniai padavimai 1949, Tautosaka apie dangų 1951, Lietuviškos pasakos 1951. Dvasios ir žmonės 1951, Liaudies magija ir medicina 1951 Suvalkiečių vestuvės 1953, plokštelė su paaiškinimų knygele Lithuanian Folk Songs in the United States 1955, Lietuvių mitologiškos sakmės 1956, Užburti lobiai 1957. Ką tik pasirodė stambus veikalas — Lietuvių dainos Amerikoje (1959). Jis davė gausiai artimų šiems leidiniams straipsnių, kur įjungti ištisi ir paprastai tik rankraščiuose tebuvę užrašai, k.a.: Vaire (1935 Perkūnas medžioja velnią, 1936 Gyvi Numirėliai, 1938 Gero ir pikto prado kova lietuvių liaudies tradicijose ir kt.); Židinyje (1938 Lietuvių liaudies baladės; vokiškai: Acta Ethno-logica 1938); 1942-1944 apie Gabiją, Rugių bobą ir atskirus papročius (Kūryboje, žemės Ūkyje, Naujojoje Lietuvoje ir kt.); Gimtajame Kraite (1943 Joninių arba kupoliavimo dainos. Saulinės dainos); Deutsche Volkskunde (Baum und Mensch im litauischen Volksglauben; Litauische Hochzeitsbraeuche (1946 Contributions of Baltic Univ. 9); Pėdsakai (1946 Lietuvių mitologija); Mintis (1946 Tikėjimai apie dangaus skliautą); Scholar (1947 Volkscharakter der Litauer); Die Nachbarn (1948 Die Sagen von den litauischen Feen); Midwest Folklore (1952 Lithuanian Ghost Stories); eilę straipsnių apie Pabaltijo tautų folklorą ir mitologiją Dictionary of Folklore, Mythology and Legend (2 t., New York, Funk und Wagnalls, 1949-50) ir kt. Visuose šiuose straipsniuose lietuvių tautosaką tyrinėjo, o spausdindamas tekstus praskleidė ir daug lietuviškųjų gilmenų, nors juos ir priskyriau prie mūsų tautosakos skelbimo.
J. Balys, yra davęs ir grynų tautosakos studijų. Iš jų dvi yra itin svarbios, kurias kiekvienas pasakų ir baladžių tyrinėtojas pirmiausia susigriebs, kai šiaip tautosakos mėgėjas neturės gal ir kantrybės pavartyti. 1936 jis išspausdino Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogą, kuriame jis davė trumpas lietuvių pasakojamosios tautosakos temų arba motyvų santraukas, pažymėdamas, kurie motyvai mūsuose nutolsta nuo tarptautinių arba nauji (išversta ir angliškai), kartu nurodydamas, kur toji pasaka ar sakmė yra spausdinta ir kuriuose rankraštiniuos užrašuos ji sutinkama. Darbas ne tik apimtimi ir jam atlikti sugaištu laiku didelis, bet nemažesnis ir pasakojamosios tautosakos moksliniu įžvalgumu. Taip pat pažymėtina, kad šis darbas mūsų pasakojamąją tautosaką įvedė į europietiškąjį tautosakos lobyną, į lyginamąsias pasakų ir sakmių studijas. Kartu J. Balys pratęsė sakmėms tą pačią Antti Aarnės sistemą nepertraukiama tįsa ir nebe-skaldė, kaip buvo kitų iki šiol daroma. Pradėtąja klasifikacine sistema buvo žymima ir jo skelbiama rankraštine pasakų ir sakmių medžiaga įvairi iose straipsniuose ir knygoje Lietuvių liaudies sakmės I 1940. Trem'ies metu dėl susidariusių darbo sąlygų jam teko pereiti prie Stith Thompsono sistemos, kurią jis davė Dvasios ir žmonės (1951) rinkinyje, ypač drauge su Stith Thomp-sonu paruoštame stambiame veikale The Oral Tales of India (1958), taip pat ji vartojama ir kt. vėlesniuose jo darbuose. Antras, nemažesnės reikšmės jo klasifikacinis darbas yra Lithuanian Narrative Folksongs 1954, kur pateikė mūsų baladžių angliškas santraukas, spausdintųjų ir rankraštinių JAV surinktų, baladžių nurodas ir jų atitikmenis Europos tautose. Abu šie darbai J. Balį išvedė į didžiųjų Europos tautosakos tyrinėtojų tarpą, ir jais mes pagrįstai galime didžiuotis svetimuose. Labai reikšmingos yra jo dvi tautotyrinės studijos apie mūsų Perkūną ir velnią: Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose 1957 ir Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje, lyginamoji pasakojamosios tautosakos studija, 1939. Prie šių reikia jungti Litauische Hochzeitsbraeuche 1946, Litauische Fastnachsbraeuche (Schweizerisches Archiv f. Volkskunde 1948), Litauische Volksbraeuche) (Folkliv 1948-49), anksčiau kitame skyriuje minėtus darbus apie Gero ir pikto prado kovą (Vaire 1938), Die Sagen von den Litauischen Feen (Die Nach-barn I 1948), Parallels and Dif-ferences in Lithuanian and Latvian Mythology (Spiritus et Veritas 1953) ir visa eilė kitų Aiduose, Liet. Enciklopedijoje, Santarvėje ir kt. Tarp pirmosios (skelbiamųjų) ir antrosios (tiriamųjų) yra viena, su labai gerais įvadais ir atrinktais tekstais dviejų dalių knyga Lietuvių tautosakos skaitymai 1948, kurios II dalis, nagrinėjanti mūsų žmonių tikėjimus, yra ir plati senojo lietuvių tikėjimo studija, kur išvados padarytos remiantis istorijos šaltinių nuotrupomis ir tautosaka. Aplamai vertinant visus J. Balio tautotyrinius darbus, tenka pabrėžti, kad iš jų byloja gilus lietuvių tautosakos pažinimas, visos išvados paremtos gausia medžiaga ir gana šykštokos, nes jis nesileidžia į prielaidinius svaičiojimus. Taip pat būdinga, kad dauguma jo darbų tiesiogiai liečia sen. lietuvių tikėjimą, taigi jis paliko ištikimas jau anksti pasirinktai pagrindinei temai kuria pradėjome ir jo tautotyrinių darbų apžvalgą. Ir reikia tikėtis, kad J. Balys dar ne visa tais darbais išsakė, kad dar teks mums minėti ir naujus jo darbus, tiek pat giliai praskleidžiančius mūsų tautos senąją kūrybą ir jos žmogaus minčių pasaulį.
A. Mažiulis
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
