Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATŠVAITAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ-GABIENĖ   
Labai jau turėjo būti susigalvojęs šventasis Petras, jog net nepajuto, kad iškrito raktai. Jis labai retai tepaleisdavo juos iš savo rankų. Juk, pamanykit, tokių kitų iš viso nėra, ir pasidirbdinti negali. Tai dangaus raktai. Jis tiktai labai menkai akimirkai teužkišo juos už savo skaistaus apdaro juostos, tiktai kol paglostė mažą vėlę — tokią jau mažą, kad reikėjo labai pasilenkti, kol pasieksi ją. Taip trumpai ji tepabuvo pasaulyje, atrodo, tiktai keliems atsimerkimams, ir jau nubėgo atgal. Taigi ją ir sveikino šventasis, kai ištiko nelaimė.

Jis ne tuoj ir tepastebėjo, nors raktai krito labai skambėdami, bet kur čia išgirsi, jei tuo metu čiulbėjo begalės paukščių — juk vasara visur. Net ir neišgirdo, kai raktai užkliuvo vieną žydrą žvaigždę ir net atskėlė jos trupinėlį, ir tasai krito drauge su raktais.
Bekrisdama žvaigždės atbraila visai sušalo ir pavirto akmeniu. Per vieną plauką ji vos nekaukštelėjo į pakaušį žmogui, kuris ėjo svyrinėdamas per visą kelio platumą ir dainavo.

Dainavo nekaip. Viena lakštingala užsidengė ausis sparnu, net ir varna pakraipė nosį be ypatingo pritarimo, tačiau žmogus dainavo iš visos širdies. Kitaip ir būti negalėjo: jis buvo girtas.

Toks jis išbūdavo dieną ir naktį, jeigu tiktai pavykdavo. Juk ne juokas, vis tiek reikėjo mokėti ir už tokį daiktą, kurį dori žmonės niekino: už skaidriąją, už drumstąją. O pinigų teturėjo beveik nieko. Tai tokiam vos nenukrito tas akmuo, neseniai buvęs žvaigždės dalimi. Ir žmogus sustojo.
—    Ei, ei! — sušuko jis. — Kas čia mane gąsdina? — Jis niekuomet nebuvo piktas. Negalėjo tikėti, kad ir jį kas nors blogu paliestų. Bet juk aiškiai juto, kad pro pat ausį prazvimbė akmuo — dar vėju nešinas. Jis susigraudeno, kad vis dėlto kažkas norėjo jį primušti, ir net nesakė už ką. Kam jis buvo nusikaltęs? Niekas neverkė jo namie nesulaukdamas, niekam jis neatėmė duonai skirto skatiko. Jis pradėjo šniūkš-čioti. Toks jį apėmė graudulys dėl paties savęs ir dėl to, kuris darė blogai, užpuldamas. Jis žvalgėsi į visas puses, bet nematė nė vieno, ir negirdėjo ko einant. Buvo graži diena, vasara ir saulėta.
—    Juk negalėjo tas akmuo kristi iš dangaus, —

tarė, žinoma, netikėdamas, toks juokingas pasirodė pačiam jo pasakymas. Čia jis pastebėjo ir tą akmenį, pasilenkė jo pakelti — ir to tik tereikėjo, kad sugriūtų, taip netvirtai jis laikėsi. Tačiau juk nieko blogo — nutarė — iš žemiau dar geriau jį apžiūrėti. Ir jis tiesė ranką į akmenį, ir pamatė jog šalia gulėjo raktai.

Dievulėli tu mano, kas per raktai! Nė auksas, nė gintaras, nė saulė, nė degantys pinigai! — tokie raktai!
—    Tai tikrai iš dangaus, — sušnibždėjo žmogus, — tai mane šaukė, tai man ir taikė, jeigu ir raktus pridėjo. — Jis sėdėjo ant žemės ir atkragino svyruojančią galvą į dangaus mėlynumą, ir jo širdyje, kaip puikiausias gėrimas, išsiliejo džiaugsmas, kad jis aukštai taip laukiamas. Graži žemelė, galvojo jis, graži, ir gera būti ant jos, nors tik ir griuvinėji, bet gal geriau, kad tas šaukimo akmuo būtų pataikęs pilnai ir dabar, suspaudęs delne raktus, sau ir bekeliautų į tikrąją tėviškę.

—    O kaipgi būčiau nuėjęs? — prabilo liūdnai. — Juk šiandien esu nelabai stiprus. — Ir dabar sako baramai: — Nemeluok, begėdi! Ar taip? Ar tik šiandien tau taip? Ar tu ligonis? Auštant ir temstant esi nusilakęs. Kaip tu pataikytum eiti neklupinėdamas dangaus grindiniu, kas tave ten įleistų, girtuoklėli tu, neišsipagiriojan-tis! — Ir staiga jis pajuto, jog čia koks apsirikimas: tikrai jam negalėjo siųsti raktus į džiaugsmo ir palaimos vietą, kur patenka tiktai kankiniai, nekalti kūdikiai, ir jeigu jau ir paprastas žmogus, tai vedęs dorą gyvenimą, o jeigu kartais ir buvęs nusidėjėlis, tai daug apgailėjęs ir pasitaisęs, nors ir prieš pat mirtį. Gerokai prieš mirtį.
Bet kodėl tad prie jo guli raktai, ir tokie, kad baisu ir paliesti juos — rodos, tuojau sudegsi ar apaksi, tokie nesvietiškai švytintys?
—    Iškrito! — nusprendė jis, linguodamas galvą. — Tiktai taip, tiktai taip. Dieve Tu mano, dangaus raktai iškrito! Ir kas ten dabar dedasi, jeigu jie nežino, kur dingo? O jeigu jau prie vartų atėjo nauja vėlė? O gal stovi eilėje ir daug dangaus užsipelniusių ir negali būti įleistos?

Dabar jis buvo užmiršęs viską kitką ir labai susirūpinęs dangaus reikalais — ne dėl savęs, ne: jis tik žiūrėjo nuolat atsivertęs į viršų ir laukė, kada bus nuleistos iš dangaus kopėčios ir pradės leistis žemyn angelas. Jis net prisidengdavo akis pirštais prieš saulę, kad geriau matytų ir tučtuojau duotų ženklą, jog raktai rasti. Tačiau, kiek tik užmatė, neprasiskleidę debesys, nekyšojo balti sparnų galai. Matyti, jie ten aukštai jokiu būdu nenumatė, į kokias nevertas rankas pateko toks turtas. Tikriausiai pulkais angelai lekioja aplinkui bažnyčių bokštus, klausinėja vienuolius ir vyskupus, o dar tikriau, kad patį popiežių, kuriam, sako, viskas žinoma apie pakliuvimą į dangų.

Nežino ten, nežino. Nebėra jokio abejojimo, kad jis pats turi nešti raktus ir atiduoti šventam Petrui. Kad tasai yra Raktininkas, tą žinojo nuo mažų dienų.

Ir jis negaišo. Tuojau pat, atsirėmęs rankomis, pakilo nuo žemės, suspaudė delne raktus ir pamatė, kaip labai drebėjo jo pirštai — tokios buvo jo rankelės nuo gėrimo. Kiekvieną sekundę raktai galėjo išsprūsti, nukristi į dulkes ar purvyną. Ir jis pradėjo baisiai krimstis dėl savo tokio gyvenimo, tačiau juk dabar nieko negalėjai atitaisyti. Svarbu tiktai kaip nors nunešti! Jis prispaudė raktus, kur buvo saugiausia: prie pat širdies. Tiesa, ji tik girtuoklio širdis, bet vis dėlto doresnė už ranką. Jis prispaudė juos alkūne, ir juto juos, ir buvo lengva žengti.

Tačiau kiek paėjėjęs sustojo apimtas naujo rūpesčio: dabar apsigalvojo, kad nežino, kur ir kaip eiti. Gera pasakyti — į dangų, o iš tikrųjų — kaip? Pasisukinėjo, žvalgėsi: jokios rodyklės keliui. Nė aukštyn žvelgiant — jokio ženklo. Tiktai lyg pradėjo niaukstytis. Gal reikėtų įlipti į aukščiausią pušį, bet, sako sau, ir nuo ten dangus tebebūtų toli, lyg žvelgtum iš giliausio šulinio. Ir tuojau pat pasijuokė iš savęs: — Kaip tu įlipsi į medį, jeigu vos pastovi ant žemės? Nebent tas medis pats gulėtų, ir tu užkliūtum už jo. Reikia daryti, kaip kiti: pasiklausti kelio. Nusikapstyti iki kaimo ar miestelio ir teirautis, gal užeiti į kleboniją. Tegu sau ir juoksis ir sakys: "Žmogau, visą amžių reikia eiti į dangų, sunkiu ir ilgu keliu". Dabar jis ir pats tai jau žinojo, dabar, kai nebuvo laiko. Tačiau juk jis tai daro ne sau, ne dėl to, kad nuėjęs ir pasiliktų danguje, tiktai — kad gerieji nestovėtų neįleisti.

Gi tie debesys, kuriuos pirma regėjo išmėtytus, nūnai pasidarė lekiojančiais ežerais, ir nė vardo nereikėjo užminti — lijo, pylė vandenis, ir dar perkūnavo. Ir ne tai bloga, kad jį kiaurai permerkė. Jis žinojo, jog tai ne šiaip sau lietus: tai verkė tos neįleidžiamos dangun sielos. Ir taip jis susikrimto, kad ir pats pradėjo raudoti: štai joms, kurios visą amžių siekė dangiško gyvenimo, yra užkirstas kelias, ir tai dėl to, kad raktai nukrito į nevertas rankas.

Ir jis staiga taip pasijuto pavargęs nuo skubėjimo ir savo graudžių galvojimų, kad susmuko ant žemės ir nė nežinojo, kad yra užmiges.

Taip jį ir pastebėjo danguje. O, tenai buvo ieškojimo! Visi ir visuose dangaus pakraščiuose vaikščiojo nuleidę galvas — taip stropiai žiūrėjo ar nepamatys. Tiktai ūmai šventasis Petras pajuto, kad ir jo susirūpinimas buvo toks pat, kaip no žmogelio, kuris, sulytas ir pavargęs, gulėjo pievos pakraštyje, ir per sapną ieškodamas kelio. Jis taip spaudė prie krūtinės raktus, net buvo gražu žiūrėti. O jie persišvietė per jo apiplyšusį apdarą ir seną, nudėvėtą kūną. Tie raktai švietė iki pat Raktininko kojų.

—    Atsargiai, neprižadink žmogaus, — tarė šventas Petras angelui, kurį atsiuntė atnešti raktų.
—    Ir nuvalyk saulę pakeliui, kad apdžiovintų pievą ir žmogų.
Angelas jau buvo kiek paskridęs, kai šventasis  pasivijo jį,  beveik  uždusdamas,  ir pasakė:
—    Neužmiršk palikti raktų atšvaitą, kad jis nustotų rūpintis.
Kai žmogus pabudo, jo girtumas jau buvo pradžiūvęs, kaip ir viskas aplinkui, ir jis jautėsi gerai, sausas, saulėtoj pievoj. Tačiau buvo daug neaiškių galvojimų: kaip jis atsidūrė čia, kažkur nepažįstamoj vietoj, nepanašioj į tą, kur eidavo namo? Jis dar gulėjo, nepakeldamas galvos, ir stengėsi atsiminti kažką labai svarbaus. Jis atsisėdo. Atsiminė ir lietų, o kad dangus mėlynavo ir saulė švytėjo, išsigando, jog bus miegojęs labai ilgai, gal iki kito rytmečio.

—    Kaip aš galėjau tiek ilgai užgaišti! — sušuko ir atsargiai palietė krūtinę, kur saugojo raktus: nebuvo nieko, tiktai jo paties širdis. Ji plakė nelygiai ir greitai ir akimojui visai sustojo iš siaubo: kur jis pametė raktus? Jis pakilo, pakratė savo švarką — ne, nieko. — Ar kas pavogė0 Ar pamečiau anksčiau, negu užmigau? O gal iš viso jokių raktų nebuvo? Ar susapnavo? Ar, mažam būnant, kas pasakojo kokią pasaką? Tiktai.

Tačiau jam pasidarė be galo liūdna, kad jam buvo atimtas gražiausias ir brangiausias jo gyvenime dalykas. Ir užplūdo nusiminimas — jeigu nebuvo raktų, jeigu nėra ko jais rakinti, jeigu jis be reikalo atsimena, kad buvo pasiryžęs eiti nors visą amžių, jog nuneštų raktus, kad būtų įleisti visi tie, kurie užsipelnė tos amžinos laimes vietą. Ir jis prisipažino sau, jog ir pats turėjo mažą viltį, kad už tą savo vargą ir mestas.

Jis spaudė rankomis galvą, visiškai paskendęs į neviltį, nebenorėdamas nė pajudėti. Ir omai jo akys nulinko į vietą, kur jis buvo miegojęs: jis pamatė, kad tenai, kur jo krūtinė glaudėsi prie pievos, žolėje žibėjo tarsi gintaras ar saulės atspindys. Ir tuojau suprato, kad tai gėlės. Tiktai. Žydėjo gėlės. Bet jis atsiklaupė — jis norėjo įsitikinti, kad gėlės. Taip, bet tokių nebuvo regėjęs — ne. Bet ir dabar jis pasijuokė iš savęs: — Kada tu turėjai laiko žiūrėti į gražius daiktus? Jis kalbėjo taip, bet matė, kad tos šviesiai rusvos, tikrai į gintarą panašios, kaip tikras raktų ryšulėlis, gėlės buvo ženklas, kad jis matė dangaus raktus.

Kai kada nors kas nors iš mūsų grįš į savo laisvą žemę, pasižvalgykit pievose. Aš nežinau, kaip yra visokiausiose pasaulio vietose, tačiau Lietuvoje tokia gėlė tikrai žydi, ir mano krašto žmonės vadina ją švento Petro raktais.
 
 KĘSTUTIS  ZAPKUS    SUGRIAUTA RAMYBĖ (1979)
Akrilis ant popieriaus 20 in x 28 in

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai