Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP SENI LIETUVIŠKI KRYŽIAI IR KOPLYTSTULPIAI? PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MATUSAS   
Pirmutinė istorinė žinia yra iš 1534 m. Ji aiški ir Įsakmiai dokumentuota. Išspausdinta "Lietuvos Metrikos" dalyje, redaguotoje Dov-nar-Zapolskio, pp. 72-73 (Moskva 1897, ser. "Dokum. Mosk. Arch. Minister. Justicii, t. IX-XI).

Vienas kryžius stovi ant kelio Onuškis -Trakai prie pat Onuškio dvaro (ulicoju Troc-koju až do križa); antras — tarp Onuškio -Daugų (až do križa drugogo, kotoryj stoitj na doroze Dovkgovskoj); ir trečiasis — prie Dusmeniu (križa, kotoryj stoit pod konec ulicy) Tik dešifruotojas - redaktorius, matyt, suklaidintas vardo (ir prie Latvijos sienos esančios Onuškės ir tarp Daugų - Trakų esąs Onuškis rusiškai ir lenkiškai rašyta vienaip — Ganu-siški, Hanusziszki) vietovę lokalizuoja Rusijos caro laikų Čedasų valsčiuje, Zarasų apskrities. Tuo tarpu pats tekstas aiškiai rodo Daugų - Trakų Onuškį, kadangi Trakai, Daugai ir Dusmenys aiškiai paminėti, o tokių vietovardžių nėra apie Zarasų Onuškes. Ir tekste minimo Samavo ežero atstumas nuo Onuškiu nesiderina į aprašymo  nuotolius ir aplinkybes.

Po Onuškio tiesioginių liudijimų ir 16-to amž. antros dalies netiesioginės žinios yra visiškai įtikinančios. Jų daug yra Jono Sprogio "Senovinės Žemaičių Žemės Geografiniame Žodyne" (Geografičeskij Slovarj Drevnej Žomoj-tskoj Zemli, Vilna 1888, žiūr. atitinkamas raides. Joje žinios yra išrinktos iš bylų Žemaitijos teismų. Nors lietuviški vietovardžiai, dėl rankraščių rusų kalbos ir jų dešifruotojo latvio Sprogio nemokėjimo lietuviškai, šiek tiek deformavosi, vis dėlto jųjų prasmė nekelia jokių abejonių. Vietovardžiai yra iš 16-to amž. antrosios dalies. Štai kaip jie atrodo:
Pod  Kryžom,  2 dirvos Veliuonos valsčiuje
Križavete, lankelė Galnių lauke, Josvainių valsč., 1594 m.
Križavetes, Vilkijos valsč., šalia vieškelio Kaunas - Jurbarkas, 1593 m.
Križavs vita, dirva Upainiuose (Upynoje?), Kražių valsč., 1595
Križvite, sodyba - dirva Raseinių valsč., 1588 m.
Križiški, kaimas Žarėnų dvaro, Beržėnų valsčiaus 1595
Križovaja doroga, tarp Veliuonos ir Raudonės dvarų, 1595
Križevete, dirva Raseinių valsč.

Žinoma, ištęsiant samprotavimą iki galimumo ribų, galima sakyti, kad tie vardai pažymi vietų padėtį vienokio ar kitokio susikryžiavimo ribose. Bet kryžius ir susikryžiavimas į lietuvių kalbą pateko, tik priėmus krikščionybę (kitose srityse 14-to amž. pabaigoje, Žemaitijoje 15-to pradžioje). Sukryžiavimo ar susikryžiavimo sąvokai reikšti lietuviai anksčiau bus naudoję "skersai". Manytumėm, tai rodo žodžiai "skersvėjis", "skerspjūvė" (ilgas pjūklas dviem žmonėms pjauti), "skersinis" (statyboje skersai dedamas mietas ar rąstas), "skersai upės", "skersai sveikatos" (duoti kam tokį smūgį), "skersuoti" (akėti skersai lysvių) "skerstukis" (kombinacija su vok. Stueck, reiškiantį dirvos gabalą, gulintį prie galo išilginių lysvių ar užuoganų), "skersgatvis". Šioms sąvokoms reikšti kitos kalbos ima kombinaciją su "kryžium" (angl. cross-current, cross-fire, across, cross-street, to cross, vok. den Weg kreuzen).

Mūsų minėta "križovaja doroga" (kryžinis kelias) čia reiškia "kryžiaus kelią", vadinasi, kame stovi ar stovėjo kryžius. Juk vienoje vietoje tas pats dalykas vadinamas "Raudonkeliu", t.y., Raudonės keliu. Ir mūsų kryžkelė, atrodo, iš esmės nereiškia kelių susikryžiavimo, bet vietą, kame stovi prie kelio kryžius. Susikryžiavimo reikšmė čia tėra atsitiktinis dalykas, kaip atsitiktinai kryžiai pradėta statyti, kame keliai susikerta. 1534 m. žinia kryžių sieja tik su keliu, o ne su kryžkele.
Taigi dokumentų "križavete" pažymi vietą, kame anksčiau stovėta kryžiaus. Juoba, kad ten pat pilna analoginių terminų:
Pirtvete,    prie Šilupio upelio, Raseinių
valsč.
tiltvetis,    pieva, Medingėnų valsč., 1593
tiltelia vita, Gaižuvos lauke, Vilkijos vlsč.,
1599
O mūsų    dokumentai vietovardžius visuo-
met sieja su    prasme:
 

BALYS   MILAKNIS    GALVUTĖ (Gipsas)

Triašimai, Vilkijos valsč.   
Privorti, Kražių valsč.   
Povorno Lizdzia, Vilkijos valsč   
Lapiu Urva, miškas, Viduklės valsč.
Kunigu Kaljna, Kražių vlsč., prie Dausino ežero ir dvaro   
Taigi Lietuvoje kryžiai prie kelių (iš visko matyti, mediniai)  bus buvę pradėti statyti tuojau po krikščionybės įvedimo. Tai įvyko, atrodo, tarp 14-to amž. pabaigos ir 15-jo vidurio.   

Dėl šventųjų asmenų skulptūrinio vaizdavimo (o tai esmingai susiję su koplytstulpiais ir, iš dalies, su kryžiais) turime labai aiškų nuostatą     Žemaičių vyskupijos     vieno sinodo įvykusio 18-to amž. viduryje, atseit, vysk. Tiškevičiaus laikais. Žodis į žodį: "Žemaitijos daugely vietų valkiojasi nemokšos skulptoriai ar,teisingiau, paveikslų naikintojai ir niekintojai, kurie turi įžūlumo darkyti šventųjų figūras. Tai veikiau ne dieviškumo panašumas, o Lerniškos šlykštynes, kurių išviršine išvaizda neturi nieko bendra su šventa tradicija. Bet pigia kaina jie sugeba (tuos dalykus) įpiršti prastuoliams; tie niekdarbiai keroja ir kai kuriems kaimyniniams sektantams pateikia medžiagos gardžiai pasijuokti. Vietiniai klebonai tokius, jei jie neparodys mūsų specialaus leidimo, privalo papeikti ir sudrausti, o jųjų dirbinius konfiskuoti". Vertimas čia kai kuriose vietose padarytas, atsižiūrint į lotynų kalbos dėsnius ir dalyko vidinę logiką. Mat, negalėdami pasiekti lotyniško originalo (Synodus Dioecesana Medni-censis seu Samotitiae, Vilnae 1752), tekstą turėjome imti iš Victor Jungfer, Kulturbilder aus Litauen, Berlin - Leipzig - Riga 1918, p. 144. Čia jis kai kur aiškiai sudarkytas, o vokiškas vertimas (p. 120) nepilnas ir nevisiškai tikslus. Lotyniškai pagal Jungferį: "Pluri-mis in locis per Samogitiam divagantur im-peritissimi sculptores, an verius Iconoclastae et Iconomachi, qui proprio Marte effigies Sanctorum moliantur, non quam speciem deorum, quam monstrą Lernaea ab omni sacra traditio-ne habitu gestuque ex toto se abhorrentia, vili autem pretio simplicioribus abtrudentes gravi-ter eis imponant, unde optata pullulat, materia nullis vicinorum sectariorum cachinis. Parochi locorum arguant, increpent tales et confiscent, nisi specialem a Nobis produxerint licentiam" (Lerna yra Graikijos vietovė, 10 klm. į pietus nuo Argos, kame senaisiais amžiais buvo daugybė Įvairiausių dievų statulų, klestėjo pagoniškų misterijų apeigos ir kame vandenis manyta esant apgyventus keistų mitinių būtybių).

Žemaičių vyskupijos sinodas, be jokios a-bejonės, kalba apie dievdirbius, t.y., liaudies menininkus, drožusius iš medžio šventas statulas. Kadangi rašoma 1752 m., tai lietuviški dievdirbiai turėjo atsirasti vėlių vėliausiai apie 1700 m. Mat, sinodas juos supranta, kaip amatininkus, užsiėmusius tik tuo vienu amatu ir keliavusius po Žemaitiją, besiūlančius savo darbą ir, tikriausiai, taip pat gatavus dirbinius (valkiojasi — divagantur, niekdarbiai keroja — pullulant, skulptoriai — sculptores).

Kadangi 18-to amž. viduryje dievdirbių reiškinys buvo masinis dalykas, tad, pagal istoriškai - kultūrinius dėsnius, jis bus pradėjęs reikštis kokį šimtą metų anksčiau. Sprendžiant pagal anų laikų istorines aplinkybes, dievdirbių amatui impulsą bus davusi, reikia manyti, kontrareformacija, t.y., katalikų kova prieš protestantizmą, kuri sėkmingai buvo varoma 16-to amžiaus antroje dalyje. Atrodo, be pavojaus suklysti, dievdirbių suklestėjimą reikia sieti su tuo laikotarpiu.

Minėjome tik "impulsą" ir "suklestėjimą". Patsai gi šventų statulų iš medžio drožimas bus susijęs su krikščionybės įvedimu. Mes tą reiškinį keltumėm į 15-to amž. vidurį. Savaime aišku lietuvių sugebėjimo iš betkokios medžiagos formuoti gyvas ar įsivaizduojamas būtybes ir jo praktiško pritaikymo būta nuo senų senovės. Tai paliudija priešistorinių laikų iškasenos.

Šiaipsau suminėsime, jog kryžiaus simbolis Lietuvoje buvo labai populiarus. Ana, Žeimelio dvare 1582 m. būta "gintarinio kryželio" (krzyžyk bursztynowi; tai bene pirmas istorinių laikų liudymas apie gintaro dirbinius Lietuvoje; Akty izdav. Vilensk. Archeogr. Ko-misijeju, XIV, 260). Tekstas gali implikuoti Žeimeną ar Žeimį, bet kadangi vietovė sakoma esanti Žemaitijoje, o rusiškas būdvardis (žejmianskij, žejmeljskij) lengvai prileidžia iššifravimo klaidą, čia bus turėta galvoje Žeimelis prie istorinio kelio Latvijos pasieniu į Baltijos pajūrį.

Pasirodo, kryžiaus reiškinio liaudies mene būta bendro lietuviams ir jų giminaičiams prūsams. 1426 m. (apie 150 metų po krikščionybės įvedimo) Sembos (vok. Sambien ir Sam-land) vyskupas Mykolas prūsams įsako: "kad prie mirusiųjų kapų nestatytų jokių kryžių, o jau pastatytus — nupiautų, — 3 markių pabauda"; ut nuliam crucem circa sepulta (turėtų būti sepulcra) mortuorum locent et ut quili-bet (turi būti ųaslibet) jam positas abscindant sub poena III marcarum; neturėdami originalo, cituojame iš Jungferio minėto veikalo, psl. 112, palyg. 120).

Iš 19-to šimtmečio turime žinių iš mūsų vienintelio tikra prasme kultūros istoriko, Motiejaus Valančiaus. 1815 m. mediniame kryžiuje prie kelio Plungė - Žarėnai buvo įtaisyta Marijos statula (Žemajtiu Wiskupiste, Vilnius 1848, I, 263). O prie Kvėdarnos - Laukuvos vieškelio jis paliudija kryžiuje "sėdinčio Kristaus" statulą (tnp. 264). Tai bene pirmutinė žinia apie garsų lietuvišką Rūpintojėlį. Pagal tą pat šaltinį, 1828 m., jubiliejinių atlaidų proga, pastatyta "sztulpai ir križej" Šeduvoje, Viduklėje (kapinėse) ir Raseiniuose (tnp., II, 205). Apie pastarąjį pastebėta tikrai valančiškai, gir-*"   "ties Rassejnes ir lig sziolej tebrioksa".

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai